- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-29
- Bylos Nr.
- A-438-1210-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- G.Č.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 16.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Romano Klišausko (pranešėjas),
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G.Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybai dėl įsakymo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovo 2006-03-02 įsakymu Nr. P-67 pareiškėjas G.Č. iš Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininko pareigų perkeltas į Korupcijos prevencijos valdybos Prevencijos ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo 2006-03-02 įsakymą Nr. P-67, taip pat grąžinti jį į Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininko pareigas; priteisti nesumokėtą darbo užmokestį nuo perkėlimo į Korupcijos prevencijos valdybos Prevencijos ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 37 000 litų neturtinės žalos bei atstovavimo išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai įvertino pareiškėjo tarnybą nepatenkinamai ir dėl to jis nepagrįstai ir neteisėtai pažemintas pareigose. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nesilaikė teisės aktais nustatytos Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų vertinimo tvarkos. Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – Statutas) 10 straipsnio 3 dalį tarnybos pareigūną atestacijos komisija (toliau – Komisija) vertina tik tada, kai tiesioginis pareigūno vadovas pareigūno tarnybinę veiklą įvertina labai gerai arba nepatenkinamai, todėl pareiškėjo tiesioginiam vadovui jo veiklą įvertinus gerai, pareiškėjo tarnybinę veiklą vertinti Komisijoje nebuvo pagrindo. Pareiškėjo manymu, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2004-12-08 įsakymu Nr. 2-208 patvirtintų Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų (toliau – Nuostatai) 22 punkto sąlyga, numatanti kitokią pareigūnų vertinimo tvarką nei Statutas, yra nepagrįsta ir neteisėta. Statuto 10 straipsnio 8 dalyje nenurodoma, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtinti Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatai gali pakeisti Statutu nustatytą pareigūnų vertinimo tvarką.
Anot pareiškėjo, tarnybinės veiklos vertinimo metu atsakovas pažeidė Nuostatų 20 punktą, įtvirtinantį atestacijos objektyvumo kriterijus, kadangi Atestacijos komisija įpareigota ir privalo atestuojamąjį pareigūną apie Atestacijos komisijos pirmininko vertinimą, siūlymą, ir motyvus informuoti ne telefonu prieš dieną, kaip buvo padaryta pareiškėjo atžvilgiu, o pasirašytinai prieš 20 dienų, iki Atestacijos komisijos posėdžio pradžios, tam, kad atestuojamas pareigūnas tinkamai pasiruoštų. Atsakovas taip pat pažeidė Nuostatų 13 ir 25 punktus, nes vertino atestacijos lape nenurodytus dalykus, tarnybinę veiklą įvertino siaurai ir paviršutiniškai, neatliko atestacijos lape nurodytų duomenų ir tarnybinės veiklos įvertinimo ir faktinių aplinkybių patikrinimo, rėmėsi gandais ir darė išvadas remdamasis aplinkybėmis ir dokumentais, kurie vadovaujantis Nuostatų 25 punktu nėra Komisijos atliekamo pareigūno vertinimo sudedamoji dalis. Pasak pareiškėjo, dalykinės ir asmeninės savybės galėjo būti vertinamos tik tuo atveju, jeigu jis būtų pretendavęs eiti aukštesnes pareigas. Be to, Atestacinė komisija be pagrindo ignoravo pareiškėjo tarnybinės veiklos pasiekimus ir kaip trūkumą akcentavo jo vadovavimo stilių. Veiklos vertinimas buvo atliktas pažeidžiant Profesinės rizikos vertinimo nuostatų reikalavimus, nes psichologinių rizikos veiksnių tyrimas atliktas neatsižvelgiant į darbo Specialiųjų tyrimų tarnyboje specifiką ir nepasitelkus darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų, atitinkančių nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ir turinčių šios veiklos licenciją.
