- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-01
- Bylos Nr.
- I-3137-643/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02401-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Ernestas Spruogis, Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 1.17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Mariaus Bajoro, Ernesto Spruogio ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vildai Vaičiūnienei ir atsakovo atstovui Tomui Moleikaičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimu (b.l. 1-3), vėliau patikslintu pareiškimu (b.l. 27) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 30-1251 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarčių sudarymo“ 1-3 punktus.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. gegužės 22 d. priėmė įsakymą Nr. 30-1251 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarčių sudarymo“ (toliau - ir ginčijamas įsakymas). 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) redakcija iš esmės pakeitė iki tol galiojusį teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo reglamentavimą, todėl šiuo metu ginčijamas įsakymas neatitinka TPĮ nuostatų.
Pagal esamą reglamentavimą fiziniai ir juridiniai asmenys teritorijų planavimo procese yra laikomi planavimo iniciatoriais, o ne planavimo organizatoriais, todėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių, pasirašant su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi sutartį, įgyti negali. Ginčijamas įsakymas turi būti panaikintas, kadangi pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas 2015 m. kovo 31 d. pateikė atsakovui teikimą Nr. 1T-2 dėl ginčijamo įsakymo panaikinimo, tačiau teikimas nebuvo įvykdytas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė reikalavimus palaikė ir prašė pareiškimą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodo, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 635 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuris galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d., pagrindu. Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus TPĮ pakeitimams Vilniaus miesto savivaldybė neperduoda detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų fiziniams ar juridiniams asmenims. Apie tai paskelbta informacija oficialiame Vilniaus miesto savivaldybės tinklapyje. Ginčijamas įsakymas panaikintas nebuvo, kadangi tam nebuvo būtinybės. Tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir fizinių/juridinių asmenų, pasirašiusių sutartis, susiklostė tęstiniai teisiniai santykiai, todėl naikinti ginčijamą įsakymą, sutartimis sulygtų pareigų šaltinį, būtų netikslinga. Įsakymo galiojimu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisių statuso aiškumą, stabilumą.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus. Prašė pareiškėjo prašymą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas
2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 30-1251 (b.l. 4-6) vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 632 patvirtintu Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašu atsakovas nustatė, kad: fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę ir pageidaujantys sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, prašymus, adresuotus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui ir apraše nurodytus dokumentus pateikia Miesto plėtros departamentui per E. miesto departamento Interesantų aptarnavimo skyrių; Miesto plėtros departamentas išnagrinėja pateiktą prašymą ir su juo susijusią medžiagą ir teikia administracijos direktoriui (jo įgaliotam pavaduotojui) įsakymo projektą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo arba parengia motyvuoto atsisakymo pranešimą. Apie priimtą sprendimą pareiškėjams pranešama raštu per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo. To paties įsakymo 2 punktu patvirtinta Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties forma. 3 ginčijamo įsakymo punktu Miesto plėtros departamento direktorius įpareigotas rengti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis.
2015 m. kovo 31 d. teikimu Nr. 1T-2 (b.l. 7-8) pareiškėjas pasiūlė atsakovui svarstyti ginčijamo įsakymo 1-3 punktų panaikinimo klausimą. Teikimo apsvarstymui atsakovui nustatytas 7 dienų terminas. Be to, atsakovas įpareigotas per 10 dienų informuoti pareiškėją apie priimtą sprendimą.
Ginčas byloje kilęs dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 30-1251 1-3 punktų teisėtumo, t.y. jo atitikties Teritorijų planavimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo nuostatoms. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Lietuvos Respublikos Konstitucija – įstatymų hierarchijos sistemoje aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, kurioje įtvirtintos esminės teisinio reguliavimo nuostatos realizuojamos žemesnės galios norminiuose aktuose (visų pirma įstatymuose), kurie, kaip pirminiai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo nustatyta tvarka priimti teisės aktai, turi atitikti konstitucines normas ir principus, t. y. šių aktų teisėtumo matas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Visi kiti teisės aktai (poįstatyminiai aktai) turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Poįstatyminis teisės aktas priimamas kompetentingo organo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, realizuojant įstatymo normas, ir tai yra įstatymo normų taikymo aktas. Taigi poįstatyminių teisės aktų teisėtumą lemia jų atitiktis įstatymams, kurių normas jie detalizuoja. Tiriant poįstatyminių teisės aktų teisėtumą, reikėtų laikytis minėto hierarchinio principo, t. y. tirti šių aktų atitiktį įstatymų normoms.
Ginčijamu įsakymu yra nustatyta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo fiziniams ir juridiniams asmenims sutarties pasirašymo tvarka, o taip pat patvirtinta tokios sutarties forma. Vertinant ginčijamo įsakymo teisėtumą pabrėžtina, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos Teritorijų planavimo įstatymo, kurį įgyvendinant ir buvo priimtas ginčijamas įsakymas, nuostatos, reglamentuojančios teritorijų planavimo organizatorius ir jų funkcijas. Šiais pakeitimais, siekiant užtikrinti teisinio reguliavimo apibrėžtumą, aiškiai įvardinti teritorijų planavimo organizatoriai. TPĮ nustatyta, kad vyriausybės įgaliotos institucijos organizuoja valstybės lygmens teritorijų planavimo dokumentų, valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų, saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, kituose įstatymuose nurodytų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimą. Savivaldybės ir vietovės lygmenų teritorijų planavimo dokumentų rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius, išskyrus valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų, saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, kituose įstatymuose nurodytų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų ir atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitus specialiojo teritorijų planavimo organizatorius. Be to, pažymėtina, kad naujomis TPĮ nuostatomis įtvirtintas naujas teritorijų planavimo reguliavimo institutas – iniciatyvos teisė, suteikiantis teisę asmenims siūlyti savivaldybei rengti atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus. Pagal TPĮ fiziniai ir juridiniai asmenys ir kitos organizacijos planavimo iniciatyvos teisę įgyvendina Vyriausybės nustatyta tvarka teikdami savivaldybei pasiūlymus dėl vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo.
Pareiškėjas siekia, jog nagrinėjamoje byloje būtų pripažintas ginčijamo įsakymo neteisėtumas ir šis įsakymas būtų panaikintas. Pareiškėjas nurodo, kad 2013 m. gegužės 22 d. priimtas ginčijamas įsakymas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams: Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms dėl teritorijų planavimo organizavimo ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr. 635, kurį įgyvendinant priimtas ginčijamas įsakymas, nuo 2014 m. sausio 1 d. neteko galios.
Jokio norminio teisės akto, kuriame būtų reglamentuoti norminių teisės aktų ar atskirų jo normų (nuostatų), taip pat ir tų, kuriuose yra administracinės teisės normų, pripažinimo netekusiomis galios pagrindai, nėra.
Paprastai administracinės teisės normos (norminio teisės akto) galiojimas baigiasi, kai: 1) pasibaigia jų galiojimo laikas, jeigu jis buvo nustatytas; 2) paskelbus, kad tam tikras norminis teisės aktas ar jo nuostata (straipsnis, dalis, punktas) netenka juridinės galios; 3) įgaliotam teisėkūros subjektui padarius norminio teisės akto pakeitimus, kuriais tam tikra administracinės teisės norma visai pašalinama iš teisės akto teksto arba vietoje jos formuluojama naujos redakcijos norma arba norminis aktas išdėstomas nauja redakcija; 4) priėmus naują tos pačios ar aukštesnės juridinės galios norminį teisės aktą, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius viešuosius santykius; 5) kai norminis teisės aktas panaikinamas arba netenka galios išnykus aplinkybėms (santykiams), kurioms jis buvo skirtas reguliuoti; 6) Konstituciniam Teismui konstatavus, kad įstatymai ir kiti Seimo priimti teisės aktai prieštarauja konstitucijai, taip pat Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai prieštarauja Konstitucijai arba įstatymas; 7) tam tikro viešojo valdymo (administracinio) subjekto, išskyrus Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, priimtą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiams aktui ir laikyti jį panaikintu, gali atitinkamo lygmens administracinis teismas.
Teisėkūros principus, teisėkūros stadijas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas reglamentuoja Teisėkūros pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtinti teisėkūros principai, kurie išreiškia tam tikrus imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą. Vienas iš tokių principų yra sistemiškumo principas, reiškiantis, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina (Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d. 7 p.).
Įvertinus anksčiau teismo sprendime nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ginčijamas įsakymas, t.y. jo 1-3 punktai, kuriais reguliuojami iš teritorijų planavimo kylantys teisiniais santykiai, naikintinas, kaip prieštaraujantis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms, apibrėžiančioms teritorijų planavimo subjektus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatoms ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatoms.
Atsakovo argumentai, kad naikinti ginčijamą įsakymą nėra tikslinga, nes šiuo įsakymo galiojimu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisių statuso aiškumą, stabilumą, vertintini kaip prieštaraujantys anksčiau paminėtų teisės aktų nuostatoms. Administracinės teisės normos paprastai reguliuoja tik tuos santykius, kurie atsiranda įsigaliojus administracinės teisės normai, t.y. normos ar norminio teisės akto galia įprastai nukreipta į ateitį, tačiau kilus ginčui tarp teisinio santykio šalių, jis turi būti sprendžiamas remiantis normomis, galiojusiomis teisinių santykių atsiradimo metu. Tačiau lex retro non agit taisyklė nesuponuoja išvados, kad teisės akto galiojimas laike turi būti tęsiamas tol, kol nepasibaigs jo pagrindu atsiradę teisiniai santykiai.
Remiantis teismo sprendime išdėstytai motyvais ir vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatomis pareiškėjo prašymas tekintinas ir ginčijamas įsakymas naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 30-1251 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarčių sudarymo“ 1-3 punktus.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.