- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-11-28
- Bylos Nr.
- 1A-381-382-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-1-00143-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Pocius (pirm.), Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- V. V.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Advokatai
- Vidmantas Žylė
Pranešėjas Zigmas Pocius Baudžiamoji byla Nr. 1A-381-382/2013
Teisėjas Petras Kontrimas Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00143-2012-0
2013 m. lapkričio 28 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo Vidmanto Žylės apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 294 straipsnio 1 dalį 45 parų arešto bausme.
Nukentėjusiosios A. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistojo V. V. nukentėjusiajai A. K. priteista 3949 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. nuteistas už savavaldžiavimą, t. y. už tai, kad jis 2012 metų balandžio mėnesį, tikslus laikas nenustatytas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, siekdamas atgauti iš nukentėjusiosios A. K. užmokestį už padarytą darbą, kuris jam nebuvo apmokėtas, iš nukentėjusiajai A. K. priklausančio miško, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), išvežė nukentėjusiajai A. K. priklausantį turtą – 45,94 m³ medienos, kurios vieno kubinio metro vertė 100 litų, o bendra vertė 4594 litų, tuo padarydamas nukentėjusiajai A. K. 4594 litų dydžio turtinę žalą, t. y. tokiais savo veiksmais padarydamas didelės žalos A. K. teisėms ir teisėtiems interesams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 22 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, teismas V. V. turėjo išteisinti, nes jo veikoje nėra BK 294 straipsnio 1 dalyje nusikaltimo sudėties. Pasak nuteistojo V. V. gynėjo, baudžiamojoje byloje yra faktinių duomenų, kad miško nurodytoje vietovėje valymo darbus vykdė V. V., P. K., neturėjusio jokių sutuoktinės įgalinimų, pavedimu. Būtent P. K. akistatos su V. V. metu parodė, jog tarp jo ir V. V. buvo pasiektas susitarimas išvalyti mišką. Atlyginimo už išvalytą mišką dalykas nebuvo aptartas, tačiau buvo sutarta, kad medieną bus galima paimti natūra, kam priklausė miškas, V. V. jo neklausė. P. K. nurodžius miško ribas, V. V. pasidomėjo, ar P. K. turi leidimą vėjovarčių bei per kamienus lūžusių medžių pašalinimui. Teigia, kad iš pradžių buvo sutarta, jog V. V. už vėjovarčių ir kitos nekokybiškos medienos paėmimą reikės sumokėti preliminariai aptartą 1000 Lt sumą, tačiau vėliau P. K. iniciatyva suma buvo padidinta iki 3000 Lt, o dar vėliau V. V. buvo verčiamas mokėti net po 280 Lt už kub. metrą nekokybiškos medienos. Advokatas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog didesnę dalį kiekio medienos 2012 metų vasarą po V. V. atliktų darbų išvežė dar kita P. K. užsakyta įmonė ar fizinis asmuo, tačiau kas tai atliko ir kokios buvo atliktos darbų apimtys, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta. Todėl gynėjas daro išvadą, jog paruoštos išvežimui medienos kiekiai V. V. išvalius mišką taip ir nebuvo sutikrinti, taip pat nebuvo tiksliai nustatytas V. V. išvežtos medienos kiekis bei kaina. Anot advokato, jokio savavaldžiavimo, siekiant atgauti iš nukentėjusiosios A. K. užmokestį už padarytą darbą nebuvo, kadangi A. K., kurios miškas yra jos asmeninė nuosavybė, sandoryje su V. V. net nedalyvavo. Mano, kad savo veiksmais didelę žalą A. K. teisėms ir teisėtiems interesams padarė P. K., kuris neturėdamas jos įgaliojimo savo nuožiūra disponavo svetimu turtu, todėl jis ir turėjo būti traukiamas teisinėn atsakomybėn, nesant V. V. veikoje nusikaltimo objektyviosios pusės požymių, nes V. V. tikrąją ar tariamą teisę sukūrė, tai yra suteikė galimybę tai teisei atsirasti būtent P. K.
Nuteistojo gynėjas skunde taip pat nurodo, jog tyčios išsivežti dalį sutvarkytos medienos V. V. veiksmuose nebuvo. Ji atsirado tik tuomet, kai darbų užsakovas P. K. pradėjo nebevykdyti preliminaraus žodinio susitarimo su V. V. P. K. keičiant susitarimo sąlygas, V. V. buvo išsigandęs, kad prievolė apskritai nebus įvykdyta. Be to, ginčo atsiskaitymo klausimas dėl kainos yra civilinės teisės dalykas.
Advokatas ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nesutinka ir su tuo, jog teismas neteisingai kritiškai įvertino V. V. parodymus, kad jis medieną išsivežė pagal susitarimą ir nesislapstė, kadangi nuteistojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Pažymi, kad nors V. V. ir prisistatė kita pavarde, tačiau jis niekada nekeitė savo mobiliojo telefono numerio ir nuolat bendravo su P. K. Jį bet kada buvo galima surasti ir aptarti nutrauktos sutarties užbaigimo sąlygas, tačiau P. K., pakeitęs pirminio susitarimo sąlygas, policijos pagalba operatyviniu būdu imitavo jo sutuoktinei priklausančio miško vagystę, padarant žalą gamtai.
