Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-06-04 · Administracinė byla Nr. A-525-1459-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-04
Bylos Nr.
A-525-1459-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02043-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. A525-1459/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02043-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neteisėtų veiksmų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT, Tarnyba) administracinį aktą Nr. 25/11-1-1-11304 bei įpareigoti FNTT atsakyti į 2013 m. gegužės 4 d. pareiškėjo skundą iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartimi atsisakė priimti V. J. skundą dalyje dėl atsisakymo pateikti ikiteisminio tyrimo medžiagą (dėl 2013 m. gegužės 16 d. rašto Nr. 25/11-1-1-11304) vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, o kitoje dalyje (dėl atsisakymo pateikti darbuotojo T. C. duomenis ir telefoninių pokalbių išklotines) skundą priėmė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

Iš skundo matyti, jog pareiškėjas 2013 m. gegužės 4 d. skundu kreipėsi į FNTT, prašydamas pateikti ir išreikalauti įrodymus į kitą administracinę bylą, civilines bylas. Atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymus. Pareiškėjo vertinimu, tokiais veiksmais pažeidžiamos pareiškėjo teisės, teisės aktų reikalavimai.

Atsiliepimas

Atsakovas FNTT pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo skundžiame sprendime aiškiai ir argumentuotai pasisakyta, dėl ko pareiškėjo prašymas nepatenkintas. Prašyme nurodytas T. C. prašymo pateikimo dieną jau nebuvo FNTT darbuotojas – jo paties prašymu ir vidaus tarnybos atleistas 2012 m. lapkričio 4 d. Pažymėjo, kad FNTT nėra gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis tvarkanti institucija. FNTT nėra įgaliotas surinkti piliečiams įrodymus jų teisminiuose ginčuose. Vien tik pareiškėjo pageidavimas nėra pagrindas gauti jo skunde nurodomą informaciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė Tarnybos darbuotojo duomenų tam, kad galėtų jį kviesti į teismą liudytoju. Tarnyba atsakė, kad T. C. Tarnyboje nebedirba, Tarnyba jo duomenų nesaugo, netvarko ir pateikti negali.

Teismas vertino, jog teismui pateikti duomenys patvirtina, kad T. C. nebedirba FNTT, todėl nurodyti motyvai, kad FNTT nėra institucija, kuri tvarko gyvenamosios vietos duomenis, yra pagrįsti.

Sprendime taip pat pažymėta, kad pareiškėjas, kiek tai galima suvokti iš jo skundo turinio, bylinėjasi teisme ir nori, kad FNTT tarnybos darbuotojas būtų apklaustas teisme liudytoju. Lietuvos Respublikoje galiojantys norminiai aktai, reglamentuojantys teisminius procesus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas) numato, kad proceso dalyviai patys teikia įrodymus, o jeigu negali tų įrodymų gauti, prašo, kad teismas juos išreikalautų. Todėl pareiškėjas turi teisę ir galimybę prašyti jo bylą nagrinėjantį teismą iškviesti apklausai FNTT darbuotoją ar darbuotojus, jeigu teismas pripažins tai reikalingu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti.

III.

Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas nepagrįstai išsamiai, visapusiškai, objektyviai, vadovaudamasis teisės aktais nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą.

2) Teismas nepagrįstai nenurodė teisės aktų nuostatų, kuriomis grindžia sprendimą.

3) Teismas nepagrįstai nenurodė teisės aktų nuostatų, kuriomis grindžia teiginį „Tarnyba jo (T. C.) duomenų nesaugo, netvarko ir pateikti negali“, nevertino, kad pareiškėjas skundą teikia viešojo administravimo srityje, o ne baudžiamojoje teisenoje.

4) Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė, kad FNTT pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatas – pareiškėjo skundo dalį, jei FNTT neturi įgaliojimų ar teisių, privalėjo perduoti kompetentingai institucijai.

5) Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė, kad pareiškėjas esamomis sąlygomis neturi teisės ir negali, FNTT ir teismai jam trukdo, „prašyti jo bylą nagrinėjantį teismą iškviesti apklausai FNTT darbuotoją ar darbuotojus“. FNTT slepia varduotojų vardus, pavardes. Teismas nevertino administracinės bylos Nr. I-3930-789/2013 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo ir joje nustatytų aplinkybių bei FNTT veiksmų.

Taip pat, V. J. pateikė pareiškimą prie apeliacinio skundo, kuriame skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo G. Dzedulionio veiksmus – atsisakymą priimti pareiškėjo pateiktą žyminio mokesčio mokėjimo nurodymo originalą ir reikalauja priimti atitinkamus teismų vidaus administravimo teisės aktus, dėl minėtų teisėjo veiksmų kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją bei priimti žyminio mokesčio mokėjimo nurodymo originalą kitoje byloje arba įpareigoti teisėją G. Dzedulionį jį grąžinti.

Atsiliepimas

Atsakovas FNTT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

Šalies argumentai

1) Pareiškėjo teiginiai, kad teismas nepagrįstai nenurodė teisės aktų nuostatų, kuriomis grindžia teiginį, kad Tarnyba jo (T. C.) duomenų nesaugo, netvarko ir pateikti negali, kad FNTT ir teismai jam trukdo „prašyti jo bylą nagrinėjantį teismą iškviesti apklausai FNTT darbuotoją ar darbuotojus“, FNTT slepia darbuotojų vardus pavardes, yra formalūs, deklaratyvaus pobūdžio, prieštarauja galiojantiems teisės aktams.

2) T. C. jo paties prašymu iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2012 m. lapkričio 4 d., Tarnyboje nebedirba. Tarnyba nėra įgaliota rinkti piliečiams įrodymus jų teisminiuose ginčuose – gauti iš kitų institucijų ir pateikti prašomus duomenis.

3) Priimdamas sprendimą teismas visapusiškai įvertino tinkamam bylos išnagrinėjimui reikšmingus įrodymus, ištirtus teismo posėdyje, tinkamai taikė teisės aktus, pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys norminiai aktai, reglamentuojantys teisminius procesus, nustato, kad proceso dalyviai patys teikia įrodymus, o jeigu negali tų įrodymų gauti, prašo, kad teismas juos išreikalautų, tad pareiškėjas turi teisę ir galimybę prašyti jo bylą nagrinėjantį teismą iškviesti apklausai FNTT darbuotoją ar darbuotojus, jeigu teismas pripažins tai reikalingu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsisakymo pareiškėjui suteikti prašomą informaciją ir atlikti veiksmus. Pareiškėjas prašė suteikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbuotojo T. C. šaukimui liudininku reikalingus duomenis bei išreikalauti iš akcinės bendrovės „TEO LT“ jo telefoninių pokalbių įrašus bei išklotines. Atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą, nurodė, kad minėto darbuotojo prašomų duomenų neturi, nes nuo 2012 m. lapkričio 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos šis asmuo nebedirba. O dėl telefoninių pokalbių įrašų ir išklotinių pateikimo nurodė, jog FNTT nėra įgaliota atlikti tokio pobūdžio veiksmus.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalį asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai ir įstatymų pagrindu priimti kiti teisės aktai (14 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41 punktas nustato, kad atsakymai į asmenų prašymus parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį – į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (41.2. punktas).

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas užtikrina asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Tačiau šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodoma, jog šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu, išskyrus informaciją apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį.

Pareiškėjas savo prašyme nenurodė, kokių konkrečiai duomenų apie T. C. jam reikia. Teisėjų kolegija vertina, jog šaukimui liudininku reikalingi duomenys yra asmens vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas arba kaip alternatyva pareigos, darbovietė ir jos adresas. Atsakovas suteikti aktualių duomenų apie asmens pareigas objektyviai negalėjo, nes, kaip nustatyta pagal byloje esančius duomenis, atsakovo atsakymo pareiškėjui rengimo metu šis asmuo Tarnyboje jau nebedirbo.

Teisėjų kolegija sutinka, kad priimant asmenį į tarnybą, šiuo atveju, į vidaus tarnybą, priimanti institucija gauna informaciją apie šio asmens gyvenamąją vietą, tačiau ši informacija reikalinga prireikus kontaktui su asmeniu ar jo artimaisiais palaikyti, t. y. veiklai, nesusijusiai su, nagrinėjamu atveju, valstybės institucijai teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu. Minėta informacija nesusijusi ir su darbine pareigūno veikla.

Dar daugiau, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, kurio tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis), 2 straipsnio 1 dalį, asmens duomenimis laikoma bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Pagal šį apibrėžimą, asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens duomenimis. Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis. Taigi, asmenį atleidus iš pareigų atsakovui nebeliko pagrindo tvarkyti minėto pareigūno asmens duomenis.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo atsakymas, kad jis prašomų T. C. duomenų pateikti negali, yra pagristas.

Dėl reikalavimo išreikalauti įrodymus, pažymėtina, jog pagal teisės aktus reglamentuojančius atsakovo funkcijas ir uždavinius, FNTT nėra įgaliota surinkti asmenims įrodymus jų teisminiuose ginčuose – asmenų prašymu išreikalauti iš kitų įstaigų, įmonių duomenis ir juos pateikti prašantiems asmenims, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo prašomos informacijos pobūdį – pokalbių telefonu įrašus ir išklotines.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma informacija gali būti renkama tik kriminalinės žvalgybos tyrimo metu ar vykdant baudžiamąjį persekiojimą ir tik teisėjui sankcionavus (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 154, 155 straipsniai). Taigi, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo persiųsti pareiškėjo prašymą vykdyti kitai institucijai.

Dėl pareiškėjo papildomų reikalavimų, susijusiu su skundžiamais pirmosios instancijos teismo teisėjo veiksmais dėl žyminio mokesčio mokėjimo priėmimo, teisėjų kolegija pasisako, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Dėl žyminio mokesčio grąžinimo pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, jog už tą patį apeliacinį skundą, t. y. apeliacinį skundą naginėjamoje byloje, žyminį mokestį sumokėjo du kartus.

Apibendrindama aptartas teisės aktų nuostatas, nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą netenkinti pareiškėjo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas