Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Alimai Petruškevičienei, nuteistojo M. G. gynėjui advokatui Dainiui Gudui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo

M. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir nuteistas 5 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant jį per šį laiką neatlygintinai dirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme (viena para).

Iš M. G. nukentėjusiajam R. K. priteista 895,85 Eur nusikaltimu padarytai žalai atlyginti ir 2000 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad jis 2014-05-31, apie 00.15 val., (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti administracinio sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas R. K. ranka du smūgius į galvos sritį ir taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl paviršinio odos nubrozdinimo kairio smilkinio srityje bei pakaušio srities sumušimo, pasipriešino valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) patruliui R. K., kuris nurodė jam vykti kartu su juo administracinio teisės pažeidimo tyrimui.

Skunde pabrėžiama, kad nuteistasis M. G. niekur nebėgo, jo niekas nesivijo ir iš viso jokių veiksmų policijos darbuotojo atžvilgiu jis neatliko. Jis tiesiog įlipo į savo motinos J. G. automobilį ir laukė, kada jį mama parveš į namus. Šių aplinkybių iš esmės neginčija ir pats policijos pareigūnas R. K.. Aplinkybę, kad M. G. nebėgo, jo niekas nesivijo ir kad jis jokiais veiksmais nevengė sulaikymo, patvirtina ir liudytojai L. M., L. L., M. J. ir G. V.. Todėl visiškai nesuprantama, dėl kokios priežasties pirmos instancijos teismas ignoravo šių liudytojų parodymus ir patikėjo policijos darbuotojų R. K., O. A. parodymais, kurie tikrai yra prieštaringi. Liudytojas O. A. 2014-06-05 apklausos protokole teigia, kad M. G. iš automobilio lipo pats. Tas pats liudytojas kitoje 2014-07-24 apklausoje teigia, kad jis ir R. K. paėmę už rankų išlaipino M. G. iš automobilio. Tiek nukentėjusysis R. K., tiek liudytojas O. A. teigia, kad M. G. sudavė R. K. vieną smūgį, tačiau vėliau jie nurodė, kad buvo suduoti du smūgiai. Dėl išdėstytų motyvų skundžiamas teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismo nuosprendyje pateikti itin išsamūs įrodymų vertinimo motyvai – paaiškinta, kodėl tam tikrais duomenimis teismas nesiremia, taip pat nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina bei kurias aplinkybes dėl nuteistojo iškeltos versijos paneigia. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad būtent nukentėjusiojo parodymai ir juos papildantys kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti liudytojo O. A. parodymai, iš dalies ir liudytojų J. G. ir L. M. parodymai, taip pat rašytinė bylos medžiaga – specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, jų visetas yra pakankamas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl M. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Skundžiamu nuosprendžiu M. G. nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytu laiku, nurodytoje vietoje ir aplinkybėmis, siekdamas išvengti administracinio sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniajam patruliui R. K. ranka du smūgius į galvos sritį ir taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl paviršinio odos nubrozdinimo kairio smilkinio srityje bei pakaušio srities sumušimo, pasipriešino valstybės tarnautojui ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje.

Nuteistasis M. G. viso proceso metu kaltę neigia ir nurodo, kad fizinio smurto prieš valstybės tarnautoją R. K. nenaudojo, jam nesipriešino. Neigdamas savo kaltę ir kritikuodamas apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo ir liudytojo O. A. parodymai, kuriais remtasi skundžiame nuosprendyje, nėra nuoseklūs. Pagrindžiant šį argumentą skunde teigiama kad liudytojas O. A. 2014-06-05 apklausos protokole nurodė, jog M. G. iš automobilio lipo pats, kitoje 2014-07-24 apklausoje jau nurodė, kad jis ir R. K. paėmę už rankų išlaipino M. G. iš automobilio. Tačiau pažymėtina, kad minėti liudytojo parodymai pagal jų prasmę iš esmės nesiskiria, kadangi tiek liudytojas O. A., tiek nukentėjusysis R. K. nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, kad M. G. iš automobilio nelipo, muistėsi, todėl R. K. į pagalbą buvo pakviestas O. A., šiam priėjus, M. G. lipo iš automobilio, jam R. K. ir O. A. paėmė už rankų, kitaip tariant, jie padėjo išlaipinti M. G. iš automobilio. Apeliaciniame skunde, siekiant sumenkinti nukentėjusiojo ir minėto liudytojo parodymų vaidmenį visų įrodymų kontekste, taip pat nepagrįstai nurodoma, jog nukentėjusysis R. K. ir liudytojas O. A. iš pradžių teigė, kad M. G. sudavė R. K. vieną smūgį, tačiau vėliau jie nurodė, kad buvo suduoti du smūgiai. Atsakant į šiuos argumentus, pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jam nuteistasis sudavė vieną smūgį į galvos sritį ir bandė kelis kartus dar suduoti, kuriuo metu buvo suduotas kitas smūgis, nežino, tiek liudytojas O. A. nurodė matęs, kaip nuteistasis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, po to jis toliau mosikavo rankomis, ar buvo daugiau smūgių, nematė. Taigi nė vienas iš šių asmenų kategoriškai neteigė, jog buvo suduotas tik vienas ar tik du smūgiai, be to, teismo sprendimą patikslinti kaltinimo aplinkybę dėl dviejų smūgių sudavimo iš esmės nulėmė specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, kad sužalojimai R. K. buvo padaryti ne mažiau dėl dviejų trauminių poveikių, ir teismo medicinos eksperto L. U. teisme nurodytos su tuo susijusios aplinkybės. Skunde taip pat nurodoma, kad apylinkės teismo nuosprendyje nuteistajam nepalankiai įvertinti teismo medicinos ekspertų teisme duoti paaiškinimai, kurie, nuteistojo nuomone, iš esmės patvirtina faktą, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, traukdamas M. G. iš automobilio. Pažymėtina, kad teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas L. U. kategoriškai nepatvirtino nuteistojo teisme naujai iškeltos versijos dėl susižalojimo mechanizmo, tiesiog pagal sužalojimų pobūdį negalėjo vienareikšmiškai atmesti tokios galimybės. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nei vienas iš įrodymų negali būti vertinamas atsietai nuo bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų visumos. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. G. iš automobilio išlipo pats, už rankų laikant nukentėjusiajam R. K. ir liudytojui O. A., tuo tarpu patikimų duomenų apie tai, kad R. K., tuo metu, kai nuteistasis lipo iš automobilio, atliko kokius nors veiksmus, dėl kurių galėjo susižaloti pats, byloje nėra, todėl vien teismo medicinos eksperto išsakyta abejonė dėl sužalojimo mechanizmo nepaneigia skundžiamame nuosprendyje ištirtų įrodymų viseto pagrindu konstatuoto fakto, kad R. K. sužalojo M. G..

Apibendrinant konstatuotina, kad apeliantas teismui iš esmės nepateikė jokių naujų pagrindinį apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamai atlikto įrodymo tyrimo pagrindžiančių aplinkybių, kurios nebūtų aptartos skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti nuosekliais ir dėl esminių aplinkybių detalizuotais nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo O. A. parodymais, kuriais kartu su kitais įrodymais pagrįsdamas nuteistojo kaltę, rėmėsi apylinkės teismas. Minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo metu, akistatų su nuteistuoju ir liudytojais metu bei atliekant parodymų patikrinimą įvykio vietoje metu duotų parodymų patikimumas patikrintas teisme ir byloje nenustatyta jokių duomenų, kurie rodytų nukentėjusiojo ar liudytojo suinteresuotumą neteisingai apkaltinti nuteistąjį, tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame skunde. Dėl skundo argumentų, susijusių su liudytojų L. M., L. L., M. J. ir G. V. parodymų patikimumu (dėl tamsaus paros meto, galimo suinteresuotumo ir kt.), išsamiai pasisakyta skundžiame nuosprendyje ir su pateiktu vertinimu apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka, todėl tų pačių motyvų nekartoja ir su tuo susijusių skundo argumentų detaliau neanalizuoja. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Šiuo atveju apylinkės teismas visiškai teisingai įvertino įrodymus ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai bei aiškiai išdėstė visus savo argumentus, susijusius su aptariamos M. G. veikos įrodytumu, jos kvalifikavimu, bausmės skyrimu ir kitais nuosprendžiu išspręstais klausimais.

Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.