Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Violetai Tamošiūnaitei, dalyvaujant atsakovės atstovui Ramūnui Valatkai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Ž. B., A. B., T. B., V. K., A. K., D. K., J. P., L. Š., R. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kėdainių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį pareiškėjai neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka (II t, b. l. 40-44).

Tretysis suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono apylinkės teismas atsiliepimo į skundą nepateikė.

Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka (II t., b. l. 44).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis, pareiškėjai skundo teismui padavimo metu (2008-01-30) dirbo Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjais, pareiškėjos D. K. (nuo 2004-05-18 iki 2008-02-01), Ž. B. (nuo 2005-04-29 iki 2009-03-02), T. B. (nuo 2005-03-03 iki 2009-01-15), J. P. (nuo 2005-06-16), L. Š. (nuo 2004-11-30).

Pareiškėjai ginčija atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veiksmus, susijusius su jiems priklausančio tarnybinio atlyginimo skaičiavimu, laiko juos neteisėtais ir nepagrįstais.

Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra atsakovės veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – apylinkių teismų teisėjams mokamų tarnybinių atlyginimų skaičiavimo tvarka ir sąlygos.

Konstitucijos 30 str. 1 d. yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 str. inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 d.), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 d.), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 d.). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.; Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str., administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Minimo įstatymo 5 str. numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Konstitucinis teismas 1995-12-06 nutarime, atskleisdamas teisėjo ir teismų nepriklausomumo konstitucinio principo turinį, konstatavo, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.

Konstitucinis Teismas 1999-12-21 nutarime nustatė, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Tokioje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Pagal Konstitucijos 109 str., teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Konstitucijos 114 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Teisėjo procesinis nepriklausomumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga. Kita vertus, teisėjas ir teismai nėra pakankamai nepriklausomi, jei neužtikrintas teismų, kaip teisminės valdžios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios. Organizacinio teismų savarankiškumo materialinis pagrindas – jų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios sprendimų. Svarbios yra Konstitucijos 109 str. 2 d. įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos. Jos reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisėjui socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai.

Konstitucinis Teismas 2000-01-12 sprendime dėl Konstitucinio Teismo 1999-12-21 nutarimo išaiškinimo paaiškino, kad nutarimo nuostata, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, reiškia, kad siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. Tai imperatyvas, kurį pažeidus sudaromos prielaidos padaryti teisminę valdžią priklausomą nuo politinės konjunktūros. Šios nuostatos imperatyvumas kyla iš Konstitucijos 109 str. įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, iš Konstitucijos 113 str. 1 d. įsakmiai įtvirtinto draudimo teisėjams per visą savo profesinės karjeros laikotarpį gauti kitą atlyginimą (išskyrus atlyginimą už kūrybinę ar pedagoginę veiklą), iš nutarime konstatuoto profesinio, o ne politinio teisminės valdžios pobūdžio. Nutarime konstatuota, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas demokratinių valstybių konstitucijose, tarptautiniuose aktuose. Konstitucijos apsauga taip pat apima teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsaugą.

Teismas pažymi, Konstitucinis teismas atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašymą išaiškinti, ar 1999-12-21 nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7 p. 5 d. teiginyje, kad teisėjo atlyginimas negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu, sąvoka teisėjo atlyginimas reiškia tik pareiginę algą (tik kurią nors sudedamąją darbo užmokesčio dalį), ar tai yra visos valstybės nustatytos išmokos (nepriklausomai nuo to, kaip jos norminiuose aktuose įvardijamos), kurias asmuo gauna eidamas teisėjo pareigas, t. y., ar teisėjo atlyginimas apima ir tam tikrais kriterijais (stabilia norma ir koeficientu) apibrėžtą pareiginę algą, ir jos padidinimą, ir priedus už stažą; taip pat, ar tokia nuostata reiškia, kad negali būti mažinamos teisėjų jau turimos socialinės garantijos, taip pat atlyginimas, nepriklausomai nuo to, kokios valdžios – įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios aktais tos socialinės garantijos, taip pat atlyginimai, yra nustatyti, paaiškino, kad nutarime vartojama sąvoka teisėjo atlyginimas apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto ir kad 1999-12-21 nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo socialinės garantijos negali būti mažinamos. Taigi, atsižvelgiant į konstitucinę jurisprudenciją, teisėjo atlyginimo sąvoka turi būti aiškinama plačiai, t. y. įskaitant priedus, priemokas ir kitas išmokas.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktuali yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007-02-21 nutartis, kurioje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimuose ir 2000-01-12 , 2006-08-06 sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Konstitucijos 5, 6, 109 str., konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė LR Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas jiems mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjų teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Teismas akcentuoja, nors Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Konstitucijai, tačiau Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 3 d. 1 p. (2000-08-29, 2000-10-17, 2001-03-27 redakcijos), 7 str. 5 d. (2000-08-29 ir 2001-03-27 redakcijos), 7 str. 6 d. nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, nustatančia juose teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 4 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 str. nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Be kita ko, pabrėžia, nors Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ir sutinkamai su 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ priimtas 1999-12-23 Teisingumo ministro įsakymas Nr. 370, sudarę teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjams atlyginimą, nėra pripažinti neteisėtais ir prieštaraujančiais Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 str. 2 d. įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12 ir 2006-03-28 nutarimai). Ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003-05-30 nutarimas, 2005-09-20 sprendimas, 2006-03-14, 2006-03-28, 2006-05-09 ir 2006-06-06 nutarimai).

Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas. Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš Konstitucinio teismo ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų nustatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai galima daryti laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Konstitucinis Teismas 2009-01-15 sprendime apibendrindamas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija.

Konstitucinis Teismas 2007-10-22 nutarime konstatavo, kad tokiais atvejais, kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi, ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2008-06-18 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, nustatė, kad 1999 m., t. y. laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.

Remiantis minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-18 nutartimi, teismas daro išvadą, kad pareiškėjams turėtų būti priteistina nesumokėta darbo užmokesčio dalis nuo 2003-01-01.

Tačiau, pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 298 str. darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. DK 298 str. reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Šis terminas yra imperatyvus. Taigi, DK 298 str. nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. Nors Teismų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų nereglamentuoja, o pagal valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 5 d. 2 p., šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal teismų įstatymo 3 str. 1 d. teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 str. teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Atsižvelgdamas į minėtas teisės nuostatas, teismas laiko, kad susidarius teisės reglamentavimo spragoms klausimai, kurie yra susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Teismų įstatymo, Teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., atsižvelgiant į aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiami vadovaujantis DK nuostatomis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2006-09-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5–2065/2006, 2006-09-11 sprendime administracinėje byloje Nr. A10–583/2006, 2006-03-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A10–189–06, 2005-12-21 sprendime administracinėje byloje Nr. A1–638–05), DK 298 str. taikomas nagrinėjant kitas administracines bylas, susijusias su neišmokėto darbo užmokesčio priteisimu policininkams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams ir kt., todėl teismas nemano, kad turėtų būti daroma išimtis nagrinėjamoje byloje, susijusioje su teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, remiantis atsakovės reikalavimu taikyti ieškinio senatį bei vadovaujantis nuostata, kad bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiais yra treji metai, taip pat atsižvelgiant į Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjams priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005-01-01 iki 2007-12-31, t. y. už tris metus nuo skundo padavimo teisme dienos: Ž. B. – 15 924,58 Lt, A. B. – 15 898,67 Lt, T. B. – 16 571,88 Lt, V. K. – 25 927,36 Lt, A. K. – 19 959,43 Lt, D. K. – 17 136,27 Lt, J. P. – 7 017,64 Lt, L. Š. – 8 387,84 Lt ir R. Š. – 18 654,28 Lt. (I t., b. l. 25, 87-94). Priteistina neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodytina neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo procese. Pareiškėjų skundas šioje dalyje tenkintinas (ABTĮ 88 str. 4 p.).

Teismas atkreipia dėmesį, kad 2008-10-28 Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009-01-01, nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 str. 1 d. teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008-10-31, nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005-10-31 iki 2008-10-31. Šio įstatymo 5 str., kuris įsigaliojo 2008-11-11, nustato, kad Vyriausybė iki 2009-01-01 turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė nėra priėmusi minėtų tvarkų, o minėtas įstatymas numato tik bendruosius teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo principus ir kad realiai įstatymas nepradėtas įgyvendinti ir tam net nėra sąlygų, darytina išvada, kad priėmus minėtą įstatymą įsiskolinimas pareiškėjui nebuvo padengtas ir kad pareiškėjas turi reikalavimą atsakovei dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Sprendžiant šią administracinę bylą būtina vadovautis susiklosčiusia administracinių teismų praktika analogiškose bylose. 2006-12-22 sprendime administracinėje byloje Nr. A4–2399/2006 ir 2006-12-22 sprendime administracinėje byloje Nr. A15–2396/2006, kuriose pareiškėjai prašė priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį, esant tokiai aplinkybei, kad 2006-05-27 įsigaliojo Darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams, remiantis Konstitucijai prieštaravusiomis valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo 1 str. 3 d. nuostatomis, grąžinimo įstatymas, pagal kurio 1 str. nuostatas, valstybė įsipareigojo padengti įsiskolinimą valstybės tarnautojams iki 2007-03-01, buvo konstatuota, kad priėmus ir įsigaliojus minėtam įstatymui, įsiskolinimas pareiškėjui nebuvo padengtas, t. y. kad pareiškėjai, realiai jiems nesumokėjus darbo užmokesčio nepriemokos, turi reikalavimą į atsakovę dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Įstatymo priėmimu neišmokėtas darbo užmokestis nėra panaikintas, todėl pažeistos pareiškėjo teisės pirmosios instancijos teismo turėjo būti apgintos priteisiant darbo užmokesčio nepriemoką. Teismas pabrėžia, kad teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą.

Pareiškėjų reikalavimas priteisti delspinigius ir 5 procentų palūkanas atmestinas kaip nepagrįstas, nes delspinigių priteisimas už pavėluotai sumokėtą darbo užmokestį yra siejamas su darbdavio kalte, o ginčo atveju, darbdavio kaltės nėra.

Atsižvelgiant į sunkią ekonominę padėtį Lietuvos valstybėje, į susiklosčiusius finansinius sunkumus, teismas daro išvadą, kad sprendimo šioje administracinėje byloje vykdymas turi būti atidėtas vieneriems metams.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 4 p. 127 str. ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjų Ž. B., A. B., T. B., V. K., A. K., D. K., J. P., L. Š., R. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjams iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2005-001-01 iki 2007-12-31: Ž. B. – 15 924,58 Lt (penkiolika tūkstančių devynis šimtus dvidešimt keturis litus ir penkiasdešimt aštuonis centus), A. B. – 15 898,67 Lt (penkiolika tūkstančių aštuonis šimtus devyniasdešimt aštuonis litus ir šešiasdešimt septynis centus), T. B. – 16 571,88 Lt (šešiolika tūkstančių penkis šimtus septyniasdešimt vieną litą ir aštuoniasdešimt aštuonis centus), V. K. – 25 927,36 Lt (dvidešimt penkis tūkstančius devynis šimtus dvidešimt septynis litus ir trisdešimt šešis centus), A. K. – 19 959,43 Lt (devyniolika tūkstančių devynis šimtus penkiasdešimt devynis litus ir keturiasdešimt tris centus), D. K. – 17 136,27 Lt (septyniolika tūkstančių šimtą trisdešimt šešis litus ir dvidešimt septynis centus), J. P. – 7 017,64 Lt (septynis tūkstančius septyniolika litų ir šešiasdešimt keturis centus), L. Š. – 8387,84 Lt (aštuonis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt septynis litus ir aštuoniasdešimt keturis centus) ir R. Š. – 18 654,28 Lt (aštuoniolika tūkstančių šešis šimtus penkiasdešimt keturis litus ir dvidešimt aštuonis centus) (sumos nurodytos su privalomaisiais valstybei mokėjimais).

Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.