Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, I3-4644-331/2021

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-11-11
Bylos Nr.: I3-4644-331/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02720-2021-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Henrikas Sadauskas (pirm.), Rūta Miliuvienė, Saulius Jakaitis
Pareiškėjas: G. S., R. S.
Atsakovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I3-4644-331/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02720-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.2; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. S. ir R. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI, Mokesčių administratorius) 2021 m. liepos 19 d. sprendimais Nr. (23.31-08) 467-31864 ir Nr. (23.31-08) 467-31996 pripažino netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukė pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitų. Pripažino netekusiu galios 2021 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8088 (mokesčio mokėtojas G. S.) ir 2021 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8796 (mokesčių mokėtoja R. S.).

Šalies argumentai

2. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimus Nr. (23.31-08) 467-31864 ir Nr. (23.31-08) 467-31996.

2.1. Paaiškino, kad iš atsakovo 2021 m. liepos 19 d. sprendimų nėra aišku dėl kokių priežasčių mokesčių administratorius pripažino netekusiais galios savo ankstesnius 2021 m. kovo 22 d. nurodymus, todėl nėra aiškūs 2021 m. liepos 19 d. sprendimų priėmimo teisiniai pagrindai. Mano, kad tokie VMI veiksmai yra pertekliniai, piniginių lėšų priverstinis išieškojimas per antstolį mokesčių mokėtojams sukels papildomas vykdymo išlaidas, tai dar labiau apsunkins mokesčių mokėtojų materialinę padėtį. Todėl mokesčių administratorius ėmėsi perteklinių priverstinio piniginių lėšų nurašymo priemonių, kurios pagal Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio nuostatas nėra privalomos. Priverstinio piniginių lėšų nurašymo priemonės, kurios buvo naudojamos VMI 2021 m. kovo 2 d. nurodymuose buvo pakankamos ir veiksmingos, todėl ginčijami sprendimai naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti, o piniginių lėšų išieškojimo iš mokesčių mokėtojų perdavimas antstoliui pripažintini pertekliniais VMI veiksmais mokesčių mokėtojų atžvilgiu.

2.2. Pažymi, kad VMI, priimdama ginčijamus sprendimus, nepagrindė jų teisės aktais, kaip tai numato Viešojo administravimo įstatymas, todėl atsakovė kaip viešojo administravimo subjektas savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio reglamentavimą objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reglamentavimą individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą.

2.3. Mano, kad atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio numatytus viešojo administravimo principus - objektyvumo principą, reiškiantį, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, teisėtumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, taip pat principą, kad valdžia tarnauja žmogui bei teisėtų lūkesčių principą ir pasitikėjimo viešojo administravimo institucijomis principą.

3. Atsakovas VMI su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

3.1. Paaiškina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 95 straipsnis nuostato mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus: delspinigiai, turto areštas, nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), hipoteka ar įkeitimas, laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Ši teisės norma nusako mokesčių administratoriaus diskreciją dėl mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės parinkimo. Todėl, vadovaujantis MAĮ 40 straipsnio 1 punkto nuostatomis mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Nesumokėjus mokestinių prievolių jos yra priverstinai išieškomos MAĮ nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėjai nesumokėjo mokestinės nepriemokos bei nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, todėl vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą 2021 m. kovo 22 d. buvo priimtas nurodymas Nr. (23.31-08) 467-8088 išieškoti 37 093,37 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. banko sąskaitų, o 2021 m. kovo 29 d. priimtas nurodymas Nr. (23.31-08) 467-8796 išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. banko sąskaitų (toliau – Nurodymai) ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą nurodymus pateikė kredito įstaigoms vykdyti.

3.2. Pažymi, kad nustačius, jog išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti (iš G. S. sąskaitų Nurodymu nurašyta 130,17 Eur, iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta nebuvo), VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu priėmė sprendimus išieškoti 36.963,20 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. turto Nr. (23.31-08) 467-15579 (sprendimas įkeltas G. S. susipažinti Mano VMI 2021 m. gegužės 4 d.) ir 2021 m. birželio 1 d. – išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. turto Nr. (23.31-08) 467-22095 (sprendimas įkeltas R. S. susipažinti Mano VMI 2021 m. birželio 1 d.). Kadangi pareiškėjai sprendimuose nurodytos mokestinės nepriemokos per nurodytą 30 dienų terminą nesumokėjo bei nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, šie sprendimai buvo perduoti vykdyti antstolei A. R. Ž. (G. S. perduotas 2021 m. birželio 8 d., o R. S. – 2021 m. liepos 2 d.) ir vadovaujantis MAĮ 106 straipsniu, Nurodymai 2021 m. liepos 19 d. sprendimais G. S. ir R. S. buvo panaikinti.

