- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-03
- Bylos Nr.
- I-1699-426/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškina, jog nuo 2016 m. iki 2017 m. buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Dėl šios priežasties pareiškėjui būdavo sunku judėti.
Nurodo, kad netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus. Vilniaus PN neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Buvo pažeistas pareiškėjo orumas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su skundu nesutinka. Atsiliepime (b. l. 7–27) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašo atkreipti dėmesį į tai, jog Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl teisės aktai neįpareigoja sisteminti ir kaupti kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes.
Paaiškina, jog iš pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas Vilniaus PN kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.
Pažymėjo, jog kamerų tipo patalpose Nr. 9K, Nr. 13K bei drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 9D pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, kadangi šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus.
Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, o Vilniaus PN Ūkio skyrius, pareiškėjo skundų ar kitokių prašymų dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų negavo.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte numatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 m. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 3,6 m² – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Teismas neturi pagrindo abejoti atsiliepime į skundą pateiktų duomenų apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tinkamumu (b. l. 7–11). Pareiškėjas savo pateiktame skunde (b. l. 1–2) pažymėjo, jog kartais buvo laikomas dviese su kitu nuteistuoju, o kartais kamerose būdavo paliekamas vienas. Kadangi atsakovas nepateikė tikslių duomenų, kurie pagrįstų kartu buvusių asmenų skaičių ir atsižvelgiant į tai, jog įrodinėjimo našta tenka atsakovui, laikytina, jog kameros buvo visiškai užpildytos.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kameros tipo patalpos Nr. 9K plotas – 11,6 m², be sanitarinio mazgo – 10,06 m² (įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,8 m²); kameros tipo patalpos Nr. 13K plotas – 13,77 m² be sanitarinio mazgo – 12, 04 m² (įrengtos 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,59 m²), o drausmės grupės patalpos Nr. 9D plotas – 14,23 m², be sanitarinio mazgo – 12,90 m² (įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,74 m²).
Pažymėtina, jog nuo 2016 m. balandžio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalies redakcija numato, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, t. y. iš esmės laikomi kamerų tipo patalpose, o jų judėjimas yra apribotas, todėl turėtų būti taikoma 3,6 m² ploto norma. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1011-624/2017 konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalį (2005 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-164 redakcija, galiojusi iki 2016 m. kovo 31 d.) drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose užrakinami tik nakties metu, todėl, vertinant pareiškėjui tekusį plotą drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, taikytina 3,1 m² ploto norma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad turėtų būti laikomasi ankstesnėse bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 m² plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo buvimo kamerų tipo patalpose Nr. 9K, 13K ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 9D, visą laikotarpį nustatytas ploto normas tenkančias vienam asmeniui atitiko.
Konstatuotina, jog atsakovės atstovė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.2 punkto reikalavimų laikymąsi užtikrino. Pakankamo pagrindo nustatyti Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra, kadangi kamerų tipo patalpų plotas nebuvo mažesnis nei 3 m² (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), o drausmės grupės gyvenamosios patalpos plotas nebuvo mažesnis nei 3,1 m².
Akcentuotina, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, byloje nėra.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.