Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-24 · Administracinė byla Nr. A-62-3619-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-24
Bylos Nr.
A-62-3619-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
Pareiškėjas
T. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Trečiasis asmuo
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinė byla Nr. A62-3619/2011
Teisminio proceso 3-63-3-00648-2010-6
Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. Ž. skundu prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba), priteisti 200 000,00 Lt turtinės ir 500 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas, taip pat paskirti Tarnybos direktoriui baudą už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.

Pareiškėja nurodė, jog jai reikalinga valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-333-162/2010, kurioje ji skundė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-20-10. Skundą grindė tuo, jog Tarnyba nepagrįstai jos prašymą perdavė nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Pareiškėjos teigimu, šiais veiksmais Tarnyba pakenkė jos interesams ir apsunkino materialinę padėtį, nepaskirdama advokato iš praktikuojančių Klaipėdos mieste. Akcentavo, jog Tarnybos direktorius piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas jai pakenkti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atsiliepimu pareiškėjos T. Ž. skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą grindė tuo, jog pareiškėjai T. Ž. buvo reikalinga valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje, kurioje pareiškėja reiškė reikalavimą prieš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl Tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-20-10 panaikinimo. Nurodė, jog pareiškėjos prašymą perdavė nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo) nuostatomis. Nurodė, jog nei Tarnybos, nei jos direktoriaus veiksmai neturėjo įtakos sprendimų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimo aplinkybėmis, priėmimui. Akcentavo, jog nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų atsakovo atsakomybei atsirasti, nes pareiškėja skunde nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko Tarnyba, nepagrindė prašomos atlyginti turtinės žalos ir neturtinės žalos dydžio, nepateikė įrodymų, kad iš tikrųjų patyrė prašomą atlyginti žalą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą dėl 200 000,00 Lt turtinės ir 500 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, netenkino. Taip pat netenkino pareiškėjos T. Ž. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjos skundo turinį, konstatavo, kad pareiškėja turtinės ir neturtinės žalos padarymą kildina iš Tarnybos veiksmų, t. y nusišalinimo ir perdavimo jos prašymą nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, todėl, anot teismo, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar Tarnybos veiksmai buvo teisėti, nes žala asmeniui gali būti padaroma tik neteisėtais valdžios institucijos veiksmais. Šiuo aspektu teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio, 1, 2, 4 punktų, 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo 6.2 punkto nuostatomis ir sprendė, kad Tarnyba veikė teisėtai, siekdama išvengti galimo interesų konflikto. Pažymėjo, jog Tarnybos direktorius skundžiamu įsakymu nušalino visus Tarnybos darbuotojus ir nusišalino pats nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo bei perdavė jį nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, paisydamas minėtuose teisės aktuose įtvirtintos tvarkos. Nesutiko su pareiškėjos argumentu dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Anot teismo, Tarnyba paisė teisėkūros subjektų nustatytų taisyklių bei gero administravimo principų, veikė operatyviai, teisės aktų nustatyta tvarka. Pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą, kad pažeidžiami jos interesai dėl paskyrimo ne jos gyvenamojoje vietoje praktikuojančio advokato. Akcentavo, kad advokatas gali vykti į bet kurį teismą, rinkti įrodymus, atstovauti pareiškėjai nepriklausomai nuo jos gyvenamosios vietos ar advokato darbo vietos. Taip pat teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindus ir sąlygas, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Tarnybos veiksmai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Todėl nenustačius neteisėtų valdžios institucijos Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmų, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir atsakomybė už žalą (tiek turtinė, tiek ir neturtinė). Nenustačius, kad dėl Tarnybos aktų (veiksmų, neveikimo) pareiškėjai padaryta neturtinė ir turtinė žala, prašymas dėl palūkanų priteisimo taip pat netenkintas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu. Pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas paskirti Tarnybos direktoriui baudą nėra materialinio pobūdžio reikalavimas. Pagal ABTĮ 84 straipsnio nuostatas teismas gali skirti baudas proceso dalyviams tik už procesinių veiksmų neatlikimą arba netinkamą atlikimą administracinėje byloje. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, taip pat sprendė, kad pareiškėja neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą.

