- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-10
- Bylos Nr.
- 2S-1946-565/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02003-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Atsakovas
- D. S.
- Ieškovas
- UAB „Remmers Baltica“
- Trečiasis asmuo
- BUAB „ITXLV“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo UAB „Remmers Baltica“ ieškinį atsakovui D. S. dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo BUAB „ITXLV“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Remmers Baltica“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka dėl 12 973,08 Lt skolos, 1 762,48 Lt palūkanų, 6 % procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo D. S.. Ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-07-25 nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Areštavo 14 735,56 Lt sumai atsakovo kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai, areštavo skolininko pinigines lėšas. Laikinąsias apsaugos priemones teismas pritaikė atsižvelgęs į didelęieškinio reikalavimo sumą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-07-25 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Netenkinus prašymo dėl laikinųjų apsaugo priemonių panaikinimo, prašo pareikalauti iš ieškovo atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo arešto sumai.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad vien didelė ieškinio suma negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Remiantis teismų praktika, ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas, ją taikydamas, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į atsakovo finansines galimybes. Atsakovas neturi kreditų, neturi kitų teismo procesų, kuriuose jam būtų reiškiami piniginiai reikalavimai, neturi neįvykdytų mokėjimo prievolių, kurių terminai yra suėję. Todėl reikalavimo dydis negali būti pagrindu laikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Ieškovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas teigia, kad atsakovas neįrodė, jog jo finansinė padėtis yra gera ir, esant ieškovui palankiam teismo sprendimui, atsakovas galės jį įvykdyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Reikalavimą dėl skolos priteisimo ieškovas reiškia trečiojo asmens UAB „Intexus“ vadovui D. S., remdamasis ieškovo ir trečiojo asmens 2009-11-16 sudarytos pirkimo pardavimo sutarties Nr. 2.1-28 4.5 punktu, kuriame numatyta sutartį pasirašiusio pirkėjo (trečiojo asmens) atstovo subsidiari atsakomybė. Ieškinyje nurodytos aplinkybės ir joms pagrįsti pateikti įrodymai dėl skolos priteisimo leidžia manyti, kad ieškovui palankus sprendimas byloje pagal paduotą pareiškimą galėtų būti priimtas. Kaip jau minėta šiame etape atliekamas tik preliminarus ieškinio vertinimas. Ieškinio pagrįstumo nagrinėjimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Todėl teismas plačiau nepasisako dėl atsakovo atskirajame skunde nurodytų aplinkybių dėl ieškovo reikalavimo nepagrįstumo.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Prezumpcija, jog pareiškimo didelė suma gali objektyviai padidinti teismo įsakymo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Skolininkas atskirajame skunde dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str.). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, taip pat finansinės atskaitomybės dokumentai. Paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat turi atsižvelgti į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti, būtent atsakovas.
Nagrinėjamu atveju pieškiniu iš atsakovo prašoma priteisti 12 973,08 Lt skolą ir 1 762,48 Lt palūkanas, viso 14 735,56 Lt. Tokio dydžio prievolė fiziniam asmeniui gali būti laikoma didele. Tačiau, kaip minėta, ši suma vertintina ne absoliučiu dydžiu, o atsižvelgus į skolininko finansinę padėtį. Nors atsakovas nurodė, kad neturi jokių teisminių ginčų dėl turtinių reikalavimų, šie duomenys nėra pakankami spręsti apie atsakovo finansinę padėtį. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio suma pagal jo turimo turto vertę ir gaunamas pajamas jam nėra didelė.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Atskiruoju skundu atsakovas taip pat prašo taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą pagal CPK 146 str. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja prašymo taikyti galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimą, kadangi tokių prašymų nagrinėjimas yra priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai. Atsakovo prašymas taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą nebuvo pateiktas ir svarstytas pirmosios instancijos teisme.
Iki atskirojo skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme šalys sudarė taikos sutartį, kuri yra patvirtinta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-10-16 nutartimi. Šia taikos sutartimi atsakovas įsipareigojo iki 2014-01-15 sumokėti ieškovui 10 000 Lt, taip pat sumokėti 55,25 Lt žyminio mokesčio dalį. Todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki taikos sutarties įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.). Tačiau atsakovas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą, kadangi taikos sutartimi šalys susitarė, kad atsakovas sumokės ieškovui mažesnę sumą, nei buvo reikalauta priteisti ieškiniu.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.