Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Stankevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl raštų panaikinimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. Ž. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2020 m. liepos 31 d. raginimą Nr. VRE_RE-3388 „Dėl Ž. S. vykdančio indiv. veiklą skolos sumokėjimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. (9.8E) I-6047 „Lengvata nėra taikoma“

Skunde ir patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad pirmąją individualią veiklą pradėjo 2018 m. vasario 27 d. pagal pažymą Nr. 863818 ir ją vykdo iki šiol. Iki nurodyto termino deklaravo gautas pajamas už 2019 m. ir telefonu susisiekė su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba), kad paskaičiuotų mokesčių sumą pagal pareiškėjo pajamas ir išlaidas. Nurodo, kad Fondo valdybos darbuotojas mokėtiną sumą paskaičiavo, kurią pareiškėjas sumokėjo. Po mokesčių sumokėjimo, 2020 m. liepos 31 d. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – Šiaulių skyrius) pareiškėjas gavo raginimą sumokėti skolą: įmokos savarankiškai dirbančių, įmokos kodas 292, suma -1 312,06 Eur ir PSD įmokos ind. veiklos (per laik.) įmokos kodas 343, suma 640,05 Eur. Dėl nesuteiktos lengvatos pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 10 d. raštu kreipėsi į Šiaulių skyrių, kuris buvo perduotas nagrinėti Fondo valdybai. 2020 m. rugsėjo 2 d. Fondo valdyba atsakė pareiškėjui raštu nurodydama, kad lengvata nėra taikoma, nes 2018 m. pradėta vykdyti veikla nėra pirma, todėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 11 straipsnio 3 dalyje numatyta lengvata negali būti taikoma. Pareiškėjas nurodo, kad toks sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad nuo 2009 m. kovo 6 d. iki 2009 m. kovo 8 d. pareiškėjas buvo įgijęs verslo liudijimą. Paaiškino, kad minėtu laikotarpiu veiklos nevykdė, o verslo liudijimą buvo įsigijęs tik siekdamas išbandyti veiklą registruoti ir įvertinti, ar tą padaryti sudėtinga. Tai patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos raštas, kuriame pateikiama informacija apie tai, kad 2009 m. jokių pajamų iš įregistruotos individualios veiklos negavo, be to nepatyrė tokios veiklos vykdymo išlaidų. Mano, kad įstatyme numatytos lengvatos taikymas siejama ne su formaliu veiklos registravimu, o su individualios veiklos vykdymu, todėl VSDĮ 11 straipsnio 3 dalyje numatyta lengvata pareiškėjui turėtų būti taikytina. Priešingas minėtos nuostatos aiškinimas būtų pernelyg formalus ir neatitiktų įstatymo leidėjo tikslo suteikti lengvatą tiems asmenims, kurie faktiškai pirmą kartą pradeda vykdyti individualią veiklą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius su pareiškėjo skundu ir patikslintu skundu nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepime nurodė, kad pateikė 2020 m. liepos 31 d. raginimą, nes pareiškėjas laiku nesumokėjo valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų už 2019 m. 2020 m. balandžio 17 d. pareiškėjas sumokėjo dalį VSD ir PSD įmokų, t. y. reikėjo sumokėti 2 251,05 Eur VSD ir 1 097,23 Eur PSD įmokų, sumokėjo 937,94 Eur VSD ir 457,18 Eur PSD įmokų; liko nesumokėta 1 312,06 Eur VSD ir 640,05 Eur PSD įmokų. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo raginimu ir aktyviai susirašinėjo su atsakovo darbuotoju bei pasinaudojo savo teise skųsti atsakovo raginimą Fondo valdybai. 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Fondo valdyba konstatavo, kad atsakovo raginimas yra teisėtas ir pagrįstas. Paaiškino, kad pareiškėjas buvo įgijęs verslo liudijimą 2009 m. kovo 6 d. – 2009 m. kovo 8 d. laikotarpiu, vykdo individualią veiklą nuo 2018 m. liepos 27 d. Pareiškėjas buvo įgijęs verslo liudijimą iki 2018 m. sausio 1 d., todėl 2018 m. liepos 27 d. įregistruota individuali veikla nėra pirmoji veikla pagal VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pareiškėjas negali pasinaudoti VSDĮ įtvirtinta lengvata. Paaiškino, kad atsakovas turi pareigą įstatymus taikyti visiems vienodai. Pareiškėjo samprotavimai apie tai, kad jis įgijo verslo liudijimą tik siekdamas pabandyti veiklą registruoti ir įvertinti, ar tą padaryti sudėtinga, realių veiklos vykdymo planų neturėjo, faktiškai jokios veiklos nevykdė, negavo jokių pajamų, nepatyrė veiklos vykdymo išlaidų, yra teisiškai nepagrįsti, subjektyvūs ir neįrodo, kad pareiškėjas galėtų pasinaudoti VSDĮ įtvirtinta lengvata. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas neginčijo 16,11 Eur VSD ir 5,02 Eur PSD įmokų dydžio už 2018 m. liepos 27 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, jas laiku sumokėjo, nereikalavo taikyti VSDĮ įtvirtintos lengvatos, todėl preziumuoja, kad pareiškėjas žinojo, suvokė, suprato, kad jam negali būti taikoma VSDĮ įtvirtinta lengvata. Atsakovas mano, kad net jeigu ir būtų įrodyta, kad pareiškėjui priklauso VSDĮ įtvirtinta lengvata, ji būtų taikoma už vienus metus nuo tariamos pirmosios veiklos pradžios, t. y. nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2019 m. liepos 31 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu ir patikslintu skundu nesutinka. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą nuo 2018 m. liepos 27 d. ir buvo įgijęs verslo liudijimą laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 6 d. iki 2009 m. kovo 8 d. Iš šių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas buvo įsigijęs verslo liudijimą iki 2018 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjo 2018 m. liepos 27 d. įregistruota individuali veikla nėra laikoma pirmoji veikla nurodyto straipsnio prasme, todėl aptariama lengvata pareiškėjui nėra taikytina. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjo argumentai, jog jis nevykdė realios veiklos, negavo pajamų bei neturėjo veiklos vykdymo išlaidų, neįrodo realios veiklos nevykdymo fakto, kadangi pati veikla pagal verslo liudijimą (taip pat ir kitokios formos veikla) ne visais atvejais sugeneruoja realias deklaruotinas pajamas arba išlaidas. Taip pat tiek realios pajamos, tiek išlaidos gali būti asmens nedeklaruotos (dėl tokio reikalavimo nebuvimo arba tokio reikalavimo neįvykdymo). Dėl ne ilgo individualios veiklos vykdymo laikotarpio pasakytina, kad pagal savo esmę ir prasmę verslo liudijimai paprastai ir yra įsigyjami trumpalaikei veiklai. Papildomai Fondo valdyba nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nustato, kad draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šiame ir kituose įstatymuose. Teisingai ir laiku apskaičiuoti ir sumokėti socialinio draudimo įmokas yra pačio draudėjo pareiga. Jeigu yra pagrindas taikyti lengvatą, ją draudėjas pritaiko skaičiuodamas mokėtinas socialinio draudimo įmokas. Vadovaujantis įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai kontroliuoja priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinį išieškojimą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje lengvatos taikymas ar netaikymas pasireiškia kontroliuojant draudėjo apskaičiuotas mokėtinas sumas. Skyrius nepriima konkretaus dokumento, išimtinai susijusio dėl lengvatos taikymo ar netaikymo. Jeigu savarankiškai dirbantis asmuo nesumoka socialinio draudimo įmokų, kai jų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, prieš taikydamas priverstinio poveikio priemones siunčia draudėjui raginimą susimokėti nesumokėtas įmokas. Nagrinėjamu atveju skyrius apskaičiavo didesnę mokėtiną sumą negu draudėjas, kadangi vykdydamas apskaičiuotų mokėtinų sumų kontrolę minėtos lengvatos netaikė. Fondo valdyba taip pat paaiškino, kad išankstine ne teismo tvarka nagrinėdama pareiškėjo skundą vertino veiksmą – ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, vykdydamas draudėjo apskaičiuotų mokėtinų socialinio draudimo įmokų kontrolę, teisėtai ir pagrįstai netaikė lengvatos. Įvertinusi faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą Fondo valdyba nustatė, kad skyriaus veiksmas – netaikyti lengvatos apskaičiuojant mokėtinas sumas, yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjo S. Ž. skundas ir patikslintas skundas atmestini.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2020 m. liepos 31 d. raginimo Nr. VRE_RE-3388 „Dėl Ž. S. vykdančio indiv. veiklą skolos sumokėjimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-6047 „Lengvata nėra taikoma“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. Ž. laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 6 d. iki 2009 m. kovo 8 d. buvo įsigijęs verslo liudijimą. Pateiktoje gyventojo metinėje pajamų deklaracijoje nurodyta, kad per 2009 m. pajamų iš individualios veiklos negavo. 2018 m. liepos 27 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą pagal individualios veiklos pažymą Nr. 863818, kurią vykdo ir šiuo metu. Nustatyta, kad pareiškėjas už 2019 m. laikotarpį sumokėjo 937,94 Eur Valstybinio socialinio draudimo ir 457,18 Eur Privalomojo sveikatos draudimo įmokų. 2020 m. liepos 31 d. raginimu Šiaulių skyrius pareiškėjui nurodė, kad 2020 m. liepos 31 d. Valstybinio socialinio draudimo fondui yra skolingas 1 952,11 Eur ( 1 312,06 Eur įmokos savarankiškai dirbančių, 640,05 Eur PSD įmokos ind. veiklos (pr. laiką). 2020 m. rugpjūčio 7 d. ir 2020 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas pateikė skundus, kuriuos išnagrinėjusi Fondo valdyba nusprendė, jog lengvata nėra taikoma pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai. Sprendime Fondo valdyba paaiškino, kad pareiškėjas buvo įsigijęs verslo liudijimą iki 2018 m. sausio 1 d., todėl 2018 m. įregistruota individuali veikla nėra laikoma pirmoji veikla nurodyto VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies prasme, todėl lengvata negali būti taikoma.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2020 m. liepos 31 d. raginimą Nr. VRE_RE-3388 „Dėl Ž. S. vykdančio indiv. veiklą skolos sumokėjimo“. Raginime nurodoma, kad pareiškėjas yra skolingas 1 952,11 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondui. Pareiškėjas raginamas susidariusią skolą sumokėti per 10 dienų nuo raginimo gavimo, priešingu atveju ji bus išieškota priverstine tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šiame ir kituose įstatymuose. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19 punkte numatyta, kad, jeigu savarankiškai dirbantis asmuo nesumoka VSD įmokų, kai jų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos, Fondo valdybos teritorinis skyrius, prieš atlikdamas Taisyklių 18 punkte numatytus veiksmus, per 10 darbo dienų turi nusiųsti draudėjui raginimą dėl skolos sumokėjimo. Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius praėjus 5 darbo dienoms nuo skolos, didesnės negu trys eurai, atsiradimo momento per aštuonias darbo dienas privalo priimti sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti vykdyti mokėjimo nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai. Apibendrinant tai, kas nurodyta aukščiau, konstatuotina, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėti (VSDĮ 19 straipsnio 8 dalis).

Mokesčio mokėtojo prievolė, tinkamai vykdyti VSDĮ 17 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą, t. y. teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, atsiranda ne nuo raginimo išsiuntimo dienos, todėl 2020 m. liepos 31 d. raginimu Nr. VRE_RE-3388 „Dėl Ž. S. vykdančio indiv. veiklą skolos sumokėjimo“ pareiškėjui tik pranešama apie neįvykdytą ar nepilnai įvykdytą prievolę Valstybinio socialinio draudimo fondui ir primenama apie pareigą tokią prievolę įvykdyti. Atsižvelgiant į išdėstytą, raginimas yra informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentas, primenantis apie pareiškėjo turimos prievolės dydį ir jos įvykdymo terminą, tačiau pats savaime nesukeliantis teisinių pasekmių.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik teisės aktų pagrindu priimti administraciniai sprendimai.

Raginime, kurį ginčija pareiškėjas, yra pranešama apie susidariusią skolą Valstybino socialinio draudimo fondui, siūlymas minėtą skolą susimokėti per 10 dienų nuo raginimo gavimo bei nurodymas, kad nesumokėjus skolos, ji bus išieškoma priverstine tvarka. Tai leidžia spręsti, kad ginčijamas raginimas yra informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Atitinkamai tokio pobūdžio dokumentas, nelaikytinas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas gali nagrinėti tik reikalavimą dėl individualaus administracinio akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Tokiu atveju nagrinėjamu dalyku teisme galėtų būti skundžiamas, atsižvelgiant į raginimą jo nevykdymo atveju, priimtas sprendimas (VSDĮ 19 straipsnis, Taisyklių 18 punktas), dėl kurio atsirastų realūs teisiniai padariniai.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavęs asmens prašymus ar skundus. Pareiškėjas, gavęs raginimą ir manydamas, jog jam atsakovas neteisingai nepritaikė lengvatos, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, galėjo kreiptis į viešojo administravimo įstaigą su prašymu tokią lengvatą taikyti, o prašymo pagrindu priimtą administracinį sprendimą, nesutinkant su juo, skųsti.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija nurodo, kad tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-69/2011). Be to, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Tokie dokumentai turi pagalbinį vaidmenį, jais sprendžiami įvairaus pobūdžio procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu. Dėl šios priežasties tokio pobūdžio dokumentai suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia.

Pareiškėjo ginčijamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2020 m. liepos 31 d. raginimas Nr. VRE_RE-3388 „Dėl Ž. S. vykdančio indiv. veiklą skolos sumokėjimo“ yra informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl byla šioje dalyje nutraukiama, kaip nepriskiriama administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas skundu ir patikslintu skundu taip pat prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. (9.8E) I-6047 „Lengvata nėra taikoma“, kuriuo, išnagrinėjus pareiškėjo teiktą skundą, konstatuota, kad lengvata nėra taikoma teisėtai ir pagrįstai.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrius sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Fondo valdyba taip pat paaiškino, kad išankstine ne teismo tvarka nagrinėdama pareiškėjo skundą vertino veiksmą – ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius vykdydamas draudėjo apskaičiuotų mokėtinų socialinio draudimo įmokų kontrolę teisėtai ir pagrįstai netaikė mokestinės lengvatos.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas dėl lengvatos netaikymo buvo išnagrinėtas Fondo valdybos išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl teismas vertins pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. rugsėjo 2 d. rašto Nr. (9.8E) I-6047 „Lengvata nėra taikoma“, kuriuo buvo įvertintas Fondo valdybos Šiaulių skyriaus veiksmas, pagrįstumą ir teisėtumą.

Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 7 d. ir 2020 m. rugpjūčio 10 d. pateikė skundus Fondo valdybai dėl to, kad pareiškėjui buvo nepritaikytos mokesčių atostogos asmenims, pirmą kartą pradedantiems individualią veiklą. Fondo valdyba nurodė, kad pareiškėjas vykdo individualią veiklą (draudėjo kodas 3276200) nuo 2018 m. liepos 27 d., o verslo liudijimą (draudėjo kodas 2008642) turėjo laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 6 d. iki 2009 m. kovo 8 d. Fondo valdyba nurodė, kad pareiškėjas buvo įgijęs verslo liudijimą iki 2018 m. sausio 1 d., todėl 2018 m. liepos 27 d. registruota individuali veikla nėra laikoma pirmoji veikla, todėl lengvata nėra taikoma.

VSDĮ 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai, ūkininkai bei jų partneriai ir asmenys, vykdantys individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, vienus metus nuo veiklos pradžios socialinio draudimo įmokų gali nemokėti. Pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu. Šios dalies nuostata taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad individuali veikla tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį.

Savarankiškai dirbančiais asmenimis laikomi verslo liudijimus turintys asmenys (VSDĮ 2 straipsnio 9 dalis). Byloje ginčo nėra, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 6 d. iki 2009 m. kovo 8 d. turėjo verslo liudijimą (draudėjo kodas 2008642), tačiau pareiškėjas nesutinka, jog vien individualios veiklos registravimas, kuomet iš tokios veiklos nėra gauta pajamų, pripažįstamas faktišku individualios veiklos vykdymu.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nurodyta, kad verslo liudijimas - šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla ir (arba) nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos veikla, jeigu šios veiklos rūšys įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą veiklos rūšių sąrašą. Atsižvelgiant į išdėstytą, individuali veikla, pagal verslo liudijimą galima tik sumokėjus, įstatymuose numatytus mokesčius ir jos vykdymas ateityje nėra apibrėžiamas gautų pajamų dydžiu, todėl priešingai nei nurodo pareiškėjas, 2009 metais pareiškėjo vykdyta veikla priskiriama prie individualios veiklos vykdymo.

Įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog įstatymo leidėjas, apibrėždamas veiklos pradžią tam tikra data (2018 m. sausio 1 d.), įtvirtino teisę asmenims pasinaudoti lengvata po 2018 m. sausio 1 d., jeigu jie pirmą kartą užsiima individualia veikla (pradeda savarankišką veiklą), kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme arba kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis. Šiuo konkrečiu atveju po 2018 m. sausio 1 d. pareiškėjas savarankiškai dirbančiu asmeniu tapo ne pirmą, o antrą kartą, todėl neatitiko VSDĮ 11 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad sumokėjo socialinio draudimo įmokas pagal Fondo valdybos darbuotojo / konsultanto trumpuoju telefono numeriu 1883, paskaičiuotą mokesčių sumą pagal pareiškėjo gautas pajamas ir išlaidas. Teismas vertina, jog pokalbio įrašai, nepatvirtina pareiškėjo pozicijos. Mokėtinų mokesčių suma buvo paskaičiuota pagal pareiškėjo nurodytas, o ne Fondo valdybos nustatytas aplinkybes, be to, 2020 m. balandžio 8 d. telefoninio pokalbio metu konsultantas pasiteiravo pareiškėjo, ar jis anksčiau yra vykdęs veiklą pagal verslo liudijimą, tačiau pareiškėjas nurodė, kad verslo liudijimo niekada nėra turėjęs. Pareiškėjui nurodžius neteisingus duomenis, pokalbio metu nebuvo galima apskaičiuoti teisingos mokėtinos mokesčių sumos. Pažymėtina ir tai, kad 2020 m. balandžio 17 d. telefoninio pokalbio metu, pareiškėjas buvo informuotas, kad tuo atveju, jeigu mokėtini mokesčiai būtų apmokėti neteisingai, apie tai pareiškėjas bus informuotas jam išsiunčiant raginimą.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. (9.8E) I-6047 „Lengvata nėra taikoma“ yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. Ž. skundo dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2020 m. liepos 31 d. raginimo Nr. VRE_RE-3388 „Dėl Ž. S. vykdančio indiv. veiklą skolos sumokėjimo“ nutraukti.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.