III.

Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas ir šališkas. Teismas akivaizdžiai veikė prieš pareiškėją, šiurkščiai pažeidė visas jos teises, procesines normas, įstatymo reikalavimus. Pažymi, kad teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo, jai ir jos atstovui nedalyvaujant. Akcentuoja, kad tokiu būdu buvo pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos, nes nebuvo garantuotas teisingas bylos nagrinėjimas. Nurodo, kad, neturėdama advokato, negalėjo realizuoti teisės pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai, jai nebuvo suteikta galimybė teisingai ir tinkamai apginti savo teises į teisingą ir nešališką šios bylos nagrinėjimą. Pabrėžia, kad advokato pagalba šioje byloje jai itin svarbi, reikalinga ir būtina. Samdyti privatų advokatą jai neleidžia sunki finansinė padėtis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė motyvuotą protestą ir pakartotinį protestą dėl šios administracinės bylos visiško sustabdymo dėl neužtikrintos teisės į nešališką ir teisingą teismą, teismo pirmininkės A. R. neteisėto ir brutalaus baudžiamojo persekiojimo, dėl ko tolimesnis bylos nagrinėjimas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme negalimas, tačiau teismas dėl to sprendime nepasisakė, pažeisdamas procesinės teisės normas. Pažymi, kad iki šiol nėra išspręstas klausimas dėl visų neišnagrinėtų administracinių bylų perdavimo nagrinėti visiškai kitos teritorijos teismui, tame tarpe ir dėl šios administracinės bylos. Akcentuoja, kad teismas šiurkščiai pažeidė ABTĮ 81 straipsnį ir atsisakė aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, jų aplamai nerinko ir nenustatė jokių bylai svarbių aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai visiškai netyrė, bylos faktiškai neišnagrinėjo, sprendimas yra be motyvų.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atsiliepimu su pareiškėjos T. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nesutinka, kad buvo pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos. Pabrėžia, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos gina asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, teisę turėti advokatą, o ne tokią pareiškėjos administracinėje byloje teisę. Tarnyba taip pat pabrėžia, kad pareiškėja per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Tarnybos teigimu, nuostata aiškintina plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į veiksmingą teisingumą, jeigu negalėjimas pasisamdyti advokatą iš asmens atima teisę į teisminę gynybą. Būtent tokia išvada darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11), kurį Europos Teisingumo Teismas savo sprendimuose cituoja kaip teismo precedentą, aiškindamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies turinį. Pagal minėtą sprendimą, anot atsakovo, teisinė pagalba turi būti suteikta, kai nesuteikus tokios pagalbos nebūtų užtikrinta teisminė gynyba. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad byloje pirmosios instancijos teismo įvykdytas teisingumas buvo neveiksmingas. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas visapusiška ir objektyvia byloje nustatytų faktinių aplinkybių analize, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi buvo priimta tik pareiškėjos T. Ž. skundo dalis atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų priteisimo, baudos skyrimo. Taigi, apibrėžiant administracinės bylos nagrinėjimo ribas, pažymėtina, kad konkrečiu atveju iš esmės analizuojama situacija dėl pareiškėjos T. Ž. patirtos turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su tariamai neteisėtais Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmais, atlyginimo. Bylos dalykas – turtinės ir neturtinės žalos, padarytos minėtos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais, buvimas, ir, nustačius jos buvimą, priteistinos turtinės ir (ar) neturtinės žalos dydis.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Civilinei atsakomybei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Kita vertus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjos T. Ž. reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Išanalizavus pareiškėjos T. Ž. pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinį, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, matyti, kad pareiškėja patirtą turtinę ir neturtinę žalą visų pirma siejo su tariamai netinkamais Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmais, pastarajai nusišalinus nuo pareiškėjos 2010 m. gegužės 5 d. prašymo Nr. ATP-828 dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėjimo ir perdavus prašymą nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje ir nagrinėjamai administracinei bylai aktualioje Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Tokia tvarka buvo nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtintus Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašą. Aprašo 3 punktas numato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra jos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą. Kai pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Neringos, Palangos miesto, Rietavo, Plungės rajono, Kretingos rajono ir Skuodo rajono savivaldybėse, prašymas perduodamas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (6.2 p.). Pareiškėja T. Ž. 2010 m. gegužės 5 d. prašymu Nr. ATP-828 kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, siekdama gauti antrinę teisinę pagalbą dėl tos pačios Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-20-10 apskundimo. Akivaizdu, kad tokiu atveju Tarnyba negalėjo likti nešališka ir privalėjo pareiškėjos prašymą persiųsti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Tokį Tarnybos elgesio modelį suponuoja ne tik VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalis ir Aprašo 6.2 punktas, bet ir Tarnybai, kaip viešojo administravimo institucijai, taikytinos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (vienas iš šio įstatymo uždavinių įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą – 1 str.) bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (garantuoja teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą – 1 str.) nuostatos. Pažymėtina, kad VGTPĮ ir Aprašo nuostatos negarantuoja absoliučios asmens teisės reikalauti, kad jo prašymas dėl teisinės pagalbos neatsižvelgiant į situaciją būtų tenkinamas skiriant jo pasirinktą advokatą jo pasirinktoje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad, vertinant situaciją asmens ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų derinimo aspektu, tikslas išvengti asmenų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų konflikto yra prioritetinis asmens siekio teisinę pagalbą gauti pasirenkant konkretų advokatą požiūriu, o tai, kad asmeniui teisinė pagalba gali būti teikiama kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šio asmens teisės ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms (žr. pvz., 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–2807/2011, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–2271/2011, 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822 –703/2010). Taigi, pirmosios instancijos teismas, teisingai sprendė, kad Tarnyba, nusišalinusi nuo pareiškėjos 2010 m. gegužės 5 d. prašymo Nr. ATP-828 dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėjimo ir perdavusi prašymą nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai, pareiškėjos T. Ž. teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Jokių kitų Tarnybos neteisėtų veiksmų pareiškėja skunde aiškiai ir konkrečiai neįvardino, jos argumentai dėl Tarnybos direktoriaus įtakos Šiaulių valstybės garantuojamai teisinei pagalbos tarnybai ir advokatams, sąmoningo veikimo prieš pareiškėjos interesus yra subjektyvus pareiškėjos situacijos vertinimas, nepagrįstas objektyviais duomenimis. Vien tai, kad Tarnybos vadovas, persiųsdamas pareiškėjos 2010 m. gegužės 5 d. prašymą Nr. ATP-828 dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamai teisinei pagalbos tarnybai, vėliau pateikė teisėtai (VGTPĮ 18 str. 13 d.) iš Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos gautą informaciją apie pareiškėjos Metinėse gyventojo (šeimos) turo deklaracijose neteisingai nurodytus duomenis, nereiškia, kad tokiu būdu tyčia buvo siekiama atimti iš pareiškėjos galimybę gauti antrinę teisinę pagalbą. Tokie Tarnybos vadovo veiksmai yra objektyviai pateisinami VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų principų (inter alia lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis) požiūriu bei siekiu, kad antrinė teisinė pagalba būtų teikiama, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Pareiškėja nurodė, kad Tarnybos direktorius tyčia neperdavė Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai jos 2010 m. liepos 7 d. pateiktos deklaracijos, tačiau Tarnyba sprendimą nusišalinti nuo pareiškėjos 2010 m. gegužės 5 d. prašymo Nr. ATP-828 ir perduoti nagrinėti šį prašymą Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priėmė jau 2010 m. gegužės 7 d.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos nurodyto Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos neteisėto veikimo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, pagrįstai atmestas jos reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais dėl pareiškėjos reikalavimo už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi Tarnybos direktoriui skirti baudą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniu skundu dėl nagrinėjamo ginčo esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, o savo poziciją grindė abstrakčiais argumentais apie pirmosios instancijos teismo pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus nevykdymą. Tačiau pareiškėja nenurodė kokių konkrečių duomenų pirmosios instancijos teismas neišreikalavo, kokių įrodymų neanalizavo, į kokius jos esminius argumentus neatsakė, todėl nėra įmanoma aiškiai identifikuoti, kokie konkrečiai pažeidimai buvo padaryti, ir juos teisiškai įvertinti. Teisėjų kolegija jokių akivaizdžių ir esminių pažeidimų, galinčių turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nenustatė. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai aplinkybes ir jas visapusiškai bei objektyviai įvertino, padarytos išvados yra motyvuotas, pagrįstos įrodymų ir bylai aktualaus teisinio reglamentavimo analize, o vien tik pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas ne jos naudai, yra netinkamas, nesudaro pagrindo šį sprendimą naikinti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. sausio 26 d. ir 2011 m. balandžio 22 d. nutartimis pasiūlė pareiškėjai ištaisyti skundo trūkumus, inter alia sukonkretinti, kokiais Tarnybos ar jos darbuotojų veiksmais jai padaryta neturtinės ar turtinė žala, nurodyti žalos dydį ir pateikti žalos padarymo faktą ir dydį patvirtinančius įrodymus, tačiau pareiškėja jokių veiksmų šiuo atžvilgiu neatliko, t. y. pati buvo nepakankamai aktyvi ir rūpestinga, gindama tariamai pažeistus savo interesus.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jai bei jos atstovui, buvo šališkas ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Šie argumentais atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjos bei jos atstovo nedalyvavimo pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra visais atvejais privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas jau buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą, tačiau pareiškėjai neatvykus į 2011 m. birželio 7 d. posėdį, bylą nagrinėjo iš esmės. Pažymėtina, kad pareiškėja apie teismo posėdį buvo tinkamai informuota, tik 2011 m. birželio 7 d. (teismo posėdžio dieną) pateikė protestą dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo, teisėjų kolegijos bei Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkės nušalinimo, bylos perdavimo kitam apygardos administraciniam teismui, teigdama, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkės iniciatyva pradėjus jos atžvilgiu ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, tolimesnis administracinės bylos nagrinėjimas šiame teisme negalimas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjos proteste reiškiamus prašymus ir 2011 m. birželio 7 d. nutartimi pagrįstai atsisakė juos tenkinti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkė neįėjo į bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 102 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 4 dalimi, teismo pirmininkas, organizuodamas administravimą teisme, negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, kad šis imperatyvus įpareigojimas buvo nevykdomas ir administracinę bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teisėjų kolegijai buvo daromas realus poveikis. Pareiškėja pateikė pakartotinį protestą, iš esmės analogišką ankstesniam, tačiau tai ji padarė 2011 m. birželio 17 d., t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo dieną, po to, kai administracinė byla buvo išnagrinėta iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas svarstyti šį protestą ir dėl jo pasisakyti neprivalėjo. Pažymėtina, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė skundą, kuriame išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus dėl ginčo esmės, kaip nustatyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas net du kartus pasiūlė pareiškėjai patikslinti skundo reikalavimus ir pateikti visus įrodymus, tačiau pareiškėjo šia galimybe nepasinaudojo, nors viso proceso pirmosios instancijos teisme metu aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, teikdama atskiruosius skundus ir reikšdama atitinkamus prašymus (inter alia dėl teisėjų kolegijos nušalinimo). Taip pat teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja realizavo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismas patikrino ir įvertino pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjos teisė į teisminę gynybą. Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Pareiškėja šioje administracinėje ginčo byloje nėra įtariamoji ar kaltinamoji, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjai galimybę tinkamai apginti savo tariamai pažeistus interesus, t. y. kad nebuvo užtikrintas veiksmingas teisingumas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra pagrįstas pareiškėjos nesutikimu su priimtu sprendimu, o ne konkrečiomis ir objektyviais įrodymais patvirtintomis aplinkybėmis bei atitinkamais motyvais, paremtais ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais. Įvertinusi aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjos procesinės teisės.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis