Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. K. S. ir L. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant nuteistąją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms.

E. K. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7, 9 dalimis ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 18 (aštuoniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš nuteistojo E. K. S. nukentėjusiajai G. M. priteista 10 000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti ir 1 550 (vienas tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt) litų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. G. sveikatą, tai yra 2004 m. kovo 11 d., antroje dienos pusėje, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su R. G. metu tyčia sudavė vieną smūgį alaus buteliu pastarajai į galvos sritį bei įspyrė nenustatytą skaičių kartų į įvairias kūno vietas, tuo padarė nukentėjusiajai paviršinę žaizdą kairėje kaktos pusėje.

E. K. S. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė R. G. , tai yra 2004 m. kovo 11 d., antroje dienos pusėje, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl konflikto, įvykusio tarp R. G. ir L. K. , nusitempė R. G. į kitą kambarį, kur tyčia du kartus peiliu įdūrė pastarajai į krūtinės sritį ir tuo padarė jai dvi durtines–pjautines žaizdas su plaučių ir širdies pažeidimais, dėl ko, išsivysčius ūmiam nukraujavimui, R. G. mirė. Vėliau, automobiliu nuvežęs ją ant Milikonių šlaito, esančio tarp (duomenys neskelbtini), dar įdūrė jau mirusiai R. G. du kartus į krūtinės sritį, padarydamas jai dvi durtines–pjautines žaizdas su kepenų bei pilvo minkštųjų audinių pažeidimais, kur ją paliko.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį (E. K. S. ) kaltu, nepagrįstai pasirėmė melagingais S. Z. parodymais, kurie neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apelianto manymu, nusikaltimą padarė pats S. Z. , su kuriuo susiklostę priešiški santykiai. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, kad pagal S. Z. paaiškinimus jiedu pažįstami nuo 2004 m., taigi labai trumpą laiką iki 2004 m. kovo 11 d. įvykio. Apeliantas skunde nurodo, kad S. Z. akistatos metu teigė nematęs, jog E. K. S. savo namuose būtų peiliu dūręs R. G. . Be to, S. Z. , palydėjęs R. G. iki automobilio, su ja buvo beveik 15 min., tačiau neaišku, ką jis veikė per šį laiką. Pastarojo tvirtinimas, kad neva jis (E. K. S. ) du kartus peiliu smogė į negyvą R. G. , apelianto vertinimu yra nesąmonė, nes taip elgtis su lavonu nėra jokio tikslo. S. Z. parodymai apie nužudytosios slėpimo aplinkybes (važiavimas iki Zuikinės, kūno perdėjimas iš automobilio salono į bagažinę ir nuvežimas į Gervėnupį, ten soduose ieškojimas kastuvų lavonui užkasti) – tėra šio liudytojo sukurta versija, juo labiau, pasak nuteistojo, nebūtų prasmės važiuoti su lavonu 30 km ir nepasiimti iš namų kastuvo jam užkasti.

Nuteistasis E. K. S. mano, kad teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi G. J. , J. V. , įslaptinto liudytojo Nr. 8 parodymais. Nurodo, kad G. J. pirminės apklausos metu neparodė R. G. nužudymo aplinkybių, nes esą bijojo E. K. S. , ir tik vėliau, kai šis buvo apkaltintas nužudymu, nusprendė papasakoti visą tiesą. Be to, G. J. yra S. Z. sugyventinė, o 2005 m. birželio 29 d. prokuroro nutarime pažymėta, kad ji nežino R. G. nužudymo aplinkybių. Liudytojos J. V. parodymus, kad jis (E. K. S. ) R. G. pasakojęs, jog nužudė R. G. , paneigė pats R. G. , nurodydamas, kad nebuvo tokio pokalbio. Minėta liudytoja yra narkomanė, neteisinga šmeižikė, ir jos parodymai visiškai paneigti. Įslaptintas liudytojas Nr. 8 nematė, kaip buvo nužudyta R. G. , o apie šį įvykį sužinojęs iš pasakojimų, tačiau nenustatyta ir netirta, iš kur jis šias aplinkybes sužinojęs. Apelianto manymu, liudytojas Nr. 8 parodė netiesą, kad jis (E. K. S. ) nutempęs R. G. į kitą kambarį, jai dūręs du kartus peiliu. Tokių aplinkybių nenurodė net S. Z. , todėl teismas neturėjo pagrindo remtis minėto įslaptinto liudytojo parodymais. Taip pat nepatikimi liudytojo L. T. parodymai, nes jie nenuoseklūs, prieštaraujantys S. Z. parodymams, pats liudytojas keisdamas parodymus aiškino, kad neprisiminė įvykio aplinkybių.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog S. Z. parodymai nesutampa su liudytojo L. T. parodymais, kuris 2006 m. vasario 27 d. paliudijo nežinantis (nes nepamena), kokiomis aplinkybėmis prarado laikrodį (t. 1, b. l. 159-160), tačiau, pasak nuteistosios, tuo atveju, jei laikrodis būtų atimtas prievarta, L. T. tokias aplinkybes tikriausiai prisimintų. Neįtikėtina, kad šis liudytojas nieko negalėjo pasakyti ir apie 500 Lt. L. T. paaiškino, jog negali apibūdinti moters, su kuria jam teko važiuoti taksi automobiliu, tačiau praėjus beveik 2 metams, bylos tyrėjų ir teismo įtikinėjimų paveiktas, ją (L. K. ) atpažino. Apeliantė mano, jog S. Z. , L. T. parodymai yra ne tik nenuoseklūs ir prieštaringi, bet ir įtakoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teisėjų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos neteisingos išvados nustatant nusikaltimo įvykdymo faktines aplinkybes bei pasiremiant šių liudytojų parodymais, kuriuos esą patvirtina kiti bylos įrodymai. Vienok liudytoja D. N. 2005 m. vasario 2 d. paneigė pirminius 2004 m. gruodžio 28 d. savo parodymus kaip neteisingus (t. 2, b. l. 24-27). Liudytoja J. V. tvirtino apie nužudymą sužinojusi iš savo draugo R. G. , tačiau pastarasis tai paneigė ir paaiškino, jog E. K. S. jam apie R. G. mirtį nieko neminėjęs. Minėtų liudytojų (J. V. ir R. G. ) parodymai apie galimą nužudymo vietą taip pat nesutampa, šių aplinkybių nežino ir įslaptintas liudytojas Nr. 8.

Apeliacinį skundą padavusios nuteistosios L. K. manymu apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas neišsiaiškino smurtavimo prieš nukentėjusiąją R. G. panaudojimo sąlygų bei priežasčių, nes pastoroji nebuvo nieko bloga padariusi nei jai, nei nuteistajam E. K. S. . Tuo atveju, jei iš tiesų būtų įvykęs konfliktas tarp dviejų moterų (L. K. ir R. G. ), tai čia pat esant trims vyrams šis konfliktas būtų nedelsiant nutrauktas. Neįtikėtina ir tai, kad vienas asmuo peiliu subado kitą žmogų, o šalia esančiame kambaryje esantys kiti asmenys tuo tarpu nieko nedaro. Teismas nepriėmė domėn ir medicinos eksperto paaiškinimo teisiamajame posėdyje apie tai, kad jis nėra įsitikinęs dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajai buteliu, o tikėtina, kad galėjo būti suduota su tokios konfigūracijos daiktu. L. K. tvirtina negalinti patikėti kaltinančiais liudytojų parodymais apie E. K. S. , kurį pažįsta, elgesį. Pati ne tik nedalyvavo 2004 m. kovo 11 d. įvykdant nusikaltimą, bet ir nebuvo įvykio vietoje, o tuo metu ruošėsi egzaminams. Kai išgirdo apie savo pažįstamos R. G. mirtį, sužinoti jos aplinkybių ėjo į policiją.

Nuteistoji L. K. teigia, jog dėl skunde nurodytų motyvų apygardos teismo nuosprendis – nepagrįstas, todėl naikintinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundus atmesti, o nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. K. S. ir L. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios instancijos teismo ištirtais bei nuosprendyje išdėstytais įrodymais, o taip pat bylą nagrinėjant apeliacine tvarka tirtais įrodymais, konstatuoja, kad E. K. S. pagrįstai pripažintas kaltu įvykdęs R. G. nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis), o L. K. – tyčia nežymiai sutrikdžiusi nukentėjusiosios sveikatą (BK 140 straipsnio 1 dalis).

