Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-81-544-2007

Dalia Pranckienė Procesinio sprendimo kategorija: 19.4; 21.5; 25.1; 28.1; 35.5, 44.5.1; 45.1; 121.22

2007 m. kovo 9 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Edmundo Jaro, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Aurimui Gasiūnui, atsakovės atstovui advokatui Virgilijui Vaitekūnui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės atstovo advokato Virgilijaus Vaitekūno apeliacinį dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-12-07 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Multikontraktas” ieškinį atsakovei UAB ,,REM7”, esant trečiajam asmeniui R. B., dėl prievolių įvykdymo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą apie bylą, apelianto atstovą, prašiusį panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, ieškovės atstovą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovė, vadovaudamasi CK 1.63 str., 6.1 str., 6.37 str., 6.38 str., 6.344 str. pagrindais, prašė priteisti iš atsakovės 1 267,36 Lt skolos, 211,45Lt palūkanų, palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. 2003-07-14 atsakovė pagal PVM sąskaitą faktūrą LEA Nr. 8139307 iš ieškovės nupirko 1767,36 Lt vertės prekių, kurias priėmė ir sąskaitą pasirašė atsakovės komercijos direktorius R. B. Atsakovė už prekes sumokėti įsipareigojo iki 2003-09-14, bet tik 2003-12-04 sumokėjo 500 Lt, o likusios skolos nepadengė iki šiol.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006-12-07 sprendimu ieškinį patenkino: 2006-06-23 Panevėžio miesto apylinkės teismo preliminarų sprendimą paliko nepakeistu ir iš atsakovės priteisė ieškovei 1267,36 Lt skolos bei prašytas priteisti palūkanas. Teismas nustatė, kad 2003-07-14 prekių pirkimo–pardavimo sutartį, įformintą PVM sąskaita faktūra LEA Nr. 8139307, su ieškove atsakovės vardu sudaręs tretysis asmuo R. B., tuo metu dirbęs atsakovės vadybininku komercijai. Jis parašu patvirtino 1767,36 Lt vertės prekių: 220 kg dervos “Estromal 103E-04” ir 4,40 kg kietiklio “Metox-50/1” už 1767,36 Lt – gavimą, 2003-12-04 už įsigytas prekes sumokėjo 500 Lt, todėl liko skolingas 1267,36 Lt. Teismas nurodė, kad, nors atsakovė nesutiko mokėti skolos ieškovei tuo pagrindu, kad R. B. nebuvo įgaliotas sudaryti tokią sutartį, byloje esančių įrodymų pagrindu teismas sprendė, kad atsakovė buvo pavedusi jam pirkti ir parduoti prekes, tvarkyti muitinės dokumentus, sudaryti sutartis, kas duoda pagrindą išvadai, jog jam buvo suteikti įgaliojimai prekėms pirkti. Įgaliojimo turėjimo fakto nepaneigia ir ta aplinkybė, kad R. B., pasirašydamas atstovaujamojo vardu dokumentus, savo įgalinimų nenurodė taip, kaip numatyta LR CK 2.185 str. 3 d. Teismas, pagal analogiją taikydamas prokūrą reglamentuojančias teisės normas (CK 2.185 str. 1 d., 2.183 str., 2.163 str.), padarė išvadą, kad atsakovė, savo tylėjimu sutartį patvirtino, nes iš karto, kai tik sužinojo apie R. B. sudarytą sutartį ieškovei nepareiškė, kad jai nepritaria. Kadangi CK 2.143 str. nustato ieškovės teisę, o ne pareigą reikalauti pateikti įgaliojimą, teismas atmetė atsakovės argumentus šiuo aspektu ir nurodė, kad vien ši aplinkybė neatleidžia atsakovės nuo prievolės vykdyti sandorį. Atsakovės direktorė pripažino, kad dėl R. B. sandorio įmonė patyrė žalą. Todėl teismas, nurodęs, kad atsakovė nepaneigė CK 6.264 str. prezumpcijos, konstatavo, jog R. B. žalą padarė eidamas darbines pareigas, todėl atsakovei atsiranda prievolė atsiskaityti su ieškove kaip minėto asmens darbdaviui.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo 2006-12-07 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodė, kad teismas netaikė įstatymo, kurį reikėjo taikyti ir padarė klaidingas išvadas. R. B. darbo su atsakove sutartyje numatytas jo įsipareigojimas pirkti ir parduoti prekes, sudaryti sutartis bei atlikti kitus veiksmus buvo ne jam suteikta teisė, o įsipareigojimas darbdaviui atlikti tam tikrus veiksmus, jei tam bus gautas įgaliojimas. Pagal vadybininko nuostatus, tretysis asmuo neturėjo teisės sudaryti sutarties be atskiro įgaliojimo. Teismas neteisingai įvertino direktorės paaiškinimus apie tai, kad minėtam asmeniui sudaryti sutartims buvo išrašomas atskiras įgaliojimas, o šiuo atveju pavedimas jokia forma nebuvo duotas. R. B. negalėjo veikti kaip prekybos agentas, todėl teismas nepagrįstai pagal analogiją taikė CK 2.163 str. nuostatas apie atsakovės tylėjimą kaip pritarimą sutarčiai, nes apie ją sužinojo tik gavusi preliminarų teismo sprendimą, po ko iš karto pareiškė nepritarimą. Šiuo atveju teismas turėjo taikyti CK 2.136 str. 1 d., numačiusią pritarimo būtinybę iš atstovaujamojo pusės, kad galiotų sandoris, sudarytas neturinčio teisės jį sudaryti asmens. Pagal CK 2.133 str. 8 d., pagal sandorį, sudarytą neturint įgaliojimo, kitai sandorio šaliai atsako jį sudaręs asmuo, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad pastarasis neturi teisės sudaryti sandorį. Sudarydama sandorį, ieškovė nepatikrino, ar R. B. turi reikiamai patvirtintą įgaliojimą, nes net PVM sąskaitoje-faktūroje liko neužpildyta grafa apie įgaliojimo rekvizitus. Ieškovas nepatikrino ir R. B. darbuotojo pažymėjimo, todėl pastarasis sąskaitoje pasirašė kaip komercijos direktorius. Mano, kad R. B. paaiškinimai, jog jis prekių negavo, kad prekes jam liepusi nupirkti direktorė, kad jam buvo duoti pinigai atsiskaitymui už prekes turėjo būti vertinami kaip vengimas atsiskaityti už sau asmeniškai pirktas prekes.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistu, nes jis pagrįstas ir teisingas. Apeliaciniame skunde apeliantė nenurodė jokio teisiškai reikšmingo argumento ar įrodymo, kurie paneigtų pirmos instancijos teismo išvadas. R. B. pasirašytoje darbo sutartyje atskirai nėra nurodyta, kad sutartyje nurodytus veiksmus jis galės atlikti tik turėdamas atskirą įgaliojimą. Sudarant darbo sutartį jos šalys susitarė, kad viena iš trečiojo asmens pareigų yra prekių pirkimas bei sutarčių sudarymas. Darbo funkcijų apibrėžimas darbo sutartyje yra viena iš būtinų darbo sutarties sąlygų ir jų vykdymas yra darbuotojo pareiga. Todėl nepagrįstai teigiama, kad R. B. negalėjo atlikti jam pavesto darbo – apelianto vardu pirkti prekių ir sudaryti sutarčių. Pareiginiuose vadybininko nuostatuose taip pat nėra nustatyta, jog vykdydamas darbo sutartimi pavestas atlikti darbo funkcijas tretysis asmuo visada privalo gauti atskirą darbdavio įgaliojimą. Teismas pagrįstai ir teisingai taikė ir aiškino CK 2.163 str., CK 2.163 str., CK 2.183 str. nuostatas. Teismas teisingai pažymėjo, jog apeliantas, apmokėdamas dalį skolos už prekes, savo veiksmais pripažino ir patvirtino sandorį. Užpildant sąskaitą faktūrą neįrašyti duomenys apie įgaliojimą, nes ieškovė žinojo, kad tretysis asmuo neturi atskiro įgaliojimo sudaryti sandorį. Įgaliojimo rekvizitų nurodymas nėra būtinas sąskaitos rekvizitas. Iš bylos įrodymų matyti, kad sandorio sudarymo metu tretysis asmuo turėjo teisę sudaryti tokį sandorį, nes toks veiksmų atlikimas jam pavestas darbo sutartimi. Sandorio šalies žinojimas arba turėjimas žinoti, jog jį sudaręs asmuo neturi reikalingų įgaliojimų, nėra preziumuojamas, todėl jį turėjo įrodyti apeliantė, kuri savo reikalavimus grindė šiuo argumentu.

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo R. B. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pas atsakovą dirbo vadybininku komercijai nuo 2003-03-10 iki 2006-03-17 ir pagal darbo sutartį buvo įsipareigojęs pirkti ir parduoti prekes, tvarkyti muitinės dokumentus, sudaryti sutartis. Pagal nežinomą šalių susitarimu, jam buvo nurodyta nuvykti į ieškovo buveinę ir nupirkti prekes, kurioms išrašyta sąskaita faktūra, kurią iš įpratimo pasirašė kaip komercijos direktorius. 2003-12-04 pagal pajamų orderį įmokėjo atsakovės pinigais 500 Lt. Prekės turėjo būti pristatytos atsakovei, nes jis nebuvo įpareigotas įpareigotas prekes paimti ar pasirūpinti prekių pristatymu atsakovei. Nepiktnaudžiavo suteiktais įaliojimais, bendrovės turto nepasisavino.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-12-07 sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str., 329 str.).

Byloje nustatyta, kad 2003-07-14 pagal PVM sąskaitą faktūrą LEA Nr. 8139307 atsakovės UAB ,,REM 7” vardu tretysis asmuo R. B. iš ieškovės UAB ,,Multikontraktas” nupirko 1767,36 Lt vertės prekes: 220 kg dervos ,,Estromal 103E-04”, 4,40 kg kietiklio Metox-50/1, kurių priėmimą patvirtino parašu, o apmokėjimo terminą buvo nutarta atidėti iki 2003-09-14 (b. l. 7). Kadangi iki šiol atsakovė ieškovei pagal minėtą sutartį 2003-12-04 kasos pajamų orderiu LAE 3510202 per komercijos vadybininką R. B. tėra įmokėjusi ieškovei 500 Lt, likdama skolinga 1267,36 Lt (b. l. 8), todėl ieškovė iš atsakovės teisėtai ir pagrįstai reikalauja priteisti įsiskolinimą už parduotas prekes (CK 1. 136 str., 6.38 str. 1 d., 6.305 str. 1 d., 6.314 str. 5 d.).

Pagrindinis nesutikimo su ieškiniu bei apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad, atsakovės nuomone, jai neatsirado pareiga atsiskaityti su ieškove, kadangi pas ją vadybininku komercijai dirbęs bylos tretysis asmuo R. B. neturėjo atskiro įgaliojimo sudaryti minėtą prekių pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu pagrįstai ir teisėtai nusprendė ieškinį tenkinti, tinkamai savo išvadas motyvavo, su kuo teisėjų kolegija iš esmės sutinka.

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų (CK 1.136 str., 6.2 str.). Iš bylos duomenų visumos seka, kad ieškovė pagal PVM sąskaitą faktūrą atlygintinai perdavė atsakovei, kuriai atstovavo atsakovės darbo sutartimi pavestas darbo funkcijas atliekantis R. B., 1767,36 Lt vertės prekes, kurios pagal savo paskirtį yra susiję su atsakovės vykdytomis darbo funkcijomis. Atsakovė iš dalies su ieškove atsiskaitė. Tai patvirtina, kad tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai, atitinkantys pirkimo–pardavimo sutarties santykiams. Nors atsakovė teigia, jog jos darbuotojas vadybininkas komercijai R. B. neturėjo teisės sudaryti tokio sandorio, tačiau teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes jo atsakovė neįrodė (CPK 178 str.). Tretysis asmuo R. B. pas atsakovę vadybininku komercijai dirbo nuo 2003-03-10 iki 2006-03-17 pagal 2003-03-09 sudarytą darbo sutartį Nr. 3, kurios 10 p. buvo numatytos jo darbo funkcijos: pirkti ir parduoti prekes, tvarkyti muitinės dokumentus, sudaryti sutartis. Nei darbo sutartyje, nei pareiginiuose nuostatuose nėra nurodyta, kad minėtas asmuo, atlikdamas darbo sutartyje konkrečiai nurodytus pavedimus, dar privalo gauti atskirą atsakovės įgaliojimą. Tokios tvarkos buvimo pas atsakovę, kai sutartyje aiškiai nurodyta, kad darbuotojas turi teisę sudaryti sutartis, protingai negalėjo tikėtis ir ieškovė, kiek apdairi ir rūpestinga ji bebūtų buvusi. Teiginys, kad ieškovei nebuvo pateikta trečiojo asmens darbo sutartis, pagrįsta tik atsakovės samprotavimu dėl neteisingai nurodytos trečiojo asmens pareigybės. Pavedimas sudaryti sutartis atsakovės vardu atitinka DK 95 str. reikalavimus dėl darbo funkcijų nustatymo, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl yra teisėtas ir turi būti pripažįstamas kaip darbuotojo darbo funkcija (b. l. 38–39, 40–41). Tokia darbo sutarties nuostata rodo darbdavio siekimą darbuotojui nustatyti pareigą ne tik pirkti ir parduoti prekes, bet ir sudaryti sutartis. Pagal CK 2.185 str. 1 d., atstovaujamasis gali pavesti savo darbuotojams atlikti veiksmus, kurie tam tikroje verslo srityje yra kasdieniniai ir įprastiniai, neišduodamas prokūros. Kadangi prokūra yra speciali įgaliojimo rūšis, atskirais atvejais galima taikyti įstatymo analogiją. Darbo sutartyje nustatytos komercijos vadybininko pareigos apima prekių pardavimo, pirkimo ir sutarčių pasirašymo funkcijas, kurios šios specialybės darbuotojui įmonėje pavestos kaip įprastos darbo funkcijos. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad atskiro įgaliojimo sudaryti minėtam sandoriui išduoti nebuvo būtina. PVM sąskaitoje nurodytas pirkėjo pavadinimas ir pagrindiniai rekvizitai, leidžiantys identifikuoti juridinį asmenį pirkėja UAB ,,REM 7”, o tai, kad sąskaitoje nenurodyti įgaliojimo duomenys, kai jis, kaip šiuo metu nustatyta, atsakovę atstovavusiam asmeniui nebuvo išduotas, šio dokumento nedaro negaliojančiu ir neatleidžia atsakovės nuo pareigos įvykdyti prievolę. Todėl apeliacinio skundo motyvas, kad ieškovė žinojo ar turėjo žinoti, jog R. B. neturi teisės sudaryti pirkimo–pardavimo sandorio neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrįsti.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš atsakovės valstybei ir ieškovei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d., 96 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB ,,REM 7” (į. k. 148512253, buveinė - Ramygalos g. 32-4, Panevėžyje):

-į valstybės pajamas – 18 (aštuoniolika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu;

-UAB ,,Multikontraktas” (į. k. 110666763) – 1000 (vieną tūkstantį) Lt advokato pagalbai apmokėti.