3.3. Mano, kad ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, Sprendimai yra pasirašyti tinkamai įgalioto asmens.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimų Nr. (23.31-08) 467-31864 ir Nr. (23.31-08) 467-31996, kuriais pripažinti netekusiu galios nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjų (mokesčių mokėtojų) sąskaitų, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad iš mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašo (balanso), aiškiai matyti, jog pareiškėjų bendras įsiskolinimas Lietuvos valstybės biudžetui sudaro 71 559,24 Eur. (G. S. - 36 963,20 Eur, R. S. - 34 596,04 Eur).

Žemesnės instancijos teismas

5.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gruodžio 18 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, konstatuodamas, kad: „pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai, o atsakovo ir pareiškėjų apeliacinių skundų motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami“. Šioje byloje ginčas vyko dėl to, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas t. y. pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo pajamas (kiekvienas po 388 317 Lt), kurių 2009–2012 m. nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio (LVAT administracinė byla Nr. A-569-602/2019, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00363-2017-5) .

5.2. Pareiškėjams nesumokėjus mokestinių prievolių, Mokesčių administratorius ėmėsi priverstinių priemonių skolai išieškoti, t. y. vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu 2021 m. kovo 22 d. nurodymu Nr. (23.31-08) 467-8088 nutarė išieškoti 37 093,37 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. banko sąskaitų, o 2021 m. kovo 29 d. nurodymu Nr. (23.31-08) 467-8796 nutarė išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. banko sąskaitų (toliau – Nurodymai) ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą nurodymus pateikė kredito įstaigoms vykdyti.

5.3. Mokesčių administratoriui nustačius, kad išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti, nes iš G. S. sąskaitų nurodymu nurašyta 130,17 Eur, o iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta apskritai nebuvo.

5.4. Todėl VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-15579 nusprendė išieškoti 36 963,20 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. turto, šis sprendimas įkeltas susipažinti pareiškėjui Mano VMI ir 2021 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-22095 nusprendė išieškoti 34596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. turto, šis sprendimas taip pat įkeltas R. S. susipažinti Mano VMI.

5.5. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai sprendimuose nurodytos mokestinės nepriemokos per nurodytą 30 dienų terminą nesumokėjo, nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, todėl VMI šiuos sprendimus perdavė vykdyti antstolei A. R. Ž. (G. S. perduotas 2021 m. birželio 8 d., o R. S. – 2021 m. liepos 2 d.).

5.6. Taip pat Mokesčių administratorius 2021 m. liepos 19 d. sprendimais Nr. (23.31-08) 467-31864 ir Nr. (23.31-08) 467-31996 pripažino netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukė pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitų. Pripažino netekusiu galios 2021 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8088 (mokesčio mokėtojas G. S.) ir 2021 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8796 (mokesčių mokėtoja R. S.).

6. Pareiškėjų teigimu, iš atsakovo 2021 m. liepos 19 d. sprendimų nėra aišku, dėl kokių priežasčių mokesčių administratorius pripažino netekusiais galios savo ankstesnius 2021 m. kovo 22 d. nurodymus, nėra aiškūs 2021 m. liepos 19 d. sprendimų priėmimo teisiniai pagrindai, tokie VMI veiksmai yra pertekliniai, piniginių lėšų priverstinis išieškojimas per antstolį mokesčių mokėtojams sukels papildomas vykdymo išlaidas, tai dar labiau apsunkins mokesčių mokėtojų materialinę padėtį, ginčijami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

7. Atsakovė su pareiškėjų teiginiais nesutinka, argumentuodama, kad nustačius, jog išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti (iš G. S. sąskaitų Nurodymu nurašyta 130,17 Eur, iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta nebuvo), VMI pagrįstai nutarė pareiškėjų skolą biudžetui išieškoti iš turto, o ginčijamais sprendimais panaikinti prieš tai priimtus sprendimus. Mano, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, Sprendimai yra pasirašyti tinkamai įgalioto asmens

8. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ).

8.1. Pagal MAĮ 40 straipsnio 1 punkto nuostatas mokesčių mokėtojas privalo: laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę; bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių; teisės aktų nustatyta tvarka įsiregistruoti mokesčių mokėtoju, laiku pranešti apie pasikeitusius mokesčių mokėtojų registre esančius duomenis; teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais; laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus; teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus ir kt.

8.2. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

8.3. MAĮ 34 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas) atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Sprendimų turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-11 (2015 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. VA-51 redakcija).

8.4. MAĮ 95 straipsnis nustato mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus: delspinigiai, turto areštas, nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), hipoteka ar įkeitimas, laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Ši teisės norma aiškiai nustato mokesčių administratoriaus diskreciją dėl mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės parinkimo.

8.5. Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; arba mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; arba mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų

8.6. Remiantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų).

8.7. Įvertinus šias teisės normas, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokestinių prievolių jos yra priverstinai išieškomos MAĮ nustatyta tvarka. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos.

9. Mokesčių administratoriui nustačius, kad išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti (iš G. S. sąskaitų Nurodymu nurašyta 130,17 Eur, iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta nebuvo), VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu pagrįstai 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-15579 nusprendė išieškoti 36 963,20 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. turto, šis sprendimas įkeltas susipažinti pareiškėjui Mano VMI ir 2021 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-22095 nusprendė išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. turto, šis sprendimas taip pat įkeltas R. S. susipažinti Mano VMI. Sprendimai dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto įvardijamas MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte kaip vienas iš mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai ieškoti pareiškėjų mokestinę nepriemoką po teismų sprendimų dėl mokestinio ginčo, sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjų turto priimti 2021 m. gegužės 4 d. ir 2021 m. birželio 1 d., t. y. nepraleidus MAĮ 107 str. 1 dalyje nurodyto 5 metų termino, vadinasi, mokesčių administratorius turi teisę užbaigti pareiškėjų nesumokėtų GPM bei su jais susijusių sumų (tame tarpe ir delspinigių) priverstinio išieškojimo procedūrą, nepaisant to, kad jų vykdymo metu suėjo priverstinio išieškojimo senatis.

10. Bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad pareiškėjai sprendimuose nurodytos mokestinės nepriemokos per nurodytą 30 dienų terminą nesumokėjo, nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, todėl VMI turėjo teisėtą pagrindą priimti sprendimus išieškoti mokestines prievoles iš turto, pagrįstai šiuos sprendimus perdavė vykdyti antstolei A. R. Ž. Atsižvelgus į šias aplinkybes, mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 106 straipsniu, turėjo teisėtą pagrindą 2021 m. liepos 19 d. sprendimais panaikinti prieš tai priimtus 2021 m. kovo 22 d. ir 2021 m. kovo 29 d. nurodymus išieškoti mokestines nepriemokas iš pareiškėjų banko sąskaitų, nes pareiškėjai geruoju mokestinių prievolių nevykdė, piniginių lėšų padengti mokestines prievoles banko sąskaitose pakankamai neturėjo.

11. Pareiškėjos teigimu, ginčijami sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiems teisės aktams keliamų reikalavimų.

11.1. Pagal MAĮ 34 straipsnio nuostatas, mokesčių administratorius (jo pareigūnas) atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje sprendimų turinį ir formą reglamentuoja VMI prie FM viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-11 (2015 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. VA-51 redakcija).

11.2. Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka minėtu įsakymu nustatytą sprendimų turinį ir formą, taip pat jie atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, nes juose pateikiamas teisinis pagrindas (MAĮ 106 straipsnis), kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, nurodyta sprendimo data, sprendime nurodyta, kad yra pripažinti netekusiu galios 2021 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-8088 (mokesčio mokėtojas G. S.) ir 2021 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-8796 (mokesčių mokėtoja R. S.), jie pasirašyti įgalioto pareigūno. Be to, pareiškėjai, kaip mokesčių mokėtojai, žinojo apie mokestines prievoles, privalėjo imtis priemonių geruoju sumokėti būtinus mokesčius į valstybės biudžetą, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi. Teismas sprendžia, kad pareiškėjams buvo suprantamas sprendimų turinys, jie aiškiai suprato savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą dėl mokestinių prievolių įvykdymo, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai skunde aiškiai pažymėjo, kad VMI veiksmai yra pertekliniai, piniginių lėšų priverstinis išieškojimas per antstolį mokesčių mokėtojams sukels papildomas vykdymo išlaidas, tai dar labiau apsunkins mokesčių mokėtojų materialinę padėtį, tačiau pareiškėjai apskritai nekalba apie mokestinių prievolių įvykdymą, nors apie nesumokėtus mokesčius valstybei jiems yra žinoma pakankamai ilgą laikotarpį (LITEKO duomenys).

11.3. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad „VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ (LVAT administracinėse bylose Nr. A756-450/2010, Nr. A556-15/2010, A835-556/2016). Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas nuostatas, taip pat įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, laiko, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir motyvuoti faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma bei įstatyminiu pagrindu, todėl nėra pagrindo išvadai dėl padaryto VAĮ pažeidimo ir pareiškėjų argumentai pripažintini nepagrįstais bei atmestini.

12. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų G. S. ir R. S. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Saulius JakaitisRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas