- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-15
- Bylos Nr.
- e2-4686-1175/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-01708-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrius Nemeikšis
- Atsakovas
- G. P.
- Advokatai
- Irmantas Tumas
- Kategorijos
- 2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
dalyvaujant ieškovo likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos (toliau – VŠĮ) „Teisės ir psichologijos institutas“ atstovei nemokumo administratorei Rasai Židonytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos (toliau – VŠĮ) „Teisės ir psichologijos institutas“, atstovaujamos nemokumo administratorės Rasos Židonytės, ieškinį atsakovei G. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė likviduojama dėl bankroto VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, atstovaujama nemokumo administratorės Rasos Židonytės, pateiktu ieškiniu prašo teismo priteisti iš atsakovės G. P. 1650,72 Eur skolą, kurią sudaro 2022 m. gruodžio 20 d. atlikta 950,72 Eur dydžio įmoka už atsakovės studijas VšĮ „Lietuvos verslo kolegija“ ir 700,00 Eur atsakovei išmokėtas avansas bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2023 m. lapkričio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovė nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2022 m. spalio 20 d. dirbo pas ieškovę personalo vadovės pareigose. Nemokumo administratorė Rasa Židonytė patikrino ieškovės sudarytus sandorius ir nustatė, kad 2021 m. lapkričio 8 d. tarp ieškovės, VŠĮ „Lietuvos verslo kolegija“ ir atsakovės buvo sudaryta Trišalė studijų sutartis Nr. 3.12-1480 (toliau – Trišalė sutartis), kurios pagrindu VŠĮ „Lietuvos verslo kolegija“ įsipareigojo organizuoti nuotolinį studijų procesą pagal parengtą ir patvirtintą koleginių (profesinio bakalauro) studijų programą – Teisės ir teisėsaugos institucijos, atsakovė įsipareigojo studijuoti pasirinktą programą, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už atsakovės 2021/2024 mokslo metų studijas, studijuojant 6 semestrus, 5704,33 Eur. Ieškovė bankiniais pavedimais 3 kartus atliko mokėjimus už atsakovės, kaip savo darbuotojos, studijas, t. y. 2021 m. lapkričio 19 d. atliktas 1010,27 Eur mokėjimas (60 Eur stojamasis mokestis ir 950,27 Eur mokestis už pirmąjį semestrą), 2022 m. kovo 9 d. atlikta 951,17 Eur įmoka (950,72 Eur mokestis už antrąjį semestrą ir 0,45 Eur skolos likutis) ir 2022 m. gruodžio 20 d. atlikta 950,72 Eur įmoka (mokestis už trečiąjį semestrą). Pažymima, kad atsakovė nuo 2022 m. liepos 29 d. pas ieškovę nebeatliko jokių darbinių funkcijų, nes nuo 2022 m. liepos 29 d. iki 2022 m. rugsėjo 20 d. jai buvo fiksuota prastova Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimu byloje Nr. APS-111-16430/2022 (toliau – Komisijos sprendimas), o jam įsiteisėjus 2022 m. spalio 20 d. buvo laikoma, kad darbo teisiniai santykiai tarp šalių buvo nutraukti. Tačiau praėjus 2 mėnesiams nuo darbo santykių pabaigos, 2022 m. gruodžio 20 d. ieškovė atliko mokėjimą VŠĮ „Lietuvos verslo kolegija“ už atsakovės trečiojo semestro studijas 950,72 Eur sumai. Ieškovė neturėjo jokios pareigos apmokėti pas trečiųjų asmenų studijas, jiems nebesant įmonės darbuotojais, todėl šią studijų įmoką atsakovė turi grąžinti ieškovei. Be to, nemokumo administratorė Rasa Židonytė, atlikusi ieškovės dokumentų patikrą, nustatė, kad 2020 m. sausio 15 d. atsakovei bankiniu pavedimu buvo sumokėta 700,00 Eur suma mokėjimo paskirtyje nurodžius „apmokėjimas“. Atsakovė niekada nebuvo išrašiusi jokios sąskaitos ieškovei ar sudariusi kokių nors sutarčių, taip pat mokėjimas negali būti laikomas kaip susijęs su darbo teisiniais santykiais, nes darbo teisiniai santykiai prasidėjo tik 2020 m. lapkričio 12 d. Šią avansu išmokėtą sumą atsakovė taip pat turi grąžinti ieškovei kaip gautą be pagrindo. Tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudarytos jokios sutartys dėl paslaugų teikimo ar prekių pirkimo pardavimo. Ieškovė neįsigijo iš atsakovės jokių prekių, o atsakovė nesuteikė jokių paslaugų ieškovei, už kurias turėjo teisę gauti avansą ar užmokestį. Atsakovė, gavusi 700,00 Eur dydžio apmokėjimą, nesikreipė į ieškovę dėl atsisakymo priimti šią sumą ar kad būtų kreipusis į ieškovę dėl lėšų pervedimo pagrįstumo ar bent jau aiškiai išreiškusi ieškovei savo nesutikimą su tokiu mokėjimu. Taigi, atsakovė turėjo suprasti, kad ieškovė be teisinio pagrindo jai perveda į sąskaitą pinigines lėšas, ir tokias lėšas gavusi, atsakovė turėjo nedelsdama grąžinti ieškovei, tačiau iki šiol to nedarė.
Atsiliepimas
Ieškovės atstovė atsiliepime į atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodė, nesutinkanti su atsakovės pozicija, kad trišalėje sutartyje nebuvo sąlygos, kad nutrūkus darbo santykiams, nutrūksta ir trišalė sutartis, kadangi likusių įmokų už kitus semestrus ieškovė taip ir neatliko. Šiuo atveju ieškovė, būdama nemoki ir turėdama pradelstų finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, taip pat pačiai atsakovei darbo užmokestį už 2022 m. liepos mėnesį ir vėlesnius mėnesius, vis tiek apmokėjo jos studijas, nors jokios naudos nei už sumokėtas studijas, nei iš atsakovės kaip iš toliau tęsiančios darbinius santykius įmonėje, neturėjo. Taip pat mano, kad atsakovė klaidina teismą, teikdama, kad jos atleidimas iš pareigų įstaigoje turi kokį nors ryšį su studijomis, kadangi būtent Komisijos sprendimu nustatyta: „su G. P. darbo sutartis nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną“, t. y. 2022 m. spalio 20 d., todėl 2022 m. gruodžio 20 d. įmoka už atsakovės studijas laikytina atsakovės skola už jos gautas paslaugas (gautas studijas). Be to, niekas negali praturtėti kito asmens sąskaita, o šiuo atveju susiklostė situacija, kai atsakovė turėjo galimybę nemokamai studijuoti ne savo sąskaitą, o ieškovės sąskaita.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes ir dėl reikalavimo priteisti 700,00 Eur dydžio apmokėjimą atsakovei už jos suteiktas paslaugas papildomai pažymėjo, kad vertinant liudytojos ir atsakovės parodymus, matyti, kad atsakovė minėtų paslaugų ieškovei nesuteikė, nes pati atsakovė negalėjo įvardinti ir konkrečiai paaiškinti aplinkybes, susijusias su vykdyta darbuotojų atranka, taip pat neturėjo tam reikiamos kompetencijos. Juolab 2020 m., kuomet atsakovė teikė darbuotojų atrankos ir personalo valdymo paslaugas ieškovei, ir 11 mėnesių po to nebuvo priimti jokie nauji darbuotojai pas ieškovę, o ir pas ieškovę buvo pakankamai dokumentų, susijusių su darbuotojų darbo apskaita ir personalo valdymu. Taip pat kreipė dėmesį į tai, kad teismui pateiktos paslaugų tiekimo sutarties kopijoje esantys parašai ir sutarties originale esantys parašai skiriasi, dėl ko abejoja tokios sutarties autentiškumu.
Atsakovė su pateiktu ieškiniu nesutiko ir pateiktame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė nurodė, kad 2020 m. sausio 15 d. iš ieškovės 700,00 Eur dydžio mokėjimą gavo už jos suteiktas paslaugas ir pateiks tai pagrindžiančius rašytinius dokumentus. Tuo tarpu dėl reikalavimo priteisti 950,72 Eur sumą už atsakovės trečiojo semestro studijas VšĮ „Lietuvos verslo kolegija“ pažymima, kad pačios Trišalės sutarties, kaip tokios teisėtumas byloje ginčijamas nėra, o joje nebuvo sąlygos, kad nutrūkus jos ir ieškovės darbo santykiams, nutrūksta ir trišalės sutarties galiojimas. Atkreipia dėmesį, kad Panevėžio darbo ginčų komisija įsiteisėjusiu 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-111-16430/2022 yra pripažinusi, kad ieškovės darbo sutartį su atsakove nutraukė neteisėtai. Vadinasi, neteisėtas darbuotojos atleidimas darbdaviui negalėjo sukelti teigiamų teisinių pasekmių - prievolės apmokėti darbuotojos studijas pagal trišalę sutartį, išankstinio pasibaigimo. Savo įsipareigojimą apmokėti jos studijas darbdavys privalėjo vykdyti, nes jų darbo santykiai nutrūko ne atsakovės valia ir ne dėl ieškovės kaltės.
Atsiliepimas
Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino pareiškime nurodytas aplinkybes ir papildomai dėl reikalavimo priteisti sumą, sumokėtą už atsakovės studijas, nurodė, kad ieškovė su ja nederino trečiojo semestro studijų apmokėjimo klausymo, ir pati ieškovė delsė kreiptis į mokymo įstaigą dėl Trišalės sutarties nutraukimo, todėl ir liko ieškovei jau rugsėjo mėnesį susidaręs įsiskolinimas už atsakovės studijas trečiame semestre, kai ji dar buvo ieškovės darbuotoja, o ketvirtame semestre atsakovė jau nebestudijavo, kadangi buvo nutraukta Trišalė sutartis. Tuo tarpu dėl kito ieškinio reikalavimo atsakovė papildomai pažymėjo, kad 700,00 Eur suma jai buvo sumokėta už atsakovės ieškovei suteiktas personalo darbuotojų atrankos paslaugas ir personalo valdymo paslaugas (jų įdarbinimas, apmokymas, priežiūra), jos buvo atrinkti į darbą pas ieškovę viso trys darbuotojai į administracines pareigas, tačiau jai nėra žinoma ar ieškovės vadovas šiuos atrinkus asmenis įdarbino įmonėje. Tuo metu jis buvo pabaigusi pirminį tęstinį administratorės mokymą profesinėje mokykloje ir turėjusi pameistrystės patirtį, kaip administratorė.
Liudytojas J. T. teismo posėdyje dėl reikalavimo priteisti sumą, sumokėtą už atsakovės studijas, parodė, kad jis buvo ieškovės vadovas, kai buvo sudarytas Trišalė sutartis, tam, kad atsakovė, kaip ieškovės darbuotoja, įgytų reikiamas kompetencijas, reikalingas įstaigai. Vėlesnės aplinkybės apie atsakovės atleidimą iš einamų pareigų pas ieškovę jam yra žinomos tik bendrai, nes jis tuo metu nebebuvo ieškovės vadovas. Vis dėlto, jam yra žinoma, kad pagal Trišalę sutartį sąskaitos už atsakovės studijas buvo išrašomos jau prieš einamojo semestro pradžią, tačiau tuo metu buvusios ieškovės vadovės padarytos klaidos, t. y. jos nebuvo laiku prieš 30 dienų pranešta apie Trišalės sutarties nutraukimą mokymo įstaigai, ir lėmė susidariusį įsiskolinimą, todėl siekiant išvengti teisminių ginčų su mokymo įstaiga - buvo sumokėta už atsakovės studijų trečią semestrą ir iš karto buvo inicijuotas Trišalės sutarties nutraukimas, kad nereikėtų mokėti už atsakovės studijas ketvirtame semestre. Tuo tarpu dėl kito ieškinio reikalavimo liudytojas parodė, kad 2020 m. sausio 15 d., kuomet 700,00 Eur atsakovei buvo sumokėta už jos suteiktas paslaugas, jis ėjos vadovo pareigas pas ieškovę. Patvirtino, kad atsakovė vykdė darbuotojų, reikalingų ieškovei (apskaitininkus, administratorius ir pan.), atrankas, t. y. ieškojo darbuotojų per skelbimus, kontaktavo šiuo tikslu su įvairiomis įstaigomis, taip pat teikė personalo valdymo paslaugas, rengė darbuotojų įdarbinimo dokumentus ir visam tam atsakovė turėjo reikiamas kompetencijas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl 700,00 Eur dydžio sumos sumokėjimo 2020 m. sausio 15 d. atsakovei, kurią ieškovės atstovė prašo priteisti iš atsakovės, kaip išmokėtą nepagrįstai, kadangi atsakovė niekada nebuvo išrašiusi jokios sąskaitos ieškovei ar sudariusi kokių nors sutarčių dėl paslaugų teikimo ar prekių pirkimo-pardavimo su ieškove, tačiau vėliau, atsakovei pateikus 2020 m. sausio 3 d. paslaugų tiekimo sutartį Nr. 2020-01 (toliau – Sutartis) ir 2020 m. sausio 14 d. paslaugų priėmimo-perdavimo aktą Nr. 20200114-1 (toliau – Aktas), ieškovės atstovės poziciją pakeitė ir kėlė abejones dėl šių dokumentų ir tokių atsakovės teiktų paslaugų tikrumo, teikdama duomenis apie įdarbintus minimu laikotarpiu asmenis ir atsakovės kompetenciją teikti tokias paslaugas. Tuo tarpu atsakovė ne tik pateikė Sutartį ir Aktą, bet ir nuosekliai tvirtino, kad ji suteikė šiuose dokumentuose nurodytas paslaugas.
Šiuo atveju teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taip pat pažymėtina, kad rungimosi civiliniame procese principas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).
Sprendžiant nagrinėjamą ginčą dėl šio ieškinio reikalavimo, svarbu būtent minėtos kasacinio teismo nuostatos, įpareigojančios vadovautis ieškinio dalyku ir faktiniu ieškinio pagrindu, kuris apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. O nagrinėjamoje byloje ieškovės atstovė teismui pateiktu ieškiniu aiškiai apibrėžė šios bylos nagrinėjimo ribas, t. y. ieškiniu prašoma priteisti 700,00 Eur dydžio sumą, sumokėtą 2020 m. sausio 15 d. atsakovei, kaip išmokėtą visiškai be jokio faktinio pagrindo, kadangi atsakovė niekada nebuvo išrašiusi jokios sąskaitos ieškovei ar sudariusi kokių nors sutarčių dėl paslaugų teikimo ar prekių pirkimo-pardavimo su ieškove. Būtent tokių šio ieškinio reikalavimo apibrėžto bylos nagrinėjimo ribų ir turi laikytis teismas, nagrinėdamas šią bylą. Tuo tarpu atsakovei pateikus dokumentus, pagrindžiančius faktinį minėtos piniginės sumos išmokėjimo pagrindą, t. y. Sutartį ir Aktą, kuriais patvirtinama, kad ieškovė ir atsakovė susitarė, o vėliau ieškovė ir priėmė atsakovės suteiktas personalo valdymo ir atrankas paslaugas bei parengtus personalo valdymo dokumentus, už ką ieškovė įsipareigojo sumokėti 700 Eur sumą atsakovei (Sutarties 1-2 punktai, Akto 1-3 punktai). Teismo vertinimu, teismui pateikto Sutarties ir Akto visiškai pakanka įrodyti buvusį sandorį tarp ieškovės ir atsakovės dėl atsakovės paslaugų teikimo ir paneigti ieškovės atstovės pateiktame ieškinyje išdėstytą poziciją dėl minėtos sumos išmokėjimo atsakovei visiškai be jokio faktinio pagrindo. Be to, tokią išvadą pagrindžia ir byloje liudytoju apklaustas buvęs ieškovės vadovas J. T., teismui patvirtinęs, kad atsakovė suteikė ieškovei atitinkamas paslaugas, už kurias buvo sumokėta pagal Sutartį ir Aktą. Tuo tarpu nors ir ieškovės atstovė teismo posėdyje teismui kėlė abejones dėl Sutarties ir Akto bei tokių atsakovės teiktų paslaugų tikrumo, teikdama duomenis apie įdarbintus minimu laikotarpiu asmenis ir atsakovės kompetenciją teikti tokias paslaugas, galimai besiskiriančius parašus dokumentų kopijose ir originaluose, tačiau teismas neturi pagrindo vertinti tokių ieškovės atstovės argumentų, kadangi teismui pateiktu ieškiniu formuluojamas reikalavimas tik priteisti 700,00 Eur dydžio sumą, sumokėtą 2020 m. sausio 15 d. atsakovei, kaip išmokėtą visiškai be jokio faktinio pagrindo, tačiau nėra formuluojami nauji reikalavimai, kuriais būtų ginčijamas toks sandoris tarp ieškovės ir atsakovės, kurio pagrindu buvo sudaryta Sutartis ir Aktas, kaip galimai apsimestinis, ar tariamas, ar toks sandoris ginčijamas kitais teisiniais pagrindais. Kaip jau minėta, būtent minėtų ieškinio reikalavimo apibrėžto bylos nagrinėjimo ribų ir turi laikytis teismas, nagrinėdamas šią bylą, kadangi ieškovės atstovė toliau nagrinėjant bylą, ieškinio pagrindo ir reikalavimo netikslino. Remiantis tuo, ieškinio reikalavimo dalis priteisti 700,00 Eur dydžio sumą, išmokėtą 2020 m. sausio 15 d. atsakovei, kaip išmokėtą visiškai nepagrįstai – atmestinas.
Tuo tarpu dėl likusio ieškinio reikalavimo dėl 950,72 Eur dydžio įmokos už atsakovės studijas VšĮ „Lietuvos verslo kolegija“ trečiame semestre pagal Trišalę sutartį tarp ieškovės, atsakovės ir VšĮ „Lietuvos verslo kolegijos“ priteisimo teismas pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu.
Nagrinėjamu atveju ieškovės atstovė procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje iš esmės tokį savo reikalavimą grindžia tuo, kad 2022 m. spalio 20 d. įsiteisėjus Komisijos sprendimui, darbo teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovės buvo nutraukti, tačiau po 2 mėnesių nuo darbo santykių pabaigos 2022 m. gruodžio 20 d. ieškovė vis tiek atliko mokėjimą VŠĮ „Lietuvos verslo kolegija“ už atsakovės trečiojo semestro studijas pagal Trišalę sutartį, nors ieškovė neturėjo jokios teisinės pareigos apmokėti trečiųjų asmenų studijas, jiems nebesant ieškovės darbuotojais, dėl ko šią studijų įmoką atsakovė turi grąžinti ieškovei. Taip pat ieškovės atstovei manant, kad tai yra galimas nepagrįstas praturtėjimas, atsakovei galimai nepagrįstai gaunant nemokamas studijas trečiame semestre, o ir pati ieškovė tuo metu buvo sunkioje finansinėje padėtyje. Tuo tarpu atsakovė laikėsi pozicijos, kad Trišalėje sutartyje nebuvo sąlygos, kad nutrūkus jos ir ieškovės darbo santykiams, nutrūksta ir Trišalės sutarties galiojimas, juolab neteisėtas atsakovės, kai darbuotojos, atleidimas ieškovei, kaip darbdavei, negalėjo sukelti teigiamų teisinių pasekmių – prievolės apmokėti atsakovės, kaip darbuotojos, studijas pagal Trišalę sutartį, išankstinio pasibaigimo.
Esant prieštaringai ieškovės atstovės ir atsakovės pozicijai dėl įmokos už atsakovės studijas VšĮ „Lietuvos verslo kolegija“ trečiame semestre priteisimo, teismas vertina pačios Trišalės sutarties turinį. Šioje vietoje teismas pažymi, kad ginčo dalyką iš esmės sudaro sutartinių įsipareigojimų pagal Trišalę sutartį tinkamas vykdymas, kadangi būtent šios sutarties pagrindu yra reikalaujama priteisti ieškovės sumokėta įmoką už atsakovės studijas trečiame semestre minėtoje kolegijoje. Trišalės sutarties 3.1.3 punkte nurodyta, kad Likusią studijų mokesčio dalį, t. y. 4753,61 Eur, įmonė įsipareigoja mokėti dalimis po 950,72 Eur kiekviename semestre, ne vėliau, kaip per 5 kalendorines dienas nuo einamojo semestro pradžios. Šio sutarties 3.1.7 punkte nurodyta, kad Laiku nesumokėjus studijų mokesčio pagal 3.1. sutarties punktą, mokėti Kolegijai 0,2 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos sumos. O Trišalės sutarties 6 punkte nurodyta, kad sutartis gali būti bet kurios iš šalių vienašališkai nutraukta, raštiškai įspėjus kitas šalis prieš 30 kalendorinių dienų. Taigi, įvertinus Trišalės sutarties turinį teismas vertina tai, kad šia sutartimi ieškovė prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus mokėti už atsakovės studijas, šie įsipareigojimai buvo prisiimti, ieškovės, kaip darbdavio, ir atsakovės, kaip darbuotojos, tačiau teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovės argumentu, kad nutrūkus atsakovės ir ieškovės darbo teisiniams santykiams, automatiškai baigia galioti ir Trišalė sutartis. Tai galima spręsti iš pačios Trišalės sutarties turinio, kurioje ne tik nėra tiesiogiai įtvirtintų tokių nuostatų dėl Trišalės sutarties nutraukimo šiuo konkrečiu pagrindu, tačiau netgi priešingai –Trišalės sutarties 3.1.3., 3.1.7, 6 punktai nustato konkrečią jos vykdymo tvarką, susijusią su tinkamu įmokos už studijas mokėjimu, ir sutarties nutraukimo tvarką. Kaip jau minėta prieš tai, galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, o jos nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju, kyla ir civilinė atsakomybė. Šiuo atveju teismas taip pat kreipia dėmesį į tai, kad Trišalės sutarties 3.1.3. punkte išdėstyta aiški studijų mokesčio dalies mokėjimo tvarka, numatanti pareigą sumokėti tokios studijų įmokos dalį per 5 kalendorines dienas nuo einamojo semestro pradžios, o tai reiškia, kad 2022 m. spalio 20 d. įsiteisėjus Komisijos sprendimui ir darbo teisiniams santykiams tarp ieškovės ir atsakovės nutrukus, ieškovei jau buvo atsiradęs įsiskolinimas dėl įmokos už atsakovės studijas trečiame semestre VšĮ „Lietuvos verslo kolegija“. Taip pat nagrinėjamu atveju, būtent Trišalės sutarties 6 punktai numato konkrečią jos nutraukimo tvarką, kuria, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, savalaikiai nebuvo pasinaudota, o ši sutartis buvo nutraukta prieš atsakovės studijas VšĮ „Lietuvos verslo kolegija“ ketvirtame semestre, laikantis Trišalėje sutartyje nustatytos tvarkos. Iš byloje esančių duomenų ir ginčo šalių pasisakymų teisme matyti, kad būtent tuometinis ieškovės vadovas delsė imtis veiksmų, siekiant vienašališkai nutraukti Trišalį sutartį 6 punkte numatyta tvarka. Dėl to, ginčo dalyką sudarančių sutartinių įsipareigojimų vykdymas pagal Trišalę sutartį buvo privalomas ieškovei iki tokios sutarties nutraukimo momento ir tokiu būdu ieškovė prisiima atsakomybę už tokį savo neveiklumą, laiku neinicijuodama Trišalės sutarties nutraukimo. Remiantis tuo, atmestini kaip nepagrįsti, ieškovės ieškinio argumentai, kad ji neturėjo pareigos apmokėti atsakovės studijas, jai nebesant ieškovės darbuotojai, dėl ko šią studijų įmoką atsakovė turi grąžinti ieškovei, kadangi priešinga poziciją pagrindžia aptartos Trišalės sutarties nuostatos ir nustatytos faktinės aplinkybės. Be to, tokių išvadų nepaneigia ir kiti ieškovės argumentai apie tuo metu buvusią jau sunkią atsakovės finansinę padėtį ar galimą nepagrįstą atsakovės praturtėjimą, kadangi, kaip jau minėta, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai. Juolab net ir pastarieji ieškovės argumentai prieštarauja faktinei situacijai, kuomet beveik pusę atsakovės studijų laiko trečiajame semestre ginčo šalis siejo darbo teisiniai santykiai, o reikalaujama grąžinti studijų įmoką už visą atsakovės studijų semestrą.
Remiantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad ieškovės atstovė neįrodė, kad 950,72 Eur dydžio įmoka už atsakovės studijas VšĮ „Lietuvos verslo kolegija“ trečiame semestre pagal Trišalę sutartį buvo sumokėta nepagrįstai, todėl ieškovės atstovės ieškinys ir šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.
Atmetus ieškovės atstovės ieškinio reikalavimus dėl skolos priteisimo, nėra tenkinamas ir ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų už priteistą skolą priteisimo.
CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškinį ieškovė neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės atstovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (2024 m. gegužės 14 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-05262). Ieškovė – bankrutuojanti įmonė pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos bei teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu, valstybei nepriteisiamos, nes atlyginamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 2, 4 dalys, 99 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytu ir CPK 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovės likviduojamos dėl bankroto VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės G. P. - atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus.