- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-28
- Bylos Nr.
- A-662-3303-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00509-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- Z. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Inga Abramavičiūtė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. M. (Z. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. M. skundu (b. 1. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-22 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Tadžikistano Respublikos piliečiui Z. M.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo.
Paaiškino, kad prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog Tadžikistane prasidėjus pilietiniam karui išvyko į Egiptą mokytis ir ten gyveno 10 metų. Pasibaigus leidimui gyventi, 2007 m. grįžo į tėvynę, tačiau po 2 mėnesių buvo milicijos sulaikytas, 3 dienoms uždarytas į areštinę ir paleistas tik giminaičiui už jį sumokėjus išpirką. Teigė, kad jį sulaikė dėl to, jog ilgai buvo užsienyje, o tokie žmonės Tadžikistane kaltinami ekstremizmu ir uždaromi į kalėjimą, kur laikomi nežmoniškomis sąlygomis. Tam, kad taip neatsitiktų, iš jų nuolat reikalaujama pinigų. Tvirtino, kad iki išvykimo iš Tadžikistano jis slapstėsi pas giminaičius, nes kilmės valstybėje milicija labai korumpuota, todėl niekas jam nepadėtų, pinigų išsipirkinėjimams nebeturėjo. Teigė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į Departamento 2010 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. TJK-15/6-12-34 „Apie bendrą politinę bei žmogaus teisių padėtį Tadžikistano Respublikoje" (toliau – ir Pažyma) surinktą informaciją, kad žmogaus teisių stebėtojų susirūpinimą kelia dažni žmogaus teisių pažeidimai Tadžikistane. Viena iš pagrindinių problemų - paplitę kankinimai. Tokie faktai šalyje neregistruojami, nėra statistikos, todėl nėra realios informacijos apie kankinimų mastą. Pažymėjo, kad atsakovas, nurodydamas, jog jei pareiškėjui grėstų realus pavojus (būtų pateikti kaltinimai terorizmu), jis būtų persekiojamas intensyviau, neatsižvelgė, kad pareiškėjas išvengė persekiojimo todėl, kad pasislėpė. Teigė, kad Tadžikistano piliečio paso turėjimas neįrodo, jog jam negresia persekiojimo pavojus. Atkreipė dėmesį, kad pažyma apie Tadžikistaną, kuria vadovavosi atsakovas priimdamas sprendimą, parengta 2010 m. lapkričio 22 d., o sprendimas priimtas 2011 m. vasario mėnesį, nepatikrinus informacijos apie realią dabartinę padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. 1. 16-18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad, remiantis Pažyma, valdžios atstovai domisi ne ilgai užsienyje buvusiais asmenimis, o konkrečiai asmenimis, kurie musulmoniškose valstybėse studijavo teologiją ar mokėsi religijos pagrindų. Tokie asmenys grįžę į kilmės valstybę gali būti įtariami teroristine veikla ir dėl to gali būti apklausiami ar sekami saugumo tarnybų pareigūnų. Laikė nelogišku ir mažai tikėtinu pareiškėjo teiginį, kad iki išvykimo iš Tadžikistano jis slapstėsi pas giminaičius, kadangi, atsižvelgus į pareiškėjo pasakojimą, jis turėjo slapstytis apie 2 metus (2007 m. prasidėjo tariamas persekiojamas, o pareiškėjas iš Tadžikistano išvyko 2009 m. lapkričio 21 d.). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, besislapstydamas nuo milicijos, sugebėjo, nebijodamas, kad bus sugautas, pasidaryti naują pasą ir teisėtai išvykti iš šalies. Pažymėjo, kad vien tik turima informacija apie Tadžikistane paplitusius kankinimus neįrodo, jog Tadžikistane milicija vykdo pinigų prievartavimą iš asmenų, kurie ilgai gyveno užsienyje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atžvilgiu įvykdytas veiksmas - reikalavimas duoti kyšį, yra korupcinio pobūdžio nusikalstama veika, kuri neatitinka persekiojimo apibrėžimų. Korupciją vertino tik kaip pareigūnų nusistovėjusius veiklos metodus, siekiant asmeninės naudos, ir nesiejo su asmeninio pobūdžio persekiojimu dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Nurodė vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 66.1 punktą, pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo įvykdytas nusikaltimas, kuris nesusijęs su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, neturėjo pagrindo teigti, kad pareiškėjo atžvilgiu bus vykdomas koks nors persekiojimas grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepriklausė jokioms politinėms partijos bei neturėjo jokių politinių įsitikinimų. Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokios papildomos informacijos, nors iš dalies patvirtinančios jo užuominas apie tai, kad egzistuoja kažkokia informacija, į kurią Departamentas, priimdamas sprendimą turėjo atsižvelgti ir iš naujo įvertinti esamą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnį ir pažymėjo, kad baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta, todėl turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti esant pagrindo imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai. Atkreipė dėmesį, kad, nors Pažymoje nurodoma, jog tarptautinių organizacijų duomenimis asmenų, įtariamų terorizmu, teismų procesai vyko šiurkščiai pažeidžiant teisingos teisenos normas, tačiau pareiškėjas apklausų metų nenurodė, kad Tadžikistane jis buvo įtariamas ar kaltinamas terorizmu. Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo pareikšti jokie kaltinimai, jis nevaržomai 2007 metais grįžo į kilmės valstybę, 2009 m. spalį atsakinga kilmės valstybės institucija išdavė jam pasą ir jis teisėtai išvyko iš šalies. Nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu įvykdytas veiksmas - reikalavimas duoti kyšį, yra korupcinio pobūdžio nusikalstama veika, kuri neatitinka persekiojimo apibrėžimų. Įvertinęs Pažymoje nurodytų žmogaus teisių pažeidimų Tadžikistane pobūdį ir priežastis, teismas konstatavo, kad šie pažeidimai susiję su valdžios netoleruojama politine ar religine gyventojų veikla. Kadangi pareiškėjas nepriklauso jokiai politinei ar religinei organizacijai, nėra valstybės valdžios oponentas, darė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog jo teisėms ir laisvėms Tadžikistane gali grėsti pavojus.
Teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai priėjo išvadą, jog pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų, todėl nėra pagrindo suteikti jam prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjo argumentą, kad atsakovas surinko nepakankamai informacijos apie padėtį Tadžikistane, laikė nepagrįstu. Konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių svarių įrodymų dėl jo priklausymo rizikos grupėms ar persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimų, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad pareiškėją grąžinus į kilmės šalį jam galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai.
Pažymėjo, kad, atsisakius pareiškėjui suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pastarasis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl Departamentas pagrįstai nusprendė, jog pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir bausmės atlikimo laikui, jeigu bausmė bus paskirta, pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui (toliau – ir Centras) įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išvykimo dienos.
III.
Pareiškėjas Z. M. apeliaciniu skundu (b. l. 48-51) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų išspręstas pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio. Be aplinkybių, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad teismas neanalizavo jo skundo argumentų, nepasisakė, kodėl tinkamas atsakovo paaiškinimas, kad informacijos nerasta, kuomet Pažymoje nurodyta, kad jos neįmanoma rasti, nes ji nefiksuojama, nevertino, ar yra pakankamas pagrindas konstatuoti persekiojimą, kai pareiškėjas buvo sulaikytas tik vieną kartą, kiek svarbus realus ir gresiantis persekiojimas prieglobsčio suteikimui, kiek svarbus prieglobsčio suteikimui kilmės valstybės paso turėjimas, kiek nauja informacija apie kilmės valstybę turi būti renkama, atsižvelgiant į tai, kad padėtis valstybėje nestabili ir nuolat keičiasi.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 58-60) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad pareiškėjas išsirinko iš Pažymos sau naudingus teiginius ir pateikė juos teismui atskirai nuo konteksto. Nurodo Aprašo 66.1 punktą ir pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo įvykdyti jokie veiksmai, kuriuos būtų galima laikyti pakankamai rimtais savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą arba įvairių priemonių sankaupą, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Pareiškėjo atžvilgiu vykdytus milicijos veiksmus vertina kaip pareigūnų siekį gauti asmeninę naudą, ir nepriskiria tokių veiksmų asmeninio pobūdžio persekiojimui dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Nurodo, jog valstybės paso turėjimas nėra vienintelis ir pagrindinis įrodymas, kad asmeniui nėra grėsmės kilmės valstybėje, tačiau tai yra viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstumo. Atkreipia dėmesį, kad Tadžikistano valdžia domisi ne asmenimis, kurie buvo išvykę iš Tadžikistano, o tik tais asmenimis, kurie buvo išvykę į musulmoniškas šalis ir ten mokėsi teologijos, religijos pagrindų. Nurodė, kad pareiškėjui nėra pagrindo manyti, jog jo teisėms ir pagrindinėms laisvėms Tadžikistane gali grėsti pavojus, nes žmogaus teisių pažeidimai susiję su valdžios netoleruojama politine ar religine gyventojų veikla, o, remiantis pareiškėjo pateiktais duomenimis, jis nepriklauso jokiai politinei ar religinei organizacijai, nėra valstybės valdžios oponentas. Paaiškina, kad Pažymoje pateikiama informacija, kuri buvo rasta nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Nurodo ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokios papildomos informacijos, nors iš dalies patvirtinančios jo užuominas apie tai, kad egzistuoja kažkokia informacija, į kurią Departamentas turėjo atsižvelgti priimdamas sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nėra patikimas, linkęs sukčiauti, kreipęsis Norvegijoje dėl prieglobsčio nuslėpė savo tikrąją tapatybę, perduotas Lietuvai taip pat klaidino tyrimą, teikdamas melagingą informaciją bandė kuo labiau atitikti prieglobsčio prašytojo kriterijus. Informuoja, kad pareiškėjas pasišalino iš Centro ir šiuo metu nėra žinoma jo buvimo vieta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-22, kuriuo pareiškėjui Z. M. nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pripažino skundžiamą atsakovo Sprendimą teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjo apeliacinis skundas pagrįstas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, įrodančias tai, kad pareiškėjas atitinka pabėgėlio statusui keliamas sąlygas.
Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86, 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2676/2011).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje grindžia tuo, jog grįžęs į kilmės valstybę jis gali būti suimtas ir kankinamas. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Pagal Aprašo 66.4 punktą Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Aprašo 66.5 punktą Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus į kilmės valstybę jam grėstų tokio pobūdžio grėsmė. Iš Pažymos matyti, kad valdžios atstovai domisi ne visais ilgai užsienyje buvusiais asmenimis, o tokiais, kurie musulmoniškose valstybėse studijavo teologiją ar mokėsi religijos pagrindų. Pareiškėjas apklausų metu nurodė studijavęs Kaire esančiame universitete, 2004 metais įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Nors pareiškėjo teigimu, jo mokslai buvo susiję su islamu, 2004 metais baigęs studijas iki išvykimo iš Egipto 2007 metais jis užsiėmė su religija nesusijusia veikla (turizmo įmonėje dirbo vertėju), grįžęs į Tadžikistaną nebuvo įtariamas ar kaltinamas terorizmu. Be to, pareiškėjo teigimu, jis buvo sulaikytas dėl to, kad policija žinojo, jog pareiškėjas ilgą laiką gyveno užsienyje, todėl galėjo praturtėti. Pareiškėjo 2010 m. rugsėjo 17 d. apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolas (b. l. 37-44) rodo, kad Z. M. 2007 metais grįžo į Tadžikistaną, po 2 mėnesių nuo jo grįžimo buvo sulaikytas, apklausiamas dėl išvykimo iš Tadžikistano, už jį buvo sumokėta išpirka. Po mėnesio vėl atvyko pareigūnai, tačiau jis pabėgo, tuomet slapstėsi, kol nusprendė išvykti iš Tadžikistano. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad Pažymoje nurodyta, jog Tadžikistano valdžios institucijos, siekdamos laiku užkirsti kelią teroristinei veiklai šalyje, taip pat nedangstyti asmenų, apie kuriuos surinkta patikima ir patvirtinta informacija, kad jų veikla kelia rimtą pagrindą nagrinėti jų nusikaltimą kaip teroristinių veiksmų kurstymą, draudžia pagal Kovos su terorizmu įstatymo 15 straipsnį tokiems asmenims įvažiuoti į šalį ir išvažiuoti ar vykti per ją. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas 2007 metais įvažiavo į kilmės valstybę, pareiškėjui 2009 m. spalio 9 d. buvo išduotas naujas Tadžikistano piliečio pasas, pareiškėjas iš kilmės valstybės teisėtai išvyko 2009 m. lapkričio 21 d. Tai, kad pareiškėjas, gyvendamas Tadžikistane nuo 2007 metų, kai buvo sulaikytas, iki 2009 m. lapkričio 21 d., kai išvyko iš kilmės valstybės, nebuvo dar kartą suimtas, be to, jam buvo išduotas naujas Tadžikistano piliečio pasas, taip pat minėta Pažymoje nurodyta informacija, kad valdžios atstovai domisi tik musulmoniškose valstybėse teologiją ar religijos pagrindus studijavusiais asmenimis, paneigia pareiškėjo minimo persekiojimo jam grįžus į kilmės valstybę grėsmę. Iš Prieglobsčio prašytojo anketos matyti, kad pareiškėjas buvo priverstas pareigūnams be pagrindo duoti pinigų. Policijos pareigūnams vėl pradėjus reikalauti pinigų ir pareiškėjui neturint galimybių mokėti, jis išvažiavo (Prieglobsčio bylos l. 71). Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomi valdžios atstovų korupciniai nusikaltimai, įvertinus tai, kad korupcija pareiškėjo kilmės valstybėje yra paplitęs reiškinys, nėra susiję su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tiktai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nurodė nepriklausęs jokioms politinėms partijoms ar religinėms organizacijoms, neturėjęs jokių politinių įsitikinimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokios papildomos informacijos, į kurią, jo manymu, nebuvo atsižvelgta priimant skundžiamą Sprendimą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjo teisėms ir laisvėms Tadžikistane gali grėsti pavojus, kad jį grąžinus į kilmės valstybę jam galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvada, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo paaiškinimų, jog egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, kad jo kilmės valstybėje jis bus persekiojamas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Z. M. atžvilgiu taip pat nėra pagrindo taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo Z. M. (Z. M.) apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Z. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.