Kaip teigia pareiškėjas, jo pareigybių aprašymuose nėra funkcijų ar pareigų, pagal kurias jis būtų atsakingas už psichosocialinius rizikos veiksnius ir dėl to turėtų atlikti kokius nors veiksmus. Vertinant pareiškėjo tarnybinę veiklą nebuvo jokių įrodymų, kad pareiškėjas pažeidė Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų elgesio kodekse įtvirtintus pareigūnų elgesio principus ar reikalavimus. Anot pareiškėjo, įvykiai, į kuriuos atsakovas atsižvelgė vertinant pareiškėją, nepatenka į pareiškėjo atestacijos laikotarpį, todėl atsakovas pažeidė Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 10 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėto ir nepagrįsto tarnybinės veiklos neigiamo įvertinimo, dėl kurio buvo pažemintas pareigose, jis patyrė didelę neturtinę žalą, kuri pasireiškė skausmu, dvasiniais išgyvenimais, stresu, pažeminimu, pablogėjusia sveikata, prarastu pasitikėjimu savimi ir pablogėjusia reputacija.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai dėl Statuto 10 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra nepagrįsti. Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2004-12-08 įsakymu Nr. 2-208 patvirtintų Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų (toliau - Nuostatai) 2 punktą, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacija susideda iš dviejų etapų: vertinimo, kurį atlieka atestuojamojo pareigūno tiesioginis vadovas ir pareigūno vertinimo, kurį atlieka Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymu dvejiems metams sudaryta nuolatinė Atestacijos komisija. Tokia vertinimo tvarka siekiama patikrinti tiesioginio vadovo vertinimo aspektus ir, esant pagrindui, pritarti arba nepritarti tiesioginio vadovo vertinimui. Pagal Nuostatus galimos kelios procedūros vertinant Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybinę veiklą - kai Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tarnybinę veiklą pirmame etape vertina pareigūno tiesioginis vadovas (įvertina labai gerai arba nepatenkinamai) ir tokį tiesioginio vadovo vertinimą patikrina Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įgaliotas asmuo (Atestacijos komisija), kai tiesioginis vadovas įvertina Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tarnybinę veiklą gerai ir tokį tiesioginio vadovo vertinimą patikrina kitas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įgaliotas asmuo (Atestacijos komisijos pirmininkas), kai Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tiesioginis vadovas yra Atestacijos komisijos pirmininkas, tokį tiesioginio vadovo (Atestacijos komisijos pirmininko) vertinimą patikrina kitas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įgaliotas asmuo (Atestacijos komisija). Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tarnybinės veiklos galutinis įvertinimas įvyksta tik tuomet, kai Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įgaliotas asmuo patikrina tiesioginio vadovo tarpinio vertinimo pagrįstumą. Tais atvejais, kai Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įgaliotas asmuo (Atestacijos komisija) patikrina vertinamo Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tiesioginio vadovo (Atestacijos komisijos pirmininko) vertinimą ir su juo nesutinka, galutinis Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimas priklauso Atestacijos komisijos kompetencijai. Statuto 10 straipsnio 2 dalis yra bendroji norma, pagal kurią Atestacijos komisija gali visais atvejais vertinti Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus, o Statuto 10 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad Atestacijos komisija vertina Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybinės veiklos rezultatus ir kvalifikaciją, yra specialioji norma, kuri numato privalomus atvejus, kai tik Atestacijos komisijai yra suteikta pareiga vertinti tiesioginio vadovo įvertinimą.
Anot atsakovo, Nuostatų 22 punktas neprieštarauja ir plečiamai neaiškina Statuto 10 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes Nuostatai tik detalizuoja Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos procedūrą. Tai, kad Statuto 10 straipsnio 3 dalyje nenurodoma, jog esant geram tiesioginio viršininko įvertinimui, tokį vertinimą patikrina Atestacijos komisija, nereiškia, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius, reglamentuodamas atestacijos tvarką, Nuostatuose neturi teisės sureguliuoti atvejo, kai tas pats asmuo Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimo gerai atveju yra Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tiesioginis vadovas, kuris turi vertinti jo tarnybinę veiklą, ir Atestacijos komisijos pirmininkas, kuris yra įpareigotas patikrinti ir patvirtinti tokio vertinimo pagrįstumą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie tarnybinės veiklos įvertinimą, kadangi tiesioginis pareiškėjo viršininkas Atestacijos lape pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino gerai ir jokio siūlymo Atestacijos komisijai neformulavo, o Nuostatuose nėra imperatyvaus pagrindo prieš 20 dienų įspėti atestuojamąjį Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūną tais atvejais, kai tiesioginis jo vadovas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tarnybinę veiklą vertina gerai, be to apie Atestacijos komisijos posėdžio laiką bei svarstomą klausimą pareiškėjas buvo informuotas telefonu. Kadangi pareiškėjo tiesioginis vadovas jo veiklą įvertino gerai, o atlikus Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus psichologinio klimato vertinimą, nustatyta, kad šio skyriaus psichologinis klimatas nėra geras, Atestacijos komisija nutarė į jos posėdį pakviesti pareiškėją ir su juo aptarti jo vadovaujamo skyriaus psichologinį klimatą. Taip atsakovas siekė išspręsti Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriuje susidariusią konfliktinę situaciją ir tik jam nepasiekus šio tikslo, priėmė atitinkamus sprendimus. Kaip teigė atsakovas, Atestacijos komisija galutinį pareiškėjo tarnybinės veiklos įvertinimą atliko įvertinusi visą pareiškėjo 2005 metų tarnybinę veiklą, vertinimo metu laikėsi Nuostatų reikalavimų, vadovavosi teisėtais įrodymais ir atsižvelgė į veiksnių visumą. Einančio vadovaujančias pareigas asmens tam tikrų savybių (vadovavimo įgūdžiai, santykiai su pavaldiniais, dalykinės kritikos supratimas ir pan.) neigiamas įvertinimas gali nulemti veiklos vertinimo rezultatus, netgi kai kiti veiklos vertinimo kriterijai yra geri. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti neturtinę žalą, kadangi tarp pareiškėjo ir atsakovo esančius vidaus administravimo teisinius santykius reglamentuojantis Statutas neturtinės žalos atlyginimo Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams atvejų nereglamentuoja, todėl pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo prašyti neturtinės žalos atlyginimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.