Nurodo, kad šiuo atveju V. V. savavaldžiavimas turėjo pasireikšti aktyviais veiksmais, pavojingais veikos padariniais, kai padaroma didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai, atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t.t. Negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.
Nuteistasis V. V. ir jo gynėjas teismo posėdyje prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusioji ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo V. V. gynėjo apeliacinį skundą, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, be pagrindo pripažino juos V. V. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepatvirtina byloje surinkti duomenys, taip pat nepagrįstos apylinkės teismo išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties ir įrodytumo, todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nuteistojo V. V. gynėjas kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, skundą iš esmės grindžia tuo, jog V. V. veiksmai neturėjo būti vertinami kaip nusikalstami BK 294 straipsnio prasme, kadangi ginčas turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, nes ginčas, kilęs dėl atsiskaitymo už atliktą darbą, yra civilinės teisės dalykas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicija yra gana abstrakti, pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti. Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kartu Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011). Savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).
Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą apie civilinę nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios A. K. konflikto prigimtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad faktiškai ginčas byloje kilo dėl sutartinių santykių. Sutartinius santykius, teisių gynimo principus ir būdus nustato civilinės teisės normos, todėl esant tokiai situacijai, jei asmuo mano, kad buvo pažeisti sutartiniai santykiai dėl sutartos darbų atlikimo kainos, dėl vienos ar kitos šalies pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo turi teisę kreiptis teisminės gynybos. Šiuo atveju nukentėjusioji A. K. manydama, jog yra pažeistos jos teisės, civilinio proceso nustatyta tvarka galėjo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, tačiau to nepadarė. Kartu pažymėtina, jog remdamasis CK nuostatomis, kurios numato civilinių teisių gynimo būdus, galima reikalauti ne tik išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), bet ir užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams, atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, tuo tarpu nei BK numatytos bausmės, nei BPK numatytos procesinės prievartos priemonės pagal savo pobūdį negali atkurti civilinių teisinių santykių nukentėjusiosios pusės pažeistų teisių. Taigi civilinėmis teisinėmis galimybėmis pasinaudota nebuvo.
Tai, kad tarp nukentėjusiosios A. K. ir nuteistojo V. V. neabejotinai susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, patvirtina liudytojų P. K., B. S. ir nukentėjusiosios A. K. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ir apygardos teismo posėdžio metu atlikus įrodymų tyrimą.
Liudytojas P. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog nors su nuteistuoju V. V. rašytinės sutarties nesudarė, tačiau sutarė, kad V. V. išpjauna medieną, suskaičiuoja medienos kiekį ir tuomet suskaičiuoja kainą. Sutarė, kad jis pasiima mišką, atsiskaičiuoja už darbą ir jiems sumoka už medieną, o darbų atlikimo kaina bus išskaičiuota. Konkrečios darbų atlikimo datos jie nesutarė. Po 8 dienų nuvykus į mišką pamatė, kad dalis medienos jau yra išvežta, o dalis buvo sukrauta išvežimui. Po to, jis V. V. nebematė (t. 1. b. l. 111–112).
Apygardos teisme apklausus liudytoją P. K. jis parodė, jog specialistas apžiūrėjo rąstus, kurie buvo ištraukti, o medžių, kurie gulėjo, neskaičiavo. Dalis medžių buvo išvežti, o dalis gulėjo miške ir specialistas jų neskaičiavo. Jis V. V. nurodė vietovę ir nurodė, kuriuos medžius reikės iškirsti. Jie aptarė, kad reikės nukirsti spygliuočius, lapuočius, kurie buvo nereikalingi. Su V. V. ne jis nutraukė žodinę sutartį, V. V. nebeatsakinėjo į klausimus. Po to medieną iš miško išvežė kita įmonė, tačiau miško nepjovė. Kiek V. V. išvežė medienos ir kur, jis nežino. Su V. V. už miško valymą neatsiskaitė, nes jis neprašė (t. 2, b. l. 170–171).
Nukentėjusioji A. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad su V. V. sutartis nebuvo sudaryta, nes tik atlikus darbą buvo galima įvertinti kainą. Kiek medienos tinka statybai, kiek kurui. Po Velykų grįžę iš Vilniaus nuvyko į mišką ir pamatė, kad miškas yra iškirstas, dalis medienos jau buvo išvežta, nes matėsi sunkiosios technikos žymės, dalis buvo paruošta išvežimui. Buvo iškirsti geri, stori medžiai. P. K. paskambino V. V. ir paklausė, kodėl jis vežė medieną, pastarasis atsakė, kad surašys sutartį, nurodys kainą ir atsiskaitymą. Po kurio laiko V. V. į telefono skambučius nebeatsakė (t. 1, b. l. 110–111).
Apygardos teisme nukentėjusioji A. K. parodė, jog visus klausimus su V. V. derino jos vyras P. K. Jiems padaryta 4594 Lt žala. Miškas nebuvo valytas, tik buvo iškirstas ir išvežtas, kadangi V. V. darbo neatliko, todėl jam nesumokėjo (t. 1, b. l. 171–172).
Apygardos teisme kaip liudytoją apklausus Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio poskyrio vyriausiąjį specialistą B. S. jis parodė, kad skaičiavo padarytą žalą dėl iškirstos medienos. Buvo suskaičiuoti tik statūs medžiai, išvirtę ir sausuoliai skaičiuojami nebuvo. Ar medis buvo su viršūne ar be jos, sunku pasakyti, jei nebeliko kamieno. Prieš tai savininkai apžiūrėjo mišką, be to, tikrino, ar daug priverstų medžių, tačiau masiškai išverstų medžių nebuvo. Skaičiuojant, kurie buvo nulaužti, parodė nukentėjusioji su vyru. Matavo ir skaičiavo tuos medžius, kuriems turėjo būti gautas leidimas kirsti mišką. Nepamena, koks kiekis galėjo būti nukirtimui be leidimo, tačiau nedaug, apie 5–8 kub. metrai. Skaičiavo tik sveikus medžius ir jiems nupjauti buvo reikalingas leidimas. Prieš miško kirtimą pirmiausiai reikėjo gauti leidimą. Apskaičiavo, kad nukirsta 114 medžių, o nukentėjusioji turbūt nurodė kartu su nulaužtais medžiais. Jie kartu su nukentėjusiąja skaičiavo nukirstus medžius (t. 1, b. l. 170).
Šie liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai tik patvirtina, kad tarp nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios A. K. kilęs ginčas yra išskirtinai civilinio pobūdžio. Nuteistajam V. V. ir liudytojui P. K. nesutarus dėl tikslios darbų atlikimo kainos, miško valymo apimties ir pobūdžio, nebesilaikius preliminaraus susitarimo ir neatlyginus nuteistajam už atliktą darbą, nuteistasis V. V. kaip atlyginimą už darbą dalį miško pasiliko sau.
Ir nors V. V. nuteistas už savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, tačiau esminis šios nusikalstamos veikos požymis – didelės žalos padarymas – nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje neatskleistas, konstatuotas formaliai, be motyvų. Didelės žalos požymis buvo išskirtinai siejamas su išvežtos medienos verte. Tuo tarpu šiuo atveju buvo būtina atsižvelgti ir į savavališkų veiksmų pobūdį, pažeistų teisių ir interesų svarbą ir pan. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas V. V. kaltu, didelės žalos požymio ne tik nemotyvavo, tačiau akivaizdu, jog teismo nuosprendžio išvados yra ir prieštaringos. Kaltinime nurodyta, jog nukentėjusiajai A. K. buvo padaryta 4594 Lt dydžio turtinė žala, nors turtinė žala nukentėjusiajai priteista tik 3949 Lt. Teismas šio savo sprendimo nemotyvavo. Tačiau kaip galima suprasti iš nukentėjusiosios A. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, ji sutiko už V. V. paruoštą medieną išskaičiuoti iš civilinio ieškinio sumos (t. 1, b. l. 111), nors viso proceso metu tvirtino, jog nuteistajam V. V. už atliktą darbą nesumokėjo, nes jis darbo neatliko.
Tuo tarpu iš 2012 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos teritorinio poskyrio vyriausiojo specialisto rašto Nr. S3K-20 su priedais matyti, kad neteisėtu kirtimu miško savininkui padaryta 6437 Lt žala. Todėl, kolegijos nuomone, vienas iš esminių šios nusikalstamos veikos požymių – didelės žalos (nukentėjusiojo) asmens teisėms padarymas – skundžiamame teismo nuosprendyje konstatuotas nepakankamais įrodymais ir yra prieštaringas.
Byloje esantys duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog savavališki nuteistojo V. V. veiksmai ir jo sukelti padariniai yra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos požymius, taigi apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tokie nuteistojo V. V. veiksmai sudaro būtent BK 294 straipsnio 1 dalies numatyto nusikaltimo sudėtį. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, kodėl V. V. negali būti nubaustas administracine tvarka pagal ATPK 188 straipsnį. Nukentėjusioji taip pat gali savo pažeistas teises ir interesus ginti kreipiantis į kompetentingas institucijas, t. y. į policiją su prašymu patraukti V. V. administracinėn atsakomybėn už savavališkus neteisėtus veiksmus ir taip efektyviai apginti savo pažeistas teises ir interesus, siekiant nubausti kaltą asmenį ir gauti nuostolių atlyginimą.
Įvertinus nurodytus argumentus, konstatuotina, jog apylinkės teismas nepagrįstai sprendė klausimą ir darė išvadas, kad dėl V. V. neteisėtų veiksmų buvo padaryta didelė žala nukentėjusiajai. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytas ir neįrodytas privalomas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą būtinas objektyvusis požymis – didelės žalos padarymas asmens teisėms ar teisėtiems interesams, todėl V. V. dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisinamas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Kadangi V. V. išteisinamas, nes nėra nusikaltimo požymių turinčios veikos, nukentėjusiosios A. K. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nukentėjusioji A. K. turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
V. V. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios A. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.