Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. gynėjo advokato Gintaro Griciaus ir nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą V. Z. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per laisvės apribojimo laikotarpį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, ir priteista nukentėjusiajam R. Z. 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinės žalos ir 400 Eur (keturi šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų iš M. U., o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iš jo tėvų B. U., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. U., a. k. (duomenys neskelbtini) Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. U. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės mėn. 21 d., apie 11:30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimnazijos patalpose, ant laiptų, aplinkinių asmenų akivaizdoje tyčia vieną kartą kumščiu trenkė R. Z. į veidą, tuo padarydamas viršutinės lūpos sumušimą, sukeldamas R. Z. fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdydamas R. Z. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. U. gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą V. Z. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Taigi iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nuteistojo gynėjas savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad nuteistojo gynėjas tik jo ginamajam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Vis dėlto teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundus argumentus, konstatuoja, kad, sprendžiant nuteistojo M. U. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Nuteistojo kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Šiame kontekste pažymima, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka norint nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų), paties nuteistojo parodymus, rašytinius įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl jų. Pats nuteistojo gynėjas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Todėl nuteistojo gynėjo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Dėl to teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas, ir todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien dėl to, kad nuteistojo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, šios išvados savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Taigi nors nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu ir prašo M. U. išteisinti, tačiau tai, kad būtent nuteistasis betarpiškai realizavo visus jo gynėjo ginčijamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, patvirtina: nukentėjusiojo R. Z. parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, kai jis parodė, kad jau lipant laiptais M. U. jį stipriai pastūmė, po to jis atsisukęs paklausė, kodėl, M. U. neatsakė, todėl jis lipo link jo paklausti, kodėl taip elgiasi, ir tuomet M. U. atsisukęs trenkė jam kumščiu į viršutinę lūpą (50–51 b. l.); tokius nukentėjusiojo parodymus atitinkantys jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kai jis buvo parodęs, kad M. U. jam kumščiu vieną kartą trenkė į veidą, tiksliau, į lūpas, jam bėgo kraujas iš viršutinės lūpos, jam buvo sužaloti trys dantys (ikiteisminio tyrimo medžiagos 8 b. l.); nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą V. Z. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai ji parodė, kad tą dieną jai paskambino seselė ir pasakė, kad yra sumuštas jos sūnus R.. Jam buvo sumušta lūpa (51 b. l.); ikiteisminio tyrimo metu duoti ir apylinkės teismo posėdžio metu pagarsinti liudytojos V. Z. parodymai, kai ji parodė, kad gimnazijos medicinos seselė jai pasakė, kad jos sūnui R. yra sumuštas veidas, jai R. sakė, kad jį sumušė M. U., sudavė kumščiu vieną kartą į veidą (ikiteisminio tyrimo medžiagos 16 b. l.); ikiteisminio tyrimo metu duoti ir apylinkės teismo posėdžio metu pagarsinti liudytojo A. M. parodymai, kai jis buvo nurodęs matęs, kaip atsisukęs M. (U.) ranka vieną kartą trenkė R. į veidą, R. užsidengė veidą, nulipo laiptais žemyn (ikiteisminio tyrimo medžiagos 20 b. l.); ikiteisminio tyrimo metu duoti ir apylinkės teismo posėdžio metu pagarsinti liudytojo Š. A. parodymai, kai jis parodė matęs, kaip M. U. darė judesį į jį abiem rankom, jam pasirodė, kad stūmė veido srityje, nematė, ar jis sudavė smūgį, bet iškart po to tas nepažįstamasis užsidengė ranka veidą ir nulipo žemyn (ikiteisminio tyrimo medžiagos 21 b. l.); specialisto išvada Nr. G 870/14(04), iš kurios matyti, kad R. Z. buvo padarytas sužalojimas – viršutinės lūpos sumušimas, tikėtina, kad sužalojimas padarytas tiesioginiu trauminiu poveikiu, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis, t. y. R. Z. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (14–15 b. l.).

Taigi pirmiau išdėstyti duomenys patvirtina, kad M. U. tyčia vieną kartą kumščiu trenkė R. Z. į veidą ir taip nežymiai sutrikdė R. Z. sveikatą, ir tai jis padarė iš asmeninių paskatų, o ne todėl, kad būtų kilusi būtinosios ginties situacija.

Todėl, nors apeliantui ir neaišku, kuo konkrečiai kaltinamas M. U., nes jam pareikštas kaltinimas yra nesuprantamas, tačiau, kaip matyti iš nuteistajam pareikšto kaltinimo, jame yra nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas, konkretūs jo veiksmai ir kitos aplinkybės, taigi pareikštas kaltinimas nuteistajam gana konkretus, jame, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas, nurodyta, kokius konkrečius veiksmus atliko nuteistasis.

Ir nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojų A. M. ir Š. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, tebuvo tik jų išvados, padarytos patiems įvertinus situaciją, vis dėlto patys liudytojai A. M. ir Š. A., apylinkės teismo posėdžio metu pagarsinus jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, patvirtino, kad jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo teisingi (53–54 b. l.). Maža to, šių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka ir kitus bylos duomenis – viso proceso metu tapačius ir nuoseklius nukentėjusiojo parodymus ir specialisto išvadą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, remiasi ne teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais liudytojų A. M. ir Š. A. parodymais (53–54 b. l.), o ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pagarsintais ir kaip teisingais jų patvirtintais parodymais (ikiteisminio tyrimo medžiagos 20–21 b. l.).

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veiką pirmosios instancijos teismas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo – įrodyta, todėl nuosprendį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kaip to yra prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas – atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka ir nukentėjusiojo R. Z. atstovė pagal įstatymą V. Z.. Apeliantė skundu prašo priteisti iš nuteistojo M. U. nukentėjusiojo R. Z. atžvilgiu turtinę – 27,65 eurų, neturtinę – 2000 eurų žalą, pripažinti visas nukentėjusiojo R. Z. turėtas 1226,54 eurų išlaidas už advokato teisinę pagalbą pagrįstomis išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistojo M. U., bei priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme, o M. U. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, priteisti iš jo tėvų B. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį.

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiojo R. Z. atstovė pagal įstatymą V. Z. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 27,65 eurų turtinės, 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, bei dėl proceso išlaidų už advokato pagalbą priteisimo (3 b. l.).

Apylinkės teismas, svarstydamas nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą V. Z. pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumą, nurodė, kad civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti atmestinas, nes neįrodyta, kad šios išlaidos nukentėjusiojo ir jo atstovės pagal įstatymą buvo patirtos būtent dėl šios nusikalstamos veikos (64 b. l.). Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Žala remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsniu yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

Byloje nustatyta, kad viršutinės lūpos sumušimą, o tai lėmė R. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusysis patyrė dėl neteisėtų M. U. veiksmų. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. G 870/14(04), matyti, kad nukentėjusysis R. Z. į (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centrą kreipėsi 2014-05-21 dėl veido sumušimo. Jo medicininėje kortelėje įrašyta, kad lūpa patinusi, kraujuoja, kliba dantis viršuje. Konsultuotas odontologo. Viršutinio žandikaulio kairės pusės 1, 2 ir 3 dantys palikti stebėti (15 b. l.). Iš 2014 m. gegužės 26 d. UAB „B.“ odontologijos kabineto kvito (17 b. l.), nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą V. Z. ir paties nukentėjusiojo parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu (50, 51 b. l.), matyti, kad 2014 m. gegužės 26 d. UAB „B.“ odontologijos kabinete R. Z. buvo padaryta viršutinių dantų rentgenograma patikrinti, ar nepažeisti dantų nervai. Prie civilinio ieškinio pridėtas Kasos pajamų orderio kvitas UTI Nr. 3771424 patvirtina, kad nukentėjusysis dėl šios procedūros patyrė 20 Lt išlaidas, tai atitinka 5,79 Eur sumą. Taip pat byloje esantys „C.“ vaistinės (11, 48 Lt, atitinkamai 3,32 Eur) ir UAB „N. d.“ (63, 98 Lt, atitinkamai 18,52 Eur) pirkimo čekiai (16 b. l.) patvirtina, kad 2015-05-21, t. y. tą dieną, kai prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, „C.“ vaistinėje buvo pirkti vaistai „Kamistad N“ – burnos gleivinės gelis, kuris malšina burnos gleivinės skausmą, naikina mikroorganizmus, mažina uždegimą, o 2015-05-26 pirkimo čekis patvirtina, kad tą dieną buvo vyktą pas odontologą į (duomenys neskelbtini). Įvertinus šiuos duomenis, yra pagrindas manyti, kad nukentėjusiajam padaryta ir dokumentais pagrįsta turtinė žala įrodyta ir iš viso ji sudaro 27,63 Eur (18,52 Eur + 3,32 Eur + 5,79 Eur).

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms iš nuteistojo M. U. nukentėjusiajam R. Z. priteistinas 27,63 Eur turtinės žalos atlyginimas, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, – iš jo tėvų B. U., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. U., a. k. (duomenys neskelbtini) Atitinkamai skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Taip pat nukentėjusiojo R. Z. atstovė pagal įstatymą V. Z. apeliaciniu skundu prašo priteisti iš nuteistojo M. U. ir neturtinę – 2000 Eur žalą. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nežymus sveikatos sutrikdymas R. Z. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, sukėlė fizinį skausmą, tačiau pažymima tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas išsamiai motyvavo savo sprendimą priteisti nukentėjusiajam 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas atsižvelgė į padaryto sužalojimo pobūdį ir sunkumą, jo sukeltas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra teisingas ir proporcingas padarytiems sužalojimams, jų sukeltiems išgyvenimams, ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, formuojamai teismų praktikai. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad šioje byloje nukentėjusiajam R. Z. neturtinė žala priteista laikantis CK 6.250 ir 6.283 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, atitinka teismų praktiką ir negali būti vertinama kaip per maža.

Taip pat nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą V. Z. apeliaciniu skundu yra prašoma pripažinti visas nukentėjusiojo R. Z. turėtas 1226,54 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą pagrįstomis išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistojo M. U.. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Byloje esantys duomenys – pinigų priėmimo kvitai – patvirtina, kad nukentėjusiojo R. Z. atstovė pagal įstatymą V. Z. už atstovavimą, dokumentų surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas advokatui J. Malininui iš viso sumokėjo 1226, 54 Eur (1051, 32 Eur (3630 Lt) (18 b. l.) ir 175, 22 Eur (48 b. l.). Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byla nėra sudėtinga, jos medžiagą sudaro vienas tomas, byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta per du posėdžius, sprendžia, kad nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą prašoma priteisti pinigų suma advokato paslaugoms apmokėti yra per didelė, todėl apylinkės teismo sumažinta pagrįstai.

Apeliacinio proceso metu nukentėjusiojo atstovas advokatas J. Malininas pateikė pinigų priėmimo kvitą už nukentėjusiojo R. Z. atstovavimą apeliacinės instancijos metu, dokumento surašymą, patarimą ir kitas teisines paslaugas (77 b. l.). Nukentėjusiojo atstovo pateiktas pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad nukentėjusysis už atstovavimą teisme, dokumento surašymą, patarimą ir kitas teisines paslaugas advokatui J. Malininui sumokėjo 60,50 Eur. Kadangi byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama ir pagal nukentėjusiojo R. Z. atstovės pagal įstatymą V. Z. apeliacinį skundą, kuris šiuo sprendimu pripažįstamas iš dalies pagrįstu, nukentėjusiajam R. Z. iš nuteistojo M. U. priteistina 60,50 Eur, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iš jo tėvų B. U., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. U., a. k. (duomenys neskelbtini)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nuosprendį pakeisti:

priteisti nukentėjusiajam R. Z. iš nuteistojo M. U. 27,63 Eur turtinei žalai atlyginti, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iš jo tėvų B. U., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. U., a. k. (duomenys neskelbtini)

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo M. U. gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti nukentėjusiajam R. Z. iš nuteistojo M. U. 60,50 Eur turėtų išlaidų už suteiktą teisinę advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iš jo tėvų B. U., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. U., a. k. (duomenys neskelbtini)