Teismas nurodė, kad Pagal Nuostatų 20 punktą, jeigu tiesioginis vadovas įvertina pareigūno tarnybinę veiklą gerai ir atestuojamasis su šiuo vertinimu sutinka, Atestacijos lapas pateikiamas Atestacijos komisijos pirmininkui tvirtinti. Atestacijos komisijos pirmininkui patvirtinus Atestacijos lapą atestuojamasis pareigūnas laikomas tinkamu eiti esamas pareigas ir pareigūnui paliekama jo turima kvalifikacinė kategorija. Jeigu Atestacijos komisijos pirmininkas su šiuo tiesioginio vadovo vertinimu nesutinka, jis nurodo nesutikimo motyvus, kitokį vertinimą, siūlymą ir pateikia Atestacijos lapą Atestacijos komisijai. Atestacijos komisija atestuojamąjį pareigūną vertina komisijos posėdyje. Jeigu Atestacijos komisijos pirmininkas siūlo dėl atestuojamojo pareigūno priimti vieną iš šių nuostatų 18.1 ir 19 punktuose nurodytų sprendimų, Atestacijos komisija, gavusi Atestacijos lapą, prieš 20 dienų iki Atestacijos komisijos posėdžio pasirašytinai informuoja atestuojamąjį pareigūną apie Atestacijos komisijos pirmininko vertinimą, siūlymą ir motyvus. Nuostatų 22 punkte nurodoma, jog pareigūnų, kurių tarnybinę veiklą vertina Atestacijos komisijos pirmininkas, Atestacijos lapai pateikiami Atestacijos komisijai. Atestacijos komisija šiuos pareigūnus vertina komisijos posėdyje. Įvertinęs Nuostatų 20 ir 22 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, jog Nuostatai numato šiek tiek skirtingą pareigūnų atestavimo tvarką priklausomai nuo to ar pareigūną vertinantis tiesioginis viršininkas kartu yra ir Atestacinės komisijos pirminku ar tokiu nėra.
Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-03-07 sprendimu pripažino, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2004-12-08 įsakymu Nr. 2-208 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 20 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tuo atveju, jei tiesioginis vadovas pareigūno tarnybinę veiklą įvertina gerai, atestacijos lapas pateikiamas Atestacijos komisijos pirmininkui tvirtinti, o Atestacijos komisijos pirmininkui nesutikus su vertinimu pareigūno veiklą vertina Atestacijos komisija, taip pat Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 22 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tuo atveju, jei pareigūnų veiklą vertina Atestacijos komisijos pirmininkas, nepriklausomai nuo vertinimo, atestacijos lapai pateikiami Atestacijos komisijai, kuri šiuos pareigūnus vertina komisijos posėdyje, neprieštarauja Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-01 įstatymu Nr. IX-1409, 10 straipsnio 3 daliai.
Teismo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovas pažeidė Nuostatų 20 punktą, nes jo pasirašytinai prieš 20 dienų iki Atestacijos komisijos posėdžio neinformavęs apie Atestacijos komisijos pirmininko vertinimą, siūlymą ir motyvus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo tiesioginis viršininkas ir Atestacinės komisijos pirmininkas yra vienas ir tas pats asmuo - V.B.. Šis vadovas pareiškėjo įvertinimą – Pareigūno atestacijos lapą – surašė 2005-12-12, o pareiškėjas su šiuo vertinimu pasirašytinai susipažino 2005-12-14. Tuo tarpu Atestacinės komisijos posėdis įvyko 2006-02-11. Jokio kitokio vertinimo, išskyrus jau minėtą Pareigūno atestacijos lapą, Atestacinės momisijos pirmininkas V.B. nėra atlikęs, todėl teismas konstatavo, kad Nuostatų 20 punkto normos pažeistos nebuvo ir pareiškėjas apie jo įvertinimą buvo informuotas gerokai daugiau nei 20 dienų iki Atestacinės komisijos posėdžio. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta procedūrinių pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos ginčijamo atsakovo 2006-03-02 įsakymo Nr. P-67 priėmimui. Pareiškėjo atestacija buvo vykdoma laikantis Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 10 straipsnio ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 20 ir 22 punktų reikalavimų.
Teismas, sistemiškai įvertinęs Nuostatų 2, 12, 13, 14, 24 bei 25 punktuose išdėstytas teisės normas padarė išvadą, kad asmens dalykinių bei asmeninių savybių įvertinimas yra kiekvieno atestacijos etapo būtinas elementas, todėl šios savybės turi būti įvertintos ir asmens vertinimo Atestacijos komisijoje metu. Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 25.3 punkte nurodytas įsakmus reikalavimas įvertinti atestuojamo pareigūno dalykines ir asmenines savybes siekiant nustatyti, ar jis galės vykdyti aukštesnės pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, negali būti aiškinamas kaip draudimas kitais asmens vertinimo Atestacijos komisijoje metu atvejais įvertinti nurodytas asmens savybes, kadangi Nuostatų 25.3 punkte nurodytu atveju asmens savybės vertinamos tik tam tikru aspektu, o kitoks šios normos turinio aiškinimas būtų nepagrįstas ir nelogiškas. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tarnybinės veiklos vertinimo metu asmens dalykinės ir asmeninės savybės gali būti vertinamos tik tuo atveju, jei asmuo pretenduoja eiti aukštesnes pareigas.
Teismas, įvertinęs atsakovo paaiškinimus, atsižlvelgęs į faktus, liudijančius pareiškėjo tarnybinės veiklos kokybę, nustatytus pagal pareiškėjo bendradarbių ir buvusių pavaldinių liudytojų Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pavaduotojo V.B., Administravimo valdybos viršininko V.R., Administravimo valdybos Personalo skyriaus viršininko R.K., Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo specialisto M.U., Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios specialistės J.R., Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo specialisto D.G., Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus specialistės H.Z., Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios specialistės I.K. parodymus bei Administravimo valdybos Personalo skyriaus vyriausiosios specialistės psichologės D.M. parengtas Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus psichologinio klimato tyrimo 2005-11-22 ir 2006-01-26 išvadas, taip pat įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, jo elgesį sau pavaldžių darbuotojų atžvilgiu bei asmeninį požiūrį į susidariusią padėtį konstatavo, jog pareiškėjas dėl savo asmeninių ir charakterio savybių nesugeba vadovauti Specialiųjų tyrimų tarnybos struktūriniam padaliniui, o jo valdymo metodai yra neadekvatūs, autoritariniai. Kadangi situacija, kai struktūrinio padalinio vadovas nesugeba tinkamai vadovauti jam pavaldiems asmenims, yra netoleruotina, darytina išvada, kad Atestacijos komisija, vertindama pareiškėjo tarnybinę veiklą, visiškai pagrįstai pripažino tokį vadovavimą Specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriui netinkamu ir pasiūlė jį perkelti į žemesnes pareigas.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad Atestacijos komisija, vertindama pareiškėjo veiklą, įvertino ne tik minėtą faktą, bet visumą pareiškėjo veiksmų, rodančių struktūrinio padalinio vadovo veiklos kokybę, o neigiamą tokios veiklos vertinimą sąlygojo ne šis pavienis faktas, o faktų visuma. Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog atsakovas jo tarnybinę veiklą įvertino siaurai ir paviršutiniškai, o pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad Atestacinė komisija vadovavosi gandais, paremti vien pareiškėjo samprotavimais ir prielaidomis. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius, atsižvelgdamas į Atestacijos komisijos sprendimą ir siūlymą, 2006-03-02 įsakymu Nr. P-67 teisėtai ir pagrįstai perkėlė pareiškėją iš Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininko pareigų į žemesnes - Korupcijos prevencijos valdybos Prevencijos ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, o pareiškėjo skundas dėl minėto įsakymo panaikinimo yra atmestinas, kartu atmestini ir pareiškėjo skundo reikalavimai grąžinti jį į Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininko pareigas bei priteisti nesumokėtą darbo užmokestį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės jam padarytos 37 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo klausimu jis paaiškino, kad neturtinė žala pareiškėjui padaryta atsakovui neteisėtai ir nepagrįstai neigiamai įvertinus jo tarnybinę veiklą, dėl ko pablogėjo pareiškėjo reputacija, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, pablogėjo jo sveikatos būklė, pareiškėjas prarado pasitikėjimą savimi. Civilinio kodekso 6.245-6.250 str. nustato bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Be to CK 6.250 straipsnio 2 dalis nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Tačiau, kaip nurodė teismas, nagrinėjamoje byloje jis jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo atsakovo veikoje nenustatė. Todėl teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta viena esminė žalos atlyginimo sąlyga – nėra neteisėtų veiksmų, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo netenkintinas. Šio pareiškėjo reikalavimo teismas netenkino dar ir dėl to, kad nei Statutas, nei joks kitas pareiškėjo ir atsakovo tarpusavio teisinius santykius, t.y. tarnybinius santykius, reglamentuojantis teisės aktas nenumato galimybės atlyginti neturtinę žalą dėl veikų, įvykusių tarnybinių santykių metu.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas G.Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nepagristai konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta procedūrinių pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos ginčijamo įsakymo priėmimui. Anot pareiškėjo, kai kurie faktai, nustatyti pagal buvusių pareiškėjo bendradarbių paaiškinimus, leidžia pripažinti, kad pareiškėjas kartais stokojo bendravimo kultūros ar paslaugumo, tačiau yra nepakankami visą pareiškėjo 2005 metų tarnybinę veiklą įvertinti nepatenkinamai. Vien tik tai, kad pareiškėjo vadovaujamo padalinio darbuotojams pats pareiškėjas nepatiko dėl principingumo, negali būti pagrindu neigiamai vertinti pareiškėjo veiklą. Pareiškėjas teigia, kad byloje nėra duomenų, jog Atestacijos komisija be asmeninių ar charakterio savybių, vertino dar ir pareiškėjo tarnybinę veiklą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad Atestacijos komisija, vertindama pareiškėjo veiklą, įvertino ne tik minėtą faktą (asmenines ar charakterio savybes), bet visumą pareiškėjo veiksmų, rodančių struktūrinio padalinio vadovo veiklos kokybę, yra nepagrįsta. Be to, pačios Atestacijos komisijos posėdžio protokole nurodoma, jog pareiškėjas profesionalas, gerai atliko savo pareigas, o pareiškėjo tarnybinė veikla nepatenkinamai įvertinama dėl jo „vadovavimo stiliaus ir būdo". Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Atestacijos komisija nustatinėdama, ar tiesioginis vadovas teisingai įvertino pareiškėjo tarnybinę veiklą pagal vertinimo kriterijus, išsamiai nepatikrino faktinių aplinkybių, kurių pagrindu pateikta išvada, neanalizavo pareiškėjo veiklos apibūdinimo pagal vertinimo kriterijus ir todėl nepagrįstai, nesant motyvuoto pagrindo, pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai.
2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl to, jog atsakovas pažeidė Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 10 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodoma, kad tarnybinė veikla vertinama per kalendorinius metus. Atestacijos laikotarpis pažymėtas Atestacijos lape, kuriame nurodoma, jog pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo laikotarpis prasideda 2004 m. gruodžio 14 d., o baigiasi 2005 m. gruodžio 12 d. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad vertinant jo tarnybinę veiklą buvo vertinama Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus psichologinio klimato tyrimo 2006-01-26 išvada, taip pat ir kiti įvykiai (H.Z. tarnybinės veiklos 2006-01-17 vertinimas), kurie įvyko ne tarnybinės veiklos vertinimo laikotarpiu ir negalėjo būti tarnybinės veiklos vertinimo teisiniu pagrindu. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nepaisė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio (visiškas ir objektyvus aplinkybių ištyrimas) reikalavimo, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies reikalavimo, kad įrodymų įvertinimas turi būti pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
3. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad tuo atveju, jei 2006-01-26 Psichologinio klimato tyrimo išvados galėtų būti pareiškėjo tarnybinės veiklos teisiniu pagrindu, t. y. patektų į atestacijos laikotarpį, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo argumentus ir patikrinti ar nebuvo pažeisti Profesinės rizikos vertinimo nuostatų reikalavimai, pagal kuriuos darbo aplinkos psichosocialinių rizikos veiksnių keliamos rizikos vertinimas įmonėse atliekamas vadovaujantis Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodiniais nurodymais, kurių 13.2 punkte nurodoma, kad psichologiniu rizikos veiksniu tyrimas atliekamas atsižvelgiant i įmonės (darbo vietos, atliekamo darbo) specifiką, nes darbas Specialiųjų tyrimų tarnyboje turi savo specifiką, tarnyba reglamentuojama statuto. Atliekant psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimą taip pat turėtų būti atsižvelgta ir į minėtų Profesinės rizikos vertinimo nuostatų 7.3 punkto reikalavimą, kuriuo nurodoma, kad rizikos identifikavimas įmonėje vykdomas pasitelkiant darbuotoju saugos ir sveikatos specialistus, atitinkančius įmonių darbuotoju saugos ir sveikatos tarnybų nuostatų (Žin., 2002. Nr. 69-2850) 21-26 punktuose nurodytus kvalifikacinius reikalavimus ir turinčius nustatyta tvarka išduota šios veiklos licenciją. Kaip teigia pareiškėjas, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių Psichologinio klimato tyrimo išvadą surašiusios pareigūnės kvalifikaciją, taip pat nėra dokumentų, jog minėtai pareigūnei nustatyta tvarka buvo išduota veiklos licencija.
4. Anot pareiškėjo, nustatant teisinius apribojimus, perkeliant pareiškėją į žemesnes pareigas, nebuvo paisoma protingumo ir proporcingumo principų. Atestacijos komisija, įvertinusi pareiškėją nepatenkinamai, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui pasiūlė perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas, tačiau perkėlimas į žemesnes pareigas Atestacijos nuostatų 28.3 punkte numatytais pagrindais nėra imperatyvi nuostata. Pareiškėją įvertinusi nepatenkinamai Atestacijos komisija taip pat galėjo pasiūlyti kelti pareiškėjo kvalifikaciją (Atestacijos nuostatų 28.1 punktas) arba suteikti pareiškėjui žemesnę kvalifikacinę kategoriją (Atestacijos nuostatų 28.2 punktas). Tai reiškia ne tik teisę pažeminti pareiškėją pareigose, bet ir pareigą vertinti taikomos vidaus administravimo priemonės atitikimą konstituciniams teisinės valstybės principams, šiuo atveju ypač tai liečia proporcingumo principą.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Atestacijos nuostatų 20 punktas, kuriame nurodoma, jog, jeigu Atestacijos komisijos pirmininkas siūlo dėl atestuojamojo pareigūno priimti vieną iš šių nuostatų 18.1 ir 19 punktuose nurodytų sprendimų, Atestacijos komisija, gavusi Atestacijos lapą, prieš 20 dienų iki Atestacijos komisijos posėdžio pasirašytinai informuoja atestuojamąjį pareigūną apie Atestacijos komisijos pirmininko vertinimą, siūlymą ir motyvus, nebuvo pažeistas. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad šios normos aiškinimas neturėtų pabloginti pareiškėjo teisinės padėties. Nors Atestacijos komisijos pirmininkas pareiškėjo atestacijos lape nepateikė jokio siūlymo, Atestacijos komisija galėjo priimti (taip ir įvyko pareiškėjo atžvilgiu) vieną iš Atestacijos nuostatų 19 punkte nurodytų sprendimų, t. y. pažeminti pareiškėją pareigose, todėl logiška teigti, jog pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas nei apie atestaciją, nei apie atestacijos motyvus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais bei argumentais:
