Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjas O.Šibkovas, sekretoriaujant G.Vasilevskai, dalyvaujant prokurorei R.Pečkaitytei, gynėjui advokatui S. N., uždarame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

T. D., a/k (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, Lietuvoje nedirba, reg(duomenys neskelbtini), Šalčininkai, teistas 1) 2011-11-23 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pagal LR BK 260 str. 1 d., 260 str. 1 d., 63 str. 1 d. 4 d. 3 metams laisvės atėmimo, 2012-03-29 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuosprendis pakeistas, nuteistas pagal LR BK 260 str. 1 d. 90 parų arešto, pagal LR BK 260 str. 1 d. išteisintas, nuosprendžiu pripažinta, kad 90 parų arešto atliko, 2) 2012-04-13 Vilniaus apygardos teismo pagal LR BK 180 str. 2 d. 3 metams laisvės atėmimo, taikytas 1995-12-21 įstatymas dėl amnestijos, bausmė sumažinta 1/3, įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 1994-03-21 iki 1997-05-29, nuosprendžiu pripažintas atlikusiu bausmę,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos senojo BK 118 str. 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. D., veikdamas bendrininkų grupėje, panaudodamas grasinimus, išžagino nepilnametes, o būtent: 1991 metais, naktį iš liepos 14 į liepos 15, Šalčininkuose, prie mokyklos Nr.1, Mokyklos gatvėje, veikdamas grupėje su R. S., nuvedė nukentėjusiąją J. L., gim. 1974-01-07, nuo namo adresu Mokyklos 23 prie mokyklos, kur kitas asmuo sudavė nukentėjusiajai J. L. smūgius sukėlusius fizinį skausmą bei lytiškai santykiavo su J. L., po ko T. D. lytiškai santykiavo su J. L. prieš jos valią, tokiu būdu išžagino nepilnametę J. L. įprasta forma, tęsdamas savo veiką, kitam asmeniui sudavus nukentėjusiajai Z. K., gim. 1975-05-12, smūgius, T. D. kartu su R. S. ir kitu asmeniu grasino Z. K. neleisti grįžti namo tuo atveju jei ji pasipriešins, po ko su nukentėjusiąja Z. K. prieš jos valią lytiškai santykiavo R. S., po ko T. D. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja Z. K. prieš jos valią, tokiu būdu ją išžagino įprasta forma.

T. D. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino ir parodė, kad dėl senumo įvykio aplinkybes atsimena blogai. Atsimena, kad tą vakarą Šalčininkuose mokykloje vyko diskoteka. Jis vaikščiojo su kitais vaikinais – S., J. ir kitais, prie mokyklos jie sutiko dvi merginas, vienos iš kurių vardas buvo Zofija. Jis ją anksčiau buvo matęs Šalčininkuose, tačiau nebendravo. Su šia mergina jis tą vakarą turėjo lytinius santykius, tačiau tai įvyko savo noru, su Zofijos sutikimu. Su kita mergina, kurios vardo ir pavardės jis nežino, jis lytinių santykių neturėjo. Jis nematė, kad kas nors iš vaikinų, buvusių su juo, muštų ar kaip nors prievartautų Zofiją ar kitą merginą. Vėliau, po kelių dienų sužinojo, kad merginos padavė pareiškimus dėl išžaginimo. Iš jo pinigų merginos nereikalavo, žino, kad iš kitų vaikinų merginos pinigų reikalavo. Dar atsimena kaip kalbėjosi su S. ir J. apie tai, kad merginos galimai pareiškimus padavė dėl to, kad reikalauti pinigus. Tuo metu nežinojo, kad Zofija ir kita mergina buvo nepilnametės.

Iš nukentėjusiosios J. L. (dabartinė pavardė – S.) parodymų, paskelbtų Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. nustatyta tvarka, matyti, kad 1991-07-14 vakare buvo užėjusi namo pas savo draugę Z. K., išėjusi į lauką pamatė besimušančius vaikinus. Po to ji nuėjo ieškoti Z. K., su ja ėjo T. D.. T. D. ją vedė beveik jėga, ji nenorėjo eiti, siūlė jam eiti į parką, tačiau T. D. ją vedė laikydamas už pečių. Ji pamatė Z. K. prie mokyklos, ji buvo su keliais vaikinais. Tuo metu jai į veidą sudavė S. S., ji pratylėjo, jis sudavė dar kartą. S. S. nuvedė ją už mokyklos, pasakė nusirengti. Ji suprato, ko jis nori, nusirengė pati, kadangi bijojo. S. S. pabandė atlikti lytinį aktą, tačiau jam nesigavo, po to lytiškai santykiauti bandė ir T. D.. T. D. įvedė savo lytinį organą į jos lytinius organus. Taip pat lytinį aktą su ją norėjo atlikti ir R. S., kuris pastatė ją ant kelių, po to kažkuo aštriu pravedė per nugarą, atpjovė kuokštelį plaukų. Ji negali tiksliai pasakyti ar pavyko R. S. atlikti su ja lytinį aktą, bet jis norėjo, be to, grasino peiliu. Po to lytinį aktą su ja atliko ir A. J.. Visi vaikinai buvo kartu, jie tyčiojosi iš jos, žemino. T. D. jos nemušė. Kai viskas pasibaigė, jos su Z. K. nuėjo pas Z. K. namo. Po to jos su Z. K. parašė pareiškimus dėl išžaginimo, vaikinai ilgą laiką jas persekiojo, prašė atsiimti pareiškimus. Patvirtina, kad T. D. ją išžagino, turėjo su ja lytinį aktą kaip ir kiti vaikinai, nors ji verkė ir prašė ją paleisti. (T.4, 58-63, 207-209 b.l.) .

Iš nukentėjusiosios Z. K. parodymų, paskelbtų Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. nustatyta tvarka, matyti, kad 1991-07-14 vakare ėjo namo, kai prie jos priėjo nepažįstamas vaikinas ir pasakė eiti su juo. Ji nenorėjo eiti, tada šis vaikinas jai sudavė, keikė ją necenzūriniais žodžiais. Ji nuėjo į savo namo laiptinę, tačiau tenai jai vėl kažkas sudavė. Po to ją nuvedė iki mokyklos, kur ji pamatė ant žemės gulinčią savo draugę J. L., kur buvo išrengta, tada ji suprato ko iš jos nori. Prie jos priėjo R. S., kuris nuvedė ją į šalį, liepė nusirengti, jis jai grasino, sakė, kad ji būtų paklusni, grasino jai peiliu. Ji pamanė, kad vis tiek nebegyvens, be to buvo išsigandusi dėl to, kad pamatė gulinčią J. L., todėl nesipriešino, nusirengė pati. R. S. atliko su ja lytinį aktą. Sekantis buvo T. D., kuris atsigulė ant jos, darė judesius, bet kadangi jai buvo vis tiek, ji manė, kad ją vis tiek papjaus, ji net nejautė, ką daro T. D.. Paskui T. D. ją ramino, sakė kitiems vaikinams jos daugiau nemušti. Paskui buvo kiti vaikinai – A. J. ir S. S., kurie taip pat ją prievartavo. Atsimena, kad ją mušė S. S., ji visą laiką verkė, prašė paleisti. Po išprievartavimo ji sužinojo, kad taip pat buvo išžaginta ir J. L.. Jos kartu su J. L. parašė pareiškimus į policiją dėl išžaginimo. Po to ją paguldė į ligoninę. Vėliau R. S. siūlė ir davė jai pinigus – 10000 rublių už tai, kad jos atsiimtų pareiškimus dėl išžaginimo. Kadangi jai buvo gaila ją išžaginusių vaikinų, be to ją labai įkalbinėjo, todėl ji buvo parašiusi pareiškimą, kad jokio išžaginimo nebuvo. Iki šio išžaginimo lytinių santykių neturėjo.

Iš nukentėjusiojo A. O. parodymų, paskelbtų Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. tvarka, matyti, kad 1991-07-14 vakare jis užėjo pas Z. K. namo, ten dar buvo J. L. ir V. V.. Paskui jis su V. V. išėjo į lauką. Lauke matė daug vaikinų, tarp kurių buvo R. S.. Jokių muštynių tą vakarą nebuvo, niekam jokių pretenzijų neturi. Apie J. L. ir Z. K. išžaginimą nieko nežino (T.4, 64 b.l.).

Iš nukentėjusiojo V. V. parodymų, paskelbtų Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. tvarka, matyti, kad 1991-07-14 vakare jis buvo namuose pas Z. K., kur jis su A. O. išgėrė degtinės. Išėjus į lauką jis pamatė A. J.. Apie Z. K. ir J. L. išžaginimą nieko nežino (T.4, 65 b.l.).

Iš liudytojos E. Š. parodymų, paskelbtų Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. tvarka, matyti, kad 1991 m. liepos mėn. ji susitiko su savo drauge Z. K., kuri papasakojo jai, kad buvo sumušta ir išžaginta. Maždaug po savaitės Z. K. paguldė į ligoninę. Ji padėjo Z. K. rašyti pareiškimą į policiją, taip pat girdėjo kaip Z. K. tarėsi su R. S. dėl pinigų už tai, kad būtų atsiimtų pareiškimas dėl išžaginimo (T.4, 66-69 b.l.).

Iš liudytojo J. S. parodymų, paskelbtų Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. tvarka, matyti, kad jis padėjo Z. K. rašyti pareiškimą į policiją (T.4, 70 b.l.).

Iš liudytojos J. P. parodymų, paskelbtų Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. tvarka, matyti, kad ji dirbo prokuratūroje, atliko tardymą byloje dėl išžaginimo, vėliau byla buvo iš jos perimta. Atliekant tardymą niekam jokio spaudimo nedarė, tardymą atliko nepažeidžiant baudžiamojo proceso normų (T.4, 71-74 b.l.).

Iš liudytojos R. I. parodymų, paskelbtų Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. tvarka, matyti, kad 1991 m. vasarą, tiksliai dienos neatsimena, ji buvo atvažiavusi pas savo draugę J. L., kuri jai papasakojo, kad ji buvo Šalčininkuose pas savo draugę Z. K.. Pasakojo, kad ten ją sumušė, o Z. K. išžagino (T.5, 73 b.l.).

Iš liudytojos D. P. parodymų, paskelbtų Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. tvarka, matyti, kad ji dirbo moterų konsultacijoje. 1991 m. vasarą, į konsultaciją atėjo dvi mergaitės, tai buvo J. L. ir Z. K., kurios papasakojo, kad jos buvo išprievartautos. Ji patarė joms kreiptis į teismo med.ekspertą, tačiau merginos buvo įbaugintos, į ekspertą kreiptis nenorėjo, norėjo tik pasitikrinti. Mergaitės buvo patikrintos, pas jas buvo rastas uždegimo procesas (T.5, 86 b.l.).

1991-10-14 asmens teismo medicininės ekspertizės aktu nustatyta, kad J. L. kūno paviršiuje sužalojimų nekonstatuota, jos mergystės plėvėje yra senas plyšimas, ji serga makšties trichonelioze (T.2, 48 b.l.), 1992-01-30 ekspertizės aktu nustatyta, kad J. L. psichine liga nesirgo ir neserga, J. L. įvykio metu priešinosi, po 1991-07-15 įvykių gydėsi Vilniaus 6 klinikinėje ligoninėje toksikologiniame skyriuje (T.2, 51-52 b.l.).

1991-10-14 asmens teismo medicininės ekspertizės aktu nustatyta, kad Z. K. buvo padaryta viršutinės lupos gleivinės muštinė žaizdelė, jos mergystės plėvėje yra seni plyšimai, Z. K. serga makšties trichonelioze (T.2, 83 b.l.), 1992-02-06 ekspertizės aktu nustatyta, kad Z. K. psichine liga nesirgo ir neserga, po 1991-07-15 įvykių gydėsi Vilniaus 6 klinikinėje ligoninėje toksikologiniame skyriuje (T.2, 86-87 b.l.).

Motyvuojamoji dalis

Vertinant visus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad T. D. kaltė padarant jam inkriminuotą nusikaltimą yra pilnai įrodyta.

Nukentėjusiosios Z. K. ir J. L. apklausiant jas teismo posėdžių metu paaiškino kokiomis aplinkybėmis jos buvo išžagintos, nurodydamos, kad tarp kitų vaikinų jas žagino ir T. D., nurodė, kokius veiksmus atliko T. D., bei kokius veiksmus atliko kiti asmenys. Nukentėjusioji J. L. parodė, kad T. D. atliko su ja lytinį aktą prieš jos valią, tuo pat metu lytinius aktus su ja atliko R. S. ir kiti asmenys, buvę kartu su T. D.. Nukentėjusioji J. L. taip pat parodė, kad jai buvo grasinta žodžiais ir peiliu, ir nors, pats T. D. jai tiesiogiai negrasino, jai grasino kiti vaikinai o T. D. tuo metu buvo šalia. Be to, J. L. parodė, kad būtent T. D. buvo tas asmuo, kuris atvedė ją iki tos vietos, kur ji buvo išžaginta, neleido jai eiti kitur, be to, T. D. matė kaip ją žagino ir jai grasino kiti asmenys. Z. K. parodė, kad T. D. siekė atlikti su ja lytinį aktą prieš jos valią, tuo tikslu atsigulė ant jos po to, kai lytinį aktą su ja jau buvo atlikę kiti asmenys. Dėl savo stovio ir jos atžvilgiu panaudoto smurto ji net nesuvokė kokius veiksmus jos atžvilgiu atliko T. D., tačiau jautė, kad jis juda gulint ant jos.

Vertinant nukentėjusiųjų parodymus teismas pažymi, kad Z. K. ir J. L. parodymai neprieštarauja vieni kitiems, taip pat neprieštarauja kitai byloje surinktai medžiagai. Abi nukentėjusiosios nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, nurodė tuos pačius asmenis, kurie minėtą dieną turėjo su jomis lytinius santykius. Abi nukentėjusiosios nurodė, kad jas žagino T. D., R. S. bei du kiti asmenys, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta dėl senaties. Abi nukentėjusiosios parodė, kad minėti asmenys lytinius santykius su jomis turėjo prieš jų valią. Abi nukentėjusiosios taip pat paaiškino, kad verkė, prašė jas paleisti, tačiau joms buvo grasinta ir jos buvo mušamos.

Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais. Nukentėjusiųjų parodymuose esamus prieštaravimus dėl įvykio aplinkybių teismas vertina kaip atsiradusius dėl nukentėjusiosioms taikomo poveikio, kai patys kaltinamieji ir jų tėvai prašė nukentėjusiąsias atsiimti pareiškimus. Teismas vertina ir tai, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo taikomas įvairiapusis poveikis, joms buvo grasinta, jos buvo prašomos atsiimti pareiškimus, joms buvo sumokėti pinigai, tokiu būdu, jų parodymuose atsiradę prieštaravimai bei prašymai nutraukti baudžiamąją bylą vertintini tik kaip tokio poveikio pasekmė ir nepaneigia išžaginimo fakto.

Vertinant nukentėjusiųjų parodymus, darytina išvada, kad T. D., suprasdamas savo veiksmų pobūdį, tyčia išžagino nepilnametes Z. K. ir J. L., atliko lytinį aktą su J. L. ir Z. K. prieš jų valią įprasta forma. Teismas kaip neteisingus vertina T. D. parodymus apie tai, kad lytinį aktą su Z. K. jis turėjo esant pastarosios valiai, o su J. L. lytinių santykių neturėjo. Tokie T. D. parodymai tiesiogiai paneigiami nukentėjusiųjų parodymais. Be to, byloje nustatyta, kad minėtą vakarą abi nukentėjusiąsias išžagino R. S. bei lytinius santykius su jomis turėjo dar du asmenys, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta dėl senaties. Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms bei esant nustatytoms aplinkybėms, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, grasinimai, tarp jų grasinimai peiliu, T. D. parodymai apie nukentėjusiosios sutikimą turėti lytinius santykius, negali būti pripažinti teisingais.

Teismas pažymi, kad byloje nėra nustatyta kitų duomenų ar įrodymų, paneigiančių T. D. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai betarpiškai nematė įvykių, kuriomis buvo atliekami lytiniai aktai su nukentėjusiomis, visi liudytojai davė parodymus apie įvykius, buvusius prieš tą įvykį ar po to įvykio, bei davė parodymus apie aplinkybes, kuriomis nukentėjusiosios buvo prašomos atsiimti pareiškimus dėl išžaginimo. Tokiu būdu, šių liudytojų parodymai nepaneigia teismo padarytų išvadų apie nusikaltimo buvimo faktą.

T. D. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal senojo BK 118 str. 3 d. (galiojusio iki 2003-05- 01). 2003-05-01 įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui, T. D. padaryta veika atitinka požymius nusikaltimo, numatyto naujojo BK 149 str. 3 d. Pažymėtina, kad naujojo BK 149 str. 3 d. sankcija už padarytą nusikaltimą yra švelnesnė, nei senojo BK 118 str. 3 d. numatyta sankcija. Senojo BK 7 str. ir naujojo BK 3 str. įtvirtintas principas, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl, remiantis 2002-10-29 LR Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 03 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002-06-27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4, 5 str. str., naujojo BK 3 str., T. D. veika perkvalifikuotina iš senojo BK 118 str. 3 d. į naujojo BK 149 str. 3 d. Jo veiką kvalifikuojantis požymis yra tai, kad jis išžagino nepilnametes bei tai, kad išžaginimą T. D. padarė veikdamas grupėje asmenų su R. S., kuris už to paties nusikaltimo padarymą yra nuteistas 2004-03-26 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu.

Lengvinančių ir sunkinančių T. D. atsakomybę aplinkybių nenustatyta.

Skiriant kaltinamajam bausmę teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo, kuris yra priskiriamas prie sunkių, pobūdį bei pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, į T. D. veiksmų tikslus ir motyvus, į tai, kad T. D. šį nusikaltimą padarė būdamas neteistas, į T. D. asmenybę. Sprendžiant klausimą dėl bausmės, teismas taip pat atsižvelgia į sekančias aplinkybes: nusikaltimas už kurio padarymą T. D. nuteisiamas šiuo nuosprendžiu, buvo padarytas 1991 metais, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo priimti du nuosprendžiai, kurie buvo panaikinti aukštesniųjų teismų, ankstesnio bylos nagrinėjimo metu T. D. ilgą laiką buvo taikoma kardomoji priemonė suėmimas. Be to, 2012-04-13 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu T. D. į laisvės atėmimo bausmę buvo įskaityta suėmimo laikotarpis nuo 1994-03-21 iki 1997-05-29. Byloje nustatyta, kad nusikaltimas už kurio padarymą T. D. pripažintas kaltu 2012-04-13 nuosprendžiu, buvo padarytas vėliau, nei nusikaltimas, už kurio padarymą T. D. pripažįstama kaltu šiuo nuosprendžiu, kas reiškia, kad bausmės, skiriamos T. D. turėtų būti bendrinamos Lietuvos Respublikos BK 63 str. pagrindu, tačiau 2012-04-13 nuosprendžiu pripažinus, kad T. D. atliko paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bausmių bendrinimas negalimas. Kartu teismas pažymi, kad į šią aplinkybę teismas atsižvelgia parenkant bausmės dydį nagrinėjamoje byloje, kadangi ilgas suėmimo laikotarpis, taikomas T. D. kitoje byloje tuo metu, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla dėl J. L. ir Z. K. išžaginimo, turi reikšmės paskiriant jam bausmę šioje byloje. Vertinant bausmės klausimą teismas taip pat vertina Lietuvos Respublikos BK 41 išvardintus bausmės tikslus T. D. atžvilgiu. Nustatyta, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau nei 20 metų, baudžiamoji byla iki T. D. slėpimosi pradžios teisme buvo nagrinėjama nuo 1992 metų iki 2000 metų, kuomet buvo priimta nutartis dėl T. D. paieškos, kaip jau buvo minėta, byloje buvo panaikinti du nuosprendžiai T. D. atžvilgiu. Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamojo teismų praktikoje pripažįstama, kad ilgas baudžiamosios bylos nagrinėjimo tarpas taip pat turi reikšmės parenkant bausmės rūšį ir dydį. Pvz. 2010-01-12 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje nurodyta, kad kolegija pažymi, kad nepagrįstai ilgai užsitęsęs bylos procesas vertinamas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos kaltinamojo tesisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas. Pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems.

Vertinant visas šias aplinkybes, praėjus minėtam laiko tarpui nuo nusikaltimo padarymo bei vertinant taikytos kardomosios priemonės suėmimo trukmę T. D. atžvilgiu visose nagrinėjamose bylose, teismo manymu, T. D. atžvilgiu tikslinga taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatą. Teismo vertinimu, visi bausmės tikslai T. D. atžvilgiu nagrinėjamoje byloje bus pasiekti, jam skirtina laisvės atėmimo bausmė mažesnė nei numatytas sankcijoje už padarytą nusikaltimą bausmės minimumas.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

T. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos naujojo BK 149 str. 3 d. ir skirti jam 1 metus 11 mėnesių laisvės atėmimo. Taikyti jo atžvilgiu 2000-04-11 LR įstatymo VIII-1619 “Dėl amnestijos akto” 3 str. 2 d. 2 p., sumažinti jam paskirtą bausmę 1/5.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikymo ir suėmimo laikotarpius nuo 1991-09-30 iki 1991-10-03, nuo 1992-02-19 iki 1992-10-02, nuo 2011-06-06 iki 2012-05-08, laikyti T. D. atlikusiu jam šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo pakeisti į rašytinį pasižadėjimą neišvykti, paleisti T. D. teismo posėdžių salėje, nuosprendžiui įsiteisėjus kardomąją priemonę panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą.