- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-07
- Bylos Nr.
- eI-4404-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04968-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- A. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjo atstovui Vytautui Kuliešiui, atsakovo atstovei Elinai Petrauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015-09-30 Migracijos departamento prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius (toliau – ir Migracijos departamentas) priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1028(00187), kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui A. H. (toliau – sprendimas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė skundą teismui ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2015-09-30 sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1028 (00187) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui A. H.“ ir perduoti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo spręsti iš naujo.
Paaiškino, kad nesuprantamas Migracijos departamento sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes leidimo gyventi išdavimo taisyklėse nėra numatytas reikalavimas užsieniečiui pagrįsti prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir galimybė Migracijos departamentui ar kitai įgaliotai institucijai tokiu pagrindu nenagrinėti užsieniečio prašymo. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės atsisakyti nagrinėti prašymą, kadangi priešingu atveju būtų paneigiamas viešosios teisės principas, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai.
Teigia, kad Migracijos departamentas viršijo savo įgaliojimus, nes nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo, pratęsimo taisyklių. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nesvarbu ar šis prašymas pateiktas pavėluotai ar ne, privalėjo jį išnagrinėti per 2 mėnesius ir priimti vieną iš galimų sprendimų: pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nuomone, šis procedūrinis pažeidimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Migracijos departamentas priėmė neteisėtą sprendimą ir tai yra pagrindas jį panaikinti bei grąžinti iš naujo nagrinėti. Atsakovas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo apklausti pareiškėją dėl abejones sukėlusių aplinkybių bei suteikti galimybę pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus ar kitus įrodymus. Nesuteikdamas pareiškėjui galimybės pateikti paaiškinimus, netinkamai aiškindamas teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, Migracijos departamentas neteisingai vertino su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktus dokumentus ir iš kitų institucijų gautą informaciją, dėl to padarė klaidingas išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad 2014-09-01 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi), galiojantis iki 2015-09-01. Šis leidimas buvo išduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. 2015-07-29 pareiškėjas, ketindamas toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) ir pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB „Sutlėja“ tarpininkavimo raštą, šios įmonės steigimo aktą bei įstatus, akcijų pirkimo - pardavimo sutartis, akcininkų sąrašą, dokumentą, patvirtinantį turimą gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, darbo sutartį, ir kitus dokumentus. 2015-07-31 Migracijos departamentas iš Migracijos valdybos gavo pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus.
Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, atitinka Įstatymo 45 straipsnyje nurodytus reikalavimus (ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje), pateikė įmonės metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2014 metus (Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta 2015-07-10), sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius (sudarytus 2014 m. rugpjūčio - gruodžio mėnesiais ir 2015 metų balandžio - birželio mėnesiais), pagal kuriuos UAB „Sutlėja“ teikė gyvenamojo ploto nuomos paieškos paslaugas, o taip pat UAB „Sutlėja“ veiklos aprašymą, kuriame paaiškinama, kad 2014 metais bendrovė tyrinėjo nekilnojamojo turto rinką ir tarpininkavo užsienio klientams, kurie ieškojo nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat pateikė 2015 metų pirmo pusmečio balansą, sudarytą 2015-07-09, kuriame apskaičiuota, kad įmonės nuosavo kapitalo vertė yra 59 295 eurų (įmonės turto vertė sudaro 61 825 eurus, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 2530 eurus). Buvo nustatyta, kad tik vienam iš darbuotojų, kurio darbo sutartį pareiškėjas pateikė kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, yra mokamas atlyginimas bei nustatyto dydžio socialinio draudimo mokesčiai ir jis dirba visą darbo dieną (8 val.), nors šis darbuotojas yra įdarbintas dar septyniose įmonėse. Kitų darbuotojų darbo sutartyse nustatyta, kad jų darbo dienos trukmė yra 4 valandos, tai reiškia, kad jie dirba ne visą darbo dieną, o patikrinus duomenis apie jų gaunamą darbo užmokestį bei mokamus socialinio draudimo mokesčius Sodros duomenų bazėje, nustatyta, kad jiems nėra mokamas atlyginimas ir nustatyto dydžio socialinio draudimo mokesčiai. Sodros duomenų bazės duomenimis, UAB „Sutlėja“ iš viso yra įdarbinti 7 darbuotojai, du iš jų užsieniečiai (pareiškėjas ir įmonės vadovas), kiti – Lietuvos Respublikos piliečiai. Keturi iš penkių Lietuvos Respublikos piliečių įmonėje buvo įdarbinti tik 2015-07-01.
Pažymėjo, kad ir pareiškėjui, ir kitam įmonėje įdarbintam užsieniečiui nuo 2015-04-01 buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis, t. y. nemokamas atlyginimas ir nustatyto dydžio socialinio draudimo mokesčiai, taigi laikotarpiu nuo 2015-04-01 iki 2015-06-30 UAB „Sutlėja“ nedirbo nė vienas darbuotojas, nuo 2015-07-01 ne visai darbo dienai (4 val.) buvo įdarbinti keturi Lietuvos Respublikos piliečiai, trims iš kurių nuo pat pirmos įdarbinimo dienos buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis, t. y. įmonėje ne visą darbo dieną dirbo tik vienas darbuotojas, o nuo 2015-07-31 įmonėje buvo įdarbintas dar vienas darbuotojas, dirbantis visą darbo dieną. Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „Sutlėja“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnyje nurodytų reikalavimų (įmonėje nebuvo įsteigta ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. nuo 2015-01-29 nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos - pusę iš reikalaujamo laikotarpio įmonėje nebuvo ne vieno dirbančio asmens.
Tai, kad pareiškėjui nuo 2015 m. balandžio mėnesio tęsiasi nedraudiminis laikotarpis, patvirtino ir tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindas, nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte).
Atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatyme yra įtvirtintos tos pačios leidinių laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygos (Įstatymo 26 straipsnis), tie patys leidimų laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindai (Įstatymo 40 straipsnis) bei tie patys atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai (Įstatymo 35 straipsnis). Taigi, net jeigu pareiškėjo prašymas ir būtų nagrinėjamas leidimo laikinai gyventi pakeitimo terminais, būtų vertinami tie patys Įstatymo 35 ir 40 straipsniuose nurodyti pagrindai. Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo išnagrinėtas per du mėnesius ir vieną dieną, t. y. leidimo laikinai gyventi išdavimo terminais, neturėjo ir negalėjo turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Patikrinimo metu pareiškėjui deklaruotos gyvenamosios vietos bei UAB „Sutlėja“ registracijos adresu, elektroninio pašto, nurodyto pareiškėjo 2014-06-30 prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, adresu buvo išsiųsti kvietimai atvykti į Migracijos valdybą. Pažymėtina, kad laiškas, siųstas UAB „Sutlėja“ registracijos adresu, grįžo su žyma „tokios įmonės nėra“, o elektroninio pašto sistema neinformavo, kad nurodytas elektroninio pašto adresas neegzistuoja ar laiškas negali būti išsiųstas dėl kitų priežasčių. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad Migracijos valdybos kvietimas, siųstas pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, jam nebuvo įteiktas. Taigi, nors Migracijos valdybos kvietimas atvykti pareiškėjo nepasiekė įmonės registracijos adresu, tačiau šį kvietimą pareiškėjas gavo elektroniniu paštu ir deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Be to, Sodros duomenų bazėje patikrinus duomenis apie UAB „Sutlėja“ įdarbintus asmenis, buvo nustatyta, kad 2015-10-01, t. y. kitą dieną po ginčijamo sprendimo priėmimo, buvo atleisti trys įmonėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai, o liko įdarbinti du užsieniečiai ir du Lietuvos Respublikos piliečiai, iš kurių darbo užmokestį gauna ir socialinio draudimo mokesčius moka tik vienas darbuotojas, kuris yra įdarbintas dar 7 įmonėse. Taigi šie duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjas ne tik ginčijamo sprendimo priėmimo metu, bet ir skundo padavimo teismui metu neatitiko Įstatymo 45 straipsnyje nurodyto leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo pagrindo.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015-09-30 sprendimo, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. H. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, redakcija galioja nuo 2014-11-01) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos numato, kad leidimas išduodamas asmeniui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytos kitos sąlygos, t. y. leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, arba yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje, arba pagal šio Įstatymo 58 straipsnio 2 dalį yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Įstatymo 45 straipsnio 5 dalies nuostatos nustato, kad išduodant ar keičiant leidimą laikinai gyventi užsieniečiui šiame straipsnyje nustatytais pagrindais, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi būti įvertinama, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra šis užsienietis, yra fiktyvi.
Dokumentų leidimui laikinai gyventi gauti pateikimą, leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą ar pakeitimą reglamentuoja Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar užsieniečio įsteigta UAB „Sutlėja“ vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos respublikoje, ar tik buvo įsteigta tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas). Aprašas numato, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti Aprašo 17 ir 22 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Taigi, šios teisės normos aiškiai patvirtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę. Taigi yra pagrindas vadovautis šiomis leidimų gavimo ar keitimo nuostatomis.
Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nesvarbu ar šis prašymas pateiktas pavėluotai ar ne, privalėjo jį išnagrinėti per 2 mėnesius ir priimti vieną iš galimų sprendimų: pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Šis procedūrinis pažeidimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Migracijos departamentas priėmė neteisėtą sprendimą ir tai yra pakankamas pagrindas jį panaikinti bei grąžinti iš naujo nagrinėti.
Teismas su šiais pareiškėjo argumentais sutikti negali, nes užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, jo buvimą Lietuvos Respublikoje, kai jau yra išduotas laikinas leidimas gyventi, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi ar pakeitimas jau išduoto laikino leidimo yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę. Teismas pažymi, kad Įstatyme yra įtvirtintos tos pačios leidimų laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygos (Įstatymo 26 straipsnis), tie patys leidimų laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindai (Įstatymo 40 straipsnis) bei tie patys atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai (Įstatymo 35 straipsnis). Vadinasi, net jeigu pareiškėjo prašymas būtų nagrinėjamas leidimo laikinai gyventi pakeitimo terminais, Migracijos departamentas vis tiek turi vertinti tuos pačius Įstatymo 35 ir 40 straipsniuose nurodytus pagrindus. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo išnagrinėtas per du mėnesius ir vieną dieną, neturėjo ir negalėjo turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Nustatyta, kad pareiškėjui 2014-09-01 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2015-09-01. Šis leidimas buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas, ketindamas toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2015-07-29 pateikė prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pakeisti leidimą laikinai gyventi. Kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB „Sutlėja“ tarpininkavimo raštą, šios bendrovės steigimo aktą bei įstatus, akcijų pirkimo - pardavimo sutartis, akcininkų sąrašą, dokumentą, patvirtinantį turimą gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, darbo sutartį, ir kitus dokumentus. Šis prašymas su pateiktais dokumentais 2015-07-31 buvo gautas Migracijos departamente.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo gautą prašymą ir pateiktus dokumentus, 2015-09-30 sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui A. H.. Teismas sutinka su atsakovo sprendime ir atsiliepime išdėstytais teiginiais, kad užsieniečiui nėra teisinio pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes UAB „Sutlėja“, kurios akcininku yra pareiškėjas, nėra įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, pareiškėjas taip pat nepateikė dokumentų, įrodančių, jog bendrovė „Sutlėja“ vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi.
Teismas laiko, kad ginčo sprendimo turinys, nurodyti argumentai, teisės aktų nuostatos aiškiai patvirtina, jog Migracijos departamentas įvertino visas pareiškėjo atveju nurodytas aplinkybes, susijusias su bendrovės „Sutlėja“ vykdoma veikla. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki šiol nemoka darbo užmokesčio bei nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokų, tai patvirtina Sodros pateikti duomenys apie pareiškėjo bendrovę, iš kurių matyti, jog pareiškėjui nuo 2015 m. balandžio mėnesio tęsiasi nedraudiminis laikotarpis, jam nemokamas atlyginimas, nustatyto dydžio socialinio draudimo mokesčiai, nuo 2015-04-01 iki 2015-06-30 bendrovėje „Sutlėja“ nedirbo nė vienas darbuotojas. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad bendrovė „Sutlėja“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnyje nurodytų reikalavimų (įmonėje nebuvo įsteigta ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. nuo 2015-01-29 nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos - pusę iš reikalaujamo laikotarpio įmonėje nebuvo ne vieno dirbančio asmens. Todėl teismas laiko, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes bendrovėje „Sutlėja“ pareiškėjas nedirba, neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėjas atsakovui pateikė bendrovės vykdytai veiklai įrodyti sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, kurie buvo sudaryti 2015 metų balandžio - birželio mėnesiais, tačiau tuo metu bendrovėje „Sutlėja“ nebuvo dirbančiųjų asmenų (tiek generaliniam direktoriui, tiek akcininkui A. H. buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis), o kitų dokumentų, įrodančių bendrovės „Sutlėja“ vykdytos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas apskritai nepateikė.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti leidimą užsieniečiui, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti ar pakeisti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Be to, leidimas užsieniečiui neišduodamas ir nekeičiamas, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p., 45 str. 1 d. 1 p.).
Teismo vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad atsakovas turėjo pagrindą vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 14 punktais pripažinti, jog pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodomas teisėtos veiklos vystymo tikslas yra fiktyvus, jis neturi pakankamai lėšų pragyventi, neatitinka Įstatyme numatytų sąlygų.
Esant šioms aplinkybėms, ginčo santykį reglamentuojančioms teisės normoms, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą neišduoti ir nepakeisti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, prašymas neatitinka pareiškėjo deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės, be to, pareiškėjas negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyvenimui. Atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, sprendimas pagrįstais faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai vertino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas skunde išdėstytais argumentais, sprendimas paliekamas nepakeistas.
Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas nėra teisinio pagrindo įpareigoti įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo A. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.