Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. G. ieškinį atsakovei R. S. dėl pažeistų teisių gynimo ir atsakovės R. S. priešieškinį dėl žemės sklypo ribų nustatymo bei nuostolių priteisimo, tretieji asmenys – sodininkų bendrija „Vilnelė“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, S. S., O. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu atsakovė R. S. prašo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad teismas neišnagrinėjo priešieškinio, nemotyvavo jo atmetimo priežasčių, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, turinčias esminės reikšmės teisės aiškinimui ir taikymui, kas turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, taip pat pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų vertinimo, sąsajumo, pakankamumo ir leistinumo principus. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai 2010-06-14 protokoline nutartimi atmetė atsakovės atstovo pateiktą pareiškimą dėl priešieškinio reikalavimų patikslinimo, kuriuo buvo prašoma pripažinti negaliojančiu 2004-12-01 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-3244 ir panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004-12-06 registro įrašą Nr. 1/12724 dėl P. G. sodo pastato teisinės registracijos, įtraukiant į bylą atsakovais Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos ir VĮ Registrų centrą. Teismas nurodė, kad šis prašymas nesusijęs su nagrinėjama byla, o 2010-06-14 protokole nurodyti kiti prašymo atmetimo motyvai. Teismas sprendime konstatavo, kad reikia ginčyti ieškovo sodo pastatą įteisinančius dokumentus, tačiau šiuos reikalavimus nepagrįstai atmetė, atsisakęs priimti priešieškinio patikslinimą. Teismas netinkamai vertino įrodymus ir dalyje dėl atsakovei padarytos žalos atlyginimo bei priteisė pernelyg dideles bylinėjimosi išlaidas. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) aptvėrimą ji pradėjo vykdyti pagal 2005 m. architekto L. K. parengtą žemės sklypo aptvėrimo projektą, kurio derinimui, kaip nesudėtingam pirmos grupės statiniui, pagal Aplinkos ministro 2004-07-27 įsakymą Nr. D1-420 „ Dėl Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 184 „ Dėl statybos techninių reglamentų STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai„ ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai patvirtinimo„ pakeitimo, jokie papildomi procedūriniai derinimo reikalavimai nebuvo keliami. Iškilus ginčui su ieškovu, atsakovė pagrįstai reikalavo, kad teismas, prieš sprendžiant šį klausimą, nustatytų ginčijamą žemės sklypų bendrą ribą (CK 4.45 str.). Tokios pat pozicijos laikėsi ir kontroliuojančios šiuos teisinius santykius valstybės institucijos - VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius, Vilniaus m. savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūnija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, tačiau jų išvados teismo sprendime liko neįvertintos. Kaip ir tai, kad ieškovas, be atsakovės leidimo, jau dalį tvoros stulpo savavališkai nugriovė, iš esmės sugadindamas jį ir tuo padarė atsakovei 1060,90 Lt žalą. Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį, nes byloje yra pakankamai įrodymų (Vilniaus m. PK tyrimo medžiaga, sugadinto stulpo atstatymo darbų sąmata, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir kt.), kurių teismas nevertino. Teismas priėmė prieštaringą sprendimą, nes sprendimu nepaneigė fakto, kad pradėta sodo žemės sklypo tvoros statyba yra teisėta, kadangi įgaliota valstybės institucija tuo pagrindu nėra surašiusi savavališkos statybos akto. Juo labiau, teismas, atsisakydamas nustatyti ginčo sklypų ribą, neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas tvoros stulpas yra pastatytas ieškovo žemės sklypo ribose ir pažeidžia jo interesus. Kadangi ieškovas ginčijo neteisėtą atsakovės žemės sklypo dalies užėmimą (įsiterpiant į atsakovės nuosavybę sodo pastatu ir žeme) ir žemės sklypo bendrą ribą, 2008-05-30 teismo nutartimi buvo paskirta ginčijamos žemės sklypų ribos kadastrinė ekspertizė, o atsakovės užsakymu 2004 m. liepos mėn. tokius kadastrinius matavimus atliko ir UAB „Inžinieriniai tyrinėjimai“ žemės sklypų matavimo specialistai. Jų atlikti matavimai buvo įforminti žemės sklypų ribų paženklinimo akte, kurį pasirašė visi gretimų žemės sklypų savininkai, išskyrus ieškovą. Šie kadastriniai matavimai pateikti teismui ir iš esmės sutampa su teismo paskirtos ir atliktos UAB „Geodezininkų biuras“ kadastrinės ekspertizės išvadomis. 1998-11-18 privataus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijus žemės sklypą, jau vizualiai buvo matyti, kad ieškovo valdomo žemės sklypo teritorijoje esantis sodo pastatas ties bendra sklypų riba galinio fasado dalimi pastatytas ir įsiterpia į atsakovės valdomo žemės sklypo teritoriją, ko neneigė ir pats ieškovas. Iš sodo bendrijos „Vilnelė" 1993 m. sodo sklypų generalinio plano akivaizdžiai matyti, kad visi sodo „Vilnelė" sklypai suprojektuoti lygiagrečiai vienas kitų atžvilgiu, prisilaikant vienodų plotų ir lygiagretaus išsidėstymo. Iš šios teritorijos generalinio plano matyti ir tai, kad ieškovui priklausančio ir esančio toje pačioje bendrijoje gretimai esančiame sklype (duomenys neskelbtini), sodo pastato, kurio teisinė registracija atlikta, nagrinėjant atsakovės ieškinį dėl ginčijamų sklypo ribų vykstant teisminiam ginčui, galinio fasado siena, pavaizduota sutampanti su atsakovės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pietinės pusės riba, neišlaikant jokių normatyvinių atstumų. Pagal atliktus UAB „Inžinieriniai tyrinėjimai” tiksliuosius matavimus, realiai ši pastato siena, priešingai nei nurodyta sodų bendrijos generaliniame plane, apie 1 metrą įsiterpia į atsakovės žemės sklypo dalį, o iš šio pastato išsikišę į atsakovės sklypo pusę vamzdynai faktiškai užima dar apie 18 cm jos žemės sklypo ploto. Be to į atsakovės žemės sklypo teritoriją patenka ir šio pastato stogo konstrukcijos dalis (35 cm nuo pastato galinės sienos), kuri yra techniškai nesutvarkyta ir lyjant lietui nuo stogo bėga vanduo. Šios aplinkybės visais aspektais iš esmės pažeidžia atsakovės teises bei teisėtus interesus, tačiau teismas užėmė šališką poziciją ir neteisėtai bei nemotyvuotai atsakovės pažeistų teisių negynė. Ieškovas sodo pastatą perstatė, padidino jo plotą nuo 11,13 kv.m iki 23,01 kv.m, tačiau teismas šių aplinkybių nenagrinėjo. Vadinasi, šios civilinės bylos nagrinėjimui nebuvo tinkamai pasirengta, teismas neatliko veiksmų, reikalingų tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje, t.y. nepasiūlė šalims tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, esant prieštaringiems įrodymams byloje, nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų, kad būtų atskleista tikroji ginčo esmė tarp šalių ir byla būtų tinkamai išnagrinėta. Teismo sprendimu atsisakant nustatyti šalių sklypo ribas, buvo pažeistos ne tik materialinės procesinės teisės normos, bet taip pat ir protingumo principas civiliniame procese. Teismas, pripažindamas, kad bylos dėl sklypo ribų nenagrinėjo, turėjo atsakovės priešieškinį palikti nenagrinėtą, bet ne atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė ir jos atstovai apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovas ir jo atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti.

Sutinkamai su CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – pareiškimą dėl atsakovės patikslinto priešieškinio dalyko patikslinimo (b.l. 215-217, t.4).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės R. S. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog ieškovui P. G. nuosavybės teise priklauso 0,0621 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), esantis sodininkų bendrijoje „Vilnelė“ (b.l. 68-69, t.1). Atsakovei nuosavybės teise priklauso gretimas 0,0596 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (b.l. 12, t.1). Ieškovui priklausančiame sklype yra pastatytas sodo namelis, nuo kurio sienos, kaip konstatavo antstolis faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (b.l. 114-121, t.2), 9,5-10 cm pastatytas 182 aukščio tvoros stulpas. Ieškovas, vadovaudamasis CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punktu, ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovę R. S. nugriauti neteisėtai pastatytą tvoros stulpą, esantį jo žemės sklype, o atsakovė priešieškiniu prašė teismo nustatyti jos nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendrą ribą su ieškovui priklausančiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), remiantis 1998-11-18 žemės sklypo ir sodo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartimi, žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planu, SB „Vilnelė“ generaliniu planu, 2004 m. liepos mėn. atliktu žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų planu ir Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2008-05-30 nutartimi paskirtos kadastrinės ekspertizės 2008-09-30 aktu, įpareigoti ieškovą per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti jo valdomame žemės sklype esančio sodo pastato, kuris yra atsakovei priklausančiame žemės sklype, sieną ir patraukti statinio sieną ne mažiau nei 1 metro atstumu nuo atsakovės sklypo ribos bei priteisti atsakovei 1060,90 Lt žalai atlyginti už sugadintą akmeninės tvoros stulpą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu ieškinį patenkino, o apeliantės priešieškinį atmetė. Teismas, tenkindamas ieškinį, konstatavo, jog atsakovės tvora pastatyta neteisėtai, neturint įstatymų nustatyta tvarka suderinto projekto ir be gretimo sklypo savininko bei sodininkų bendrijos valdymo organo sutikimo, be to nesilaikant įstatymuose numatytų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos. Atmesdamas atsakovės priešieškinį, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teismas negali nustatyti ribos tarp šalims priklausančių žemės sklypų, remdamasis atliktos ekspertizės akto išvadomis ir prie ekspertizės akto pridėta grafine schema (žemės sklypų ribų schema), kadangi šioje schemoje pavaizduotos ribos tarp šalims priklausančių sklypų nustatymas taip, kaip prašo atsakovė, prieštarautų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punkto normai, SB „Vilnelė“ generaliniam planui ir žemės sklypų privatizavimo schemai, minėtą sodo pastatą įteisinantiems dokumentams. Dėl šios priežasties teismas taip pat atmetė ir atsakovės reikalavimą dėl sodo pastato nugriovimo, kadangi teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, jog sodo pastatas yra atsakovei priklausančiame žemės sklype, o sodo pastatą įteisinantys dokumentai nėra nuginčyti. Kadangi tvoros stulpas (tvora) buvo pastatytas neteisėtai, tvora, kaip statinys, nėra įregistruota ir negali būti laikoma atsakovės nuosavybės teisės objektu, atsakovės reikalavimą dėl nuostolių, padarytų sugriaunant (apgadinant) tvorą, atlyginimo (priteisimo) teismas taip pat atmetė (CK 6.249 str. 1 d.). Atsakovė R. S. su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir prašo sprendimą panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais.

