- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-23
- Bylos Nr.
- I-2664-505/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00341-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- I. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui I. V., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. V. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 2000 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodė, kad atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN), 2015 m. lapkričio 20 d. jis atsisakė gyventi paskirtame 20-ame būryje. Tokį pareiškėjo apsisprendimą lėmė labai rimtos priežastys. Už atsisakymą gyventi 20-ame būryje Marijampolės PN direktorius 2015 m. gruodžio 5 d. nutarimu pareiškėjui skyrė drausminę nuobaudą, t. y. 15-ai parų jis buvo patalpintas į baudos izoliatorių. Pareiškėjo manymu, tokia nuobauda paskirta neteisėtai, nebuvo atliktas tyrimas, kurio metu butų paaiškėję, ar atsisakymas gyventi paskirtame būryje buvo teisėtas ir pagrįstas. Paskirtos drausminės nuobaudos ir bausmės pasekmės buvo ypač skaudžios, nes atlikdamas nuobaudą baudos izoliatoriuje, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti teise gauti ilgalaikius pasimatymus, negalėjo rašyti laiškų, skambinti telefonu, apsipirkti pataisos namų parduotuvėje, buvo suvaržyta judėjimo laisvė, negalėjo žiūrėti televizoriaus, klausytis muzikos, žaisti stalo žaidimus, naudotis kompiuteriu. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinę kančią, sumažėjo bendravimo galimybės, susilpnėjo socialiniai ryšiai, t. y. patyrė neturtinę žalą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 7-9).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nuobaudos atlikimui nuo 2015 m. lapkričio 19 d. Marijampolės PN direktoriaus nutarimu Nr. 2433 15-os parų laikotarpiui buvo patalpintas į baudos izoliatorių. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes Marijampolės PN nutarimą apskųsti atitinkamai aukštesnei institucijai per įstatymo numatytą laiką. Kadangi pareiškėjas, būdamas baudos izoliatoriuje, ir toliau nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų, pažeidinėjo tvarką, 2015 m. gruodžio 4 d. pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu vėl buvo nubaustas, ir bausmę paskirta atlikti baudos izoliatoriuje 15 parų laikotarpiu.
Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pasivaikščiojimas gryname ore ribojamas iki 1 valandos (BVK 146 str. 2 d.).
Pabrėžė, kad pagrindinis pareiškėjo skundo motyvas yra neteisėtai paskirta drausminė nuobauda ir vėliau iš jos sekančios pasekmės. BVK yra numatyta drausminių nuobaudų apskundimo tvarka ir terminai. Pareiškėjas nepasinaudojo savo teise apskųsti jam skirtą drausminę nuobaudą nustatyta tvarka ir per nustatytą terminą, nors jis su tuo buvo susipažinęs.
Pažymėjo, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas.
Atsakovo nuomone, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas I. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovas. Proceso šalims apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (ABTĮ 75 str. 7 d.), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameroje.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jam ginčo laikotarpiu neteisėtais pareigūnų veiksmais buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Nurodo, kad dėl rimtų priežasčių negalėjo bausmės atlikti 20 būryje, todėl už administracijos nurodymų nevykdymą jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių.
Pareiškėjui I. V. Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 2433 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Tokia nuobauda buvo paskirta už tai, kad 2015 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 21 būryje (b. l. 10-11).
Pareiškėją Marijampolės PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 310/1145 už atsisakymą atlikti bausmę jam administracijos paskirtame būryje, nutarta uždaryti į baudos izoliatorių, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus (b. l. 18).
Pareiškėjui I. V. Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 2579 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Tokia nuobauda buvo paskirta už tai, kad 2015 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 21 būryje (b. l. 14-15).
Byloje taip pat nustatyta, kad į Marijampolės PN pareiškėjas atvyko 2011 m. birželio 30 d. ir buvo paskirtas atlikti bausmę 6 būryje. 2013 m. birželio 19 d. pareiškėjas už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus buvo pervestas iš paprastosios į drausmės grupę ir tolimesnės bausmės atlikimui buvo pervestas į 21 būrį. Pasibaigus drausmės grupės laikui, 2013 m. gruodžio 17 d., I. V. buvo pervestas į 11 būrį, iš kurio 2014 m. sausio 7 d. buvo pervestas į 8 būrį. 2015 m. lapkričio 18 d., už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus, buvo pervestas į 21 būrį. 2015 m. lapkričio 19 d. apie 01.00 val. pareiškėjas kreipėsi į budėtojų dalyje budėjusį pareigūną, kuriam pareiškė, jog atsisako eiti atlikti bausmę paskirtame 21 būryje, dėl ko jam buvo paskirta drausminė nuobauda (b. l. 13, 10-11). Ši nuobauda pareiškėjui buvo paskirta atliktus tarnybinį tyrimą (b. l. 13).
Tyrimo metu buvo nustatyta, jog apklaustas I. V. atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 21 būryje, nes būryje turi priešų, tačiau nurodyti konkrečias nesutarimų priežastis ir konkrečius asmenis, su kuriais nesutaria, kategoriškai atsisakė. Nuteistasis nurodė, jog jis po pervedimo į 21 būrį nuėjęs nebuvo. Marijampolės pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai raštu ir žodžiu apklausė 21 būrio nuteistuosius, kurie nurodė, kad jie nežino dėl kokių priežasčių (priešų, problemų) nuteistasis I. V. atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame būryje.
Jau buvo paminėta, kad neturtinę žalą I. V. kildina iš neteisėtai, jo manymu, 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 2579 paskirtos drausminės nuobaudos, kurios pareiškėjas nustatyta tvarka neapskundė, tačiau mano, jog drausminė nuobauda jam paskirta nepagrįstai, nes nebuvo atliktas išsamus tyrimas.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 143 straipsnio 8 dalyje (2005 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-164 redakcija nuo 2006 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog nuteistasis turi teisę per penkias dienas nuo nuobaudos paskyrimo apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui. Skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo. Aukštesnis pagal pareigas pareigūnas nuobaudą sušvelnina arba ją panaikina, jeigu ją paskyręs pareigūnas viršijo savo įgaliojimus arba jeigu nuobauda paskirta nepadariusiam pažeidimo nuteistajam.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai formai ir turiniui, kuriuos turi atitikti skundas (prašymas), paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta bei suformuluotas pareiškėjo reikalavimas.
Teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškinio pareiškimo) pagrindą. O pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo (prašymo, ieškinio pareiškimo) dalyką.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22, 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.
Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.
Pareiškėjas teismui suformuluotą savo materialinį teisinį reikalavimą – priteisti iš atsakovo 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti (skundo dalyką), grindžia deliktinę valstybės atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, skirtomis žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje teisiniams santykiams reguliuoti (CK 6.250, 6.271 str.).
Kaip skundo pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia skundo dalyką) nurodo atsakovo veiksmų neteisėtumą, kurį įrodinėja remdamasis atitinkamomis BVK ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis.
Minėta, kad nuteistųjų teisė apskųsti jiems paskirtas nuobaudas yra reglamentuojama BVK (143, 183 straipsniai) ir jį įgyvendinančių teisės aktų, t. y. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 nuostatomis, kurios numato ir pažeistų teisių šioje srityje gynybos būdus bei sąlygas, t. y. Taisyklių 205 punkte nurodyta, jog kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti, o Taisyklių 206 punkte nurodyta, jog jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu (31 priedas). Jau buvo paminėta, kad pareiškėjas laiku nepasinaudojo BVK numatytu pažeistų teisių gynybos būdu ir šiuo metu tokios galimybės nebeturi.
Šiuo atveju pažymėtina, kad teisių gynybos būdas, kuris yra numatytas Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsniuose nėra tapatus teisių gynybos būdui, kurį numato BVK, nes šios teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius, skirtingos yra ir šių teisės normų taikymo sąlygos.
Visa tai lemia, kad pareiškėjo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas nebegali būti vertinamas BVK prasme, o turi būti vertinamas tik Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsniuose nustatytų sąlygų prasme. Savo ruožtu tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnių dispozicijose nurodytos šių teisės normų taikymo sąlygos, apsprendžia ir įrodinėtinų byloje aplinkybių apimtį bei pobūdį.
Tokios teisinės nuostatos, yra suformuluotos ir teismų praktikoje, sprendžiant kitas analogiškas bylas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. birželio 5 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A756-416/2014) taip pat nurodė, kad tokiais atvejais valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. <...> kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų.
Atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnius atsiradimas paprastai yra susijęs su valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdoma veikla viešojo administravimo srityje, atliekant įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo funkcijas bei teikiant viešąsias paslaugas.
Pagrindiniai reikalavimai ir kriterijai šiai valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdomai veiklai yra apibrėžti Viešojo administravimo įstatyme bei kituose jį įgyvendinančiuose teisės aktuose. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje yra išvardinti pagrindiniai principai, kuriuos turi atitikti valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdoma veikla viešojo administravimo srityje.
Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyr. prižiūrėtojas 2015 m. gruodžio 4 d. tarnybiniu pranešimu Marijampolės PN direktoriaus pavaduotojui pranešė, jog 2015 m. gruodžio 4 d. apie 01.00 val. į budėtojų dalį kreipėsi nuteistasis I. V. ir pareiškė, kad atsisako atlikti bausmę jam administracijos paskirtame 21 būryje (b. l. 16). Pareiškėjo atsisakymą atlikti bausmę jam paskirtame administracijos byloje patvirtina paties pareiškėjo 2015 m. gruodžio (diena neįskaitoma) rašytas pasiaiškinimas Nr. 60/05-2873 (b. l. 17). Dėl to pareiškėjui minėtu Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 2579 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų (b. l. 14-15).
Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, jog pareiškėjas tiek 2015 m. lapkričio 19 d., tiek 2015 m. gruodžio 4 d. atsisakė atlikti bausmę pataisos namų administracijos paskirtame 21 būryje, ir šiais atvejais nenurodė, jokių priežasčių, kliudančių bausmę atlikti būtent 21 būryje (nenurodė tarnybinio patikrinimo atliktos apklausos metu, 2015 m. gruodžio pasiaiškinime Nr.60/05-2872, nenurodė ir skunde teismui), konstatuoja, jog nors ir 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 2579 pareiškėjui nuobauda buvo paskirta neatlikus tarnybinio tyrimo, tačiau pareiškėjui skunde teismui nenurodžius, dėl kokių priežasčių jis negali atlikti bausmę jam administracijos paskirtame 21 būryje, ir nepateikus šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, daro išvadą, jog 2015 m. gruodžio 4 d. nutarime Nr. 2579 nurodytas pareiškėjo I. V. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies (nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus) ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto (vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus) pažeidimas buvo išsamiai ištirtas 2015 m. lapkričio 23 d. tarnybinio patikrinimo metu, pateiktas pareiškėjo pasiaiškinimas (b. l. 13, 17), ir Taisyklių 205 punkto reikalavimas skiriant nuobaudą pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atliekant nuobaudą baudos izoliatoriuje, negalėjo pasinaudoti teise gauti ilgalaikius pasimatymus, negalėjo rašyti laiškų, skambinti telefonu, apsipirkti pataisos namų parduotuvėje, negalėjo žiūrėti televizoriaus, klausytis muzikos, žaisti stalo žaidimus, naudotis kompiuteriu.
BVK 146 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) numatė, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje pasimatymai, apsipirkimas parduotuvėje, laiškų rašymas, skambinimas telefonu negalėjo būti suteikiami BVK 146 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėta ir tai, kad į baudos izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą.
Pareiškėjas skunde minėjo, jog buvo suvaržyta judėjimo laisvė, 23 valandas per parą turėjo būti kameroje.
Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) nustatyta, kad baudos ar drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 222 punktas taip pat numato, jog nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti.
Taigi, minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę (vieną valandą kasdien) įtvirtino Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas bei poįstatyminiai aktai.
Pareiškėjas neneigia ir pats pripažįsta, kad jam buvo užtikrinama teisė kasdien ne mažiau nei po 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, todėl, konstatuotina, kad Marijampolės PN administracijos veiksmai, užtikrinant galimybę pareiškėjui vieną valandą pasivaikščioti gryname ore galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Minėtas ribojimas negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis žmogaus orumą ar viršijantis sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinę kančią, sumažėjo bendravimo galimybės, susilpnėjo socialiniai ryšiai, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas (b. l. 19, 20), kuriose nurodoma, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 13 kartų – iš jų 5 kartus dėl abstinencijų ir kitų narkotinių medžiagų vartojimo sukeltų pasekmių, tačiau nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių, psichologinių problemų, kreipęsis nebuvo.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo I. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.