Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės), Aušros Valinskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-01 nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. G., tačiau dėl jo apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis veikdamas bendrai su A. G., neteisėtai platino psichotropinę medžiagą. O būtent už tai, kad jis su A. G. 2015-04-10 tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, Vilniaus mieste, A. G. įgijus ne mažiau kaip 1,179 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, A. G. ir R. V., turėdami tikslą įgytą psichotropinę medžiagą platinti, ją perduoti tiksliai nenustatytiems Vilniaus pataisos namuose bausmę atliekantiems nuteistiesiems, 1,179 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino supakavo į paketą kartu su mobiliojo ryšio telefonų aparatais ,,Samsung“ ir ,,Nokia“ bei 6 SIM kortelėmis ir 2015-04-10, apie 16 val., paketą perdavė M. K., nuslėpdami nuo pastarojo, kad pakete yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas. Po to M. K., 2015-04-10, apie 16.45 val., paketą, kuriame buvo 1.179 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, permetė į Vilniaus pataisos namų, esančių Rasų g. 8., Vilniuje, teritorijos draudžiamą zoną ir tokiu būdu išplatino psichotropinę medžiagą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis - kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką suvokia, kad inter alia kitaip platinamos medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos ar jų pirmos kategorijos pirmtakai, ir nori taip veikti.

Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-458/2014).

Apylinkės teismo išvadą, kad tiek R. V., tiek A. G. veikdami bendrai, rūpinosi nuteistajam R. M. reikalingų mobiliųjų telefonų, SIM kortelių bei psichotropinių medžiagų įgijimu patvirtina ir kita bylos medžiaga: 2015-04-10 apžiūros protokolo duomenimis, pakete buvo įdėtas permatomas plastikinis užspaudžiamas maišelis su šviesios spalvos medžiaga, 6 SIM kortelės – PILDYK, mobiliojo ryšio telefonai „Samsung“ ir „Nokia“. 2015-04-23 specialisto išvada Nr. 140-(2732)-IS1-2841 nustatyta, kad minėtame plastikiniame maišelyje buvo 1,179 g psichotropinės medžiagos-metamfetamino. Psichotropinės medžiagos – metamfetamino taip pat rasta ir 2015-04-10 paimtose R. V. rankų nuoplovose (t. 1, b. l. 23-24). 2015-09-21 specialisto išvadoje Nr. 140-(2733)-IS1-6126 nurodyta, kad ant pateikto tirti plastikinio užspaudžiamo maišelio rasta susimaišiusių dviejų vyrų biologinių pėdsakų, kurių genotipai sutampa su A. G. ir R. V. genotipais. Ant mobilaus ryšio telefono „Nokia“ ir mobilaus ryšio telefono „Samsung“ rasta susimaišiusių dviejų vyrų biologinių pėdsakų, kurių genotipai sutampa su A. G. ir R. V. genotipais. A. G., R. V. ir M. K. sulaikyti 2015-04-10, apie 17.20 val., Vilniuje, Geležinkelio g. 6 (t. 2, b. l. 22), t. y. praėjus kiek daugiau nei valandai po nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat 2015-04-10 medicininės apžiūros metu nustatyta, kad abu nuteistieji yra vartoję amfetaminą (t. 2, b. l. 80, 200). R. V. negalėjo teisme paaiškinti kaip jo šlapime atsirado amfetamino pėdsakai, neigė vartojęs narkotines/psichotropines medžiagas, nurodė, kad jas galimai jam įmaišė į gėrimą ankstesnių išgertuvių metu. Tačiau byloje nustatyti faktai byloja ką kitą, nes metamfetamino rasta ne tik jo šlapime, bet ir ant rankų. R. V. DNR rasta ir ant plastikinio maišelio, kuriame buvo psichotropinė medžiaga.

Apeliantas nurodo, kad jo DNR pėdsakai rasti ant maišelio, nes maišelį A. G. davė tuo metu, kai buvo parduoti mobiliojo ryšio telefonai. Tačiau šia apelianto versija nėra pagrindo tikėti, nes baudžiamojo proceso eigoje jie nekartą juos keitė. Pažymėtina tai, kad A. G. maišelio iš R. V. paėmimo aplinkybę nurodė tik teisme. Be to, teisme duodant parodymus nuolat painiojosi. Nuteistasis A. G. apklausiamas 2015-07-02 ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad telefonus įgijo dar prieš atvykdamas į Vilnių. Su R. V. susitiko Vilniuje. Jis niekam nežinant nuėjo pirkti metamfetamino, R. V. su kitu asmeniu liko laukti automobilyje. Metamfetaminą jam vyriškis atnešė permatomame plastikiniame užspaudžiamame maišelyje. Nuėjęs už daugiabučio, jis supakavo telefonus ir metamfetaminą ir tik tada grįžo pas R. V. ir kitą asmenį. 2015-09-29 palaikė savo parodymus, duotus 2015-07-02 apklausos metu. Apklausiamas teisme parodė, kad nuėjo narkotikų pirkti vienas, supylė į maišiuką, kuris buvo R. V.. Vėliau apklausos metu nurodė, kad narkotikai jau buvo sudėti į maišiuką, dar vėliau, kad perpylė pirktus narkotikus į R. V. duotus maišiukus. Taip pat parodė, kad telefonus ir narkotikus supakavo, apvyniojo izoliacija netoli pirkimo vietos. Izoliacijos paprašė vyriškio iš kurio pirko narkotines medžiagas. N. R. V., nes nenorėjo, kad jis žinotų. Iš išdėstyto matyti, kad nuteistasis A. G., norėdamas padėti R. V. išvengti atsakomybės, keitė parodymus, ikiteismino tyrimo metu teigė, kad amfetaminas jau buvo supakuotas polietileniniame užspaudžiamame maišelyje, o apklausiamas teisme nurodė tris skirtingas aplinkybes dėl maišelio, kuriame buvo psichotropinė medžiaga: kad supylė psichotropinę medžiagą į R. V. duotą maišelį, kad perpylė psichotropinę medžiagą į R. V. duotą maišelį, kad jam psichotropinę medžiagą atnešė jau supakuotą ir jis ją iš karto, nematant R. V., su telefonais supakavo į vieną paketą. Šias aplinkybes paneigia aukščiau paminėtos nustatytos faktinės aplinkybės, todėl apylinkės teismas pagrįstai tiek A. G., tiek A. V. parodymus vertino kritiškai.

Apeliantas nurodo, kad teismas nenustatė kaip buvo įgyta psichotropinė medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pašalino iš kaltinimo psichotropinių medžiagų įgijimą, gabenimą ir pripažino apeliantą kaltu tik dėl psichotropinės medžiagos platinimo. Kitoks platinimas yra savarankiška, viena iš alternatyvių BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų ir ji apylinkės teismo nustatyta atsižvelgiant į nusikalstamos veikos tikslą, t. y. siekį ir rūpinimąsi, kad ši psichotropinė medžiaga būtų perduota R. M.. Minėta, kad net ir dovanojimas yra laikomas neteisėtu platinimu. Nagrinėjamu atveju tai, kad paketą permetė į pataisos namų teritoriją M. K., apelianto nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas objektyvias ir subjektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes, sprendžia, kad nuteistasis R. V. ne tik aktyviais veiksmais dalyvavo R. M. reikalingų mobiliųjų telefonų perdavime, bet ir žinojo, kad pakete yra psichotropinė medžiaga, kad ji bus perduota R. M. ir to norėjo, t. y. veikė tyčia. Visa tai rodo, kad R. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Iš bylos duomenų matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Skundžiamame nuosprendyje nuteistojo gynybos versijos motyvuotai atmestos, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos. Pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Dėl bausmės

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis turi sugyventinę su kuria augina bendrą vaiką; į jo sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

R. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų metų iki aštuonerių metų. Bausmės vidurkis 5 metai.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas plačiai nemotyvavo, kodėl R. V. nustatė būtent tokį bausmės dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos bendravykdytojui teismas paskyrė 1 metais švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nors abiejų nuteistųjų asmenybės yra panašaus pavojingumo: abu nuteistieji padarė nusikalstamą veiką bendrais veiksmais, būdami teisti (A. G. nusikalstamo veikos padarymo metu buvo teistas 5 kartus, R. V. – tris) ir esant neišnykusiam teistumui, nors A. G. kaltę pripažino, tačiau abu kaltinamieji klaidino teismą, teismas nenustatė nei vieno nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kolegijos nuomone, teismas skirdamas bausmę už šį nusikaltimą nepakankamai atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą bei į kitus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus: nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, platintos psichotropinės medžiagos kiekį. Lietuvos Respublikos K. T. 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Kolegija sutinka, kad nustatant bausmės dydį turi būti atsižvelgta į tai, kad apeliantas viso proceso metu neigė savo kaltę taip vengdamas atsakomybės, tačiau atsižvelgiant į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes yra pagrindas išvadai, kad nuteistajam paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra per griežta, todėl ji švelnintina iki 2 metų 10 mėnesių. Pagrindų, kurie leistų paskirtos bausmės vykdymą atidėti, nenustatyta.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Byloje pateiktas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš R. V. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Nagrinėjamoje byloje buvo paties nuteistojo surašytas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Jis pats dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Gynėjo paskirti neprašė. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 straipsnio 3 dalis numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Bylos duomenimis nuteistasis nedirba.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš apelianto valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti netenkintinas, nes būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš R. V. pažeistų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo (nuteistojo) teisę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 332 straipsniu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nuosprendžio dalį dėl R. V. paskirtos bausmės ir ją sušvelninti:

R. V., nuteistam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirti 2 (dvejų) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.

Nepriteisti iš nuteistojo R. V. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Nutartis gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui per tris mėnesius nuo jos paskelbimo dienos.