1. Nuostatuose nėra nustatyto imperatyvaus pagrindo Atestacijos komisijai prieš 20 dienų pasirašytinai įspėti atestuojamąjį Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūną tais atvejais, kai tiesioginis jo vadovas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tarnybinę veiklą vertina gerai (pirminis vertinimas) ir atestacijos lapą perduoda Atestacijos komisijai patikrinti bei galutiniam vertinimui atlikti. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos Atestacijos komisija, neturėdama teisinio pagrindo įspėti pasirašytinai pareiškėją prieš 20 dienų iki Atestacijos komisijos posėdžio, žodžiu (V.B. - telefonu) informavo pareiškėją, jog Atestacijos komisija, kurios galutiniam vertinimui buvo pateiktas pareiškėjo tarnybinės veiklos įvertinimas, suabejojo dėl jo tarnybinės veiklos įvertinimo (2005-12-19 Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos komisijos posėdžio protokolas Nr. L-3133) ir nutarė pareiškėją kviesti į kitą Specialiųjų tyrimų tarnybos Atestacijos komisijos posėdį, kuris vyko 2006-01-06, kad būtų išsiaiškintos visos aplinkybės, susijusios su jo tarnybinės veiklos vertinimu. Faktą, kad pareiškėjas buvo informuotas apie Specialiųjų tyrimų tarnybos Atestacijos komisijos 2006-01-06 vyksiantį posėdį, patvirtina ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas buvo atvykęs į Specialiųjų tyrimų tarnybos Atestacijos komisijos 2006-01-06 posėdį ir laukė, kol bus pakviestas, tačiau dėl užsitęsusio kitų klausimų nagrinėjimo pareiškėjas į posėdžių salę nebuvo pakviestas, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pavaduotojas V.B., Specialiųjų tyrimų tarnybos Atestacijos komisijos pirmininkas, 2006-01-06 posėdžio metu buvo išėjęs iš posėdžių salės ir informavo pareiškėją, kad jo tarnybinės veiklos vertinimas šio posėdžio metu dėl laiko stokos nebus nagrinėjamas. V.B. taip pat nurodė pareiškėjui, kad jis bus kviečiamas į vėlesnį Specialiųjų tyrimų tarnybos Atestacijos komisijos posėdį ir apie tai jam bus pranešta papildomai. Pareiškėją apie 2006-02-11 vykusį Specialiųjų tyrimų tarnybos Atestacijos komisijos posėdį telefonu papildomai informavo Specialiųjų tyrimų tarnybos Atestacijos komisijos sekretorė, Specialiųjų tyrimų tarnybos Korupcijos prevencijos valdybos Viešųjų ryšių skyriaus vyresnioji specialistė R.P. Šias aplinkybes patvirtino ir į teismo posėdį pakviesti liudyti Atestacijos komisijos nariai: R.K. ir V.R. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Atestacijos nuostatų 20 punkto nuostatos nebuvo pažeistos ir pareiškėjas apie jo įvertinimą buvo informuotas gerokai anksčiau nei prieš 20 dienų iki Atestacijos komisijos posėdžio.
2. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jau pripažįsta, jog pagal buvusių pareiškėjo bendradarbių paaiškinimus jam kaip vadovui trūko bendravimo kultūros ar paslaugumo, tačiau nei Atestacijos komisijos posėdyje, nei teismo posėdžio metu jis tokių aplinkybių nepripažino. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-04-02 sprendime teisingai vadovaudamasis įrodymų visuma, konstatavo, jog G.Č. dėl savo asmeninių ir charakterio savybių nesugeba vadovauti Specialiųjų tyrimų tarnybos struktūriniam padaliniui, o jo valdymo metodai yra neadekvatūs, autoritariniai.
3. Pasak atsakovo, 2005-09-01 Specialiųjų tyrimų tarnyboje buvo baigta reorganizacija (darbo organizavimo pakeitimai), kurios metu vienu iš Specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos struktūrinių padalinių tapo Pareiškimų nagrinėjimo skyrius (buvęs Administracinių procedūrų poskyris), iki tol Administracinių procedūrų poskyris nebuvo jokio didesnio Specialiųjų tyrimų tarnybos struktūrinio vieneto sudedamoji dalis. Administracinių procedūrų poskyris buvo tiesiogiai pavaldus Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pavaduotojui, o ne Administravimo valdybos viršininkui. Nuostatų 7 punkte nurodyta, kad neatestuojami pareigūnai, kurie eina pareigas mažiau kaip 6 mėnesius (šis punktas netaikomas pareigūnams, kurie perkeliami į kitą struktūrinį padalinį dėl tarnybos organizavimo pakeitimų). Atsakovas pažymi, kad visi Administracinių procedūrų poskyrio darbuotojai buvo perkelti į Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyrių, taip pat buvo patikslinti visų darbuotojų pareigybių aprašymai, tačiau pagrindinės funkcijos išliko tos pačios. Šiuo aspektu atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad negalima ignoruoti tos aplinkybės, jog pareigūnai, kurie eina pareigas mažiau kaip 6 mėnesius, neatestuojami. Atsakovo vertinimu, Atestacijos komisija, norėdama objektyviai išsiaiškinti, ar G.Č. padarė išvadas po pirmojo Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus psichologinio klimato tyrimo, ne tik galėjo, bet ir turėjo imtis tam tikrų priemonių, kad nustatytų, ar vadovo santykiai su kolektyvu pagerėjo, ar vadovas ėmėsi veiksmų šiems santykiams gerinti. Tik tokiu būdu Atestacijos komisija galėjo priimti teisingą sprendimą ir pateikti tinkamą siūlymą direktoriui. Priešingu atveju, Atestacijos komisija, aiškindamasi susidariusią situaciją, nebūtų galėjusi atsižvelgti ir į G.Č. paaiškinimus Atestacijos komisijos posėdyje, kadangi tai vyko 2006 m. vasario mėnesį.