Nuteistųjų kaltę visų pirma patvirtina įvykio liudytojo S. Z. parodymai. Nors apeliantai teigia, kad šie parodymai atmestini, tačiau teismas daro priešingą išvadą, kurią argumentuoja sekančiai. Bylos duomenys rodo, kad S. Z. neturėjo motyvų apkalbėti E. K. S. ir L. K. , blogiems jų tarpusavio santykiams nebuvo priežasčių (tokių aplinkybių nenurodo ir patys nuteistieji, o E. K. S. minima S. Z. 10 Lt skola jam – labai menkavertis pretekstas, todėl negali būti reikšmingas). Aiškinantis, kas įvykdė nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo eigoje buvo keliamos įvairios versijos, įtarimai (kurie vėliau nepasitvirtino) reiškiami nemažam skaičiui asmenų (t. 3, b. l. 184-185, t. 4, b. l. 96-99), tačiau S. Z. nebuvo įtariamas R. G. nužudymu, todėl ir neturėjo intereso melagingai apkaltinti to nepadariusius asmenis tuo tikslu, kad pats išvengtų atsakomybės. Iš tiesų, 2005 m. sausio 21 d. vykusios apklausos metu šis liudytojas paaiškino nieko nežinantis apie tiriamo nusikaltimo padarymo aplinkybes (t. 1, b. l. 134-135), tačiau negalima paneigti ir tokią poziciją pateisinančių priežasčių, t. y. kad bijojo E. K. S. ; juo labiau, kad pats yra teistas, dažnai būnantis įkalinimo vietose, todėl nenoras duoti itin reikšmingus parodymus – suprantamas. Apie tai galima spręsti ir iš byloje esančio prokuratūros nutarimo motyvų (t. 1, b. l. 156-157). Vienok po to, kai S. Z. apsisprendė liudyti, jis nuosekliai ir detaliai patvirtino jam žinomas R. G. atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo aplinkybes ir, priešingai negu teigiama apeliaciniuose skunduose, savo parodymų nekeitė – tą patį patvirtino duodamas parodymus 2006 m. sausio 4 d. (t. 1, b. l. 137-140; šios apklausos eiga užfiksuota ir garso įraše, kurio audiokasetė saugoma kaip daiktinis įrodymas), po to – 2006 m. sausio 12 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 144-147), dar vėliau – 2006 m. gegužės 26 d. ir kovo 9 d. akistatose su E. K. S. bei L. K. (t. 4, b. l. 140-141, t. 5, b. l. 42-43). S. Z. parodymai 2006 m. sausio 16 d. įtvirtinti jų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 148-154). Taip pat šis liudytojas parodė ir bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje (t. 5, b. l. 179-181).

Taigi, liudytojas S. Z. paaiškino, kad užsiimdavo tuo, jog suvesdavo prostitucija besiverčiančias moteris su klientais, todėl įvykio dieną – 2004 m. kovo 11 d. prie Kauno geležinkelio stoties sutikęs R. G. (prostitutę) ir L. T. (jos klientą), neturėjusius vadinamojo ,,ploto“, ėmėsi jiems pagelbėti: apie 17 val. atvyko taksi vairuotoju dirbęs jo pažįstamas E. K. S. , kuris sutiko suteikti patalpas. Taip pastarojo vairuojamu šviesios spalvos automobiliu ,,Mercedes Benz“ visi minėti asmenys ir prie jų dar prisijungusi L. K. , nuvažiavo Žaliakalnio kryptimi pas nuteistąjį į butą, esantį antrajame namo aukšte (jame liudytojas apsilankė šį vienintelį kartą). Bute jis (S. Z. ) ir E. K. S. vartojo narkotikus, po to kilo konfliktas tarp L. K. ir R. G. dėl to, kuriai iš jų turėtų sumokėti pastarosios klientas L. T. . Kadangi R. G. nesutiko su L. K. pretenzijomis į pinigus, juodvi susimušė. Liudytojas patvirtino matęs, kai L. K. ranka ir buteliu sudavė smūgius R. G. į galvą, spardė į įvairias kūno vietas. Po to nukentėjusiąją sugriebęs už plaukų nusitempė į kitą kambarį E. K. S. . Kas ten vyko – nematė, tačiau toje patalpoje, kur buvo nukentėjusioji ir nuteistasis – nes L. T. iš minėto kambario iš karto išėjo, girdėjo triukšmą, klyksmą. L. T. bute ilgiau nepasiliko, išėjo palikęs pinigus – 500 Lt ir laikrodį, kuris atiteko jam (S. Z. ). Aprimus triukšmui, į kambarį, kuriame R. G. buvo nusitempęs E. K. S. , nuėjo L. K. , tačiau netrukus abu pastarieji sugrįžo, E. K. S. papriekaištavo, kad paleistas L. T. , gali būti problemų su policija. S. Z. parodė, kad po to įėjęs į minėtą kambarį, jis pamatė ant grindų klūpančią R. G. , jos veidas, rankos buvo kruvini, nukentėjusioji kažką nerišliai burbuliavo; ant grindų taip pat matėsi kraujo. Priėjęs prie R. G. suprato, kad jai bloga, tačiau jokios pagalbos nekvietė, nes pats buvo tuo laiku paieškomas policijos. E. K. S. pasiūlė dingti iš buto, L. K. nuvalė kraują nuo nukentėjusiosios veido. Tuomet jis (S. Z. ) išsivedė iš buto R. G. , kurią iš tiesų jau teko nešti (buvo nusilpusi, nepaėjo). Ją pasodino į automobilį, kuriuo atvažiavo (jį atrakino E. K. S. ). Kurį laiką pasilikęs su nukentėjusiąja, o tuo tarpu nuteistasis grįžo į butą, kur buvo likusi ir L. K. . Kai maždaug po 15 minučių jis taip pat nuėjo į butą – ši jame tebevalė kraujo pėdsakus. Po to su nuteistaisiais grįžo į automobilį ir važiavo Vilijampolės kryptimi (pirkti narkotikų). Pakeliui, pravažiavus tiltą, pastebėjo, kad mirė R. G. , šalia kurios jis sėdėjo; apie tai pasakė, visi įsitikino, kad nukentėjusioji negyva (kai sustoję dar įsigijo narkotikų). Po to važiavo atgal į Žaliakalnį, kur prie buvusios parduotuvės ,,Skalsa“ išleido L. K. , o jiedu su E. K. S. važiavo link Gervėnupio, sustoję už Zuikinės į bagažinę perdėjo R. G. lavoną (buvo jau tamsus paros metas). Gervėnupio soduose ieškojo kastuvo lavonui užkasti, bet neradę grįžo į Vilijampolę, kur E. K. S. dar pasiėmė ir antklodę nužudytajai pridengti. Po to su nuteistuoju (jis visuomet vairavo automobilį) nuvažiavo į mišką, tačiau iškasti duobės nepavyko, nes žemė buvo įšalusi, todėl E. K. S. pasiūlymu pavažiavę į jo pasirinktą vietą, R. G. lavoną paliko ant Milikonių kalno šlaito. Netoliese S. Z. sudegino audeklus, kuriais vežant buvo uždengtas lavonas. Prieš palikdamas nužudytąją, E. K. S. įdėjo į jos ranką 30 ar 40 Lt ir užmovė pirštinę (kad esą atrodytų, jog nužudė klientas) ir dar du kartus kelioniniu peiliu dūrė į krūtinę. Tuomet galėjo būti maždaug 1 val., praėjus apie 3 val. nuo išvažiavimo su R. G. iš nuteistojo namų. Po to E. K. S. jį (S. Z. ) nuvežė iki stoties, o pats kažkur nuvažiavo.

Kaip matyti iš S. Z. apklausų protokolų turinio, šis liudytojas beatodairiškai netvirtino visų kaltinančių faktų ir neparodė aplinkybių, kurios jam nežinomos (paaiškino, kad nematė, kaip sužalojo R. G. E. K. S. , nusitempęs ją į kambarį bute, tik iš garso galėjo manyti, kad toje patalpoje nuteistasis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja); taigi nėra pagrindo teigti, kad minėto liudytojo parodymai kryptingi, siekiant patvirtinti visa tai, kas inkriminuojama nuteistiesiems. Pažymėtina, kad liudytojo S. Z. parodymai – labai detalūs ir išsamūs, iš to akivaizdu, jog tokius parodymus apie įvykio aplinkybes galėtų teikti tik įvykyje dalyvavęs asmuo. Be to, iš jo parodymų aišku, dėl kokių priežasčių įvykio dalyviai išvažiavo iš E. K. S. buto ir kokiais tikslais bei kur vyko po to. Parodymų patikrinimo vietoje metu S. Z. nurodė konkrečias vietas, susijusias su nusikaltimo padarymu, taigi, liudytojo parodymų atitikimas objektyvioms aplinkybėms buvo patikrintas (t. 1, b. l. 148-154). Tai, kad šio liudytojo parodymai atitinka tikrovę, rodo ir tas pačias aplinkybes patvirtinantys kiti bylos įrodymai.

Nustatyta, kad E. K. S. turėjo butą Savanorių prospekte (duomenys neskelbtini) antrajame aukšte (įvykio vietos apžiūros protokolas – t. 2, b. l. 53-60), kurį ir nurodė S. Z. parodymų patikrinimo vietoje metu, bei apie kurį paaiškino tai, kad į šį butą atvyko su R. G. , L. T. , L. K. bei E. K. S. , pastarojo vairuojamu automobiliu 2004 m. kovo 11 d., kuomet buvo nužudyta R. G. . Atliekant parodymų patikrinimą vietoje 2006 m. gegužės 26 d. (t. 1, b. l. 148-154) liudytojo S. Z. nurodyta vieta, kur jis ir E. K. S. paliko nužudytosios lavoną, o taip pat jo parodymuose apibūdintos kitos su tuo susijusios aplinkybės (tame tarpe – 30 Lt įdėtų į nukentėjusiosios ranką, užmautą pirštine), sutampa su duomenimis, užfiksuotais 2004 m. kovo 12 d. įvykio vietos apžiūros protokole, suradus R. G. lavoną (t. 1, b. l. 4-12).

Liudytojo S. Z. parodymai taip pat atitinka byloje esančius objektyvius įrodymus, kurių duomenų jis negalėjo žinoti – tai teismo medicinos specialisto išvadas apie R. G. padarytų sužalojimų laiką, kilmę bei pobūdį, jos mirties priežastį (t. 1, b. l. 27-28, 35-36), eksperto Ą. S. paaiškinimus teisiamajame posėdyje (t. 5, b. l. 177-182), iš kurių seka, kad nukentėjusiajai per labai trumpą laiko tarpą buvo padaryti sužalojimai – nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkanti žaizda kaktos srityje, veikiant kietu, ribotą paviršių turinčiu daiktu, kuriuo galėjo būti stiklinis butelis, taip pat neatmestina, kad kietais bukais daiktais galėjo būti suduota ir daugiau nestiprių smūgių (šioms aplinkybėms neprieštarauja S. Z. parodymai apie L. K. veiksmus). Nustatyta, kad 4 smūgiais vienašmenio peilio tipo įrankiu, labiausiai tikėtina – vienu (išvadų 13, 15 punktai), R. G. padarytos keturios durtinės-pjautinės žaizdos krūtinės ląstos srityje, kiekviena iš šių žaizdų galėjo sukelti mirtį. Neabejotina, kad gyvai esant nukentėjusiajai padarytos dvi žaizdos, po kurių ji tik labai trumpą laiko tarpą galėjo atlikti kokius nors aktyvius veiksmus, o po šių sužalojimų galėjo išgyventi keliolika ar keliasdešimt minučių. Kitos dvi žaizdos galėjo būti padarytos praėjus vienai ar keliom valandom po jos mirties; pažeidimai rūbuose labiausiai atitinka būtent šias dvi žaizdas (atitinkamai apie nukentėjusiosios sužalojimo eigą parodė S. Z. ). Be to, medicinos specialisto išvadose konstatuoti galimai po mirties padaryti odos nubrozdinimai juosmens-kryžmens, klubo srityse, kurie būdingi kūno vilkimui, o po mirties (iki lavono apžiūros) nukentėjusiosios kūno padėtis buvo keičiama (apie šias aplinkybes – nužudytosios kūno perdėjimą į automobilio bagažinę, gabenimą į vietovę, kurioje paliko – taip pat parodė S. Z. ).

Nors nuteistieji E. K. S. ir L. K. tvirtina ne tik kad neįvykdę nusikalstamų veikų, kurių padarymu jie pripažinti kaltais, tačiau aiškina ir nebuvę E. K. S. bute su R. G. , vienok tai paneigia ne vien S. Z. , bet ir L. T. parodymai. Pažymėtina, jog šie liudytojai nebuvo pažįstami, nebendravo, todėl visiškai nėra prielaidų manyti apie jų parodymų suderinimą tarpusavyje. Apie tai galima spręsti ir iš minėtų asmenų parodymų turinio – jie nėra tapatūs. Be to, liudytojas L. T. neturi intereso ar priežasčių apkalbėti nuteistuosius, kurių nepažinojo (tik galimai buvo matęs E. K. S. – kaip kada nors jį vežusį taksi vairuotoją).

Iš liudytojo L. T. parodymų teisiamajame posėdyje, o taip pat ir duotų ikiteisminio tyrimo eigoje, aišku, kad jis 2004 m. kovo 11 dieną Kaune prie geležinkelio stoties sutikęs moterį vardu Rasa (G.), kartu su ja, dar viena moterim (L. K. ), vyriškiu (S. Z. ), kuris pažadėjo pasirūpinti patalpomis laikui praleisti, bei su šio pažįstamu vairuotoju (E. K. S. ), pastarojo vairuojamu automobiliu ,,Mercedes“ nuvažiavo į butą, esantį medinio namo II-ajame aukšte. Iš byloje esančių asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas protokolų (t. 1, b. l. 164-169) seka, jog L. T. patikimai atpažino minėtus asmenis, tai yra S. Z. , E. K. S. (taksi vairuotoją) bei antrąją moterį – L. K. , ir tai patvirtino apklaustas apie šias aplinkybes teisme, nurodydamas, jog tvirtai atpažįsta abu vyriškius, nors dėl L. K. paaiškino, kad buvusi ilgesniais plaukais, nelabai atsimena, tačiau panaši. Esant paminėtoms aplinkybėms teismas mano, kad sugretinus L. T. ir S. Z. parodymus nėra pagrindo abejoti, jog įvykio vietoje 2004 m. kovo 11 d., kur nužudyta R. G. , buvo (be paties L. T. ) liudytojas S. Z. bei abu nuteistieji – E. K. S. ir jo sugyventinė L. K. ; akivaizdu, kad mirtį sukėlusius sužalojimus nukentėjusiajai padarė ne kas kitas – o E. K. S. , nusitempęs ją į kambarį, iš kurio netrukus leisgyvę R. G. išvedė S. Z. .

Liudytojas L. T. taip pat patvirtino, kad būnant E. K. S. bute, tarp R. G. ir L. K. įvyko konfliktas, kurio metu pastaroji smogė nukentėjusiajai buteliu į galvą. Kur tuo momentu buvo E. K. S. ir S. Z. – nepamena, taip pat negali tiksliau nurodyti šio įvykio eigos ir tęsinio, tačiau paaiškino, kad konfliktas tęsėsi kitame kambaryje, o jis pats nedelsdamas išėjo iš buto. Be to, liudytojas parodė, kad prieš prasidedant incidentui už paslaugas padavė pinigus – 100 Lt (iš turėtų 700-800 Lt), juos padėjęs ant stalo. Vėliau pasigedo laikrodžio, kurį buvo neseniai įsigijęs, tačiau kokiomis aplinkybėmis jį prarado – tiksliau nepamena. L. T. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotos jo nurodytos aplinkybės apie važiavimą su dviem moterimis ir dviem vyrais taksi automobiliu nuo geležinkelio stoties (t. 1, b. l. 177-181).

Taigi, liudytojo L. T. parodymai apie reikšmingas įvykio aplinkybes neprieštarauja S. Z. parodymams – L. T. šias aplinkybes patvirtino tiek, kiek jas žinojo ir prisiminė, o S. Z. parodymai – išsamesni ir detalesni, kartu abiejų liudytojų parodymai paneigia nuteistųjų versijas.

Aplinkybė apie tai, kokią sumą pinigų paliko L. T. (100 Lt ar 500 Lt) neturi esminės reikšmės, juo labiau, kad S. Z. gali ir sąžiningai klysti – ne jam buvo perduoti šie pinigai. Antra vertus, tiek pagal L. T. , tiek pagal S. Z. parodymus, konfliktas prasidėjo būtent po to, kai R. G. klientas L. T. davė už paslaugas pinigus, į kuriuos pareiškė pretenzijas L. K. – esą jie priklausantys ne R. G. , kas ir tapo smurto pavartojimo pastarosios atžvilgiu priežastimi, o vėliau peraugo į motyvą nužudyti, nes E. K. S. , būdamas L. K. draugu, suprantama, stojo jos pusėn. Šios aplinkybės apie nusikaltimo priežastį ir motyvą taip pat rodo, kad nepamatuoti yra apeliantės L. K. samprotavimai dėl neįtikėtinų aplinkybių, paaiškinančių jos ir E. K. S. veiksmus. Nustatytos aplinkybės liudija ir tai, kad užkirsti kelią konfliktui, apginti R. G. , iš esmės nebuvo palankių sąlygų, nes L. T. pasišalino pačioje pradžioje, o S. Z. , kurio asmenybės apibūdinti teigiamai nebūtų galima, tikėtina, nesiėmė jokių priemonių dėl pateisinančių priežasčių – viskas vyko neilgą laiko tarpą, R. G. buvo nužudyta kitame kambaryje ir tokios baigties pats S. Z. nesitikėjo.

Tai, jog liudytojas L. T. neatpažino jam 2006 m. balandžio 31 d. parodyto laikrodžio, kurį jis prarado 2004 m. kovo 11 d., pateisina suprantamos priežastys, nes praėjus daug laiko (dviems metams) visiškai įmanoma, kad galima tiesiog tiksliai neprisiminti, kaip atrodė daiktas, kurį, kaip nurodė pats L. T. , jis buvo ką tik įsigijęs (iki prarandant) ir gerai neįsidėmėjo (t. 1, b. l. 159-162, t. 2, b. l. 63-66). Antra vertus, liudytojas patvirtino, kad laikrodžio pasigedo būtent po 2004 m. kovo 11 d., apie ką ir parodė S. Z. .

Liudytojas T. M. , taksi paslaugų firmos direktorius, patvirtino aplinkybes apie tai, kad E. K. S. dirbo taksi vairuotoju ir 2004 m. kovo 11 d. jo žinioje buvo automobilis ,,Mercedes Benz“ (geltonos spalvos) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo nuteistasis galėjo naudotis kaip tinkamas. Būtent apie tokį ,,Mercedes Benz“ automobilį, šviesios spalvos, kuriuo važiavo E. K. S. , parodė liudytojas S. Z. , atitinkamos markės automobilį nurodė ir liudytojas L. T. . Pats nuteistasis E. K. S. neneigia važinėdavęs minėtu automobiliu, tačiau darbo apskaitos tabeliuose apie tai nežymėdavęs.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo prašymu buvo apklausta liudytoja D. N. , kuri parodė, kad po R. G. nužudymo jai teko susidurti su E. K. S. . Tuomet nuteistasis, reikalaudamas jam paklusti, pagrasino, kad ją nužudys kaip R. G. . Liudytoja taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. gruodžio 25 d. duotus parodymus (t. 2, b. l. 24-25) apie tai, kad kartą yra buvusi pas E. K. S. , tačiau tai buvo ne įvykio dieną, su kitais asmenimis ir kitame bute; apie R. G. nužudymą sužinojo iš kitų asmenų, o E. K. S. grasino, kad su ja pasielgs taip kaip su R. G. , jei prieš jį duos parodymus policijoje.

Teismas daro išvadą, jog E. K. S. bei L. K. kaltę visiškai patvirtina bylos įrodymų, aptartų ir įvertintų šioje nutartyje, visuma, tai yra tiesioginio įvykio liudytojo S. Z. parodymai bei juos atitinkantys kiti įrodymai. Tuo tarpu nuteistųjų parodymai – paneigti ir neatitinka tikrovės, jokie bylos duomenys nepatvirtina jų versijų. Pažymėtina, kad E. K. S. ir L. K. parodymai – nenuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje. Antai apklausiamas apie R. G. nužudymą ikiteisminio tyrimo eigoje (t. 4, b. l. 105-106, 136-137) E. K. S. aiškino, jog nieko apie įvykį nežinantis, kur buvo tą dieną neprisimena, tačiau bylą nagrinėjant teisme ėmė teigti, kad 2004 m. kovo 11 d., būdamas prie geležinkelio stoties, matė S. Z. mušant nukentėjusiąją bei nusivežant ją taksi automobiliu. Akivaizdu, kad parodymų pakeitimas apkaltinant S. Z. , susijęs ne su įvykusiais faktais, o su tuo, kad pastarasis padėjo išaiškinti jo paties padarytą nusikaltimą, apie ką pats kaltininkas sužinojo tik baigus ikiteisminį tyrimą. Apie tai E. K. S. anksčiau neparodė ne todėl, jog apie šias aplinkybes nebuvo apklaustas, nes, kaip matyti iš minėtų apklausų protokolų bei akistatos su S. Z. (t. 4, b. l. 140-141), E. K. S. iš tiesų buvo apklaustas apie konkretų asmenį – R. G. ir konkretų 2004 m. kovo 11 d. įvykį, bei jo pradžią prie geležinkelio stoties. Nuteistoji L. K. įvairiai aiškino aplinkybes, susijusias su tuo, kur ji (ir E. K. S. ) buvo įvykio dieną. Antai 2005 m. sausio 13 d. vykusios apklausos metu teigė neprisimenanti kur buvo tomis dienomis (t. 5, b. l. 5-6), vėliau aiškino, kad buvusi namuose (kiek pamena) ir tikrai nebuvusi prie geležinkelio stoties (t. 5, b. l. 40-41), akistatoje su S. Z. teigė, kad galėjo lankytis įdarbinimo kursuose (t. 5, b. l. 42-43), o apklausta 2006 m. birželio 5 d. tvirtino visą dieną su K. S. leidę laiką jos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ji viena trumpam buvo išėjusi tik į parduotuvę (t. 5, b. l. 46-47). Tuo tarpu bylą nagrinėjant teisme parodė, kad abu nuvažiavo į parduotuvę, užsuko į geležinkelio stotį.

Nuteistųjų E. K. S. bei L. K. suinteresuotumą nuslėpti tai, kas susiję su nužudytąja R. G. , liudija ne tik prieštaringi jų parodymai, bet iš dalies – ir L. K. telefoninių pokalbių slapto pasiklausymo bei susirašinėjimo žinutėmis duomenys (t. 2, b. l. 93-117).

Apkaltinamasis nuosprendis nėra paremtas liudytojų G. J. , R. G. , J. V. parodymais. Iš G. J. parodymų aišku, kad jokių R. G. nužudymo aplinkybių ji nežino. R. G. taip pat neigė ką nors žinantis. Nuosprendyje pasisakant apie J. V. parodymus (jog iš R. G. sužinojusi, kad E. K. S. jam prisipažino nužudęs moterį) teismas konstatavo, kad šios liudytojos parodymus aiškina kaltininko naudai ir jais nesiremia, kadangi R. G. J. V. nurodytų aplinkybių nepatvirtino.

Liudytojo Nr. 8, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai iš esmės nėra reikšmingi, juo labiau, kad tai nėra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis nuteistųjų E. K. S. ir L. K. kaltę. Tačiau iš šio liudytojo parodymų bei įslaptintų duomenų apie jį seka, kad šis liudytojas nėra susijęs su liudytojo L. B. , apklausto bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodytu asmeniu, kurį esą (pasak L. B. ) laisvės atėmimo vietoje pareigūnai įkalbėjo tapti informatoriumi, ir galimai – teikiant žinias apie E. K. S. . Taigi, kolegija pažymi, kad liudytojų L. B. bei Nr. 8 (anoniminio) parodymais negrindžiama E. K. S. bei L. K. kaltė.

Tai, kad įvykio vietoje – E. K. S. bute (duomenys neskelbtini) mieste, nebuvo rasta įkalčių, o taip pat, kad nesurastas peilis, kuriuo nužudyta G. G. , sąlygoja objektyvios priežastys – nes tikrosios nusikaltimo padarymo aplinkybės pradėjo aiškėti daug vėliau, minėtas butas apžiūrėtas praėjus beveik 2 metams po nužudymo – 2006 m. vasario 1 d., o specialistai taip pat dėl objektyvių priežasčių negalėjo atsakyti į klausimą kokiu konkrečiu įrankiu (peiliu) buvo žalojama. Per šį laiką taip pat dingo ir nėra surastas ,,Mercedes Benz“ automobilis, kuriuo vežta mirtinai sužalota nukentėjusioji.

Nepamatuoti apeliantų teiginiai apie tendencingą bylos tyrimą ar nagrinėjimą, nes, kaip matyti iš dokumentų, ikiteisminiame tyrime dalyvavo įvairūs pareigūnai, jo eigoje buvo tikrinamos įvairios versijos, o teisminis nagrinėjimas vyko laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, kaltinamieji ne tik buvo informuoti apie jiems teikiamas įstatymo teises procese, bet ir jas realizavo, tame tarpe – ir užduodami klausimus liudytojams.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog nuteistųjų E. K. S. ir L. K. apeliaciniai skundai nepagrįsti, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistųjų E. K. S. ir L. K. apeliacinius skundus.