- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-26
- Bylos Nr.
- ATP-8-185/2017
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Pažeidėjas
- S. R.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto S. R. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimu S. R. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, padarymą nubaustas 723 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams už tai, kad 2016 m. kovo 6 d. apie 13.05 val. Rokiškio r., Kazliškio sen., (duomenys neskelbtini) k., vairavo jam priklausantį keturratį „Bacham“, be valstybinio numerio ženklų, būdamas vidutinio (nustatytas 1,97 promilės) girtumo laipsnio, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus. Be to, tuo pačiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį ir 123 straipsnio 5 dalį S. R. atžvilgiu nutraukta, nesant jo veikoje šių administracinių teisės pažeidimų sudėties, tačiau apeliacinis skundas dėl to nepaduotas.
Apeliaciniu skundu S. R. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimo dalį dėl jo nubaudimo pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį ir šią administracinio teisės pažeidimo bylos dalį nutraukti, nesant jo veikoje minimo administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Šalies argumentai
Teigia, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu metu ir vietoje jokios transporto priemonės nevairavo, priešingai, važiavo kaip keleivis, o agregatą vairavo jo sūnėnas L. R.. Šios aplinkybės patvirtinamos liudytojų L. R., E. R. bei A. R. parodymais. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad minėtų liudytojų parodymai būtų prieštaringi, nenuoseklūs ir nelogiški, tačiau juos lygino su teismo posėdžio metu duotais policijos pareigūnų V. A. B. ir L. Č. parodymais, kurie kategoriškai nepatvirtino, jog matė tik vieną asmenį, vairuojantį agregatą. Akcentuoja tai, kad policijos pareigūnai L. R., vairuojančio agregatą, galėjo ir nepamatyti dėl atstumo, buvusio tarp policijos specialiojo automobilio ir agregato, dėl L. R. smulkaus kūno sudėjimo, be to, policijos pareigūnai iš priekio agregatą galėjo matyti (jeigu apskritai jį matė) tik labai trumpą laiką, kai L. R. apsuko agregatą, o jam įvažiavus į sodybos kiemą, policijos pareigūnams agregatą užstojo namo kampas. Be to, patys policijos pareigūnai negalėjo nurodyti, ar matė visą agregatą, ar tik jo dalį. Apelianto nuomone, tai yra svarbi aplinkybė, kadangi, nors policijos pareigūnai ir matė jį nulipantį nuo agregato, tačiau tokie jų parodymai nepaneigia tiek jo (apelianto), tiek L. R. nurodytos aplinkybės, kad pirmas nuo agregato nulipo L. R.. Šią aplinkybę patvirtino liudytojai E. R. bei A. R.. Akivaizdu, kad agregatą užstojus namo kampui, policijos pareigūnai negalėjo matyti nuo agregato nulipančio L. R.. Tokią išvadą pagrindžia ir byloje esančios fotonuotraukos bei Vieningos policijos pajėgų valdymo sistemos informacija, iš kurios matyti, kad policijos pareigūnams vaizdą užstojo namo kampas.
Apeliantas skunde ginčija pirmosios instancijos teismo argumentą, kad ranka daryti įrašai protokole pagrindžia jo kaltės buvimą. Pažymi, kad priešingai nei skundžiamame nutarime teigia teismas, minėti įrašai nėra įskaitomi. Be to, atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, į policijos pareigūnų jam darytą akivaizdų spaudimą, ką patvirtina byloje esantis garso įrašas bei pačių pareigūnų paaiškinimai, netgi ir esant protokole įrašui „sutinku“ ar „gailiuosi“, toks įrašas, apelianto nuomone, neturi jokios įrodomosios reikšmės. Teismo teiginys, jog „tai, kad S. R. protokole paaiškinimą parašė patariamas pareigūnų, dar nereiškia, jog jis užfiksuotas netinkamai“, yra neteisingas, kadangi policijos pareigūnų asmeniui nurodytas rašyti padiktuoto turinio paaiškinimas, nors ir būtų surašytas paties asmens ranka, savo turiniu nėra paties asmens paaiškinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymi, kad įvykio metu kalbėdamas su policijos pareigūnu L. Č. nevartojo vienaskaitinės įvardžio formos „aš“, o pasakodamas apie įvykį naudojo įvardį „mes“. Policijos pareigūnui toks paaiškinimas atrodė natūralus, todėl jis nesiaiškino, kas tie „mes“. Tai rodo, kad policijos pareigūnui nebuvo svarbu išsiaiškinti įvykio aplinkybes, jis tiesiog siekė nubausti bent vieną asmenį. Taigi pirmosios instancijos teismo pateikta įvardžio „mes“ interpretacija yra niekuo nepagrįsta prielaida, kuria pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas bei iš jo išplaukiantis in dubio pro reo principas (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai).
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jo atžvilgiu surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas agregatas laikytinas transporto priemone – keturračiu. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų tokiai išvadai pagrįsti. Vien tik į bylą pateikto agregato fotonuotrauka, kuria ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas, neleidžia šio agregato priskirti keturračių kategorijai ar apskritai transporto priemonių rūšiai. Apylinkės teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 64 dalyje įtvirtinta transporto priemonės sąvoka, tačiau netyrė, ar minėtas agregatas yra priemonė, skirta žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, taip pat ant jos sumontuotai stacionariai įrangai vežti. Be to, teismas neanalizavo Įstatymo 2 straipsnyje pateiktų lengvojo keturračio, keturračio ir galingojo keturračio sąvokų, neanalizavo, kokie įvykio metu vairuoto agregato požymiai leidžia jį priskirti vienai ar kitai keturračių kategorijai. Pabrėžia, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog nei institucijos, surašiusios protokolą, atstovai, nei administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nei teismai nėra specialistai nustatyti, ar vairuota priemonė yra galingasis keturratis ar keturratis, ar priskirtina kitai transporto priemonių rūšiai. Tik išsiaiškinus šiuos techninius duomenis, galimai juos įvertinus pagal transporto priemonių atitikties įvertinimą, būtų galima nustatyti transporto priemonės rūšį. Tai svarbu sprendžiant, ar asmeniui kyla administracinė atsakomybė pagal ATPK 129 straipsnį, ar pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad abu minėti straipsniai asmeniui negali būti inkriminuojami, kadangi tai laikytina pertekliniu nubaudimu (ši atribojimo problema analizuota Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. ATP-132-360/2016).
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad analizuojama veika negali būti pripažinta administraciniu teisės pažeidimu ir dėl to, kad agregatas buvo vairuojamas pievoje, todėl viešajame eisme nedalyvavo. Pabrėžia, kad teisės aktai numato draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui tik automobilių keliuose. Tokią išvadą daro remdamasis Įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis saugumo automobilių keliais pagrindus (Įstatymo 1 ir 2 straipsniai), KET, nustatančiomis eismo tvarką keliais Lietuvos Respublikoje (KET 1 punktas), bei iš esmės lingvistiniu teisės aktų aiškinimu – teisės aktų pavadinimuose esančiomis sąvokomis. Kaip precedentinę apeliantas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-14-2014, kur konstatuota, jog traktoriaus vairuotojas, laukuose traktoriumi apgadindamas kitam asmeniui priklausantį turtą, eismo įvykio nepadaro, todėl negali būti baudžiamas už KET pažeidimą, taip pat negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį už alkoholio vartojimą po eismo įvykio.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariatas prašo S. R. skundo netenkinti ir jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad S. R. padarytas pažeidimas įrodytas byloje surinktais dokumentais ir policijos pareigūnų nuosekliais parodymais. Remdamasis administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, teismas nešališkai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra jokių objektyvių priežasčių skundžiamą nutarimą keisti ar S. R. skirti švelnesnę nuobaudą.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pagal ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu, administracinę bylą nagrinėjantis organas (kartu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. R. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančius įrodymus, aukštesnės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl S. R. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.
Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, apylinkės teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismo posėdyje apklausė tiesiogiai pažeidimą mačiusius policijos pareigūnus L. Č. ir V. A. B., taip pat išklausė paties apelianto paaiškinimų bei kaip liudytojais apklausė L. R., E. R. ir A. R.. Liudytojų L. Č. ir V. A. B. parodymais, išanalizuotais kitų byloje esančių įrodymų kontekste, paneigta apelianto nurodyta įvykių versija, kad įvykio metu keturratį vairavo jo sūnėnas L. R., o jis važiavo tik kaip keleivis. Šią apelianto versiją apylinkės teismas pagrįstai atmetė ir ją vertino tik kaip pasirinktą gynybos strategiją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
Kaip matyti iš policijos pareigūnų L. Č. ir V. A. B. parodymų, jie nuosekliai ir analogiškai tvirtino, jog matė lauke važiuojantį keturratį, kurį vairavo vienas asmuo. Policijos pareigūnai parodė, kad keturračiu važiavęs asmuo, pastebėjęs juos, apsisuko ir pradėjo važiuoti į priešingą pusę. Tai jiems sukėlė įtarimą, todėl jie vijosi keturratį, kuris, kirtęs kelio lankstą, įvažiavo į namo kiemą, kur vairuotojas, nulipęs nuo keturračio, įbėgo į namo vidų. Policijos pareigūnai S. R., kaip asmenį, vairavusį keturratį, atpažino iš jo aprangos bei jo ūgio, be to, jis policijos pareigūnams prisipažino, kad tai jis vairavo keturratį. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas S. R. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu minėtų liudytojų parodymų vertinimu ir skunde dėsto, jo nuomone, objektyvias aplinkybes, dėl kurių policijos pareigūnai galėjo netinkamai suvokti faktinę situaciją, kaip antai, jis, būdamas keleivio vietoje, užstojo transporto priemonę vairuojantį smulkaus kūno sudėjimo L. R., policijos pareigūnai transporto priemonę iš priekio galėjo matyti labai trumpą laiką, kad pirmasis nuo transporto priemonės nulipo ir į namo vidų įbėgo jo sūnėnas, kad policijos pareigūnams sutrukdė pamatyti transporto priemonės vaizdą užstojęs namo kampas, aukštesnės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta kaip neturinčius įtakos policijos pareigūnų objektyviam situacijos vertinimui. Jau minėta, kad policijos pareigūnai tiesiogiai matė daromą pažeidimą, atstumas tarp policijos automobilio ir keturračio nebuvo didelis, policijos pareigūnai keturratį stebėjo pakankamai ilgą laiko tarpą, be to, aptariamas pažeidimas buvo padarytas dienos metu, policijos pareigūnai paskui keturratį važiavo ir lauku, todėl viską gerai matė, įsidėmėjo keturračio vairuotojo ūgį bei jo drabužius, kurie atitiko S. R. aprangą ir jo požymius, t. y. pareigūnai iš drabužių ir ūgio atpažino S. R. kaip asmenį, kuris vairavo keturratį, S. R. pareigūnams pripažino, kad tai jis vairavo keturratį, todėl, apygardos teismo vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių galimą policijos pareigūnų klaidingą suvokimą apie faktines įvykio aplinkybes. Be to, pažymėtina, kad pareigūnai nėra kaip nors susiję su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu, todėl jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog pareigūnai gali būti šališki, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas. Atsižvelgus į tai, netikėti policijos pareigūnų, vykdžiusių savo tarnybines funkcijas, parodymais nėra jokio pagrindo, juolab kad jie atitinka ir jų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, pateiktą CD diską su garso įrašu (darytas tarnybiniame automobilyje pažeidimo forminimo metu), kuriame girdėti, jog aiškinantis pažeidimo aplinkybes, S. R. policijos pareigūnams prisipažino, kad kirto keliuką, bei kitą rašytinę bylos medžiagą. Tuo tarpu aukštesnės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai ir atliktam liudytojų L. R., E. R. ir A. R. parodymų vertinimui, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kritiškai, kadangi jie prieštarauja pirmiau aptartiems policijos pareigūnų parodymams ir kitiems bylos įrodymams, be to, minėti liudytojai parodymus davė tik teisme, būdami iškviesti paties apelianto ir jo atstovo iniciatyva, taip pat jie yra administracinėn atsakomybėn patraukto S. R. giminaičiai, todėl suinteresuoti bylos baigtimi.
Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad administracinio teisės pažeidimo protokole esantis apelianto ranka darytas įrašas apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes sąlygotas jo neblaivumo ir policijos pareigūnų įtakos prisipažinti, todėl S. R. galimai ne visiškai suvokė tokio įrašo reikšmės, aukštesnės instancijos teismas laiko tai niekuo nepagrįstu skundo argumentu, juolab kad S. R. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą skundžiamame nutarime nebuvo grindžiama jo rašytiniu paaiškinimu, esančiu protokole, S. R. galimybė gintis nuo pareikšto administracinio kaltinimo nebuvo apribota. Taip pat, nors apeliantas skunde nurodo, kad, duodamas paaiškinimą policijos pareigūnui dėl keturračio vairavimo, vartojo įvardį „mes“, o tai pagrindžia aplinkybę, jog keturračiu įvykio metu važiavo ne vienas asmuo, aukštesnysis teismas pažymi, kad šie skundo argumentai niekaip nepaneigia S. R. kaltės padarius pažeidimą, kadangi nuosekliais policijos pareigūnų parodymais bei juos patvirtinančia rašytine bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, jog keturračiu S. R. važiavo vienas. Be to, kaip paaiškino policijos pareigūnas L. Č., S. R. pasakytą frazę „mes čia po vietą“ suprato, jog keturratis yra bendro naudojimo. Netikėti tokia pareigūno versija dėl S. R. pasakytos minėtos frazės nėra pagrindo, kadangi ir pats S. R. teisme nurodė, kad įvykio dieną jis su broliu namuose tvarkė keturratį, o po to, jis ir brolis pavažinėjo po kiemą, jog pažiūrėtų, ar viskas gerai. Taigi esant šiems parodymams pritartina apylinkės teismo išvadai, kad S. R., sakydamas „mes čia po vietą“, turėjo omenyje tai, jog tą dieną keturračiu važinėjosi tiek jis, tiek jo brolis, t. y. kad keturratį naudojo ne tik jis vienas, ką pagrįstai suprato ir policijos pareigūnas, jog keturratis yra bendro naudojimo.
Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, kokie vairuotos transporto priemonės požymiai leidžia ją priskirti vienai ar kitai keturračių kategorijai, bei tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog transporto priemonė laikytina keturračiu ar apskritai transporto priemone. Nors byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta transporto priemonė „(duomenys neskelbtini) kurią įvykio metu vairavo S. R., neįregistruota nustatyta tvarka, neatlikta jos privalomoji techninė apžiūra, šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad apelianto skunde minimas „agregatas“ nelaikytinas transporto priemone Įstatymo 1 straipsnio 64 dalies prasme. Vadovaujantis minėta teisės norma, transporto priemonė – tai priemonė žmonėms ir (arba) kroviniams, taip pat ant jos sumontuotai stacionariai įrangai vežti. Įstatymo 2 straipsnio 34 dalyje nurodyta, jog motorinė transporto priemonė – variklį turinti transporto priemonė, išskyrus skirtas judėti ne keliais bėgines transporto priemones, traktorius ir savaeiges mašinas. Sisteminė minėtų normų analizė leidžia daryti išvadą, jog minėtas „agregatas“ patenka į KET reguliuojamą sritį ir, priešingai nei teigia apeliantas, laikytinas motorine transporto priemone. Iš skundžiamo nutarimo turinio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Įstatymo 2 straipsnyje pateiktas transporto priemonės, keturračio, lengvojo keturračio ir galingojo keturračio sąvokas, transporto priemonės vairavimo apibrėžimą, Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų, 4 dalies 8 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad S. R. vairuotos transporto priemonės priskirtinumas tam tikrai keturračių kategorijai šiame bylos nagrinėjimo kontekste nėra aktualus. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad S. R. turi teisę vairuoti AM-C kategorijų transporto priemones (b. l. 16), pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė, jog apeliantas teisę vairuoti bet kuriai kategorijai priskirtiną keturratį turėjo, todėl negali būti vertinamas kaip neturintis teisės vairuoti tos rūšies transporto priemonės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu aplinkybių vertinimu bei minėtų teisės normų sugretinimu su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Taip pat apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu bei pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog administracinio teisės pažeidimo byloje nėra konkrečių duomenų apie S. R. vairuotos transporto priemonės techninius duomenis, tačiau taip pat sprendžia, kad net ir nesant byloje duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie transporto priemonės priskirtinumą vienai ar kitai keturračių kategorijai, šiuo konkrečiu atveju tai esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, kadangi, kaip jau minėta, S. R. turi teisę vairuoti bet kurios rūšies keturratį.
Apeliantas skunde teigia, kad jam nepagrįstai inkriminuotas KET 14 punkto pažeidimas, analizuoja šiose taisyklėse bei Įstatyme pateiktas sąvokas, daug dėmesio skiria aplinkybei, kad jis transporto priemonę vairavo ne kelyje, todėl mano, kad yra nubaustas nepagrįstai. Šie skundo argumentai taip pat atmetami. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas cituodamas aukštesnės instancijos teismo nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje, KET 14 punktas nesieja jame nustatyto draudimo vairuoti transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio būtent su vairavimu kelyje, šiame punkte numatyta, kad iš viso draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, todėl šis draudimas galioja ne tik kelyje. Taigi konstatuojant minėtame KET punkte numatytų reikalavimų nesilaikymą, pažeidimo padarymo vieta esminės reikšmės jo inkriminavimui neturi.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skunde nurodyta teisminė praktika aukštesnės instancijos teismuose nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo nutarimo dalį, kadangi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. e2AT-98-303/2016). Pirmiau nurodyto aiškinimo aspektu pažymėtina, kad S. R. skundo grindimas aukštesnės instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu kaip precedentu nagrinėjamam atvejui yra nepagrįstas, nes analizuota praktika nėra tapati arba itin panaši šios bylos faktinėms aplinkybėms.
Taigi apibendrindamas aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visiškai pakanka neabejotinai išvadai dėl S. R. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą daryti.
Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksui (toliau – ANK), kuris pakeičia iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK, spręstina, ar nėra pagrindų dėl veikos perkvalifikavimo, kad būtų sušvelninta pažeidėjui atsiradusi atsakomybė. Taigi įgyvendinant 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį ANK, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalį, administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos iki 2017 m. sausio 1 d. buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nutarimai dėl nuobaudos skyrimo dar neįsiteisėjo, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytais atvejais, gavus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą (šis prašymas gali būti įtrauktas ir į skundą ar apeliacinį skundą), veiką perkvalifikuoja teismas ar institucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, arba teismas, kuris nagrinėja skundą ar apeliacinį skundą dėl nutarimo byloje. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, asmens veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė.
A. Į. nuostatas darytina išvada, kad šiuo atveju pagrindų perkvalifikuoti S. R. veiką nėra. Atkreipiamas dėmesys, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) pakeitimams (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1871 (nuo 2017 m. sausio 1 d. remiantis 2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277 (TAR, 2016, Nr. 2016-06428) (TAR, 2015, Nr. 2015-11240), už kelių transporto priemonės vairavimą arba mokymą praktinio vairavimo būnant apsvaigus nuo alkoholio, kai asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Atitinkamai ANK administracinės atsakomybės už analogišką teisės pažeidimą nenumato. Įstatymo 3¹ straipsnyje numatyta, kad už iki 2017 m. sausio 1 d. padarytas ATPK numatytų administracinių teisės pažeidimų požymių turinčias veikas, už kurias nuo 2017 m. sausio 1 d. atsakomybė nustatyta BK, skiriamos ATPK nustatytos nuobaudos ATPK nustatyta tvarka. Įvertinus tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju už analogiško pažeidimo padarymą nuo 2017 m. sausio 1 d. įstatymai numato griežtesnę atsakomybę, todėl S. R. veika neperkvalifikuojama, o šio administracinio teisės pažeidimo bylos teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK (Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis).
Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus, S. R. veikoje teisingai nustatė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo sudėtį ir pagrįstai jam paskyrė nuobaudą, kurią tinkamai individualizavo. Pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹⁰ straipsniu, 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 302¹³ straipsniu,
nutaria:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą ir S. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.