Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-03-12 · Administracinė byla Nr. I-1490-142/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-12
Bylos Nr.
I-1490-142/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03952-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
A. Š.
Atsakovas
Bendrajam pagalbos centrui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Bendrojo pagalbos centro
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1490-142/2014Proceso Nr. 3-61-3-03952-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Bendrajam pagalbos centrui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Bendrojo pagalbos centro,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) priteisti 378,75 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Paaiškina, kad pareiškėjas Bendrajame pagalbos centre dirba nuo 2007 m. spalio 8 d. statutiniu valstybės tarnautoju (A lygio 11 kategorijos). Laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, sumažinusiu pareiginės algos koeficientą ir priedą už kvalifikacinę klasę, kurį Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjo darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 42).

Atsiliepimas

Bendrasis pagalbos centras, atstovaudamas iš atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime paaiškina, kad Bendrasis pagalbos centras, kaip įstatymus vykdančioji institucija, pareiškėjui darbo užmokesčio dalies nesumokėjo vykdydamas 2009 m. balandžio 23 d. įstatymą Nr. XI-227 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatymą Nr. XI-363, kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas. Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas pripažįsta, kad iki 2013 m. spalio 1 d. taikydamas minėtų įstatymų nuostatas pareiškėjui nesumokėjo viso priklausančio darbo užmokesčio, todėl pareiškėjui neišmokėta 378,75 Lt. Prašo atsižvelgti į tai, kad atsakovas neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir atidėti sprendimo vykdymą (b. l. 36–37).

Į teismo posėdį atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 43–44).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies.

Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Bendrajame pagalbos centre (b. l. 10–33). Pareiškėjo pareigybės lygis ir kategorija nuo 2007 m. spalio 8 d. buvo A lygio 10 kategorijos (b. l. 29), o nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – A lygio 11 kategorijos (b. l. 25). Pareiškėjui 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. TE-266 suteikta pirma kvalifikacinė kategorija.

Valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų) darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo VI skyrius taikomas be išlygų.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms, 2 dalyje nustatyta, kad pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis (toliau – bazinis dydis). Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus, o 6 dalyje nustatyta, kad priedas už kvalifikacinę kategoriją mokamas statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Vidaus tarnybos statuto 36 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos.

Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių) pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir nustatė sumažintus 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus. Pareiškėjas statutinio valstybės tarnautojo A lygio 11 kategorijos pareigose tarnybos santykius tęsia nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 25), todėl nuo šios datos apskaičiuojant pareiškėjo pareiginę algą buvo taikomas pareiginės algos koeficientas 5.17, kai pagal iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusį Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, A lygio 11 kategorijai buvo nustatytas 5.2 pareiginės algos koeficientas, skaičiuojamas baziniais mėnesinės algos dydžiais. Dėl to buvo mokama sumažinta pareiškėjo pareiginė alga ir mokami priedai (už stažą ir kvalifikacinę kategoriją, Bendrojo pagalbos centro 2013 m. rugsėjo 26 d. pažyma apie pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį Nr. B2-132, b. l. 8–9).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“, tirdamas be kita ko ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, 2009 m. liepos 17 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas skirtingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastas, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Prieštaraujančiu Konstitucijai atitinkamai buvo pripažinti ir sumažintų pareiginės algos koeficientų galiojimo laiko pratęsimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai neišmokėta iki šiol. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Tokia išvada daroma vadovaujantis Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuriose nustatyta, kad teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Todėl nustatyto pažeidimo, mokant pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, nepašalinus ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei Administracinių bylų teisenos įstatymo normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pasisakęs, kad asmens teisės turi būti ginamos (žr., pvz., 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) taip pat yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

Pareiškėjas dėl nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. neišmokėto darbo užmokesčio kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, užkertančių galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo. Pareiškėjas to reikalauja, bet iki šiol tai neatlikta, todėl pažeista jo teisė turi būti ginama.

Pareiškėjas susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo priteisti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Bendrojo pagalbos centro. Kadangi pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Bendruoju pagalbos centru, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, kurioje pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš darbdavio – Bendrojo pagalbos centro. Tokio aiškinimo iki šiol buvo laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, kurioje teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių ir tinkamu atsakovu tokiose bylose yra institucija, kurioje dirbo valstybės tarnautojas ir kuri mokėjo jam darbo užmokestį, t. y. dėl kurios taikytų antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų, mokant pareiškėjui atlyginimą už atliktas pareigas, pareiškėjas patyrė praradimus. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, tačiau šioje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį).

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėta, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybę įpareigojo: 1) rengiant Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą numatyti reikalingas lėšas atkuriamajai daliai ir teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiams sumokėti; 2) iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Tačiau šiuo atveju nei Įgyvendinimo įstatymo nuostatos, nei kiti norminiai teisės aktai, teismo vertinimu, nepaneigia pareiškėjo teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą.

Atsakovas prašo atidėti sprendimo vykdymą, nes atsakovas neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymas teismo priimto sprendimo vykdymo atidėjimo tvarkos nereglamentuoja, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, taikytinos Civilinio proceso kodekso nuostatos. Pagal Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima.

Visuotinai žinoma, kad sprendimui įvykdyti reikalinga suma nenumatyta patvirtintame valstybės biudžete, todėl sprendimo vykdymas atidėtinas metams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Priteisti pareiškėjui A. Š. iš atsakovo Bendrojo pagalbos centro 378,75 Lt (tris šimtus septyniasdešimt aštuonis litus 75 centus) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė