Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, 1A-89-768/2016

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-04-15
Bylos Nr.: 1A-89-768/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-59-1-00457-2011-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Donatas Jatužis (pirm.), Algirdas Gaputis, Jolanta Raščiuvienė
Nuteistasis: A. J.
Kaltinamasis: A. Š.
Civilinis ieškovas: E. G.
Nukentėjusysis: E. G.

Kategorijos

2.4.6Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai

Baudžiamoji byla Nr. 1A-89-768/2016Teisminio proceso Nr. 1-59-1-00457-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 15 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Donato Jatužio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant prokurorui Pauliui Jasiukaičiui,nuteistajam A. J.,išteisintajam A. Š.,nuteistojo ir išteisintojo gynėjui advokatui Jurijui Kovalenkai,nedalyvaujant nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės Renatos Blaškauskienės, nuteistojo A. J. ir nukentėjusiojo E. G. apeliacinius skundus dėl 2016 m. sausio 19 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. – laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu nuo 23.00 valandos iki 6.00 valandos būti savo namuose ir atlyginti dalį nusikalstama veika padarytos turtinės žalos – 900 Eur;

A. Š. pagal BK 138 str. 1 d. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Taip pat nukentėjusiojo E. G. pareikštas patikslintas civilinis ieškinys dėl 1965,78 Eur turtinės ir 2896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, iš A. J. E. G. naudai priteisiant 1965,78 Eur turtinės ir 1800,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš viso 3765,78 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo E. G. civiliniam ieškiniui užtikrinti laikinai, 6 mėnesiams, apribotos nuteistojo A. J. nuosavybės teisės į jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 3800,00 Eur sumai, uždraudžiant turtu disponuoti, o tokio turto nesant ar nepakankant nurodyta areštuoti A. J. pinigines lėšas, esančias pas jį arba pas trečiuosius asmenis, taip pat bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant reikalavimo sumos ir leidžiant nuteistajam naudotis gaunamu darbo užmokesčiu bei socialinėmis išmokomis (pašalpomis), jeigu tokias gauna.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent, jis 2011 m. gruodžio 26 d., apie 3 valandą nakties, Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, dėl asmeninių priežasčių sudavė keturis kartus rankomis į veido sritį E. G., padarydamas pastarajam abiejų vokų, abiejų smilkinių sričių, nosies nugarėlės, viršutinės lūpos kraujosruvas, viršutinio dešiniojo pirmo kandžio nulūžimą, apatinio dešinio pirmo danties vidinio krašto nuskėlimą, nosies kaulų lūžimą – nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžimo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, o dėl dešinio pirmo viršutinio danties vainiko nulūžimo nukentėjęs neteko 5 procentų bendro darbingumo.

A. Š., kuriam buvo pareikštas kaltinimas, kad jis 2011 gruodžio 26 dieną, apie 3 valandą nakties, Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, dėl asmeninių priežasčių, bendrais su A. J. veiksmais sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių, bet ne mažiau kaip keturis kartus rankomis ir kojomis į veido sritį E. G., taip bendrais kartu su A. J. veiksmais padarydamas pastarajam abiejų vokų, abiejų smilkinių sričių, nosies nugarėlės, viršutinės lūpos kraujosruvas, viršutinio dešinio pirmo kandžio nulūžimą, apatinio dešinio pirmo danties vidinio krašto nuskėlimą, nosies kaulų lūžimą - nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžimo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, o dėl dešinio pirmo viršutinio danties vainiko nulūžimo nukentėjęs neteko 5 procentų bendro darbingumo, išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu prokurorė Renata Blaškauskienė prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. Š. išteisinimo panaikinti ir pripažinti jį kaltu pagal BK 138 str. 1 d. bei paskirti jam laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose ir atlyginti nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dalį – 900 eurų, taip pat 3765,78 Eur civilinį ieškinį žalai atlyginti priteisti iš A. J. ir A. Š. solidariai, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodo, kad teismas, išteisindamas A. Š. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., neteisingai įvertino nukentėjusiojo E. G. parodymus, abejodamas šio asmens parodymų patikimumu. Nuosprendyje nurodė, kad E. G. atvykęs po įvykio į policijos įstaigą nepranešė policijos pareigūnui S. M. apie tai, kad jį sumušė ne vienas asmuo, o du. Teismas neįvertino, kad nukentėjusysis, apklaustas kaip liudytojas, ir teisme, ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad su policijos pareigūnu atvykęs į policijos įstaigą iškart po įvykio bendravo trumpai, nes jautėsi silpnai, jam buvo suteikta medicininė pagalba, be to, buvo nakties metas, todėl policijos pareigūnui pranešė, kad į policijos įstaigą atvyks kitą dieną ir paaiškins išsamias įvykio aplinkybes. Tuo metu visų įvykio aplinkybių policijos pareigūnui neaiškino. Į policijos pareigūną kreipėsi tik dėl to, kad būtų laiku užregistruotas įvykis. Kitą dieną atvykęs į policijos įstaigą E. G. detaliai paaiškino įvykio aplinkybes ir nurodė, kad jį sumušė būtent du asmenys. Apklaustas kaip liudytojas ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme E. G. paaiškino, kad A. Š. vieną ar du kartus koja spyrė į galvą, dar gulint su kaltinamuoju A. J. ant žemės, vėliau, nors jis buvo apačioje A. J., jį apglėbė iš nugaros pusės ir staigiai pakėlė nuo žemės, o tuo metu A. J. toliau smūgiavo laisvais smūgiais į galvą ir kitas kūno vietas. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad konfliktas baigėsi būtent dėl to, kad į šį konfliktą įsikišo I. Z., o ne dėl A. Š. veiksmų, kaip tai nurodė teismas nuosprendyje. Vertinant nukentėjusiojo parodymus jų patikimumo aspektu, nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis galėtų būti suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti A. Š. nebūtu nusikaltimu bei duoti apie jį melagingus parodymus. Nėra pagrindo abejoti šiais nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, jis ikiteisminio tyrimo metu apie įvykio aplinkybes apklaustas keletą kartų, savo parodymus du kartus patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu. Šiuos nukentėjusiojo parodymus pagrindžia ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuoti E. G. padaryti sužalojimai, patirtų smūgių mechanizmas faktiškai atitinka paties nukentėjusiojo nurodytą patirtų poveikių mechanizmą. Tai, kad nustatytų sužalojimų skaičius (konstatuoti keturi trauminiai poveikiai) neatitinka E. G. nurodytų jam suduotų smūgių skaičiaus, kaip pažymėjo teismas, nėra pagrindas netikėti nukentėjusiojo parodymai, nes ne kiekvienas suduotas smūgis nukentėjusiajam galėjo padaryti sužalojimą. Taip pat teismas, išteisindamas A. Š., nepagrįstai rėmėsi liudytojų J. R., I. Z., S. V. parodymais, nes šių liudytojų parodymai nėra nuoseklūs. Apklaustos liudytojos nurodė, kad kas tiksliai įvyko tarp A. J. ir nukentėjusiojo nematė, tačiau tiksliai tvirtina mačiusios, kad prie jų priėjo A. Š. ir nieko nedarė. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šios liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi, nes yra A. J. ir A. Š. artimos draugės, po įvykio, išteisintasis A. Š. nakvojo I. Z. namuose. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, teismas patikėjo išteisintojo A. Š. parodymais, kurie yra prieštaringi, šių parodymų teismas neanalizavo ir jais neabejojo. Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad išteisintasis A. Š. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo, nurodė, kad įvykio vakarą nematė, kaip nukentėjusysis sudavė smūgius jo draugui, kitam kaltinamajam A. J., taip pat nematė, kad smūgius suduotų ir A. J., nurodė, kad matė, kaip du asmenys voliojasi ant žemės vienas į kitą įsikibę, taip pat nurodė, kad nukentėjusysis ne kartą griuvo ir patirtus sužalojamus patyrė ne nuo jo ir A. J. veiksmų, bet nuo to, kad ne kartą griuvo. Tačiau šiuos jo parodymus paneigė ekspertizės aktas baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini), kur nurodyta, kad nustatyti sužalojimai nėra būdingi griuvimui. Iš šių prieštaravimų matyti, kad A. Š. nebuvo nuoširdus duodamas parodymus ir jo parodymai vertintini kaip jo teisė į gynybą. Iš susidariusios situacijos matyti, kad A. Š. neturėjo jokio pagrindo nukentėjusiojo apglėbti siekiant nutraukti kilusį konfliktą, kurio jis neva nematė, be to, taip pat nėra aišku, kodėl gindamas A. J., apglėbė būtent nukentėjusįjį, o ne savo draugą. Iš nukentėjusiojo parodymų yra aišku, kad A. Š. veiksmai turėtų būti vertintini kaip pagalba A. J. įgyti jėgų persvarą nukentėjusiojo atžvilgiu, jo elgesys buvo reikšmingas sužalojant E. G.. A. Š. elgesys sudarė sąlygas A. J. veiksmams ir juos papildė, suduodant, kaip nukentėjusysis parodė, jam du smūgius koja. Esant šiai situacijai A. Š. padaryta veika turėtų būti vertinama kaip bendravykdytojo ir abu kaltinamieji turi atsakyti už sukeltas pasekmes. Tai, kad byloje nėra nustatyta nuo kurio būtent asmens suduoto smūgio nukentėjusiajam lūžo nosis, neturi esminės reikšmės sprendžiant A. Š. atsakomybės klausimą dėl kilusių padarinių. A. Š. kaltinamas padaręs vieną nesunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė veikdamas bendrai su A. J.. A. Š. ankščiau neteistas, dirba, nebaustas administracine tvarka, visos šios aplinkybės teigiamai charakterizuoja kaltinamąjį. Esant šiai situacijai A. Š. skirtina švelniausia bausmės rūšis, numatyta įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą – laisvės apribojimas, savo trukme artimas bausmės vidurkiui, numatytam įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti nesant jo kaltės ir kaltę patvirtinančių įrodymų.

Skunde nurodo, kad teismas padarė išvadą, jog jis (A. J.) sužalojo nukentėjusįjį dėl asmeninių priežasčių, tačiau nėra nei argumentacijos šiai išvadai, nei nurodyti įrodymų šaltiniai. Mano, kad teismas privalėjo išaiškinti, ką reiškia „asmeninė priežastis“, nes nukentėjusiojo nepažinojo, su juo nebendravo ir bendrų pažįstamų neturi, todėl nei su juo kalbėtis, nei tuo labiau muštis nenorėjo ir nebuvo tam priežasties. Teismas, nenustatęs faktinių aplinkybių, įvykusio incidento metu, netinkamai taikė BK 138 str. 1 d. ir kvalifikavo jo veiksmus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad „BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris apima ir tokį asmens sužalojimą, dėl kurio nukentėjęs asmuo ilgai sirgo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2009). Kaltininkui norint inkriminuoti šį straipsnį, turi būti nustatyta jo tyčia, tai yra, asmuo turi suvokti, kad daro asmeniui nesunkų sveikatos sutrikdymą ir nori taip elgtis. Iš ginčijamajame nuosprendyje pateiktų išvadų matyti, kad jis negalėjo veikti tiesiogine tyčia, nes tarp jo ir E. G. vyko abipusis konfliktas, kurio iniciatoriumi buvo nukentėjusysis. Teismas ignoravo visų liudytojų parodymus ir nepagrįstai jį nuteisė, nors įvykio dalyvio parodymai turi esminę įrodomąją reikšmę. Jis pats parodė, kad pajuto stiprų smūgį iš nugaros ir atsisukęs pamatė einantį pro šalį E. G., kuriam pasakė: „jeigu prisigėrė žmonės, tegul eina tiesiai namo, o ne kliūna“. E. G. kažką atsakė, griebė jį už striukės, o jis, nieko nesitikėdamas, taip pat griebė E. G. ir jie, susikibę už drabužių, kartu nugriuvo bei pasivoliojo. Tai, kad būtent E. G. išprovokavo konfliktą, patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. Liudytoja J. R. parodė, kad pamatė, jog einantis E. G., tuo metu jo pavardės nežinojo, petimi pastūmė A. J., ar tai padarė tyčia, nežino. Po to jie pradėjo stumdytis, buvo įsikibę vienas į kitą rankomis, kadangi buvo slidu, griuvinėjo. Ten labiau buvo grumtynės, nes jie griuvo, krito, kėlėsi, vėl stumdėsi. Liudytoja I. Z. parodė, kad pamatė, jog lauke už durų E. G. dešiniu petimi užkliudė A. J. ir tarp jų kilo konfliktas, jie pradėjo grumtis, keltis, buvo slidu, ledas. Jie abu susikabino, nugriuvo, kažkokie gal ir mostai kaip ir buvo, bet ji nematė, kad būtų tiesiog smūgis ar iš vienos, ar iš kitos pusės. Jie buvo tiesiog susikabinę, grūmėsi. Liudytoja S. V. parodė, kad pamatė, jog stumdosi A. J. ir E. G., jokių smūgių nei iš vieno, nei iš kito nematė, jie tiesiog buvo susikabinę ir vienas kitą taršė, buvo paėmę už drabužių. Kadangi automobilių stovėjimo aikštelėje buvo slidu, jie keletą kartų nukrito. Ir pats nukentėjusysis E. G. parodė, kad negali pasakyti nuo kurio smūgio atsirado didžiausi sužalojimai. Norėdamas baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą, teismas turėjo vertinti įrodymų visetą, o ne remtis vien tik E. G. parodymais, kurie prieštarauja įvardintų liudytojų parodymams. Remiantis visų liudytojų parodymais darytina išvada, kad konfliktą išprovokavo E. G., o iš to seka, kad jis (A. J.) negalėjo veikti tyčia, nes gynėsi ir todėl jo veiksmuose nėra BK 138 str. 1 d. numatytos sudėties. Kitas labai svarbus aspektas, kad įvykio metu E. G. buvo girtas, todėl negalėjo tinkamai prisiminti savo elgesio arba apskritai galėjo neprisiminti įvykio aplinkybių. Dėl šios priežasties jis nesikreipė nei į policiją, nei į gydymo įstaigas, o tai patvirtina, kad objektyviai vertinti situaciją ir tinkamai į ją reaguoti dėl savo girtumo E. G. negalėjo. Yra žinoma, kad girtas žmogus praranda koordinaciją, nesiorientuoja aplinkoje, o tai faktiškai patvirtina jo (apelianto) parodymus dėl E. G. smūgio jam į nugarą. Be to, sužalojimai E. G. galėjo atsirasti ne nuo jo smūgių, o nuo kritimo ant ledo, ką pripažįsta ir nukentėjusysis. E. G. girtumą patvirtina liudytojų parodymai. Liudytojas V. M., kuris konflikto metu dirbo apsaugos darbuotoju „(duomenys neskelbtini)“ parodė, kad E. G. buvo išgėręs. Liudytojas S. M., kuris 2011 m. dirbo Ignalinos rajono policijos komisariato budėtojų dalyje, parodė, kad E. G. buvo išgėręs – „nuo nukentėjusiojo jautėsi nedidelis alkoholio kvapas, jis pasakė, kad yra vartojęs alkoholinių gėrimų, nukentėjusiajam buvo sutrikusi koordinacija, akys buvo paraudę, kalbėjo šiek tiek įdomiai, jo neblaivumas buvo šiek tiek didesnis nei lengvas, vidutinis“. Taip pat S. M. parodė, kad ant E. G. nebuvo matyti mėlynių. Pats nukentėjusysis E. G. taip pat neslėpė fakto, kad jis konflikto metu buvo išgėręs. Kadangi policijos pareigūnas parodė, kad E. G. girtumas buvo vidutinis, tai asmuo ne visiškai tinkamai galėjo suvokti įvykio aplinkybes. Be to, E. G. girtumas galėjo turėti įtakos ir jo sužalojimams, nes išgėręs žmogus yra mažiau koordinuotas, jis greičiau praranda pusiausvyrą ir būna agresyvus. Tyrimo metu buvo atlikta ekspertizė, kurios metu konstatuota, kad E. G. sužalojimai buvo padaryti bukais kietais daiktais kontakto su kūnu metu (2012 m. sausio 3 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Specialistas S. F. paaiškino, kad E. G. sužalojimai galėjo būti padaryti atsitrenkiant, griūnant ant slidaus nelygaus paviršiaus, galėjo ir nosis lūžti nuo griuvimo, nes dantys ir nosis labai arti vieni kitų, jeigu kelis kartus griuvo, galėjo būti ir kiti sužalojimai. Paaiškino, kad jei nukentėjusysis griuvinėjo į vieną ir į kitą pusę, galėjo būti padaryti sužalojimai. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į oro sąlygas, kurios buvo konflikto metu. Visi liudytojai parodė, kad tuo metu aikštelėje kur įvyko konfliktas kelio danga buvo padengta ledu. Atžvelgiant į šią aplinkybę bei faktą, kad E. G. įvykio metu buvo išgėręs, galima teigti, kad jis (A. J.) minėtų sužalojimų E. G. galėjo ir nepadaryti. Iš ginčijamo nuosprendžio matyti, kad E. G. pradėjo konfliktą, todėl jis (A. J.) turėtų būti išteisintas, nes jo veiksmus galima traktuoti kaip būtinąją gintį. Šiuo atveju buvo pavojingas kėsinimasis, nes nukentėjusysis užkliudė jį (A. J.) pečiu, kas rodo, kad asmuo norėjo pradėti konfliktą, nes aikštelėje vietos buvo daug ir E. G. galėjo praeiti nekliudęs jo. Kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus. Jis (A. J.) užpuolikui padarė žalą – nesunkų sveikatos sutrikdymą – ir neperžengė būtinosios ginties ribų, nes jis nepuolė E. G.. Jo veiksmuose nebuvo tyčios ir padaryta nedidelė žala. Be to, jo veiksmai neatitinka BK 28 str. 3 dalyje numatytų būtinosios ginties peržengimo sąlygų, todėl jie negalėjo būti kvalifikuoti kaip BK 138 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. Šiuo atveju reikia įvertinti E. G. girtumą ir internetu darytą poveikį liudytojams. Svarbu ir tai, kad teismas neišreikalavo duomenų iš policijos komisariato dėl E. G. turėtų konfliktų iki 2011-12-26, nors tokių duomenų yra, o ši informacija padėtų nustatyti E. G. sužalojimų atsiradimą. Teismas taip pat neišsprendė senaties terminų taikymo ir netinkamai nustatė 5 proc. bendro darbingumo netekimą, nors pagal galiojančią praktiką netekimas turėjo būti didesnis nei 5 procentai bendro darbingumo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis E. G. prašo pakeisti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016-01-19 nuosprendžio dalį, kurioje A. J. nuteistas laisvės apribojimu 1 metams pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteisti jį pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. bei BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, atidedant bausmės vykdymą, taip pat pakeisti nuosprendžio dalį, kurioje A. Š. išteisintas pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteisti jį BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams, papildyti nuosprendį nauju punktu, kad būtų pranešta prokurorui apie tai, jog liudytojai galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., arba teismo nuožiūra priimti kitą procesinį sprendimą dėl šio prašymo, civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš civilinių atsakovų A. J. ir A. Š. 1965,78 Eur turtinės ir 2896,20 Eur neturtinės žalos civilinio ieškovo naudai ir įpareigoti žalą atlyginti per 1 metus, panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje konstatuota, kad: „po to, kai nukentėjusysis petimi užkliudė kaltinamąjį A. J., jie pradėjo stumdytis bei grumtis...“; „man sveikatos sutrikdymas buvo padarytas mano ir kaltinamojo A. J. abipusio konflikto (grumtynių) metu, abu buvome neblaivūs“; „nukentėjusiojo parodymai prieštaringi, kad jų nepatvirtino nei viena iš konfliktą mačiusių liudytojų ir kurie prieštarauja teismo medicinos ekspertų išvadoms“, likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodo, kad nuosprendžiu nuteistajam A. J. paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė yra neteisinga ir per švelni. Teismas, skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis A. J. per daugiau kaip ketverius metus visiškai nepripažino savo kaltės, neatsiprašė nukentėjusiojo, nesigailėjo ir nepadėjo išaiškinti savo paties padaryto nusikaltimo, nusikalstamą veiką padarė smūgiuodamas tyčia (tiesiogine neapibrėžta tyčia) daugybiniais kumščių smūgiais į pažeidžiamiausią ir gyvybiškai svarbiausią žmogaus kūno organą – galvą, nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje kitų asmenų akivaizdoje viešoje vietoje, neatlygino nukentėjusiajam net dalies turtinės ir neturtinės žalos, nors yra dirbantis ir gauna nuolatines su darbo santykiais susijusias pajamas. Dėl šių priežasčių A. J. paskirta bausmė yra per švelni ir neteisinga, taigi buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir yra pagrindas šioje dalyje nuosprendį pakeisti. Apeliantas taip pat teigia, kad nepagrįstai išteisintas A. Š., kadangi jį išteisinant buvo remiamasi tik kaltinamųjų iškeltomis gynybinėmis versijomis ir liudytojų, kurie su kaltinamaisiais iki įvykio, įvykio metu ir po įvykio buvo glaudžiai susiję socialiniais ryšiais, prieštaringais, šališkais ir melagingais parodymais, o jo (nukentėjusiojo) parodymai nepagrįstai nuvertinti ir jų atmetimo priežastys tinkamai nemotyvuotos arba dėl jų vertinimo padarytos aiškiai nepagrįstos išvados. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jo parodymai prieštaringi, kad jų nepatvirtino nei viena iš konfliktą mačiusių liudytojų ir kurie prieštarauja teismo medicinos ekspertų išvadoms ir nepagrįstai nuvertino jo nuoseklius, tarpusavyje logiškus ir neprieštaraujančius įrodymus, kuriuos nuosekliai davė tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, kad 2011-12-26 apie 3.00 val. jam einant vienam iš klubo „(duomenys neskelbtini)“ (paskui jį ėjo ir liudytoja I. Z., todėl ji viską puikiausiai galėjo ir turėjo matyti), esančio (duomenys neskelbtini), lauke iš netoliese buvusių nepažįstamų jaunuolių grupės, kurią jau buvo beveik praėjęs, išgirdo šūksnį vyrišku balsu „ateik čia!“. Į šį šūksnį niekaip nereagavo ir ėjo toliau savo keliu. Staiga jam iš nugaros pusės, labiau iš dešinės pusės, kažkas trenkė į galvą (dešinę smilkinio pusę), kaip mano, kumščiu. Staigiai atsisuko ir netrukus, dar nespėjus pradėti dengtis veidą rankomis, tas pats jaunuolis (kaip vėliau paaiškėjo A. J.) kumščiu trenkė jam į priekinę veido pusę (lūpų ir nosies sritį). Pradėjo pasyviai gintis, t. y. dengtis veidą rankomis, nes A. J. toliau buvo agresyviai nusiteikęs bandydamas kumščiais toliau smūgiuoti į veido sritį, todėl abu susikibo ir nugriuvo ant grindinio. A. J. atsidūrė ant jo ir toliau smūgiavo rankomis į veido sritį, o jis kaip galėdamas bandė dengtis veidą ir A. J. nuo savęs nustumti. Netrukus pribėgo dar vienas jaunuolis (kaip vėliau paaiškėjo A. Š.) ir koja įspyręs 1-2 smūgius į veidą (nosies ir lūpų sritį), apglėbė jį rankomis iš nugaros pusės, pakėlė nuo žemės ir ėmė jį (nukentėjusįjį) laikyti jau stovint. Tokiu būdu turėjo priešintis ne tik toliau smūgiavusiam ir puolusiam A. J., bet ir laikiusiam A. Š.. Šią aplinkybę patvirtina 2011-12-29 A. J. apklausos protokolas, kuriame jis nurodė, kad pribėgęs A. Š. E. G. apglėbęs laikė, kad nekonfliktuotų, taip pat, kad atsistojęs pats A. J. E. G. pastūmė, taip pat tai, kad 2012-01-12 A. Š. liudytojo protokole ir 2012-05-18 įtariamojo apklausos protokole nurodė, kad apglėbė jį (E. G.) iš nugaros pusės, patraukė į šalį stumteldamas, tuo metu, kai jis rankomis apglėbęs laikė nukentėjusįjį, priėjo draugė I. Z., kuri pradėjo šaukti, kad baigtų konfliktuoti ir tada A. Š. paleido jį, nežino, ar A. J. sudavė smūgius E. G., arba E. G. sudavė smūgius A. J., nes jų nematė. Vadinasi, A. J. neturėjo pagrindo gintis nuo jo (nukentėjusiojo) smūgių ir suduoti jam rankomis mažiausiai 2-3 smūgius į galvą, o A. Š. neturėjo pagrindo įspirti koja mažiausiai 1-2 smūgius į galvą, po to apglėbti rankomis iš nugaros, kurį laiką laikyti ir tada pastumti į nugarą, siekiant nutraukti kilusį konfliktą. Priešingai, A. Š. laikant jį iš nugaros ir tokiu būdu apribojant galimybę priešintis A. J., pastarasis įgavo jėgos ir toliau smūgiavo kumščiais į veidą dar mažiausiai vieną kartą. Todėl mano, kad A. Š. ir A. J. veikė kaip bendrininkai. Netrukus A. Š. paleido jį ir pastūmė. Paleistas greitu žingsniu pradėjo eiti Ignalinos miesto link, tačiau pamatęs, kad A. J. ir A. Š. vėl ėmė vytis jį, pradėjo bėgti. Kiek pabėgę A. Š. ir A. J. sustojo. Šiek tiek vėliau jį pasivijo I. Z. ir norėjo su pabendrauti, tačiau jis į kalbas su ja nesileido. Galinėjimasis (grūmimasis) jo parodymuose reiškia, kad jis pasyviai rankomis dengdamas veidą gynėsi nuo suduodamų smūgių rankomis ir kojomis, kol tyčia buvo smūgiuojama į galvos sritį. Tai reiškia, kad jis savo veiksmais į muštynes nebuvo įsivėlęs, todėl nėra pagrindo manyti, kad A. J. nuo jo gynėsi, o A. Š. bandė apginti A. J. nuo smūgių (nors ir pats A. Š. smūgių nematė). Taip pat nėra pagrindo teigti, kad buvo grumtynės, nes smūgiai buvo suduoti laisvai, jam pasyviai ginantis (bet ne puolant) nuo kaltinamųjų smūgių. Minėtų vaikinų iki šio įvykio nepažinojo ir jokių konfliktų su jais neturėjo, todėl tos pačios paros rytą susisiekė telefonu su I. Z., norėdamas sužinoti jį sumušusių vaikinų vardus ir pavardes. I. Z. nenoriai ir po įkalbinėjimų pasakė, kad jį sumušė Aivaras ir Artūras, nenurodydama pavardžių, nes esą negali jų sakyti. Netrukus ji perdavė telefoną jaunuoliui (kaip vėliau paaiškėjo A. Š.), kuris paklausė, ko jis nori. Pasiūlė A. Š. geranoriškai atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą ir nurodė laiką, iki kada tai turi padaryti, tačiau iki nurodyto laiko niekas nesusisiekė. 2011-11-26 apie 4.00 val. kreipėsi į VšĮ Ignalinos rajono ligoninės Priėmimo skyrių, netrukus po to į Utenos apskr. VPK Ignalinos r. PK budėtojų dalį ir užregistravo įvykį, tačiau po patirtų sumušimų jautėsi labai silpnai, pykino ir svaigo galva, todėl skundą nutarė parašyti pagerėjus sveikatai. Apeliantas mano, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes A. Š. turėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. bei BK 284 str. 1 d. A. J. ir A. Š. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinami pagal BK 138 str. 1 d., kuri neapima visos jų padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, kadangi viešoje vietoje be jokios dingsties dėl chuliganiškų paskatų buvo panaudotas grupės asmenų įžūlus ir grubus smurtas ne mažiau kaip keturis kartus suduodant smūgius į veido sritį, tuo padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą, kas atitinka BK 138 str. 2 d. 8 p. nustatytą nusikalstamą veiką, be to, tokia veika buvo sutrikdyta ir viešoji tvarka, nes kaltinamųjų elgesys buvo įžūlus, jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. padarė BK 284 str. 1 d. nustatytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai A. J. ir A. Š. veika kvalifikuotina kaip ideali nusikaltimų, numatytų BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., sutaptis. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad po to, kai nukentėjusysis petimi užkliudė kaltinamąjį A. J., jie pradėjo stumdytis bei grumtis ir A. J. grumtynių metu sudavė nukentėjusiajam keturis smūgius rankomis į veido sritį. Provokuojančių jo (nukentėjusiojo) veiksmų byloje nenustatyta, todėl ir konstatuoti, kad konfliktas prasidėjo nukentėjusiajam užkliudžius petimi A. J., nebuvo pagrindo, o menkavertės priežastys negali būti laikomos pagrindu, leidžiančiu mažinti neturtinės žalos dydį. Nuteistojo A. J. ir išteisintojo A. Š. atsakomybę kvalifikuojančia aplinkybe nepagrįstai nevertinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, nes kitų asmenų (I. Z., I. J., J. R. ir kitų viešoje vietoje buvusių asmenų) akivaizdoje jie be jokios pateisinamos priežasties spontaniškai kumščiu sudavė mažiausiai keturis kartus į gyvybiškai svarbią kūno dalį (galvą) ir nesunkiai sutrikdė sveikatą bei pažeidė viešąją tvarką. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kas lėmė neteisingos bausmės nuteistajam A. J. skyrimą ir A. Š. išteisinimą, todėl yra pagrindas nuosprendį šioje dalyje pakeisti. Teismas skundžiamu nuosprendžiu civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš A. J. priteisė 1800,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas mano, kad priteista 1800,00 Eur suma yra akivaizdžiai per maža, visiškai neatitinka civilinio ieškovo patirtos neturtinės žalos masto, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, BPK 44 str. 10 d., 115 str. 1 d., 305 str. 5 d., taip pat kitų CK 6.250 str. 2 d., 251 str. ir 6.282 str. 3 d. nurodytų pagrindų. Teismas taip pat nepagrįstai padarė išvadą, kad jam sveikatos sutrikdymas buvo padarytas jo ir kaltinamojo A. J. abipusio konflikto (grumtynių) metu, abu buvome neblaivūs, todėl civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Apeliantas tvirtina, kad jo neblaivumas nustatytas nebuvo, o remiantis vien liudytojų parodymais tokių kategoriškų ir teisiškai reikšmingų išvadų daryti negalima, todėl tokios išvados yra niekinės ir yra šalintinos iš nuosprendžio kaip nepagrįstos objektyviais duomenimis. Teismas nemotyvavo, kodėl apelianto reikalauta 2896,20 Eur suma aiškiai yra per didelė, be to, teismas visiškai nesirėmė kasacinio teismo praktika panašiose bylose. Apeliantas atkreipia apeliacinio teismo dėmesį, kad nuosprendyje nepaminėtas nei vienas kasacinio teismo sprendimas panašiose bylose, todėl lieka neaišku, kokia teismų praktika panašiose bylos vadovavosi teismas priimdamas nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje. Tuo tarpu apeliantas pateiktame civiliniame ieškinyje motyvuotai ir vadovaudamasis konkrečia kasacinio teismo praktika panašiose bylose nurodė, kodėl jis savo neturtinę žalą vertina mažiausiai 2896,20 Eur suma. Teismas nuosprendžiu įpareigojo nuteistąjį A. J. per vienerius metus atlyginti 900,00 Eur turtinę žalą. Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į tai, kad priteista neturtinė žala yra nedidelė, o nuteistasis A. J. dirba ir per 4 metus neatlygino net dalies neturtinės žalos, teismas turėjo įpareigoti jį per 1 metus atlyginti visą turtinę ir bent dalį neturtinės žalos, nes priešingu atveju, gali būti pažeisti apelianto teisėti interesai į teisę dėl nusikalstamu būdu padarytos žalos atlyginimo. Teismų praktikoje priteistina neturtinės žalos suma dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo svyruoja nuo 579,24 Eur (2000 Lt) iki 8688,60 Eur (30000 Lt). Mano, kad jo reikalaujama neturtinės žalos suma, vertinant patirtą dvasinį bei fizinį skausmą, laikytina protinga ir atitinka Lietuvos teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose. Apelianto manymu, liudytojai šioje baudžiamojoje byloje duodami parodymus, galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d. Liudytojai (tarp jų ir I. Z.) nurodė, kad matė, kaip jis (nukentėjusysis), šalindamasis nuo kaltinamųjų, kelis kartus krito stačiai veidu į kietą grindinį. Tačiau šios aplinkybės buvo paneigtos nenuginčytais įrodymais – specialisto išvadoje ir ekspertizės akte nurodyta, kad patirti sužalojimai nebūdingi griuvimui, o būdingi smūgių sudavimui. Akivaizdu, kad liudytojai tyčia ir sąmoningai duodami melagingus parodymus dėl esminių aplinkybių šioje byloje, siekė tyčia padėti kaltinamiesiems išvengti bausmės, ir dėl to patys galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d. Nors pirmosios instancijos teismo prašė motyvuota nutartimi pranešti prokurorui apie tai, tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, į šį prašymą visiškai neatsižvelgė.

Teismo posėdžio metu nuteistasis A. J. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo skundą tenkinti, o prokurorės ir nukentėjusiojo skundus atmesti. Prokuroras prašė prokurorės ir nukentėjusiojo skundus tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis A. Š. ir jo gynėjas prašė prokurorės ir nukentėjusiojo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti įvertinamas atskirai kiekvienas įrodymas ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. J. pripažino kaltu dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau visiškai be jokio pagrindo A. Š. dėl šios veikos padarymo išteisino.

BK 138 straipsnyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko nedidelės dalies profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnyje numatytų padarinių. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Utenos poskyrio specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam E. G. konstatuoti šie sužalojimai: abiejų akių vokų, abiejų smilkinių sričių, nosies nugarėlės, viršutinės lūpos kraujosruvos; viršutinio dešinio pirmo kandžio vainiko nulūžimas (trauminė amputacija), apatinio dešinio pirmo danties vidinio krašto nuskėlimas; nosies kaulų lūžimas. E. G. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl nosies kaulų lūžimo, nes sveikata paprastai sutrikdoma ilgiau kaip 10 dienų. Kiti kūno sužalojimai: kraujosruvos, dešinio viršutinio pirmo kandžio vainiko lūžimas, dešinio apatinio pirmo danties vidinio krašto nuskilimas yra priskiriami prie nežymaus sveikatos sutrikdymo; dėl dešinio pirmo viršutinio danties vainiko nulūžimo nukentėjęs neteko 5 procentų bendro darbingumo. Minėti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais (1 t., 60-61 b.l.).

Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjimo teisme metu A. Š. kaltės nepripažino, tačiau neneigė ėjęs skirti ant žemės besigrumiančių nukentėjusiojo E. G. ir nuteistojo A. J.. Tuo tarpu nukentėjusysis viso ikiteisminio tyrimo metu nuo pat pirmosios apklausos ir teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad jam smūgius sudavė ne vienas, o du jaunuoliai. Antrasis vaikinas (A. Š.) grumtynių su A. J. metu, pribėgęs koja spyrė iki dviejų kartų jam (nukentėjusiajam) į galvos sritį. Kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs ir todėl netikėti jais nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, šiuos parodymus patvirtina byloje esančios specialisto išvados. Tačiau apylinkės teismas tinkamai minėtų įrodymų neįvertino, A. Š., A. J. ir liudytojų I. Z., J. R. bei S. V. parodymus vertino atsietai nuo kitų bylos duomenų, nesusiejo visų byloje esančių įrodymų į vieną visumą, pernelyg didelę reikšmę suteikdamas minėtų asmenų parodymams, kad A. Š. jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, o nukentėjusiojo parodymus įvertindamas kaip prieštaringus, ir tokiu būdu padarė tikrovės neatitinkančias išvadas, susijusias su A. Š. kalte.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tikėti nei baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų, nei liudytojų I. Z., J. R. bei S. V. parodymais, kad A. Š. jokių smurtinių veiksmų neatliko, kadangi tokie parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja nuosekliems nukentėjusiojo E. G. parodymams bei specialisto išvadoms. Kaip nepatikimus vertindamas minėtų liudytojų parodymus, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios liudytojos viso proceso metu tendencingai palaikė A. J. ir A. Š. poziciją, kadangi yra artimos jų draugės. Liudytojos I. Z., J. R. bei S. V. nurodė tokią pačią konflikto kilimo pradžią kaip ir A. J. su A. Š., kas nesutampa su nukentėjusiojo parodymais. Taip pat viso proceso metu liudytojos vengė atsakyti apie A. J. ir A. Š. nukentėjusiajam suduotus smūgius, teigdamos, kad matė tik grumtynes ant žemės tarp E. G. ir A. J., taip pat nurodydamos, kad A. Š. nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė ir tik išskyrė besigrumiančiuosius. Tokiais liudytojų parodymais abejoti verčia ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai ir juos patvirtinanti teismo medicinos specialisto išvada, bet ir liudytojos S. S. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 54 b.l.), tiek ir teisme (3 t., 19-20 b.l.), kad I. Z. kitą dieną po konflikto telefonu jai pasakojo, jog prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ lauke įvyko konfliktas tarp jos (I. Z.) vaikino ir E. G.. Jos (I. Z.) vaikinas E. G. sudavė kumščiu į galvą. Kitą vaikiną I. Z. laikė. I. Z. minėjo A. ir A. vardus bei sakė nenorinti išduoti savo gerų draugų. Apie tai ji (S. S.) per Facebook papasakojo E. G.. Tai, kad I. Z. bando ginti savo draugus A. J. ir A. Š., patvirtina ir byloje esantys S. S. bei E. G. susirašinėjimai Facebook socialiniame tinkle (1 t., 128-136 b.l.). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad A. J. ir A. Š. yra linkę sukelti muštynes. Liudytojas A. J. papasakojo, kad buvo sumuštas A. J. ir A. Š. (3 t., 26-27 b.l.). Šis liudytojas apie tai kalbėjosi ir su E. G. (1 t., 147-153 b.l.). Iš pateiktų Facebook socialinio tinklo E. G. ir I. J. susirašinėjimų taip pat matyti, kad I. J. patvirtino, jog išgėrę A. J. ir A. Š. įsivelia į peštynes (1 t., 137-146 b.l.). Aplinkybės, kad nukentėjusiajam smūgius sudavė abu baudžiamojon atsakomybėn traukiami asmenys, nepaneigia ir policijos pareigūno S. M. 2011-12-26 tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, kad E. G. nurodė, jog jį sumušė pažįstamas asmuo, vardu A. (1 t., 5 b.l.). Pažymėtina, kad natūralu, jog iš karto po įvykio nukentėjusysis dėl patirto smurto, be to, ligoninės priėmimo skyriuje negavęs pirmosios medicinos pagalbos jautėsi prastai (tą nurodė ir pats nukentėjusysis), todėl policijos pareigūnui galėjo nurodyti ne visus reikšmingus duomenis. Tačiau jau kitą dieną, t.y. 2011-12-27, E. G. policijai pateiktame skunde patikslino pirminę informaciją, nurodydamas, jog buvo mušamas ne vieno, o dviejų vaikinų (1 t., 6 b.l.) ir būtent tokias aplinkybes nuosekliai tvirtino ir vėlesnių apklausų metu. Ir nors pirmosios instancijos teismas, A. Š. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kaip vieną iš tokio savo sprendimo argumentų nurodė tai, kad nukentėjusiojo E. G. parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus prieštarauja specialisto išvadai, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti keturiais trauminiais kontaktais (poveikiais), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apylinkės teismo motyvas yra nepagrįstas. Visų pirma pažymėtina, kad visi apklausti įvykyje dalyvavę ir jį stebėję asmenys nurodė, jog muštynės truko labai trumpai. Antra, nukentėjusysis buvo užpultas netikėtai. Todėl susidarius tokio pobūdžio įtemptai stresinei situacijai tiksliai atsiminti kiek, į kurias kūno vietas ir kuo buvo suduoti smūgiai, yra beveik neįmanoma. Taigi natūralu, kad nukentėjusysis, kuris buvo intensyviai mušamas, galėjo sąžiningai klysti nurodydamas, jog buvo suduota daugiau smūgių nei nustatė teismo medicinos ekspertai. Tačiau tai nerodo nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo ar prieštaringumo. Kita vertus, ne nuo kiekvieno suduoto smūgio atsiranda sužalojimo požymiai, tai taip pat priklauso nuo suduoto smūgio stiprumo ir lokalizacijos, be to, smūgiu gali būti sukeliamas tik fizinis skausmas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismo nurodyti nukentėjusiojo parodymų netikslumai apie pirmiau minėtas aplinkybes (dėl suduotų smūgių skaičiaus) neturi jokios reikšmės A. J. ir A. Š. atliktų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal atitinkamą baudžiamąjį įstatymą ir nepaneigia paties smurto panaudojimo prieš jį fakto. Juolab, kad minėti netikslumai yra neesminiai ir, atsižvelgiant į įvykio situaciją bei netikėtumo faktorių, staiga dėl vartojamo smurto sukeltą stresą, yra logiškai (natūraliai, gyvenimiškai) paaiškinami (pateisinami). Priešingai nei nurodoma skundžiamo nuosprendžio dalyje, viso proceso metu nukentėjusysis nuosekliai parodė iš esmės tas pačias ir teisiškai reikšmingas įvykio aplinkybes apie jo atžvilgiu naudotą smurtą, suduotus smūgius, nuteistųjų veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsta yra ir liudytojų bei nuteistojo A. J. versija, kad E. G. buvo neblaivus ir todėl daug kartų pats krito ant žemės veidu žemyn, taigi tokiu būdu galėjo atsirasti specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai. Tokią minėtų asmenų versiją paneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Utenos poskyrio specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad kadangi konstatuoti sužalojimai yra išsidėstę įvairiose veido pusėse (kairio smilkinio, dešinio smilkinio, nosies nugarėlės-pamato srityje ir viršutinės lūpos srityje) ir nėra sužalojimų atsikišusiose kūno srityse, tame tarpe nosies gale, bei kitų vienpusių sužalojimų, todėl negalima tvirtinti, kad nukentėjęs buvo nugriuvęs priekine kūno dalimi ant kieto paviršiaus ir tikėtina, kad šie sužalojimai (nosies kaulų lūžimas) negalėjo būti padaryti jam pargriuvus ant kieto, slidaus, ledu padengto gruoblėto paviršiaus (4 t., 108 b.l.). Be to, teismo posėdžio metu apklaustas specialistas S. F. paaiškino minėtą išvadą ir kategoriškai patvirtino, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai jam pačiam griūnant šiuo atveju atsirasti negalėjo, kadangi jokių nubrozdinimų labiausiai atsikišusiose veido dalyse (nosies galas, skruostikauliai, kaktikaulis, veido apačia) nebuvo (5 t., 54-55 b.l.). Nėra pagrindo sutikti ir su tuo, kad nukentėjusysis E. G. įvykio metu buvo girtas. Pats nukentėjusysis viso proceso metu neneigė, kad buvo truputį išgėręs, tačiau tvirtino nebuvęs neblaivus. Jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šiuos E. G. parodymus, byloje nėra. Priešingai, nukentėjusiajam nuvykus į ligoninės priėmimo skyrių bei policijos komisariatą, jo blaivumas nustatytas nebuvo. Be to, įvykio vakarą kavinėje dirbę apsaugos darbuotojai V. M. ir A. L. patvirtino, kad bendravo su E. G., bet jis nesvirduliavo, nebuvo akivaizdžių girtumo požymių, buvo tik šiek tiek išgėręs (1 t., 57-58 b.l.; 3 t., 20, 26 b.l.). Liudytoja G. L. iš karto po įvykio ligoninės priėmimo skyriuje bendravusi su nukentėjusiuoju taip pat negalėjo pasakyti, ar E. G. buvo neblaivus (5 t., 47-48 b.l.). Vien tai, kad policijos pareigūnas S. M. 2011-12-26 tarnybiniame pranešime (1 t., 6 b.l.) ir apklausų metu nurodė, jog E. G. jam paaiškino, jog šiuo metu yra neblaivus ir kreipsis į policiją išsiblaivęs, bei, kad šis pareigūnas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, nurodė, kad matėsi, jog E. G. yra neblaivus (1 t., 58 b.l.), jo girtumas buvo vidutinis (3 t., 24-25 b.l.), dar nerodo, kad E. G. iš tiesu buvo girtas. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam E. G. nuvykus į policijos įstaigą, jo pranešimą apie įvykį užregistravęs pareigūnas, nukentėjusiojo blaivumo įstatymų nustatyta tvarka nenustatinėjo, visų kitų įvykio aplinkybių taip pat nesiaiškino.

Įvertinusi minėtus įrodymus, teisėjų kolegija, priešingai nei įvykį įvertino pirmos instancijos teismas, nurodydamas, jog neįrodyta, kad A. Š. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, sprendžia, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti bendrais A. J. ir A. Š. veiksmais, todėl A. Š. atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.

Nukentėjusiojo E. G. apeliaciniame skunde teigiama, kad A. J. ir A. Š. veiksmai turi būti kvalifikuoti ne pagal BK 138 str. 1 d., o pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., nes jis buvo sumuštas ne dėl asmeninių, bet dėl chuliganiškų paskatų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įvykio dieną nukentėjusysis E. G. ir A. J. bei A. Š. buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, o vakaro pabaigoje kavinės lankytojams pradėjus skirstytis ir nukentėjusiajam išėjus į lauką, tarp E. G. ir A. J. įvyko incidentas, prie kurio vėliau prisidėjo ir A. Š.. Nuteistasis A. J., išteisintasis A. Š. ir liudytojos I. Z., J. R. bei S. V. konflikto priežastimi įvardijo tai, kad nukentėjusysis, eidamas pro A. J., užkabino jį petimi. Tuo tarpu pats nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad muštynės prasidėjo staiga ir netikėtai, nes nebuvo jokio konflikto, tiesiog išėjęs iš kavinės iš lauke stovėjusių nepažįstamų jaunuolių grupės išgirdo šūksnį „ateik čia“, o paskui, kuomet į šūksnius nereagavo, iš nugaros pusės, labiau iš dešinės, jam nepažįstamas jaunuolis kumščiu trenkė į galvą, į dešinį smilkinį. Bandė gintis, todėl abu susikibo ir nugriuvo. Buvo mušamas to jaunuolio, o paskui pribėgęs dar vienas vaikinas jam spyrė į galvą. Aplinkybę, kad jokio konflikto iki muštynių tarp E. G. ir A. J. bei A. Š. nebuvo, ikiteisminio tyrimo metu bei teisme patvirtino ir kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ tą vakarą dirbę apsaugos darbuotojai V. M. ir A. L. (1 t., 56-57 b.l.; 3 t., 20-21, 26 b.l.). Netikėti nuosekliais nukentėjusiojo E. G. parodymais, kuriuos be kita ko patvirtina ir liudytojų V. M. bei A. L. parodymai, teismas neturi jokio pagrindo, o A. J., A. Š. ir liudytojų I. Z., J. R. bei S. V. parodymus atmeta kaip nepagrįstus ir vertina juos siekimu išvengti/padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi aptarti bylos duomenys rodo, kad sužalodami E. G. A. J. ir A. Š. tam neturėjo jokios priežasties ar asmeninių paskatų, nes, kaip jie visi trys nurodė, anksčiau netgi nebuvo pažįstami. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti iš chuliganiškų paskatų. Todėl remdamasi šiais įrodymais bei jų vertinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju yra pagrindas A. J. ir A. Š. inkriminuotą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., perkvalifikuoti į BK 138 str. 2 d. 8 p. ir šiuos asmenis pripažinti kaltais dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų.

Aptartų duomenų, susijusių su konflikto iniciavimu, kontekste kritiškai vertinami nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentai dėl galimos būtinosios ginties buvimo nuteistojo veiksmuose. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės rodo, kad A. J. pirmasis be jokios priežasties smūgiavo nukentėjusiajam E. G., nors nebuvo jokio pagrindo naudoti fizinį smurtą. Be to, būtent nukentėjusiajam, o ne A. J. šio konflikto metu buvo padaryti įvairūs sužalojimai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad toks nuteistojo elgesys negali būti vertinamas niekaip kitaip kaip tik siekis tyčia sužaloti nukentėjusįjį, ir tokių neadekvačių nuteistojo veiksmų jokiu būdu negalima vertinti kaip būtinosios ginties. Nuteistasis A. J. smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu tyčia, todėl privalo atsakyti dėl kilusių pasekmių.

Nukentėjusiojo E. G. apeliaciniame skunde teigiama, kad A. J. ir A. Š. veiksmais, atliktais jo atžvilgiu, buvo sutrikdyta ir visuomenės rimtis, todėl papildomai A. J. ir A. Š. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ir pagal BK 284 str. 1 d.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad A. J. ir A. Š. veiksmais būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Byloje nėra duomenų, kad įvykęs konfliktas aplinkiniams asmenims būtų sukėlęs nepatogumų, jie būtų šokiruoti, išgąsdinti ar pažeminti, to nenurodė ir byloje apklausti liudytojai. Priešingai, iš bylos matyti, kad nė vienas kaip liudytojas byloje apklaustas asmuo nenurodė matęs suduodamų smūgių, priešingai, visi teigė matę tik kaip nukentėjusysis ir A. J. voliojosi ant žemės, o paskui pribėgęs A. Š. juos bandė išskirti. Tą vakarą kavinėje dirbę apsaugos darbuotojai taip pat tvirtino lauke įvykusio konflikto nematę. Be to, į įvykio vietą nebuvo iškvieti nei greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, nei policijos pareigūnai. Taigi logiška, kad A. J. ir A. Š. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu negalėjo sutrikdyti ir nesutrikdė visuomenės rimties ar tvarkos. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, o šiuo atveju būtinasis BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo būtinasis požymis – pavojingos veikos padariniai – nenustatytas, todėl nėra pagrindo A. J. ir A. Š. pripažinti kaltais pagal BK 284 str. 1 d.

Nukentėjusysis E. G. apeliaciniu skundu taip pat prašo pranešti prokurorui apie tai, kad liudytojos I. Z., S. V. ir J. R. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., arba priimti kitą procesinį sprendimą dėl šio prašymo.

Pagal BK 235 str. 1 d. atsako tas, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas. Nagrinėjamu atveju liudytojų I. Z., S. V. ir J. R. parodymų, duotų apie įvykio aplinkybes, nėra pagrindo vertinti kaip melagingų, kadangi liudytojos, duodamos parodymus, realių faktų neiškraipė ir jokių išgalvotų faktų nenurodė, tiesiog dėl artimų santykių su baudžiamojon atsakomybėn traukiamais asmenimis nepasakė visų joms galimai žinomų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Reziumuojant tai kas išdėstyta teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas darydamas išvadas dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, netinkamai įvertino kitus, aukščiau aptartus nukentėjusiojo parodymus patvirtinančius įrodymus, tokiu būdu sumenkino jo, kaip lemiančio ir esminio A. J. ir A. Š. kaltę pagrindžiančio įrodymo vertę. Pabrėžtina, kad nukentėjusysis visose proceso stadijose, o ypač apklausiant jį teisme, buvo nuoseklus, neabejojantis savo parodymais bei logiškai dėstantis faktines įvykio aplinkybes. Toks netinkamas įrodymų įvertinas nulėmė teismo išvadų, neatitinkančių bylos aplinkybių, padarymą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Taigi nustatoma, kad A. J. ir A. Š. 2011 m. gruodžio 26 d., apie 3 val. nakties, (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, dėl chuliganiškų paskatų, bendrais veiksmais sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių, bet ne mažiau kaip keturis kartus rankomis ir kojomis į veido sritį E. G., taip bendrais kartu su A. J. veiksmais padarydamas pastarajam abiejų vokų, abiejų smilkinių sričių, nosies nugarėlės, viršutinės lūpos kraujosruvas, viršutinio dešinio pirmo kandžio nulūžimą, apatinio dešinio pirmo danties vidinio krašto nuskėlimą, nosies kaulų lūžimą – nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžimo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, o dėl dešinio pirmo viršutinio danties vainiko nulūžimo nukentėjęs neteko 5 procentų bendro darbingumo.

Dėl civilinio ieškinio

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis E. G. pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš A. J. bei A. Š. priteisti 1965,78 Eur turtinės ir 2896,20 Eur neturtinės žalos ir įpareigoti šią žalą atlyginti per 1 metus.

Pažymėtina, kad kiekvienu atveju turtinės žalos pagrįstumas turi būti atitinkamai įrodytas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju prašoma priteisti turtinės žalos suma turi būti pagrįsta žalos dydį neabejotinai patvirtinančiais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį nustatė, kad nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys dėl 1965,78 Eur turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas rašytiniais bylos įrodymais ir visą minėtą sumą nukentėjusiojo naudai priteisė tik iš nuteistojo A. J.. Pritartina apylinkės teismo argumentams, kad prašoma priteisti turtinė žala yra pagrįsta bylos įrodymais, tačiau A. Š. atžvilgiu priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, ši 1965,78 Eur suma turtinei žalai atlyginti priteistina iš A. J. ir A. Š. solidariai, kadangi žala padaryta bendrais šių asmenų neteisėtais veiksmais.

Nukentėjusiojo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies ir E. G. naudai iš nuteistojo A. J. priteisė 1800 Eur. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo civilinis ieškinys ir šioje dalyje turėjo būti patenkintas visiškai. Nukentėjusysis dėl nosies lūžio bei vieno netekto ir vieno nuskelto dantų patyrė fizinį skausmą, ilgiau nei 10 dienų gydėsi, neteko dalies bendro darbingumo (5 procentų). Dėl šio įvykio nukentėjusysis nebejotinai buvo pažemintas (buvo įžūliai sumuštas viešoje vietoje, matant kitiems asmenims), patyrė fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, jam buvo apribota galimybė dirbti. Įvertintina taip pat ir tai, kad nusikaltimas tyčinis, smurtinis. Visa tai yra pagrįsta bylos įrodymais, nukentėjusiojo apklausos protokolais, civiliniame ieškinyje išdėstytais faktais. Nukentėjusiojo E. G. prašomas priteisti neturtinės žalos dydis atitinka nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, taip pat teismų praktiką, todėl tenkinamas visiškai. Atsižvelgiant į tai, kad neturtinę žalą nukentėjusiajam A. J. ir A. Š. padarė bendrais veiksmais, 2896,20 Eur žalos atlyginimas priteistinas solidariai iš jų abiejų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad abu kaltininkai yra dirbantys, jie įpareigotini priteistą turtinę žalą nukentėjusiajam atlyginti per dešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nustačius, kad nukentėjusysis iš tikrųjų patytė tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos, pripažintinas nepagrįstu nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis, skambindamas po įvykio ir reikalaudamas iš jo ir A. Š. po 5000 Lt, norėjo pasipelnyti. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė). Be to, nukentėjęs asmuo turi teisę pasirinkti, ar tokios žalos atlyginimo reikalauti teismine tvarka pareiškiant civilinį ieškinį (BPK 109 str.), ar tiesiogiai kreipiantis su reikalavimu į kaltininką. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis E. G. dėl A. J. ir A. Š. bendrų nusikalstamų veiksmų patyrė tiek turtinės, kuri pagrįsta byloje esančiais duomenimis, tiek ir neturtinės žalos, taigi jis turėjo ir teisę reikalauti šios žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis savo teisę gauti žalos atlyginimą siekė realizuoti pirmiausia kreipdamasis į kaltus asmenis dėl žalos atlyginimo gera valia ir tik paskui, nepavykus pasiekti abipusio susitarimo, pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Esant tokioms aplinkybėms nukentėjusiojo reikalavimo atlyginti žalą nėra pagrindo laikyti siekimu pasipelnyti.

Dėl bausmių

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta prokuroro ir ikiteisminio tyrimo institucijų pareiga kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kuo trumpesnis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo laikas garantuoja asmenų teisę į operatyvų, įmanomai trumpiausio laiko procesą, kurią, be kita ko, reglamentuoja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. Apie šioje baudžiamojoje byloje tirtą ir nagrinėtą nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo subjektams buvo žinoma nuo 2011 metų pabaigos, baudžiamasis nuteistųjų persekiojimas tęsiasi ilgiau nei ketverius metus ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panaši proceso trukmė paprastai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo. Proceso eigos analizė rodo, kad procesas šioje byloje neabejotinai turėjo būti organizuojamas efektyviau ir operatyviau, o to nepadarius nebuvo tinkamai užtikrinta nuteistųjų teisė pakankamai ilgą laiko tarpą nelikti nežinioje dėl savo procesinės padėties. Pakankamai ilgai užsitęsęs procesas vertinamas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 2 str., 44 str. 5 d. įtvirtintos asmens teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas ir tokiais atvejais pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją pripažįstama, kad viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas (bylos Einarsson v. Iceland, Nr. 22596/93; Wejrup v. Denmark, Nr. 49126/99; Tam?s Kov?cs v. Hungary, Nr. 67660/01 ir kt.).

Teismas, skirdamas bausmę A. J. ir A. Š., vadovaujasi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininkų asmenybes, į bylos aplinkybes. A. J. ir A. Š. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, nustatytą BK 138 str. 2 d. 8 p. Veika baigta, tyčinė. A. J. ir A. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. A. J. ir A. Š. atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė bendrininkų grupė. A. J. neteistas (4 t., 176 b.l.), tiek veikos padarymo metu, tiek ir po to ne kartą baustas administracine tvarka (4 t., 177-183 b.l.), dirba (4 t., 184 b.l.). A. Š. taip pat neteistas (4 t., 171-172 b.l.), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (4 t., 173 b.l.), dirba (4 t., 174 b.l.). Atsižvelgusi į išdėstytų aplinkybių, darančių įtaką A. J. ir A. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui buvimą, minėtus jų asmenybes apibūdinančius duomenis, į jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į tai, kad kaltininkai dirba, kad baudžiamasis procesas dėl prokuroro ir ikiteisminio tyrimo institucijų pareigos operatyviai veikti netinkamo vykdymo užsitęsė daugiau nei ketverius metus ir tuo buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., taip pat BPK 2 str. ir 44 str. 5 d. nuostatos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 41 str. nurodyti bausmės tikslai A. J. ir A. Š. atžvilgiu bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas jiems už padarytą apysunkį nusikaltimą paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę, savo trukme artimą šios bausmės minimumui ir, vadovaujantis BK 75 str. atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei skiriant baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimus.

Esant tokioms aplinkybėms, Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nuosprendis dalyje dėl A. Š. išteisinimo naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, o kitoje dalyje keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p., BPK 329 str. 2 p.,

nusprendžia:

panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nuosprendžio dalį dėl A. Š. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį:

Pripažinti A. Š. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., 67 str. 2 d. 4 p., BK 69 str., ir A. Š. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą nustatant dešimties mėnesių terminą bei paskirti pareigas: tęsti darbą bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nuosprendžio dalį dėl A. J. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., dėl jam paskirtos bausmės ir nukentėjusiojo E. G. civilinio ieškinio pakeisti:

A. J. nusikalstamos veikos kvalifikaciją pakeisti ir A. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., 67 str. 2 d. 4 p., BK 69 str., ir A. J. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą nustatant dešimties mėnesių terminą bei paskirti pareigas: tęsti darbą bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tenkinti visiškai civilinį ieškinį ir iš A. J. bei A. Š. solidariai priteisti 1965,78 Eur turtinės ir 2896,20 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajam E. G..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Atmesti nuteistojo A. J. apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas Donatas JatužisTeisėjai Jolanta RaščiuvienėAlgirdas Gaputis