Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-2/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2014-06-26
Bylos Nr.: 2A-2/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės A
Atsakovas: E. S.
Trečiasis asmuo: R. M.

Kategorijos

21.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-2/2014Procesinio sprendimo kategorija 21.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės A. J. spaustuvės (dabartinis pavadinimas UAB ,,AJS spaustuvė“) ir atsakovo E. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo, bei trečiojo asmens R. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria atmestas jo prašymas priimti papildomą sprendimą, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-64-01/2006 pagal uždarosios akcinės bendrovės A. J. spaustuvės ieškinį atsakovui E. S. dėl sutarties nutraukti darbo sutartį ir įsakymo nutraukti darbo sutartį iš dalies pripažinimo negaliojančiais ir E. S. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei A. J. spaustuvei dėl darbo užmokesčio, išeitinės kompensacijos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui E. S. kreipėsi ieškovas UAB A. J. spaustuvė ir, ieškinį patikslinęs, vadovaudamasis CK 1.91 straipsnio 1 dalimi, 2.135 straipsnio 1 dalimi, 1.82 straipsnio 1 dalimi, prašė pripažinti negaliojančiais:

1) darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sutarties, sudarytos 2004 m. birželio 21 d. tarp UAB A. J. spaustuvės ir E. S., dalį dėl 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, šalims nutraukus darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu;

2) UAB A. J. spaustuvės direktoriaus R. M. 2004 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. K-294 dalį dėl 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos E. S..

Ieškinyje nurodė, kad darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, 2.135 straipsnio 1 dalyje, 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Nurodė, kad susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo dalis dėl 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos sumokėjimo nebuvo įvykdyta, nes bendrovė nebuvo finansiškai pajėgi jo vykdyti. Sudarant tokį susitarimą, buvo grubiai pažeisti bendrovės interesai, Darbo kodekso 4 straipsnio 4 dalies bei Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 d. nuostatos. E. S., sudarydamas tokį susitarimą, apie tokius pažeidimus žinojo ar turėjo žinoti. Tai, kad bendrovė iki susitarimo sudarymo ir jo sudarymo metu buvo sunkios finansinės būklės, patvirtina aplinkybės, kad bendrovė 2003 metus baigė turėdama 406 633 Lt nuostolį, o 2004 m. pirmąjį pusmetį – 628 749 Lt nuostolį, bendrovė nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. 2004 m. birželio 24 d. bendrovė mokesčių inspekcijai buvo skolinga 90 356,12 Lt iš darbuotojų darbo užmokesčio išskaičiuoto GPM. 2004 m. birželio 30 d. bendrovės trumpalaikio turto vertė balanse buvo 1 413 191 Lt, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 3 743 417 Lt, bendrovė balansavo ties bankroto riba. Per visą laikotarpį nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 11 d. bendrovės kasoje ir sąskaitose nebuvo pakankamos pinigų sumos išmokėti E. S. tokio dydžio išeitinę išmoką. Akivaizdu, kad apie tokią bendrovės finansinę būklę ginčijamo susitarimo sudarymo metu žinojo tiek bendrovės vyr. buhalteris E. S., tiek bendrovės direktorius R. M.. Per paskutinius dvejus metus bendrovė niekam nėra išmokėjusi panašaus dydžio piniginės išmokos, nutraukiant darbo sutartį. Vykdydama ginčijamą susitarimą, bendrovė patirtų praktiškai tokio paties dydžio išlaidas, kaip ir sumokėdama atlyginimą už birželio mėnesį visiems 93 bendrovės darbuotojams. Atsižvelgiant į ekonominę bendrovės būklę, tai reikštų, kad bendrovė vienam mėnesiui turėtų atidėti atlyginimų išmokėjimą likusiems darbuotojams. Todėl susitarimas dėl išmokos buvo nepagrįstas, neproporcingas šalių galimybėms bei teisėtiems lūkesčiams, neadekvatus bendrovės ekonominėms galimybėms ir socialiai neteisingas bendrovės bei likusių jos darbuotojų atžvilgiu.

Ieškovo teigimu, išmokėti tokio dydžio išeitinę išmoką nebuvo ir moralinio pagrindo, nes E. S., vykdydamas vyr. buhalterio pareigas, nebuvo pakankamai pareigingas ir lojalus bendrovei: jis neparengė pelno mokesčio deklaracijos už 2003 metus, nepateikė paaiškinimų ir atsikirtimų į VMI 2004 m. sausio 19 d. patikrinimo akto išvadas, neperdavė naujam vyr. buhalteriui sąskaitų likučių ir raštu paprašytas tai padaryti kategoriškai atsisakė. Tuo tarpu bendrovės direktorius R. M. turėjo asmeninį interesą išmokėti E. S. didelę išmoką ir siekė piktavališko susitarimo su E. S., nes pastarasis asmeniškai jam buvo skolingas ir tokia išmoka būtų suteikusi galimybę grąžinti skolą. R. M. taip pat buvo suinteresuotas savo paties išėjimo iš darbo metu sumažinti savo įsiskolinimą bendrovei, kuris 2004 m. liepos 15 d. sudarė 65 464,69 Lt. 2004 m. liepos 16 d. E. S. nurodė buhalterijai iš jo išeitinės išmokos padengti dalį R. M. skolos bendrovei, tokiu būdu sumažindamas R. M. įsiskolinimą bendrovei 28 400 Lt.

Ieškovo teigimu, šalių piktavališką susitarimą patvirtina ir aplinkybė, kad R. S. ir R. M. naudojo įmonės lėšas savo asmeniniams poreikiams ir buvo suinteresuoti išeidami iš įmonės sumažinti galimus įmonės reikalavimus. E. S. atleidimo dieną jo paimta iš bendrovės ir negrąžinta suma sudarė 77 441,64 Lt. R. M. skola bendrovei susitarimo sudarymo metu buvo 63 993,90 Lt. R. M. atleidimo dieną, 2004 m. liepos 19 d., jo skolą sumažinus E. S. išeitinės išmokos dalimi ir kitomis išeitinėmis kompensacijomis, skola liko 13 109,86 Lt. Sudarydamas susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, R. M. pažeidė CK 2.135 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. veikė interesų konflikto sąlygomis, ir E. S. apie tai buvo žinoma. Jie abu sąmoningai nepaisė įmonės interesų ir veikė prieš juos. Be to, susitarimas sudarytas pažeidžiant DK 4 straipsnio 4 dalies ir Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies nuostatas, prieštarauja bendrovės interesams ir veiklos tikslui siekti pelno, todėl pripažintinas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 12 dalyje nurodytu pagrindu.

Atsakovas E. S. pareiškė priešieškinį, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš UAB A. J. spaustuvės 24 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 138 347,76 Lt, neišmokėtą atlyginimą už 2004 m. liepos mėnesį ir kompensaciją už neišnaudotas atostogas - 4789,51 Lt, delspinigius už uždelstą atsiskaityti laiką po 0,06 procentus nuo neišmokėtos sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki visiško atsiskaitymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad nutraukus darbo sutartį, jam turėjo būti išmokėta 24 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, sudaranti 138 347,76 Lt. Išmoka nėra išmokėta iki šiol, todėl pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnį, iš ieškovo priteistini delspinigiai nuo neišmokėtos sumos, skaičiuojant nuo 2004 m. liepos 24 d. iki visiško atsiskaitymo. Be to, ieškovas nėra išmokėjęs dalies atlyginimo už 2004 m. liepos 1 – 16 dienų laikotarpį bei nepanaudotas atostogas.

Atsiliepimas

Atsakovas taip pat teigė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl 2004 m. liepos 7 d. įsakymo pripažinimo negaliojančiu, nes pagal CK 1.125 straipsnio 4 dalies nuostatą reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais taikomas sutrumpintas 3 mėnesių senaties terminas, bei prašė taikyti senatį. Taip pat teigė, kad pradinį ieškinį pateikė neįgaliotas asmuo, o patikslintas ieškinys paduotas jau praleidus ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė ir priteisė iš UAB A. J. spaustuvės R. M. 2006 Lt dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 100 Lt žyminio mokesčio valstybei, o iš E. S. - 4250 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Teismas sprendime konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą be svarbių priežasčių, neprašė jį atkurti, o atsakovas prašė taikyti senatį. Teismo vertinimu, ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo ginčijamo įsakymo priėmimo dienos, t. y. nuo 2004 m. liepos 7 d., nes nuo tos datos juridinis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, o teisę pareikšti ieškinį materialinės teisės prasme ieškovo atstovas įgijo tik nuo 2004 m. spalio 25 d., kai jam nustatyta tvarka buvo išduota prokūra (CK 2.176 str.). Ieškinį teismas atmetė CK 1.131 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad ieškinį pasirašė K. P., neturėdamas UAB A. J. spaustuvės direktoriaus U. S. įgaliojimo, kurio įgaliojimai, nesant byloje kitokių duomenų, nėra sustabdyti arba perduoti kitam asmeniui. UAB A. J. spaustuvės direktoriaus 2004 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. K-314 dėl pavedimo K. P. laikinai eiti bendrovės direktoriaus pareigas teismas ex officio pripažino neteisėtu, pripažinęs, kad buvo pažeista bendrovės vadovo skyrimo pareigoms tvarka (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 3 d., įstatų 7.3.2. p.). Teismas taip pat pažymėjo, kad 2004 m. rugpjūčio 20 d. įgaliojimas K. P. išduotas jau pareiškus ieškinį ir neatitinka įgaliojimui keliamų reikalavimų (CK 2.138 str., CPK 59 str. 2 d.). Įgaliojimas parašytas ant firminio bendrovės blanko, o patvirtintas Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje. Tiktai 2004 spalio 25 d. K. P. buvo išduota prokūra, suteikianti jam atitinkamus įgaliojimus.

Teismo vertinimu, ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp buvusio UAB A. J. spaustuvės direktoriaus R. M. ir atsakovo E. S. buvo piktavališkas susitarimas sudaryti tariamą sandorį, kuriuo buvo siekiama pridengti kitą sandorį - bendrovės sąskaita grąžinti atsakovo skolą R. M.. Bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitos ir 2004 m. birželio 30 d. balanso kopijas ir pateiktą ataskaitos originalą apie bendrovės skolas teismas vertino kritiškai, pažymėjęs, kad juos už vyriausiąjį finansininką pasirašė D. T., tuo tarpu kai šias pareigas ėjo atsakovas E. S.. Teismas padarė išvadą, kad šie dokumentai buvo surašyti atgaline data. Dėl tos pačios priežasties teismas kritiškai vertino ir bendrovės audito išvadas, kuri, pasak teismo, surašyta remiantis nepatikimais pirminiais duomenimis. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovė turėjo pakankamai apyvartinių lėšų, ėmė banko paskolas, todėl turėjo galimybę išmokėti atsakovui sutartą išmoką.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą, kad bendrovė darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas už ginčijamą laikotarpį atsakovui E. S. sumokėjo.

Dėl reikalavimo priteisti 24 mėn. vidutinio darbo užmokesčio išmoką teismas nustatė, kad išmokų sąrašas ir bylos duomenys patvirtinta, kad įskaičius 665,49 Lt likutį po užskaitymo, atsakovas yra gavęs 49 644 Lt, tad jis nepagrįstai reikalauja 49 707,13 Lt, kaip 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2005 m. birželio 3 d. išvados pagrindu teismas nustatė, kad E. S. skola bendrovei 2004 m. liepos 16 d. buvo 82 896,64 Lt. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad atsakovas iki atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2004 m. liepos 16 d., iš bendrovės yra gavęs 132 603,77 Lt (82 896,64 Lt + 49 707,13 Lt) išmokų darbo užmokesčio sąskaita. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas iš jo išeitinės kompensacijos prašė sumokėti 28 400 Lt kaip skolą R. M., teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai reikalauja priteisti jam 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nes faktiškai šią išmoką yra gavęs ir bendrovė jam neskolinga. Nesant bendrovės kaltės, delspinigių teismas nepriteisė DK 207 str.).

Trečiasis asmuo R. M. pareiškė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, kuriuo, vadovaudamasis CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktu, prašė priimti papildomą sprendimą ir priteisti iš ieškovo 3810 Lt už advokato, dalyvavusio byloje, pagalbą.

Prašyme teigė, kad teismas, priimdamas sprendimą, ne visa apimtimi išsprendė klausimą dėl išlaidų už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą priteisimo trečiajam asmeniui R. M.. Teismas savo sprendimu priteisė 2006 Lt, kurie advokatui V. B. buvo sumokėti pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. papildomą susitarimą, tačiau honoraras advokatui buvo mokamas per kelis kartus, kadangi bylos nagrinėjimas truko ilgą laiką. 2004 m. rugsėjo 22 d. advokatui buvo sumokėta 1770 Lt, 2005 m. kovo 10 d. – 2040 Lt. Įrodymus apie šias išlaidas R. M. pateikė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau teismas dėl šios sumos nepriėmė nei teigiamo, nei neigiamo sprendimo. Ieškinį atmetus, trečiojo asmens, kuris buvo atsakovo pusėje, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo. Teismui nepriėmus jokio sprendimo dėl trečiojo asmens R. M. 3810 Lt išlaidų už byloje dalyvavusio advokato pagalbą, yra pagrindas priimti papildomą sprendimą.

Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutartimi prašymą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad 2006 m. spalio 12 d. sprendimu trečiajam asmeniui priteista 2006 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, jos sudėtingumą, į tai, kad detalizuota užmokesčio apskaičiavimo pažyma, leidžianti spręsti apie būtinybę papildomai mokėti 3810 Lt sumą už suteiktas paslaugas, nepateikta, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostata, teismas padarė išvadą, kad pagrindo priteisti prašomus užmokesčio dydžius už atliktus konkrečius procesinius veiksmus teikiant teisinę pagalbą nėra, o trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų klausimas yra išspręstas Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimu.

III. Apeliacinių ir atskirojo skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB A. J. spaustuvė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą, priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šio ginčo atveju turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio ketvirtojoje dalyje numatytas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas. DK 27 straipsnio penktoji dalis apibrėžia ne senaties terminą, o jo taikymą. Byloje taikytinas 3 metų senaties terminas (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senaties terminą teismas nepagrįstai skaičiavo tik nuo vieno reikalavimo - reikalavimo pripažinti negaliojančia 2004 m. liepos 7 d. įsakymo dalį. Senaties terminas dėl kito reikalavimo yra 3 metai ir jis pasibaigs tik 2007 m. birželio 21 d. Tiek 3 mėnesių, tiek 3 metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo 2004 m. liepos 7 d. įsakymo priėmimo dienos, galėjo pasibaigti tik po ieškinio pareiškimo teisme, t. y. 2004 m. rugpjūčio 13 d. Pareiškus ieškinį teisme, senaties termino skaičiavimas nutrūko.

2. Teismas, vertindamas 2004 m. liepos 23 d. įsakymo teisėtumą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad perįgaliojimo galimybė yra numatyta bendrovės įstatų 7.18.7 punkte, neanalizavo aplinkybės, kad ieškovo akcininkai žinojo ir pritarė perįgaliojimui (CK 2.145 str. 1 d.). Perįgaliojimas yra galimas, kai jis nenumatytas įgaliojime, tačiau dėl susidariusių aplinkybių įgaliotinis priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Direktoriaus U. S. išvykimas į Italiją daugiau kaip vieneriems metams buvo aplinkybė, vertusi jį perduoti savo įgaliojimus kitam asmeniui, t. y. K. P., tam, kad įgaliotojų - akcininkų - interesai būtų apsaugoti. Nesant ABĮ tiesioginio draudimo pavesti asmeniui laikinai eiti direktoriaus pareigas, teismas nepagrįstai nurodė, kad toks pavedimas nėra galimas.

3. Teismas nepagrįstai nepripažino K. P. teisės pasirašyti ieškinį, nes tokia teisė numatyta įgaliojimo 4 punkte. Priešingas aiškinimas pažeistų CK 1.5 straipsnį. Nei CPK 59 straipsnyje, nei CK 2.138 straipsnyje nėra reikalavimo, kad įgaliojimas atstovauti juridinį asmenį teisme turi būti patvirtintas notaro. Be to, 2004 m. spalio 25 d. K. P. išduota prokūra patvirtina, kad jam suteiktas įgaliojimas atstovauti bendrovę teisme. Teismas nepagrindė, kodėl įgaliojimo surašymas ant firminio bendrovės blanko ir patvirtinimas LR ambasados Romoje neatitinka įgaliojimams keliamų reikalavimų.

4. Teismas, manydamas, kad ieškinys buvo paduotas neįgalioto vesti bylą asmens, turėjo pareigą nurodyti šį trūkumą ir nustatyti terminą jį pašalinti ir tik trūkumų nepašalinus teismas būtų įgijęs teisę palikti ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 3 p., 3 d.). Teismas, turėdamas duomenų apie ieškinį pasirašiusio asmens įgaliojimų trūkumus ir nevykdydamas savo pareigos nurodyti tokius trūkumus bei terminą jiems pašalinti, sukėlė neigiamas pasekmes ieškovui. Teisės atmesti ieškinį dėl to, kad jį pasirašė neįgaliotas asmuo ir todėl buvo praleistas ieškinio senaties terminas, įstatymas teismui nesuteikia. Tokiu būdu teismas pažeidė CK 1.5 ir 8 straipsniuose įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei kooperacijos principus.

5. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovas, išeidamas iš darbo, jokių apskaitos dokumentų neparengė ir neperdavė, nebuvo parengti ir perduoti 2004 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita bei balansas. Jie buvo parengti ir pasirašyti 2004 m. rugpjūčio 31 d. tuo metu vyr. finansininkės pareigas ėjusios D. T. ir laikinai direktoriaus pareigas ėjusio K. P.. Tai, jog ant balanso ir ataskaitos nurodyta, kad jų patvirtinimo data yra 2006 m. birželio 30 d., yra klaida, kuri teismui pateiktame egzemplioriuje yra ištaisyta, ir neturinti įtakos skaičių teisingumui. Teismas nepagrįstai nelaikė įrodymu 2004 m. rugpjūčio 31 d. įmonės finansinio audito išvados. Audito išvada, paremta pirminiais realiais finansiniais duomenimis, yra teisingos informacijos apie realią įmonės finansinę būklę šaltinis. Ji patvirtina, kad 2004 m. rugpjūčio 31 d. patvirtinta įmonės pelno (nuostolio) ataskaita atspindi įmonės turtą bei įsipareigojimus, o taip pat veiklos rezultatą 2004 m. birželio 30 d. Teismas padarė nepagrįstą išvadą apie bendrovės finansinę padėtį ir galimybę išmokėti atsakovui sutartą kompensacinę išmoką. 2004 m. birželio 30 d. balanse nurodyta, kad grynųjų pinigų sąskaitose ir kasoje yra 6808 Lt. 2004 m. bendrovė jokių paskolų neėmė. Teismas nepasisakė dėl bendrovės įsiskolinimo VMI bei įmonės trumpalaikio turto už 1 413 191 Lt ir trumpalaikių įsipareigojimų, sudarančių 3 743 417 Lt santykio.

6. Teismas nevertino byloje esančių įrodymų, neatsižvelgė į aplinkybes, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo įmonei buvo skolingi dideles sumas, nes praktikavo įmonės lėšų naudojimą asmeniniais tikslais. Atsakovo įsiskolinimas ieškovui sudarė 82 896,64 Lt, o jo pageidauta išeitinės kompensacijos suma (atskaičius mokesčius) - 88 542 Lt. 24 VMDU išeitinės kompensacijos dydis neatitiko nei įmonėje nusistovėjusios praktikos dėl išeitinių kompensacijų dydžio, nebuvo pagrįstas atsakovo darbo kokybiškumu ar lojalumu įmonei, negalėjo nepažeisti įmonės interesų. Atsakovo pareigų nevykdymo ir atsakomybės už tai faktas yra konstatuotas 2005 m. birželio 3 d. FNTT specialisto išvadoje Nr. 5-2/54.

7. Teismas, atmesdamas priešieškinį, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas išeitinę išmoką yra faktiškai gavęs ir tariamą bendrovės skolą atsakovui išeitinės kompensacijos forma nepagrįstai įskaitė į atsakovo skolą bendrovei. Ieškovas išeitinės kompensacijos jokia forma atsakovui nėra sumokėjęs ir atsakovo 82 896,64 Lt skolos ieškovui nėra jokia forma įskaitęs. Atsakovas neteisėtai užvaldė ieškovui priklausančius pinigus, kurie negali būti jokių įskaitymų objektu, dėl ko jam pareikšti įtarimai (ikiteisminio tyrimo medžiaga Kaišiadorių rajono PK). Todėl atsakovo neteisėtai užvaldytos piniginės lėšos apskritai negali būti jokių įskaitymų objektu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas E. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, priimti naują sprendimą, priešieškinį patenkinti, taip pat atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina teismo išvados, kad 4789,51 Lt jam buvo išmokėti. Faktą, kad pinigai nebuvo išmokėti, patvirtina Darbo inspekcijos medžiaga, 2004 m. liepos 28 d. raštas Nr. 61-758, 2004 m. liepos 27 d. reikalavimas Nr. 307-175, ieškovo paaiškinimas. Pajamų ir išlaidų žurnalas patvirtina, kad ši suma įskaityta kaip suma, mažinanti išmokėtas avansų sumas. Apie realų šių pinigų išmokėjimą jam byloje duomenų nėra.

Žemesnės instancijos teismas

2. Nepagrįsta teismo išvada, kad 24 VMDU dydžio išmoka atsakovui buvo išmokėta. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2005 m. birželio 3 d. išvadoje nurodyta, kad apelianto skola bendrovei yra 82 896,64 Lt. Teismas nepagrįstai laiko, kad atsakovas šią sumą jau gavo papildomai prie nurodytų 49 707 Lt. Tačiau ši suma susidaro neužskaičius atlyginimo už 2004 m. liepos mėn. ir nepanaudotų atostogų kompensacijos (82 896,64 – 4 789,51 = 78 107,13) ir pridėjus kaip esą išmokėtus 28 400 Lt, kurie jokia forma nebuvo išmokėti. Atmetus šią sumą, gaunama realiai apeliantui (atsakovui) išmokėta suma (78 107,13 – 28 400 = 49 707,13). Tačiau ši suma, kuri vėliau buvo įforminta kaip išeitinės išmokos dalis, vėliau buvo performinta kaip pasisavintos įmonės lėšos. Todėl negalima laikyti, kad tai yra išmokėta išeitinės išmokos dalis. Be to, 28 400 Lt negali būti laikomi išmokėta suma, nes šią sumą atsakovas prašė išmokėti R. M., tačiau tai nebuvo padaryta ir šią sumą jis grąžino pats.

3. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 4250 Lt žyminio mokesčio valstybei. Atsakovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. l d. 1 p.).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo R. M. teigia, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas. Trečiojo asmens nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senatis terminą reikalavimui dėl 2004 m. liepos 7 d. įsakymo pripažinimo negaliojančiu pareikšti. Teigia, kad šis reikalavimas vertintinas ne kaip darbo ginčas, o kaip reikalavimas dėl akcinės bendrovės valdymo organo sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Taip pat teigia, kad ieškovas neginčijo sutarties dėl darbo sutarties nutraukimo dalies dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį, nors išmoka yra esminė šalių susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo sąlyga. Nelikus esminės sąlygos, negali galioti ir likusi sutarties dalis. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė 2004 m. kovo 31 d. ir 2004 m. birželio 30 d. balansais bei pelno-nuostolio ataskaitomis, nes juos patvirtinę asmenys neturėjo teisės šių finansinių įmonės dokumentų tvirtinti atgaline data. Taip pat teigia, kad ieškovo apeliacinį skundą pasirašęs G. S., kaip laikinai einantis direktoriaus pareigas, negalėjo pasirašyti skundo, nes ieškovo direktorius yra U. S. ir nėra duomenų, kad jo įgaliojimai būtų kada nors perduoti.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas E. S. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad Kauno apygardos teismas priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą atmesti ieškovo ieškinį. Atsakovo nuomone, K. P. neturėjo teisės pasirašyti ieškinio. Teismas pagrįstai kritiškai įvertino bendrovės audito išvadas. Ieškovo įmonė buvo moki ir galėjo išmokėti atsakovui išeitinės išmokos likutį. Ieškovo 2004 m. liepos 20 d. įsakyme K-309 pripažįstama, kad išmoka atsakovui priklauso ir buvo pradėta vykdyti. Atsakovo veiksmuose nebuvo jokio piktybiškumo ir prieštaravimo bendrovės tikslams. Su darbdaviu atsakovas susitarė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir pasiūlė sąlygas, su kuriomis darbdavys sutiko.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo R. M. prašo Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir prašymą patenkinti: priteisti jam iš ieškovo 3810 Lt už advokato, dalyvavusio byloje, pagalbą.

Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvada, kad trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų klausimas yra išspręstas Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimu, nepagrįsta. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimą išsprendė ne visa apimtimi. Teismas savo sprendimu priteisė 2006 Lt, kurie advokatui buvo sumokėti pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. papildomą susitarimą, tačiau honoraras advokatui buvo mokamas per kelis kartus, kadangi bylos nagrinėjimas truko ilgą laiką. 2004 m. rugsėjo 22 d. advokatui buvo sumokėta 1770 Lt, 2005 m. kovo 10 d. – 2040 Lt. Įrodymus apie šias išlaidas R. M. pateikė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau teismas dėl šios sumos nepriėmė nei teigiamo, nei neigiamo sprendimo. Dėl 3810 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliantui teismas niekaip nepasisakė. Tokia procesinė padėtis vertintina kaip CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte aptarta situacija, kai gali būti priimtas papildomas sprendimas. Teismas vienoje nutarties dalyje pripažino, kad nėra pagrindo priimti papildomą sprendimą, kadangi bylinėjimosi išlaidų klausimas yra išspręstas, tačiau kitoje nutarties dalyje nurodė, kad nėra pagrindo priteisti tokią bylinėjimosi išlaidų sumą, nes tai nėra nauja teisinio reguliavimo sritis, nėra pateikta detalizuota užmokesčio pažyma. Tokia teismo išvada nepagrįsta. Įstatymų leidėjas neriboja trečiojo asmens procesinės teisės į išlaidų už advokato, dalyvavusio byloje, pagalbą atlyginimą. Kadangi trečiasis asmuo yra atsakovo pusėje, tai atmetus ieškinį šios išlaidos priteistinos iš ieškovo. Apelianto išlaidos už advokato pagalbą, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, vertintinos kaip protingos ir atitinkančios Teisingumo ministro patvirtintas rekomendacijas. Byla vertintina kaip sudėtinga. Reikšminga, kad apeliantas ir jo atstovas laikėsi procesinės drausmės. Pagal Teismų tarybos 2004 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 276 ginčams dėl darbo teisinių santykių taikomas sudėtingumo koeficientas 1,7. Todėl prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos vertintinos kaip protingos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į trečiojo asmens atskirąjį skundą atsakovas E. S. teigia, kad atskirasis skundas yra pagrįstas ir turėtų būti patenkintas.

Teigia, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai visiškai atitinka CPK nuostatas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Įvertinus bylos apimtį, trukmę bei suteiktos teisinės pagalbos kokybę, prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos gali būti įvertintos kaip protingos. Byloje pateikti visi dokumentai, pagrindžiantys turėtas išlaidas. Kadangi teismo sprendime pasisakyta tik dėl dalies bylinėjimosi išlaidų, trečiojo asmens prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo turėjo būti patenkintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas. Atsakovo apeliacinis skundas ir trečiojo asmens atskirasis skundas netenkintini. Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimas keistinas, o Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškovo UAB A. J. spaustuvės apeliacinio skundo argumentų

Atmesdamas ieškovo UAB A. J. spaustuvės ieškinį, kuriuo ieškovas ginčijo darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sutarties, sudarytos 2004 m. birželio 21 d. tarp UAB A. J. spaustuvės ir E. S., dalį dėl 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, šalims nutraukus darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu bei UAB A. J. spaustuvės direktoriaus R. M. 2004 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. K-294 dalį dėl 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos E. S., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių ir neprašo jo atkurti, o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo ginčijamo įsakymo priėmimo, t. y. nuo 2004 m. liepos 7 d., o teisę pareikšti ieškinį ieškovas įgijo tik nuo 2004 m. spalio 25 d., kai jam nustatyta tvarka buvo išduota prokūra. Vadovaudamasis Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalies nuostata, teismas sprendė, kad reikalavimui dėl ginčijamo ieškovo administracijos vadovo įsakymo pripažinimo negaliojančiu pareikšti taikomas CK 1.125 straipsnio 4 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams pripažinti negaliojančiais juridinio asmens organų sprendimus.

Nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, ieškovas, be kita ko, teigia, kad šioje byloje taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, nustatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje.

Su tokiu apelianto argumentu nesutikti nėra pagrindo.

Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Nėra ginčo, kad šioje byloje ieškiniu pareikšti reikalavimai, tarp jų ir reikalavimas pripažinti negaliojančia UAB A. J. spaustuvės direktoriaus R. M. 2004 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. K-294 ,,Dėl darbo sutarties nutraukimo“ dalį, yra kilę iš Darbo kodekso reglamentuojamų šios bylos šalis siejusių santykių. Nei Darbo kodekso, nei kitų darbo įstatymų normos trumpesnio termino ginčyti įmonės administracijos vadovo įsakymus dėl darbo sutarties nutraukimo nenustato. Nėra pagrindo nesutikti ir su ieškovo teiginiu, kad DK 27 straipsnio 5 dalies norma, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas taikė CK 1.125 straipsnio 4 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 mėnesių ieškinio senaties terminą, apibrėžia ne senaties terminą, o jo taikymą. Iš tiesų, DK 27 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų, reiškia ne ką kitą, kaip nuorodą į CK ir CPK įstatymuose įtvirtintas teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, o ne nustatančias ieškinio senaties terminus.

Pažymėtina, kad ieškinį, kuriuo ginčijama tiek šalių sutarties dėl darbo sutarties nutraukimo dalis, tiek ir 2004 m. liepos 7 d. įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo dalis, ieškovas šioje byloje pareiškė 2004 m. rugpjūčio 13 d. (1 t., 2 b. l.). Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, prieštarauja faktiniams bylos duomenims ir teisės normoms.

Žemesnės instancijos teismas

Spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė išvadą, kad 2004 m. rugpjūčio 13 d. paduotą ieškinį pasirašė neįgaliotas vesti bylą asmuo.

Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti taip pat nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal UAB A. J. spaustuvės įstatų 7.18 punkto 6) papunkčio nuostatą, bendrovės direktorius atstovauja bendrovei teismuose. Pagal to paties punkto 7) papunkčio nuostatą, bendrovės direktorius išduoda įgaliojimus vykdyti toms funkcijoms, kurios yra jo kompetencijoje.

UAB A. J. spaustuvės direktoriaus U. S. 2004 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. K-314 K. P. buvo pavesta laikinai eiti direktoriaus pareigas (48 b. l., 3 t.). Šį įsakymą pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtu, teigdamas, kad juo buvo pažeista akcinių bendrovių įstatymo bei bendrovės įstatų nustatyta bendrovės vadovo skyrimo į pareigas tvarka.

Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka.

Nėra abejonių, kad minėtu įsakymu K. P. vykdyti direktoriaus pareigas buvo pavesta laikinai, direktoriaus nebuvimo įmonėje metu. Kaip jau minėta, pagal bendrovės įstatų 7.18 punkto 7) papunkčio nuostatą, bendrovės direktorius išduoda įgaliojimus vykdyti toms funkcijoms, kurios yra jo kompetencijoje. Taigi, laikiną funkcijų, kurios yra įmonės administracijos vadovo kompetencijoje, perdavimą tapatinti su administracijos vadovo paskyrimu ir vertinti tokį perdavimą pažeidžiančiu įstatymo bei bendrovės įstatų nustatytą bendrovės vadovo skyrimo į pareigas tvarką nėra pagrindo. Nei Akcinių bendrovių įstatymo normos, nei bendrovės įstatai administracijos vadovui nedraudžia pavesti laikinai vykdyti savo pareigas kitam asmeniui, o aplinkybė, kad toks pavedimas laikinai vykdyti pareigas įstatyme tiesiogiai nenumatytas, nesudaro pagrindo pripažinti minėtą įsakymą neteisėtu. Pažymėtina, kad su ieškiniu į teismą ieškovo UAB A. J. spaustuvės vardu K. P. kreipėsi 2006 m. rugpjūčio 13 d., t. y. nepraėjus nei mėnesiui nuo minėto 2004 m. liepos 23 d. įsakymo išleidimo.

2004 m. rugpjūčio 24 d. UAB A. J. spaustuvės direktoriaus K. P. išduotame įgaliojime Nr. 8, be kita ko, nurodyta, kad laikinai direktoriaus pareigas einantis K. P. įgaliojamas atstovauti UAB A. J. spaustuvę teismo įstaigose, su visomis ieškovui įstatymų suteiktomis teisėmis. Tokiam įgaliojimui notarinės formos įstatymas nereikalauja. Nors byloje yra pateikta įgaliojimo kopija, tačiau ši kopija yra patvirtinta jį išdavusio asmens - UAB A. J. spaustuvės (161 b. l., 1 t.). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad šis įgaliojimas neatitinka įgaliojimui keliamų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2004 m. spalio 25 d. K. P. buvo išduota prokūra, suteikianti jam atitinkamus įgalinimus, t. y. iš esmės pripažino, kad ši prokūra K. P. suteikė teisę pareikšti ieškinį teisme. O tai reiškia, kad ieškovas iš esmės pritarė savo atstovo veiksmams, pareiškiant ieškinį teisme, ir jau vien toks pritarimas, atsižvelgiant į prieš tai nustatytas aplinkybes, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškinį padavė neįgalintas vesti bylą asmuo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad paduodamas ieškinį teisme, ieškinį pasirašęs ieškovo atstovas K. P. turėjo įgalinimus vesti bylą ieškovo vardu, ir paduodamas ieškinį, ieškinio senaties termino nepraleido, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį taikė nepagrįstai ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė nepagrįstai.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ginčydamas darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sutarties, sudarytos 2004 m. birželio 21 d. tarp UAB A. J. spaustuvės ir E. S., bei UAB A. J. spaustuvės direktoriaus R. M. 2004 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. K-294 dalis dėl 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos išmokėjimo atsakovui E. S., ieškovas teigė, kad bendrovė nebuvo finansiškai pajėgi įvykdyti tokį įsipareigojimą, sudarant tokį susitarimą, buvo grubiai pažeisti bendrovės interesai, Darbo kodekso 4 straipsnio 4 dalies bei Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 d. nuostatos, kad E. S., sudarydamas tokį susitarimą, apie tokius pažeidimus žinojo ar turėjo žinoti. Darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sutartį ieškovas prašė pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, 2.135 straipsnio 1 dalyje, 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovo teigimu, bendrovė iki susitarimo sudarymo ir jo sudarymo metu buvo sunkios finansinės būklės, dirbo nuostolingai, nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, susitarimas dėl išmokos buvo nepagrįstas, neproporcingas šalių galimybėms bei teisėtiems lūkesčiams, neadekvatus bendrovės ekonominėms galimybėms ir socialiai neteisingas bendrovės bei likusių jos darbuotojų atžvilgiu. Ieškovas taip pat teigė, kad bendrovės direktorius R. M. turėjo asmeninį interesą išmokėti E. S. didelę išmoką ir siekė piktavališko susitarimo su E. S., nes pastarasis asmeniškai jam buvo skolingas ir tokia išmoka suteikė galimybę grąžinti skolą, be to, R. S. ir R. M. naudojo įmonės lėšas savo asmeniniams poreikiams ir buvo suinteresuoti išeidami iš įmonės sumažinti galimus įmonės reikalavimus, jie abu buvo skolingi bendrovei.

Ieškinį dėl sutarties, sudarytos tarp UAB A. J. spaustuvės ir E. S., bei buvusio ieškovo direktoriaus R. M. įsakymo dalių dėl 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos išmokėjimo atsakovui E. S. pirmosios instancijos teismas atmetė, padaręs išvadą, kad ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų dėl ieškovo atstovo R. M. bei atsakovo E. S. piktavališko susitarimo, atmetęs ieškovo argumentą, kad atsakovo atleidimo iš darbo metu bendrovės veikla buvo nuostolinga ir ji buvo nepajėgi išmokėti tokio dydžio kompensaciją.

Nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, ieškovas savo apeliaciniu skundu teigia, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas, išeidamas iš darbo, jokių apskaitos dokumentų neparengė ir neperdavė, nebuvo parengti ir perduoti 2004 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita bei balansas, jie buvę parengti ir pasirašyti 2004 m. rugpjūčio 31 d. tuo metu vyr. finansininkės pareigas ėjusios D. T. ir laikinai direktoriaus pareigas ėjusio K. P.. Tai, jog ant balanso ir ataskaitos nurodyta, kad jų patvirtinimo data yra 2006 m. birželio 30 d., apelianto teigimu, yra klaida, kuri teismui pateiktame egzemplioriuje yra ištaisyta, ir neturinti įtakos skaičių teisingumui.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pateikti UAB A. J. spaustuvės 2003 m. gruodžio 31 d. bei 2004 m. birželio 30 d. finansinės atskaitomybės dokumentai. Pagal pateiktą bendrovės 2003 m. gruodžio 31 d. pelno nuostolio ataskaitą, 2003 m. bendrovė baigė su 406 633 Lt nuostoliu, pagal to paties laikotarpio balanso duomenis bendrovės turtas sudarė 5 111 122 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 3 984 480 Lt (94-95 b. l., 1 t.). Ginčo, kad šiuos finansinius bendrovės dokumentus pasirašė tuo metu bendrovės vadovo ir vyriausiojo finansininko pareigas ėję asmenys, byloje nėra.

Pagal byloje pateiktą bendrovės 2004 m. birželio 30 d. pelno nuostolio ataskaitą, 2004 m. pirmą pusmetį bendrovė baigė su 628 749 Lt nuostoliu, pagal to paties laikotarpio balanso duomenis bendrovės turtas sudarė 4 228 725 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 3 743 417 Lt (96, 97 b. l., 1 t.).

Taigi, pagal šiuos duomenis, tiek 2003 m. finansiniais metais, tiek ir pirmąjį 2004 m. pusmetį, prieš ginčijamos sutarties, kuria ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui E. S. net 24 mėn. mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, sudarymą ieškovo įmonė dirbo nuostolingai ir balansavo ant bankroto ribos, turėjo didelės apimties įsiskolinimų kreditoriams.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2004 m. birželio 30 d. pelno nuostolio ataskaitą bei to paties laikotarpio balansą pasirašė ne atsakovas E. S., tuo laikotarpiu dar vykdęs bendrovės vyr. finansininko pareigas, o D. T.. Tuo pagrindu teismas šiuos finansinius bendrovės dokumentus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo.

Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija sutikti negali.

Nėra ginčo, kad po atsakovo E. S. atleidimo iš darbo ieškovo vyr. finansininko pareigas vykdė D. T.. Pats atsakovas E. S. savo 2004 m. liepos 29 d. raštu pripažino, kad jo funkcijas perėmė jau anksčiau įmonėje dirbusi aukštos kvalifikacijos specialistė, žinojusi visus buhalterijos reikalus ir vykdžiusi buhalterio funkcijas daugelyje sričių, o jis 2004 liepos 16 d. nieko neprivalėjęs buhalterijai perduoti (61 b. l., 2 t.). Atsakovas neginčija aplinkybės, kad jis, išeidamas iš darbo, 2004 m. birželio 30 d. pelno-nuostolio ataskaitos ir balanso neparengė ir neperdavė. Taigi, vien aplinkybė, kad šiuos finansinius dokumentus parengė ir pasirašė ne atsakovas, kuris vyr. finansininko pareigas vykdė juose atspindimu ataskaitiniu laikotarpiu, o po atsakovo vyr. finansininko pareigas perėmęs ir jas vykdęs kitas asmuo, negali būti pakankamas pagrindas nevertinti ir atmesti šiuos ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, atspindinčius ginčijamų sutarties ir įsakymo priėmimo metu buvusią ieškovo finansinę padėtį. Minėti finansiniai dokumentai patvirtina ieškovo teiginį, kad įsipareigojimą sumokėti atsakovui E. S. 24 mėn. mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, kuri sudaro net 138 347,76 Lt, dirbo nuostolingai ir balansavo ant bankroto ribos, turėjo didelės apimties įsiskolinimų kreditoriams, taigi, toks įsipareigojimas iš esmės pažeidė įmonės interesus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 18 d. E. S. yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 16 d. iki 2004 m. liepos 16 d. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą, UAB A. J. spaustuvės turtą, tokiais veiksmais padarydamas UAB A. J. spaustuvei 55 996,64 Lt žalą. Šiuo nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad E. S., siekdamas padėti R. M. apgaule įgyti svetimą, UAB A. J. spaustuvės turtą ir taip sumažinti R. M. įsiskolinimą, atgaline data pasirašė automobilio nuomos sutartį, taip ją suklastodamas, pagal kurią UAB A. J. spaustuvė, tuo metu buvusi sunkios finansinės padėties, 6 mėnesiams tariamai išsinuomoja asmeninį R. M. automobilį už 800 Lt mokestį per mėnesį, kai tuo laikotarpiu bendrovė turėjo įsigijusi ir dar įsigijo naujų automobilių, suklastotos sutarties pagrindu, padarius užskaitą, sumažino R. M. įsiskolinimą bendrovei 4800 Lt, taip pasisavino svetimą, UAB A. J. spaustuvės turtą ir padarė bendrovei 4800 Lt žalą. Dėl pastarųjų veiksmų baudžiamoji byla prieš E. S. buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės terminui.

Tais pačiais nuosprendžiais taip pat buvo nustatyti R. M. veiksmai, pasisavinant ieškovo UAB A. J. spaustuvės turtą, atlikti 1999 m. sausio 26 d. – 2004 m. liepos 16 d. laikotarpiu, kuriais R. M. pasisavino UAB A. J. spaustuvei priklausantį turtą bei pinigines lėšas už 84 853,34 Lt, padarydamas bendrovei didelę turtinę žalą. Baudžiamoji byla prieš R. M. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Kaip jau minėta, šioje byloje pareikštame ieškinyje ieškovas taip pat teigė, kad bendrovės direktorius R. M. turėjo asmeninį interesą išmokėti E. S. didelę išmoką ir siekė piktavališko susitarimo su E. S., nes pastarasis asmeniškai jam buvo skolingas ir tokia išmoka suteikė galimybė grąžinti skolą.

Atsakovas E. S. 2004 m. liepos 16 d. prašymu dėl skolos sumokėjimo iš esmės pripažino, kad jis yra skolingas R. M. 28 400 Lt (139 b. l., 1 t.).

Esant tokioms aplinkybėms, iš esmės pagrįsti yra šioje byloje pareikštame ieškinyje išdėstyti ieškovo teiginiai, kad įvykdyti darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sutarties dalies dėl 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos išmokėjimo ieškovo bendrovė nebuvo finansiškai pajėgi, sudarant tokį susitarimą buvo grubiai pažeisti bendrovės interesai, susitarimas dėl išmokos buvo nepagrįstas, neproporcingas šalių galimybėms bei teisėtiems lūkesčiams, neadekvatus bendrovės ekonominėms galimybėms ir socialiai neteisingas bendrovės bei likusių jos darbuotojų atžvilgiu, E. S., sudarydamas tokį susitarimą, būdamas bendrovės vyr. finansininkas, apie tokius pažeidimus turėjo žinoti, pasirašydamas susitarimą, o taip pat ir įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo, ieškovą atstovavęs bendrovės direktorius R. M. ir atsakovas E. S. siekė piktavališko susitarimo, nes pastarasis asmeniškai jam buvo skolingas ir tokia išmoka suteikė galimybę grąžinti skolą, be to, tiek R. M., tiek ir E. S. buvo suinteresuoti sumažinti savo įsiskolinimą bendrovei.

Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatą, dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją, ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.

CK 2.87 straipsnyje, nustatančiame juridinio asmens organų narių pareigas, nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai. Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui, jis privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies nuostatą, bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais.

UAB A. J. spaustuvės įstatų 2.3 punkte nustatyta, kad bendrovės veiklos tikslas – siekti pelno, vykdant įstatų 2.1 punkte nurodytą veiklą.

Jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti (CK 2.135 str. 1 d.).

Šioje nutartyje pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios bylos šalių sudarytas sandoris – 2004 m. birželio 21 d. sudarytos darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sutarties dalis dėl 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos išmokėjimo atsakovui E. S. yra sudaryta dėl šią sutartį pasirašiusio ieškovo atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šios sutarties šalimi, prieštarauja bendrovės veiklos tikslui ir jos bei bendrovės akcininkų interesams, apie tai atsakovui E. S. turėjo būti žinoma, todėl toks sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalyje, 1.91 straipsnio 1 dalyje bei 2.135 straipsnio 1 dalyje nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiu ir ginčijamą UAB A. J. spaustuvės direktoriaus 2004 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. K-294 dalį, kuria yra nurodyta sumokėti E. S. 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Šioje nutartyje pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, bei tuo pagrindu, kad ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų, kad tarp buvusio UAB A. J. spaustuvės UAB A. J. spaustuvės direktoriaus R. M. ir atsakovo E. S. buvo piktavališkas susitarimas, kuriuo buvo siekiama pridengti kitą sandorį – bendrovės sąskaita grąžinti atsakovo skolą R. M., netinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį bei sandorių negaliojimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kurių pagrindu ieškinį atmetė nepagrįstai, todėl ši sprendimo dalis naikinama, o ieškinys tenkinamas, kaip pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis (CK 329 str. 1 d., 330 str., 178 str.).

Dėl atsakovo E. S. apeliacinio skundo argumentų

Savo apeliaciniu skundu atsakovas E. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo priešieškinis, ir priimti naują sprendimą, priešieškinį patenkinti.

Šioje byloje pareikštu priešieškiniu atsakovas E. S. prašė priteisti iš ieškovo UAB A. J. spaustuvės 24 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką - 138 347,76 Lt, neišmokėtą atlyginimą už 2004 m. liepos mėnesį ir kompensaciją už neišnaudotas atostogas - 4789,51 Lt, delspinigius už uždelstą atsiskaityti laiką po 0,06 procentus nuo neišmokėtos sumos.

Pripažinus, kad 2004 m. birželio 21 d. sudarytos darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sutarties dalis dėl 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos išmokėjimo atsakovui E. S. bei UAB A. J. spaustuvės direktoriaus 2004 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. K-294 dalis, kuria nurodyta sumokėti E. S. 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, negalioja, pagrindas tenkinti priešieškiniu pareikštą reikalavimą priteisti iš ieškovo UAB A. J. spaustuvės 24 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką - 138 347,76 Lt - išnyksta. Todėl ši priešieškinio, ir tuo pačiu apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Priešieškinio dalį dėl neišmokėto atlyginimo už 2004 m. liepos mėnesį, kompensacijos už neišnaudotas atostogas - 4789,51 Lt, bei delspinigių už uždelstą atsiskaityti laiką teismas atmetė, nustatęs, kad už 2004 m. liepos mėnesį į atsakovo sąskaitą buvo pervesti 7210,49 Lt, iš jų 2765,71 Lt pareiginio atlyginimo, 4937,11 Lt kompensacijos už atostogas ir 100 Lt priedo.

Iš tiesų, byloje esančioje finansinio dokumento kopijoje yra nurodytos būtent tokios sumos, kaip priskaičiuotos E. S. už 2004 m. liepos mėnesį, bei padarytas įrašas, kad ,,pervesta 7210,49 Lt daugiau“ (30 b. l., 3 t.). Ieškovo 2004 m. rugpjūčio 13 d. rašte Nr. 708 pažymima, kad E. S. atleidimo iš darbo dieną, 2004 m. liepos 16 d., buvo suskaičiuotas atlyginimas už 2004 m. liepos mėn. ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, bendra suma 10 221,69 Lt, kuri paties E. S. prašymu užskaityta R. M. už skolą (32 b. l., 3 t.).

Šioje nutartyje jau minėta, kad atsakovas E. S. 2004 m. liepos 16 d. prašymu dėl skolos sumokėjimo iš esmės pripažino, kad jis yra skolingas R. M. 28 400 Lt, prašydamas ją sumokėti R. M. iš išeitinės kompensacijos (139 b. l., 1 t.). Byloje esantis pajamų ir išlaidų žurnalo nuorašas patvirtina, kad E. S. 28 400 Lt skola jam buvo perkelta, o 4789,51 Lt suma užskaityta. Savo rašytiniu paaiškinimu atsakovas pats pripažįsta, kad ši užskaita 2014 m. kovo 18 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje į priteistą iš jo civilinį ieškinį nebuvo įskaičiuota. Tai reiškia, kad su atsakovu jo atleidimo dieną buvo atsiskaityta užskaitos būdu. Todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra duomenų apie realų šių pinigų išmokėjimą jam, nesudaro pagrindo teigti, kad nutraukiant darbo sutartį su atsakovu, su juo darbdavys neatsiskaitė.

Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog už ginčijamą laikotarpį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas ieškovas sumokėjo, t. y. su atsakovu atsiskaitė, iš esmės yra pagrįsta ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai jos nepaneigia.

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, nuo žyminio mokesčio atleidžiami darbuotojai ir vartotojai bylose iš darbo ir vartojimo teisinių santykių. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš šalis siejusių darbo teisinių santykių. Taigi, atsakovas, kaip buvęs darbuotojas, nuo žyminio mokesčio šioje byloje yra atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Todėl pagrįstas yra atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo 4250 Lt žyminio mokesčio valstybei. Ši skundžiamo sprendimo dalis naikinama, nes pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo žyminį mokestį valstybei, netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančias proceso teisės normas.

Dėl trečiojo asmens R. M. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarties

Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutartimi atmetė trečiojo asmens R. M. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, padaręs išvadą, kad trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų klausimas Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimu yra išspręstas.

Nesutikdamas su šia nutartimi, trečiasis asmuo R. M. atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti ir jo prašymą patenkinti: priimti naują nutartį ir priteisti jam iš ieškovo 3810 Lt už advokato, dalyvavusio byloje, pagalbą.

Atsižvelgdama į trečiojo asmens atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad prašymą priimti papildomą sprendimą trečiasis asmuo pareiškė CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, pagal kurį teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo (skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusi redakcija).

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovo UAB A. J. spaustuvės R. M. 2006 Lt advokato pagalbos išlaidų. Taigi, trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė. Aplinkybė, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma atitinka trečiojo asmens ir jo atstovo advokato papildomo susitarimo pagrindu sumokėtą sumą, nesudaro pagrindo teigti, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas nebuvo išspręstas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimą, neįvertino visų šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, gali būti pagrindu šią sprendimo dalį pakeisti, tačiau nesudaro pagrindo priimti papildomą sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusi CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcija nenumatė galimybės priimti papildomą sprendimą, kai bylinėjimosi išlaidų klausimas išspręstas ne visa apimtimi. Taigi, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų klausimas Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimu yra išspręstas, yra pagrįsta ir pagrindo priimti papildomą sprendimą ar nutartį šiuo klausimu nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys, bei ieškinį patenkinus, panaikinama ir sprendimo dalis, kuria trečiajam asmeniui R. M., byloje dalyvavusiam atsakovo pusėje, iš ieškovo buvo priteistos išlaidos byloje dalyvavusio advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu taip pat naikinama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo priteista 4250 Lt žyminio mokesčio valstybei (CPK 83 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d.).

Ieškinį patenkinus, iš atsakovo priteisiamos pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos: 3766,96 Lt žyminio mokesčio (146 b. l., 1 t., CPK 93 str. 1 d.).

Atmetus atsakovo E. S. apeliacinį skundą, o ieškovo apeliacinį skundą patenkinus, iš atsakovo ieškovui priteisiamos taip pat ir apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 4150,43 Lt žyminio mokesčio (17 b. l., 4 t., CPK 93 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiti šalių apeliaciniuose skunduose bei atskirajame skunde išdėstyti argumentai bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo bei nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo UAB A. J. spaustuvės ieškinys, ir ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančiais darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sutarties, sudarytos 2004 m. birželio 21 d. tarp UAB A. J. spaustuvės ir E. S., dalį, kuria susitarta, kad E. S. išmokama 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, šalims nutraukus darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu, bei UAB A. J. spaustuvės direktoriaus R. M. 2004 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. K-294 dalį, kuria nurodyta E. S. išmokėti 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo UAB A. J. spaustuvės R. M. priteista 2006 Lt advokato pagalbos išlaidų, bei šio sprendimo dalį, kuria iš E. S. priteista 4250 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Kitą Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB ,,AJS spaustuvė“ 7917,39 Lt (septynis tūkstančius devynis šimtus septyniolika litų ir 39 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Palikti Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasDonatas Šernas