Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Taip pat Nutarime teigiama, jog Bendrovė 2021 m. balandžio 20 d. perdavusi 245,77 t. nepavojingų atliekų ne atliekas tvarkančiai įmonei bei neturėdama teisėtą šių atliekų perdavimą patvirtinančių dokumentų, pažeidė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Leidimų taisyklės) nuostatas. Departamentas atsižvelgdamas į nustatytus pažeidimus bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) nuostatomis nutarė pareiškėjai skirti 5000,00 Eur ekonominę sankciją.

Vadovaujantis teisės aktų, reglamentuojančių nuotekų dumblo naudojimą žemės ūkyje, nuostatomis matyti, jog apdorotas nuotekų dumblas – tai ne trumpiau kaip vienus metus laikytas arba biologiniu, cheminiu ar terminiu būdu paveiktas nuotekų dumblas, kurio savybė fermentuotis ir keliamas pavojus sveikatai ir aplinkai jį naudojant yra sumažintas. Pareiškėja pabrėžia, jog nuotekų valyklose nuotekų valymas vyksta aerotankuose biologiniu būdu. Susidariusio aktyvaus dumblo perteklius yra šalinamas iš technologinio valymo proceso ir sausinamas panaudojant cheminius priedus. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad minėtos aplinkybės įrodo, jog nuotekų dumblo apdorojimo veikla yra faktiškai vykdoma Bendrovėje ir įeina į jos nuotekų valymo veiklą pagal išduotą Leidimą, todėl atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neturėjo teisės perduoti atliekas.

Taip pat remiantis galiojančiais teisės aktais, apdorotas dumblas gali būti perduodamas ne tik atliekų tvarkytojui, bet ir asmeniui, turinčiam teisę naudoti dumblą žemės ūkio srityje tręšimui. Nagrinėjamu atveju tiek ginčo dumblas, tiek jo naudotojas atitiko visus teisės aktų reikalavimus. Dumblas buvo išlaikytas ilgiau nei vienerius metus, turėjo išduotą sertifikatą ir buvo įvertintas sunkiųjų metalų ir biogeninių medžiagų faktinis kiekis, pateksiantis į dirvožemį tręšimo metu. Ūkininkas, kuriam buvo perduotas dumblas, turėjo suderintą nuotekų dumblo tręšimo planą, kuriame buvo aiškiai nurodyta, kad numatomas tręšimui naudoti dumblas bus imamas iš Bendrovės nuotekų valyklų.

Pareiškėjos nuomone akivaizdu, jog surašant Nutarimą buvo suklysta dėl esminių faktinių aplinkybių ir taikytinų teisės aktų. Bendrovė turėjo teisę perduoti dumblą ūkininkui ne kaip atliekų tvarkytojui, o kaip teisėtam apdoroto dumblo naudotojui. Bendrovės veiksmuose nėra AAĮ 55 straipsnio 3 dalyje ir 88 straipsnio 5 dalyje nustatytų pažeidimų sudėčių požymių, todėl yra teisinis bei faktinis pagrindas panaikinti Nutarimą.

Teigia, jog nėra ginčo, kad Bendrovė veiklą vykdo pagal Leidimą ir turi patvirtinusi Reglamentą (tik atliekų naudojimo veiklos kodu R13) ir kad ji atliekų tvarkytojų valstybės registre yra registruota atliekų naudojimo veiklai, t. y. nuotekų dumblo laikymo veiklai. Atkreipia dėmesį, jog Taisyklių 2 priedo 2 lentelėje yra nurodyta, jog atliekų naudojimo kodas R13 apima R1-R12 veikloms naudoti skirtų atliekų laikymą, tačiau ne atliekų apdorojimo veiklai.

Pareiškėja vykdydama veiklą biologinio valymo metu susidarantį perteklinį dumblą apdoroja nuotekų valyklose, kur jis aerobiškai stabilizuojamas, nusausinamas slėginiu procesu, panaudojant flokuliantus, tačiau nei Leidime, nei atliekų naudojimo ir šalinimo techniniame reglamente nėra nustatyta teisė vykdyti atliekų apdorojimo veiklą. Iš esmės Bendrovė turėtų turėti Leidime specialiąją dalį atliekų apdorojimo veiklai nurodant atitinkamą atliekų naudojimo veiklos kodą, Reglamente numatyti visus technologinius dumblo apdorojimo procesus ir įregistruoti numatytai veiklai atliekų tvarkytojų valstybės registre. Šiuo konkrečiu atveju Leidime specialiosios dalies atliekų apdorojimo veiklai nėra, o Reglamente aprašyta tik atliekų naudojimo veikla kodu R13, t. y. tik miesto buitinių nuotekų dumblo laikymui. Atsakovas pažymi, kad Reglamento 3.6 punkte nurodyta, jog įmonė pati nešalina atliekų, o saugo jas R13 būdu.

Departamentas pabrėžia, jog vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 13 dalimi, neturintis teisės pats apdoroti atliekas asmuo, kuris apdorojo atliekas arba kuris perdavė atliekas subjektams neturėdamas teisėtą atliekų perdavimą patvirtinančio dokumento, laikomas apdorojusiu atliekas neturint tam teisės.

Pareiškėja neturėdama teisės vykdyti dumblo apdorojimo veiklos, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, privalėjo dumblą perduoti tik atliekų tvarkytojams, tačiau ji 245,77 t. dumblo perdavė ūkininkui, kuris nėra atliekų tvarkytojas, kaip numatyta Atliekų tvarkymo įstatyme. Nors pareiškėja tvirtina, kad tiek ginčo dumblas, tiek dumblo naudotojas atitiko visus teisės aktuose taikomas nuostatas, tokia eiga būtu teisėta tik tuo atveju, jei pati Bendrovė turėtu leidimą atliekų apdorojimo veiklai. Kadangi pareiškėja tokio leidimo neturėjo, ji neturėjo teisės dumblo perduoti ūkininkui.

Pareiškėja susipažinusi su Akto bei Protokolo turiniu, 2021 m. rugsėjo 20 d. atsakovui pateikė rašytinius paaiškinimus. Paaiškinimuose pareiškėja akcentuoja, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 349 „Dėl Nuotekų dumblo tvarkymo ir panaudojimo reikalavimų patvirtinimo“ patvirtintų Nuotekų dumblo tvarkymo ir panaudojimo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) nuostatomis, apdorotas dumblas gali būti perduodamas ne tik atliekų tvarkytojui, bet ir asmeniui, turinčiam teisę naudoti dumblą žemės ūkyje tręšimui. Ginčo dumblas, tiek dumblo naudotojas atitiko visus teisės aktų reikalavimus. Dumblas buvo tinkamai apdorotas, turėjo galiojantį sertifikatą ir įvertintas sunkiųjų metalų ir biogeninių medžiagų faktinis kiekis, pateksiantis į dirvožemį dumblo tręšimo metu. Taip pat ūkininkas, kuriam buvo perduotas dumblas, turėjo Aplinkos apsaugos agentūros ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos suderintą nuotekų dumblo tręšimo planą, kuriame aiškiai nurodyta, jog numatomas tręšimui naudoti dumblas bus imamas iš Bendrovės nuotekų valyklų. Pareiškėjos nuomone akivaizdu, kad ji turėjo teisę perduoti dumblą ūkininkui, ne kaip atliekų tvarkytojui, o kaip teisėtam dumblo naudotojui, turinčiam leidimą naudoti nuotekų valyklose susidarantį dumblą.

Atsakovas išnagrinėjęs juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų bylą priėmė Nutarimą, kuriuo vadovaujantis AAĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei AAĮ 51 straipsniu nutarė už pažeidimą numatytą AAĮ 55 straipsnio 3 dalyje pareiškėjai skirti 5000,00 Eur ekonominę sankciją, o už pažeidimą numatytą AAĮ 88 straipsnio 5 dalyje pareiškėjai taip pat skirti 5000,00 Eur ekonominę sankciją. Vadovaujantis AAĮ 51 straipsnio 6 dalimi pareiškėjai buvo paskirta galutinė ekonominė sankcija – 5000,00 Eur.

Reikalavimų 4 punktas teigia, jog dumblo turėtojas gali perduoti dumblą tik teisę jį naudoti turinčiam dumblo naudotojui. Jei dumblas bus naudojamas Lietuvos Respublikos teritorijoje, dumblo naudotojas privalo turėti su Aplinkos apsaugos agentūra suderintą tręšimo planą, parengtą pagal Reikalavimų 5 punkto reikalavimus arba rekultivavimo projektą, nurodytą Reikalavimų 11 punkte. Jei nuotekų dumblas bus naudojamas kitoje šalyje, jis turi būti vežamas vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 reikalavimais. Apdorotas nuotekų dumblas (toliau – apdorotas dumblas) – ne trumpiau kaip vienus metus laikytas biologiniu (kompostavimo, anaerobinio apdorojimo ar kitu būdu), cheminiu ar terminiu būdu arba kitaip paveiktas nuotekų dumblas, kurio savybė fermentuotis ir keliamas sveikatai ir aplinkai pavojus jį naudojant yra sumažintas (Reikalavimų 3.1 punktas). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog nuotekų dumblo turėtojas, gali jį perduoti dumblo naudotojui, tik prieš tai atlikus dumblo apdorojimo veiksmus. Nagrinėjamu atveju abi proceso šalys sutinka, kad ūkininkui perduotas nuotekų dumblas atitinka Reikalavimų nuostatas, todėl akivaizdu, jog pareiškėja atliko atliekų t. y. dumblo apdorojimo veiksmus.

Remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2021-01-01 iki 2021-07-01) 2 straipsnio 7 dalimi atliekų apdorojimas – atliekų naudojimo ar šalinimo veikla, įskaitant jų paruošimą naudoti arba šalinti. Tuo tarpu atliekų laikymas – naudoti skirtų nepavojingųjų atliekų laikymas iki apdorojimo ne ilgiau kaip trejus metus, naudoti skirtų pavojingųjų atliekų laikymas iki apdorojimo ne ilgiau kaip vienus metus ir šalinti skirtų atliekų laikymas iki apdorojimo ne ilgiau kaip vienus metus, išskyrus laikinąjį laikymą atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą akivaizdu, kad teisės aktuose yra numatyta imperatyvi prievolė asmenims, prieš pradedant eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą, o jį gavus, eksploatuoti įrenginį nepažeidžiant leidime nustatytų sąlygų.

Leidimo 8 punkte „Ūkinės veiklos aprašymas“ dalyje „Dumblo tvarkymas“ teigiama, jog biologinio valymo metu susidaręs perteklinis dumblas yra tvarkomas Nidos ir Juodkrantės nuotekų valymo įrenginiuose esančiuose dumblo tvarkymo ūkiuose, kuriuos susidaro dumblo tirštinimo ir sausinimo įrenginiai, bei nusausinto ir avarinio dumblo aikštelės. Dumblo sausinimui yra naudojamas flokuliantas. Nusausintas dumblas yra kaupiamas nusausinto dumblo kaupimo aikštelėse Nidoje ir Juodkrantėje. Preilos ir Pervalkos NVĮ susidaręs perteklinis dumblas yra vežamas į Nidos NVĮ sausinimui. Leidimo 27.2 punkte „Atliekų naudojimas ir/ar šalinimas“ nurodoma, jog buitinių nuotekų valymo dumblas Nidoje bei Juodkrantėje yra nepavojinga atlieka ir jos šalinimo būdui yra suteiktas kodas R13 (R1-R12 nurodytais būdais naudoti skirtų atliekų laikymas). Tuo tarpu Leidimo 27.3 punkte teigiama, kad Bendrovė atliekų nešalina.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog dumblas atitinka visas Reikalavimų nuostatas ir ūkininkas turėjo teisę jį naudoti dirvožemio tręšimui nagrinėjamu atveju yra nereikšmingos, kadangi teisėje galioja bendrasis principai ex injuria jus non oritur (iš ne teisės negali atsirasti teisė) ir nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali turėti naudos iš teisės pažeidimo) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-226-248/2018; 2021 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-92-313/2021 ir kt.).

Tuo tarpu Taisyklių (bylai aktuali redakcija galiojusi nuo 2018-12-06 iki 2021-10-09) 7 punktas reglamentuoja, kad atliekų turėtojas Atliekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkymo įmonei, turinčiai teisę tvarkyti atliekas, pagal rašytinės formos sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo, arba gali tvarkyti pats, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę šią veiklą vykdyti. Šis punktas netaikomas komunalinių atliekų turėtojams, atliekas tvarkantiems savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Atliekų turėtojas, pats arba per vežėją perdavęs atliekas atitinkamas atliekas apdorojančiai įmonei prekiautojui atliekomis, tarpininkui, privalo turėti atliekų perdavimą patvirtinantį dokumentą (pvz., sąskaitą faktūrą; atliekų perdavimo–priėmimo aktą; atliekų vežimo lydraštį, kuriame turi būti nurodyti perduotų atliekų pavadinimas, atliekų kodas pagal atliekų sąrašą (Taisyklių 1 priedas) ir svoris, atliekų perdavimo data (Taisyklių 9 punktas).

Remiantis anksčiau minėtu ir įvertinus aplinkybę, jog pareiškėja neturėjo teisės pati tvarkyti ar apdoroti nuotekų valyklose susikaupusio dumblo, akivaizdu, kad Bendrovė turėjo prievolę perduoti dumblą atliekų tvarkytojui ir gauti tai patvirtinantį dokumentą. Pažymėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 13 dalis reglamentuoja, kad neturintis teisės pats apdoroti atliekas asmuo, kuris apdorojo atliekas arba kuris perdavė atliekas šio straipsnio 9 dalyje nurodytiems subjektams neturėdamas teisėtą atliekų perdavimą patvirtinančio dokumento, laikomas apdorojusiu atliekas neturint tam teisės.

AAĮ 50 straipsnio 1 dalis numato, kad Pareigūnas, išnagrinėjęs bylą dėl ekonominės sankcijos skyrimo, priima nutarimą: 1) skirti ekonominę sankciją arba; 2) nutraukti bylą dėl ekonominės sankcijos skyrimo, jeigu nėra pažeidimo sudėties arba yra kitų šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, arba; 3) atlikti papildomą tyrimą byloje, jeigu bylą dėl ekonominės sankcijos skyrimo nagrinėjantis pareigūnas nustato, kad byloje trūksta įrodymų, kad būtų galima priimti pagrįstą nutarimą.

Vadovaujantis AAĮ 51 straipsnio 1 dalimi skiriant juridiniam asmeniui ekonominę sankciją, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, juridinio asmens atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padaręs pažeidimą juridinis asmuo savo noru ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdamas užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams arba juos sumažinti ir likviduoti, atlygino padarytą žalą (nuostolius) aplinkai ir kitiems asmenims, padėjo tyrimo metu (AAĮ 51 straipsnio 2 dalis). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad juridinis asmuo kliudė vykdyti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą arba tęsė pažeidimą, nepaisydamas kompetentingos institucijos įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (AAĮ 51 straipsnio 3 dalis). Konkretus baudos dydis nustatomas pagal šio įstatymo straipsniuose, numatančiuose sankcijas už juridinių asmenų padarytus pažeidimus, numatytą minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, įvertinus aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą (AAĮ 51 straipsnio 4 dalis).

AAĮ 55 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ūkinės ar kitokios veiklos vykdymas, objektų naudojimas neturint taršos leidimo arba neįregistravus įrenginio, kai pagal teisės aktus toks leidimas yra reikalingas arba pagal teisės aktus toks įrenginys turi būti įregistruotas, užtraukia baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimt tūkstančių eurų.

Tuo tarpu AAĮ 88 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog 25 tonų ir didesnio nepavojingųjų atliekų kiekio perdavimas asmeniui, kuris neturi teisės tvarkyti šias atliekas, nepriklausomai nuo to, ar su šiuo asmeniu sudaryta rašytinės formos sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo, arba tokio paties kiekio nepavojingųjų atliekų perdavimas asmeniui, kuris turi teisę tvarkyti šias atliekas, tačiau su šiuo asmeniu nėra sudaryta rašytinės formos sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo, arba tokio paties kiekio nepavojingųjų atliekų perdavimas asmeniui, kuris turi teisę tvarkyti šias atliekas, tačiau su šiuo asmeniu sudarytoje rašytinės formos sutartyje dėl šių atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo numatytas mažesnis atliekų kiekis negu perduotų atliekų kiekis, užtraukia baudą nuo penkių tūkstančių iki aštuonių tūkstančių eurų.

Atkreiptinas dėmesys, jog AAĮ 51 straipsnio 6 dalis numato, jog kai vienas juridinis asmuo padaro du arba daugiau pažeidimų, ekonominė sankcija skiriama už kiekvieną teisės pažeidimą atskirai. Jeigu asmens vienu metu padaryta veika ar veikos užtraukia atsakomybę pagal kelis šio įstatymo straipsnius ar straipsnio dalis, šiam asmeniui skiriama bauda pagal sankciją, nustatytą už sunkesnį iš pažeidimų. Įvertinus AAĮ 55 straipsnio 3 dalyje bei AAĮ 88 straipsnio 5 dalyje nustatytas pažeidimų sankcijas, konstatuotina, jog AAĮ 55 straipsnio 3 dalyje nurodytas pažeidimas laikytinas sunkesniu, todėl atsakovas pagrįstai Nutarimu nusprendė pareiškėjai skirti sankcija už AAĮ 55 straipsnio 3 dalyje reglamentuotą pažeidimą.

Vadovaujantis AAĮ 52 straipsniu skundą dėl nutarimo skirti ekonominę sankciją nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes (dėl kurių atitinkama bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šio įstatymo nustatyta minimali bauda už juridinio asmens padarytą teisės pažeidimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas proporcingumo principą, yra nurodęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija), šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas); už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, tačiau neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (2001 m. spalio 2 d. nutarimas).