Apeliantė skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendime konstatavo, kad jai priklausančios tvoros stulpas pastatytas neteisėtai. Kadangi atsakovei nėra surašytas savavališkos statybos aktas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas tvoros stulpas buvo pastatytas ieškovo žemės sklypo ribose ir pažeidžia jo interesus. Tačiau civilinės bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas ieškinį pareiškė CK 4.103 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovė statė tvorą, neturėdama ieškovo ir sodininkų bendrijos valdymo organo sutikimo, kuris buvo būtinas pagal Sodininkų bendrijų įstatymą, be to ginčo stulpas pateko į ieškovo sklypą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vienodindamas kasacinio teismo praktiką, išplėstinės kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-230/2010, konstatavo, jog tuo atveju, kai reikalavimas reiškiamas, remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi, ir statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t.y. kaimyninio sklypo savininkas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu.

Nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovės tvoros statybos neteisėtumą įrodinėjo tuo, kad atsakovė ją statė be ieškovo ir sodų bendrijos sutikimo (susitarimo), kuris yra privalomas pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas su tokiu ieškovo motyvu sutiko ir teisėjų kolegija tam taip pat pritaria. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punkte (iki 2010 m. spalio 1 d.) buvo numatyta, jog atskirti sodo sklypą nuo kaimyninio sklypo tvora (gyvatvore) galima, esant rašytiniam susitarimui, o kai sklypas ribojasi su bendrojo naudojimo teritorija – esant sodininkų bendrijos valdymo organo sutikimui. Byloje nebuvo pateiktas ieškovo, atsakovės ir sodų bendrijos susitarimas dėl atsakovės tvoros statybos, byloje ir neneigiama aplinkybė, kad tokio susitarimo nebuvo. Apeliantė teigia, kad ji pradėjo tvoros statybas pagal geodeziniais matavimais nustatytas ribas, sutinkamai su 2005 metais parengtu žemės sklypo aptvėrimo projektu, kurio derinimui pagal 2004 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintą įsakymą „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymo „Dėl statybos techninių reglamentų STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai patvirtinimo“ pakeitimo, jokie papildomi procedūriniai derinimo reikalavimai nebuvo keliami. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši aplinkybė nepanaikino atsakovės įstatyminės pareigos tvorą statyti tik esant jau minėtam rašytiniam susitarimui. Tokio susitarimo neesant, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą atsakovės tvoros statybas pripažinti neteisėtomis ir taikyti CK 4.103 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas pasekmes. Be to pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį savavališka statyba - statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Nesudėtingam statiniui, kokiu šiuo atveju laikytina tvora, statybos leidimo nereikia. Dėl to statybas leidžiantis dokumentas šiuo atveju turėtų būti ieškovo, atstovės ir sodų bendrijos raštiškas susitarimas dėl tvoros statybos. Tokio susitarimo neesant, tvoros statyba laikytina savavališka. Išvardintų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog atsakovė ginčo tvoros stulpą pastatė neteisėtai, kas sudarė pakankamą pagrindą ieškovo ieškinį patenkinti ir įpareigoti atsakovę tvoros stulpą nugriauti.

Kadangi atsakovės tvoros stulpas pastatytas neteisėtai, jis negali būti laikomas atsakovės nuosavybės teisės objektu, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą priteisti jai iš ieškovo 1060,90 Lt žalai atlyginti už sugadintą akmeninės tvoros stulpą. Be to atsakovė įpareigota neteisėtai pastatytą tvoros stulpą nugriauti, dėl to žalos už šio stulpo sugadinimą priteisimas būtų nelogiškas ir neatitiktų protingumo principo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo argumentus, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus priešieškinio reikalavimo dalyje dėl materialinės žalos atlyginimo, nugriovus dalį atsakovės pastatyto tvoros stulpo.

Antroji atsakovės apeliacinio skundo argumentų grupė yra susijusi su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantės teigimu, nepagrįstai nenustatė ginčijamos žemės sklypų ribos. Apeliantė teigia, jog teismo paskirtos kadastrinės ekspertizės, kurią atliko UAB „Geodezininkų biuras“ išvados, bei 2004 m. liepos mėn. UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ atlikti kadastriniai matavimai parodo, jog pagal nustatytą ribą ieškovo nuosavybės teise valdomo pastato dalis patenka į atsakovės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo teritorijos ribas. Kadangi nekilnojamojo turto ribos nustatomos kadastriniais matavimais, teismas, neturėdamas kitų nurodytus įrodymus paneigiančių duomenų, turėjo patenkinti atsakovės priešieškinį ir nustatyti ginčo šalių sklypų ribą. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta.

Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog mėgėjiško sodo teritorijoje žemės sklypai formuojami ir pertvarkomi pagal žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą, šiuo atveju pagal sodininkų bendrijos generalinį planą. Iš SB „Vilnelė“ generalinio plano ištraukos (b.l. 16, t.2) matyti, jog ginčo sklypus skirianti riba sutampa su ieškovui priklausančio sodo namelio siena. Tokia pati faktinė situacija yra užfiksuota Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 2 d. patvirtintoje žemės sklypo Nr.253 schemoje (b.l. 14-15, t.2). Ieškovo sodo namelis pripažintas tinkamu naudoti ir įregistruotas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (b.l. 20, t.2). Nė vienas iš šių dokumentų nėra nuginčytas, jie yra galiojantys, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog kaimyninių sklypų riba šiai dienai yra nustatyta ir aiški - SB „Vilnelė“ esančius sklypus (duomenys neskelbtini) skirianti riba sutampa su ieškovui P. G. priklausančio sodo namelio siena. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog apeliantės priešieškinio reikalavimas nustatyti ribą tarp nurodytų sklypų, neginčijant nurodytų teritorijų planavimo dokumentų ir dokumentų, kurių pagrindu buvo įteisintas ieškovui priklausantis sodo pastatas, bei šiems dokumentams galiojant, yra nepagrįstas, todėl atmestinas, kadangi tokia riba nurodytuose dokumentuose jau yra nustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, kad teismas negali nustatyti ribos tarp šalims priklausančių žemės sklypų, yra neteisingas, kadangi, kaip jau minėta, ši riba tarp sklypų yra nustatyta, todėl jos teismui nustatinėti nėra jokio pagrindo. Tačiau, nežiūrint į ne visiškai teisingus apylinkės teismo motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti atsakovės priešieškinio iš esmės yra teisingas.

Vienu iš apeliacinio skundo motyvų apeliantė nurodo tai, kad teismas, pažeisdamas civilinio proceso normas ir atsakovės procesines teises, nepagrįstai protokoline nutartimi atsisakė priimti jos priešieškinio patikslinimą, kuriame ji ginčijo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir VĮ Registrų centro registro įrašą dėl ieškovo sodo pastato teisinės registracijos. Tačiau tokie apeliantės argumentai nėra pagrįsti. Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog pasirengimas bylą nagrinėti teismo posėdyje baigėsi 2009 m. gegužės 18 d. (b.l. 32, t.4), nepaisant to, tiek ieškovas, tiek atsakovė dar tikslino savo reikalavimus – ieškovas 2009 m. birželio 30 d., atsakovė 2009 m. rugsėjo 3 d. Tačiau atsakovė 2010 m. birželio 14 d. teismo posėdyje (protokole per klaidą data nurodyta 2009 m. birželio 14 d.) pateikė teismui pareiškimą dėl priešieškinio dalyko patikslinimo (b.l. 215-217, t.4), tačiau teismas šį pareiškimą atsisakė priimti, nurodydamas, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra galimybės tikslinti reikalavimą, be to negautas kitos šalies sutikimas priimti priešieškinio dalyko patikslinimą. Teisėjų kolegija pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui, kadangi atsakovė turėjo pakankamai laiko suformuluoti savo galutinius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas ir taip užsitęsęs (nuo 2004 m.), teismas pagrįstai atsakovės pareiškimą dėl priešieškinio patikslinimo, kuriame ji ne tik kėlė naujus reikalavimus, bet taip pat prašė į bylą įtraukti naujus asmenis atsakovais, juolab įstatymas teisę keisti ieškinio (priešieškinio) dalyką arba pagrindą suteikia tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Pareiškimo dėl priešieškinio tikslinimo, priėmimas, praktiškai išnagrinėjus bylą iš esmės, kolegijos vertinimu, būtų dar labiau užvilkinęs ir taip užsitęsusį bylos procesą.

Kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, jog iš jos ieškovo naudai priteistos per didelės bylinėjimosi išlaidos. Įvertinus tai, kad bylos nagrinėjimas vyksta nuo 2004 metų, ieškovo atstovas paruošė visą eilę procesinių dokumentų, vyko daug teismo posėdžių, byla pakankamai sudėtinga teisės taikymo aspektu, pareikalavo daug darbo ir laiko sąnaudų, kolegija sprendžia, kad priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytiems maksimaliems dydžiams.

Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą iš atsakovės ieškovui priteistina 1200 Lt išlaidų (b.l. 234, t.4) advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ir atstovavimą teismo posėdyje, valstybei iš atsakovės priteistina 19,90 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovui P. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) advokato pagalbai apmokėti, valstybei iš atsakovės priteisti 19,90 Lt (devyniolika litų ir 90 centų) pašto išlaidų.