- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-12-09
- Bylos Nr.
- 1A-273-557/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21443-2021-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- Ž. M.
- Kategorijos
- 2.4.6.4.1Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. M. ir jo gynėjos advokatės A. Mačernytės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje ir uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, tarp jų ir alkoholį. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir Ž. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje ir uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, tarp jų ir alkoholį. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas Ž. M. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. birželio 29 d. 23.15 val. iki 2021 m. birželio 30 d. 15.05 val. (viena diena), sulaikymo dieną prilyginant 2 laisvės apribojimo dienoms.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ž. M. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: jis 2021-06-29 apie 22.46 val. namuose, esančiuose adresu Dobilo 1-oji g. 3, Klaipėda, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto metu du kartus kumščiu sudavė sutuoktinei R. M. į dešinįjį skruostą ir kairįjį smilkinį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. M. ir jo gynėja prašo pakeisti nuosprendį, išimties tvarka paskiriant švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, sutrumpinant Ž. M. bausmės terminą, neskiriant elgesio pataisos programos, o esant paskirtai laisvės apribojimo bausmei, nustatant galimybę išvykti iš šalies, kai tai susiję su darbu, derinant keliones į darbą užsienyje ir registracijas Probacijos tarnyboje.
2.1. Nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu Ž. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį bausme, analogiška 2021-07-16 baudžiamajam įsakymui šioje byloje. Į teismą buvo kreiptasi, kad būtų išnagrinėta baudžiamoji byla ir atsižvelgta į visas veikos ypatybes, numatytos bausmės sukeliamas pasekmes visai šeimai, aplinkybę, kad šalys yra susitaikiusios ir nukentėjusiąja pripažinta sutuoktinė pretenzijų nereiškia. Dėl šių priežasčių nuteistasis Ž. M. su baudžiamuoju įsakymu nesutiko dėl paskirtos bausmės griežtumo ir neobjektyvumo. Ž. M. pagrįstai tikėjosi daug švelnesnės bausmės, kad paskirta bausmė netrukdytų tęsti darbo, taip būtų užtikrintas normalus šeimos, kurios maitintojas jis yra, gyvenimas.
2.2. Ž. M. neneigia, kad tarp jo ir sutuoktinės buvo konfliktas ir kad jis sudavė žmonai, nes patyrė iš jos netikėtą ir didelį skausmą sukėlusį veiksmą – žmona įkando jam į kojos blauzdą, liko kandimo žymių, randas. Konfliktas kilo dėl pinigų, t. y. kai žmona prašė duoti daugiau pinigų, tačiau pareiškus, kad pinigai skiriami paskolai grąžinti ir daugiau jai pinigų neskirs, po šių žodžių demonstratyviai nebekalbėjo su žmona, ji įsižeidė ir sureaguodama į tai įkando jam į koją. Pajutęs netikėtą aštrų skausmą, vengdamas galimo pakartotinio veiksmo, Ž. M. instinktyviai pasipriešindamas žmonai sudavė jai ranka, tačiau tikslo sužeisti neturėjo, galvoja, kad sudavė žmonai R. M. ne kumščiu. Konflikto metu abu buvo neblaivūs, nes vartojo alkoholį. Kadangi buvo abu neblaivūs, situacijos neprisimena ir dėl to parodymai, duoti apklausų metu, galėjo būti netikslūs. Kaltę, kad sudavė žmonai ranka, Ž. M. pripažino, supranta, jog jis, kaip vyras, turėjo vengti šio veiksmo, ir dėl to gailisi. Skųsti žmonos neketino ir nesiruošia to daryti prieš savo vaikų motiną. Jų santykiai yra geri ir susipykimas buvo trumpalaikis. Kad konfliktas nesmarkus, įrodo faktas, kad nebuvo triukšmo, nes namie buvo nepilnametė duktė B., ji nieko negirdėjo.
2.3. Teismas, priimdamas baudžiamąjį įsakymą, pripažino Ž. M. recidyvistu, nes buvo teistas 2019-10-29 baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam ir dėl kyšio davimo pareigūnui, teistumas neišnykęs.
2.4. Vis dėlto manytina, kad šeimą išlaikantis, dirbantis asmuo pasielgė spontaniškai, nors neapgalvotai, neturėdamas tikslo sukelti skausmą, deda pastangas ne vien dėl savęs, siekdamas išsaugoti darbo vietą ir pajamas, o būtent dėl šeimos ir pačios nukentėjusiosios. Dėl to, nuteistojo manymu, jam paskirta bausmė yra neadekvačiai per didelė ir ne tiek drausminanti, kiek griaunanti normalų ne tik jo, bet ir šeimos gyvenimą, todėl nėra teisinga. Nukentėjusioji vyrui pretenzijų neturi, yra suinteresuota, kad vyras dirbtų toliau pelningą darbą Norvegijoje, nes jos pajamos mažos ir jų neužtektų pragyventi, o būsto paskolos net pusės mėnesio įmokos ji nepajėgs sumokėti.
2.5. Manytina, kad teismas galėjo įžvelgti ir galimybę taikyti švelnesnę, nei numatyta, bausmę. Pagal BK 41 straipsnį, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Praktikoje paskirta laisvės atėmimo bausmė negarantuoja jos tikslų įgyvendinimo, todėl manytina, jog skiriant bausmę reikėtų žvelgti į kaltinamąjį, nebūtinai siekti griežčiau pamokyti, bet parodyti, kad jam suteikiamas šansas ir nuolaida kaip paskatinimas kuo greičiau integruotis visuomenėje be alkoholio ir nedarant naujų nusikaltimų ir pažeidimų.
2.6. Skiriant bausmę atsižvelgtina į BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvardytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltinamasis pripažįsta kaltę, nuoširdžiai gailisi. BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Nagrinėjamu atveju Ž. M. nusikalto paveiktas užtrukusios pandemijos suvaržymų, karantinavimosi, t. y. iš beviltiškumo. Alkoholį įvykio metu jis vartojo siekdamas atsipalaiduoti, o ne siekdamas prisigerti. Tačiau pripažįsta, jog tai buvo klaida, nes be alkoholio poveikio taip nebūtų įvykę. Todėl jis yra pasiryžęs išklausyti kursą apie alkoholio žalą, užsikoduoti nuo alkoholio vartojimo, dalyvauti elgesio pataisos programoje nuotoliniu būdu, atsižvelgiant į COVID-19 grėsmės suvaržymus bei būtinybę dirbti.
2.7. Jeigu Ž. M. būtų buvęs nenuoširdus, jis būtų galėjęs pasinaudoti nekaltumo prezumpcija, gintis nuo atsakomybės ir kaltinti sutuoktinę, tačiau jis pagrįstai tikėjosi, jog bausmė neužkirs kelio dirbti ir išlaikyti šeimą, kadangi su žmona susitaikė ir ji tai nurodė teisme.
2.8. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas paminėjo, jog pagal BK 54 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai nuosprendis aiškiai prieštarauja teisingumo principui bausmių skyrimo procese, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 62 straipsnyje taip pat numatyta galimybė teismams švelninti bausmę, tačiau teismas, galėdamas pasinaudoti šia galimybe, ja nepasinaudojo, todėl nuosprendis skundžiamas. Ž. M. ir jo gynėja prašo aukštesniosios instancijos teismo įvertinti situaciją iš naujo ir taikyti BK 62 straipsnį, numatantį galimybę skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nes Ž. M. prisipažino savo kaltę niekieno neverčiamas ir yra pasiryžęs vykdyti nuosprendį, jei jis būtų paliktas nepakeistas, tačiau prašo atsižvelgti į tai, kad dalyvauti elgesio pataisos programoje jis galėtų tik nuotoliniu būdu, kad būtų užtikrinta galimybė tęsti turimą darbą Norvegijoje.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
4. Iš nuteistojo Ž. M. ir jo gynėjos apeliacinio skundo matyti, jog Ž. M. neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, savo kaltės ir veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su teismo jam paskirtu įpareigojimu per visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, apeliaciniame skunde pažymėdamas, kad šis įpareigojimas yra nesuderinamas su jo darbu Norvegijoje, o ir nukentėjusioji jo žmona, su kuria susitaikė, yra suinteresuota, kad jis toliau dirbtų Norvegijoje, nes jos pajamų neužtektų pragyventi ir mokėti paskolą. Dėl to, nuteistojo nuomone, jam paskirta bausmė nėra teisinga, griaunanti normalų ne tik jo, bet ir šeimos gyvenimą. Jis atsakomybės nevengia, tiesiog siekia išsaugoti darbo vietą ir pajamas būtent dėl šeimos ir pačios nukentėjusiosios. Būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
5. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Teisinga laikoma bausmė, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už ją paskirtos bausmės yra teisinga pusiausvyra, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nėra per griežta. Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).
6. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį bausmę Ž. M., atsižvelgė į tai, kad jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai), į jo asmenybę apibūdinančius duomenis: praeityje teistas, tačiau už kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas, dirba. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad Ž. M. prisipažino nusikaltęs, jo pavartotas smurtas nebuvo itin intensyvus ir pavojingas bei nesukėlė sunkių ir ilgalaikių pasekmių, teismas nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant Ž. M. laisvės apribojimo bausmę, šios bausmės terminą nustatant didesnį už sankcijos vidurkį, ir įpareigojant nuteistąjį Ž. M. per visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje ir uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, tarp jų ir alkoholį.
7. Laisvės apribojimas yra viena iš baudžiamajame kodekse numatytų bausmių, kurios esmė yra per tam tikrą laikotarpį asmeniui taikomų apribojimų ir draudimų sistema (BK 48 straipsnis). Asmeniui taikomi apribojimai ir draudimai sudaro šios bausmės nubaudimo elementus. Kadangi draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, teismas, vadovaudamasis bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę.
8. BK 48 straipsnio 4 dalyje, inter alia (be kita ko), numatyta, kad teismas gali asmenį, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, įpareigoti dalyvauti elgesio pataisos programoje (1 punktas); 5 dalyje numatyta, kad teismas gali tokiam asmeniui uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas (4 punktas).
9. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio visumos, Ž. M. nesutinka su vieno teismo jam paskirto įpareigojimo per visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje paskyrimu, apeliaciniame skunde pažymėdamas, kad jis dirba Norvegijoje, o šio įpareigojimo vykdymas užkirstų kelią jam dirbti ir išlaikyti šeimą.
10. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantu Ž. M., kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam už padarytą nusikalstamą veiką laisvės apribojimo bausmę ir, be kita ko, įpareigodamas jį per visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, neįvertino aplinkybės, kad šio įpareigojimo vykdymas gali būti sunkiai suderinamas su jo turimu darbu Norvegijoje ir tai gali kliudyti atlikti bausmę.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2004-12-29, 2005-09-29, 2006-01-16 nutarimai).
12. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Ž. M. (duomenys neklebtini) nuo 2014-07-27 dirba Norvegijos įmonėje „(duomenys neklebtini)“ aptarnavimo mechaniku (b. l. 127–134). Įvertinus apelianto Ž. M. skunde nurodomą aplinkybę, kad teismo jam paskirtas įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje yra nesuderinamas su jo darbu Norvegijoje ir kartu galimybe išlaikyti šeimą, turinčią finansinių įsipareigojimų (žmonos, su kuria Ž. M. susitaikė ir ši jam atleido, pajamų neužtenka pragyventi ir mokėti būsto paskolą), teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtas BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatytas draudimas vartoti psichiką veikiančias medžiagas, iš jų ir alkoholį, kartu įpareigojant nuteistąjį tęsti darbą, bus pakankami ir proporcingi Ž. M. paskirtos laisvės apribojimo bausmės nubaudimo ir bausmės paskirties užtikrinimo elementai. Tuo labiau, kad apeliantas, kaip minėta, nuo 2014 metų dirba ir tokiu būdu gauna legalias pajamas, kurios, kaip nurodo nuteistasis, yra reikalingos ne tik jam pačiam, bet ir išlaikyti šeimą, kurioje auga nepilnametė dukra B., gim. (duomenys neskelbtini) (b. l. 137), ir mokėti būsto paskolą (b. l. 135–136). Todėl apelianto Ž. M. ginčijamas ir prašomas panaikinti teismo jam paskirtas įpareigojimas per visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, naikinamas kaip nesuderinamas su jo turimu darbu Norvegijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, vietoj šio įpareigojimo paskiriant nuteistajam kitą įpareigojimą tęsti darbą (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Kolegijos vertinimu, šis įpareigojimas, kartu su pirmosios instancijos teismo paskirtu draudimu vartoti psichiką veikiančias medžiagas, tarp jų ir alkoholį, maksimaliai užtikrins bausmės paskirties įgyvendinimą ir atitiks apeliaciniame skunde deklaruojamą nuteistojo siekį tęsti darbinę veiklą, gaunamomis pajamomis užtikrinant šeimos pragyvenimą ir finansinių įsipareigojimų vykdymą.
13. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad bausmės švelninimui, taikant BK 62 straipsnį arba BK 54 straipsnio 3 dalį, duoda pagrindą tai, kad Ž. M. prisipažino savo kaltę niekieno neverčiamas ir yra pasiryžęs vykdyti nuosprendį. Kaip minėta anksčiau, aplinkybę, kad Ž. M. savo kaltę visiškai pripažino ir gailisi nusikaltęs, teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į tai, be kita ko, atsižvelgė skirdamas jam bausmę. Be to, Ž. M. pripažįstant savo kaltę, teismas, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, jam už padarytą nusikalstamą veiką paskirtą 1 metų ir 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir galutinę bausmę nustatė 10 mėnesių laisvės apribojimo. Apeliacinio skundo argumentas, neva Ž. M. nusikalto paveiktas užtrukusios pandemijos suvaržymų, karantinavimosi, t. y. iš beviltiškumo, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo pripažinti nuteistajam BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, ir tuo pagrindu švelninti bausmę Ž. M., juolab, jog nuosprendis, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio visumos, skundžiamas iš esmės tuo aspektu, kad Ž. M. teismo paskirtas įpareigojimas per visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje yra nesuderinamas su jo darbu.
14. Teisėjų kolegijos nuomone, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir jos trukmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi BK 54 str. ir 61 str. nustatytų bausmių skyrimo taisyklių. Nuteistajam paskirta viena švelnesnių sankcijoje numatytų bausmės rūšių. Nustačius dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias ir tik vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra jokio pagrindo trumpinti nuteistajam paskirtos bausmės terminą, kuris tik nežymiai viršija sankcijos vidurkį. Sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas taikyti nuteistajam BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, byloje nenustatyta. Tokių sąlygų, apsiribojant išimtinai deklaratyviais ir bylos duomenimis neparemtais teiginiais, nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde, todėl šiuo klausimu kolegija plačiau nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 7 d. pakeisti:
panaikinti nuteistajam Ž. M. paskirtą įpareigojimą per visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, ir paskirti nuteistajam Ž. M. įpareigojimą per visą bausmės laikotarpį tęsti darbą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.