4. Atsakovas akcentuoja, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos struktūrinio padalinio, kuriam vadovavo pareiškėjas, psichologinio klimato tyrimo tikslas buvo ne tik nustatyti, koks psichologinis klimatas tvyro skyriuje, bet ir, nustačius esamas psichologines problemas, padėti jas spręsti tiek skyriaus darbuotojams, tiek tuometiniam skyriaus vadovui G.Č. Buvo tikėtasi apsaugoti Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus darbuotojus ir diskretiškai spręsti iškilusias problemas. Visi skyriaus darbuotojai noriai sutiko spręsti skyriuje kylančius psichologinius nesutarimus, dėl to buvo tikėtasi gerų rezultatų, tačiau pareiškėjo priešiškumas didėjo ir jis visiškai atsisakė bendradarbiauti su skyriaus darbuotojais, motyvuodamas tuo, kad tokiems užsiėmimams neturi laiko ir geriausia valdymo forma - autoritarizmas. Specialiųjų tyrimų tarnyba visomis priemonėmis bandė spręsti Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriuje susidariusią konfliktinę situaciją ir, tik šioms priemonėms nepasiekus tikslo, buvo priimti atitinkami sprendimai.
5. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad perkeliant jį į žemesnes pareigas, nebuvo paisoma protingumo ir proporcingumo principų. Atestacijos komisijos posėdžio metu pareiškėjo buvo klausiama, ar įsivaizduoja tolimesnį skyriaus darbą bei įmanomus jo ir skyriaus pareigūnų konflikto sprendimo būdus. G.Č. į tai atsakė, kad nemato skyriuje psichologinių problemų. Taip pat pareiškėjas nematė reikalo keisti savo vadovavimo stilių ir bendravimo su darbuotojais būdą ir formą. Dėl tokio požiūrio komisijai nebuvo pagrindo siūlyti kelti pareigūno kvalifikaciją, kadangi kvalifikacijos kėlimas turi būti priimtinas ir atestuojamam pareigūnui. Be to, Atestacijos komisijos posėdžio 2005-12-19 protokole Nr. L-3133 konstatuota, jog tuo laikotarpiu buvo organizuojami įvairūs mokymai, skirti struktūrinių padalinių vadovams, tačiau šių mokymų Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininkas nelankė. Komisija yra kolegialus organas, kuris balsuoja dėl pareigūno galutinio įvertinimo ir Atestacijos komisijos siūlymo Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui. Kadangi Atestacijos komisijos nariai nusprendė, kad dėl pasirinkto vadovavimo stiliaus G.Č. negali tinkamai vadovauti, todėl buvo pasiūlyta pareiškėją perkelti į žemesnes pareigas, nesusijusias su vadovavimu funkcijų vykdymu (padalinio vadovo ar pavaduotojo). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Atestacijos komisija, priimdama sprendimą, privalėjo atsižvelgti ir atsižvelgė į pareiškėjo vadovaujamų darbuotojų nuomonę (dalis rengėsi palikti tarnybą dėl tokio vadovavimo stiliaus ir bendravimo su jais pobūdžio), bet neteikė siūlymo atleisti pareiškėją iš pareigų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo 2006 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. P-67, kurio pareiškėjas G.Č. iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininko pareigų buvo perkeltas į Korupcijos prevencijos valdybos Prevencijos ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.
Byloje nustatyta, kad minėtas atsakovo įsakymas buvo priimtas, remiantis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos komisijos 2006 m. vasario 11 d. posėdžio protokolo Nr. L – 391 išvadomis.
Pareiškėjas, savo reikalavimą panaikinti atsakovo 2006 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. P-67, grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos komisijos 2006 m. vasario 11 d. posėdžio protokolo Nr. L – 391 išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes neturėjo būti vertinama jo veikla; buvo pažeistos jo teisės laiku būti informuotam apie atestacinės komisijos posėdį; šios komisijos išvados neteisingos ir nepagrįstos ir kt..
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 10 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad tarnybos pareigūnų vertinimo kriterijus, periodiškumą ir tvarką, atestacijos komisijos veiklą reglamentuoja Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtinti Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatai.
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2004-12-08 įsakymu Nr. 2-208 patvirtintų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 20 punkte nustatyta, kad „jeigu tiesioginis vadovas įvertina pareigūno tarnybinę veiklą gerai ir atestuojamasis su šiuo vertinimu sutinka, Atestacijos lapas pateikiamas Atestacijos komisijos pirmininkui tvirtinti. Atestacijos komisijos pirmininkui patvirtinus Atestacijos lapą atestuojamasis pareigūnas laikomas tinkamu eiti esamas pareigas ir pareigūnui paliekama jo turima kvalifikacinė kategorija. Atestacijos komisijos pirmininko patvirtintas Atestacijos lapas perduodamas atsakingam už personalo tarnybą pareigūnui. Jeigu Atestacijos komisijos pirmininkas su šiuo tiesioginio vadovo vertinimu nesutinka, jis nurodo nesutikimo motyvus, kitokį vertinimą, siūlymą ir pateikia Atestacijos lapą Atestacijos komisijai. Atestacijos komisija atestuojamąjį pareigūną vertina komisijos posėdyje. Jeigu Atestacijos komisijos pirmininkas siūlo dėl atestuojamojo pareigūno priimti vieną iš šių nuostatų 18.1 ir 19 punktuose nurodytų sprendimų, Atestacijos komisija, gavusi Atestacijos lapą, prieš 20 dienų iki Atestacijos komisijos posėdžio pasirašytinai informuoja atestuojamąjį pareigūną apie Atestacijos komisijos pirmininko vertinimą, siūlymą ir motyvus.“ O minėtų nuostatų 22 punkte nustatyta, kad „pareigūnų, kurių tarnybinę veiklą vertina Atestacijos komisijos pirmininkas, Atestacijos lapai pateikiami Atestacijos komisijai. Atestacijos komisija šiuos pareigūnus vertina komisijos posėdyje.“
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo tarnybinė veikla, jo tiesioginio vadovo, kuris buvo ir atestacinės komisijos pirmininkas, buvo įvertinta gerai. Ši aplinkybė, sutinkamai su Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 20 ir 22 punktais, sąlygojo tai, kad pareiškėjo tarnybinę veiklą turėjo vertinti atestacijos komisija savo posėdyje.
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 7 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. I-09/07 dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kilusioje iš nagrinėjamos bylos, pripažino, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2004-12-08 įsakymu Nr. 2-208 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 20 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tuo atveju, jei tiesioginis vadovas pareigūno tarnybinę veiklą įvertina gerai, atestacijos lapas pateikiamas Atestacijos komisijos pirmininkui tvirtinti, o Atestacijos komisijos pirmininkui nesutikus su vertinimu pareigūno veiklą vertina Atestacijos komisija, taip pat Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 22 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tuo atveju, jei pareigūnų veiklą vertina Atestacijos komisijos pirmininkas, nepriklausomai nuo vertinimo, atestacijos lapai pateikiami Atestacijos komisijai, kuri šiuos pareigūnus vertina komisijos posėdyje, neprieštarauja Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-01 įstatymu Nr. IX-1409, 10 straipsnio 3 daliai.
Dėl paminėto pareiškėjo teiginiai, kad jo tarnybinė veikla, po jo tiesioginio vadovo įvertinimo „gerai“ neturėjo būti vertinama atestacinėje komisijoje, yra nepagrįsti.
Nepagrįsti ir tie teiginiai, kad jo veikla neturėjo būti atestuojamas, nes pareigose dėl kurių buvo atestuojamas jis išdirbo mažiau nei 6 mėnesius.
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2004-12-08 įsakymu Nr. 2-208 patvirtintų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 7.2. punkte nustatyta, kad neatestuojami „pareigūnai, kurie eina pareigas mažiau kaip 6 mėnesius (šis punktas netaikomas pareigūnams, kurie perkeliami į kitą struktūrinį padalinį dėl tarnybos organizavimo pakeitimų)“.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo darbo stažas specialiųjų tyrimų tarnyboje, ginčo atsiradimo metu sudarė virš 12 metų. Nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. jis dirbo LR Specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininko pareigose, panaikinus prieš tai jo dirbtą Administracinių procedūrų poskyrio viršininko pareigybę. Tokiu būdu, ši aplinkybė atitinka minėtų nuostatų 7.2. punkte nustatytą išlygą, kad draudimas atestuoti pareigūnus, kurie eina pareigas mažiau nei 6 mėnesius, netaikomas pareigūnams, kurie perkeliami į kitą struktūrinį padalinį dėl tarnybos organizavimo pakeitimų.
Byloje surinkti įrodymai – liudytojo V. Rimkaus parodymai, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos komisijos 2005 m. gruodžio 19 d. posėdžio protokolo Nr. L – 3133 duomenys ( b. l. 60; 152 ), patvirtina, kad pareiškėjas atestacijai buvo kviečiamas į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos komisijos 2006 m. sausio 6 d. posėdį, tačiau jo atestavimo klausimas buvo perkeltas į 2006 m. vasario 11 d. posėdį, apie tai informavus pareiškėją. Tokiu būdu, pareiškėjo teisė žinoti apie rengiamą atestaciją prieš 20 dienų iki atestacijos komisijos posėdžio, nebuvo pažeista. Tai kad pareiškėjui apie atestacijos komisijos 2006 m. vasario 11 d. posėdį nebuvo pranešta pasirašytinai, nėra esminis jo teisių, numatytų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų 20 punkte, pažeidimas, nes šios teisės turinį sudaro pačios informacijos savalaikis pateikimas, o ne jos pateikimo forma.
Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmens dalykinių bei asmeninių savybių įvertinimas yra kiekvieno atestacijos etapo būtinas elementas, todėl šios savybės turi būti įvertintos ir asmens vertinimo atestacijos komisijoje metu.
Byloje surinkti įrodymai - liudytojų V.B., V.R., R.K., M.U., J.R., D.G., H.Z., I.K. parodymai (b.l. 147-160); psichologinio klimato tyrimo 2005 m. lapkričio 22 d. ir 2006 m. sausio 26 d. išvados (b.l. 75-79, 103-104), patvirtina, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų atestacijos komisijos 2006 m. vasario 11 d. posėdžio protokolo Nr. L – 391 išvados dėl pareiškėjo netinkamumo užimti vadovaujančias pareigas, yra pagrįstos faktinėmis bylos aplinkybėmis, o tuo pačiu ir pagrįstos.
Apibendrinant darytina išvada, kad byloje ginčijamas atsakovo 2006 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. P-67, kurio pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus viršininko pareigų buvo perkeltas į Korupcijos prevencijos valdybos Prevencijos ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsakovo veiksmų teisėtumas, taip pat yra ta aplinkybė, kuri šalina jo tiek turtinės tiek neturtinės atsakomybės galimybę (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), dėl ko šio pobūdžio pareiškėjo reikalavimai, atmesti yra pagrįstai.
Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G.Č. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.