Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-05-21 · Civilinė byla Nr. 2S-383-467/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-21
Bylos Nr.
2S-383-467/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Dalia Višinskienė, Egidijus Žironas
Pareiškėjas
J. M., A. M.
Suinteresuotas asmuo
L. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, Švenčionių rajono 2 notarų biuras
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-383/2008Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 122.2.; 122.3.;128.19.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. gegužės 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės, Egidijaus Žirono,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. M. ir A. M. atskirąjį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. M. ir A. M. pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, suinteresuotieji asmenys - L. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, Švenčionių rajono 2 notarų biuras.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai J. M. ir A. M. 2008-02-08 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ir prašė atnaujinti jiems terminą palikimui, atsiradusiam po M. M. mirties, priimti. Nurodė, kad jie yra 1992-06-07 mirusios M. M. sūnūs. Pastaroji testamentu savo turtą – 2/3 medinio gyvenamojo namo (vakarinę gyvenamojo namo dalį) ir ūkinius pastatus paliko savo anūkui L. P., o kitą 1/3 gyvenamojo namo dalį – V.A. M.. Kadangi kito nekilnojamojo turto, išskyrus nurodytą testamente, M. M. neturėjo, pareiškėjai neatliko jokių veiksmų palikimui priimti. Vėliau paaiškėjo, kad M. M. buvo pretendentė atkurti nuosavybės teises į J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškime taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti suinteresuoto asmens L. P. paveldėjimo būdu nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą. Prašymą motyvavo tuo, kad suinteresuotas asmuo pardavinėja nuosavybės teise valdomą turtą ir, sužinojęs apie teisminį procesą, gali parduoti nekilnojamąjį turtą, kas sudarys sunkumų pareiškėjams įgyvendinti paveldėjimo procedūrą.

Žemesnės instancijos teismas

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 6 d. nutartimi pareiškėjų J. M. ir A. M. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas motyvavo tuo, kad pareiškėjai prašo tik atnaujinti terminą palikimui priimti ir nekelia jokių turtinių reikalavimų. Todėl tuo atveju, jeigu būtų priimtas pareiškėjams palankus teismo sprendimas, juo būtų tik suteikta teisė kreiptis į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, bet pareiškėjai neįgis jokio turto. Be to teismas nurodė, kad įstatymas numato galimybę areštuoti tik atsakovo, o ne suinteresuotų asmenų turtą.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjai J. M. ir A. M. prašo nutartį panaikinti. Nurodo, kad jie prašo atnaujinti terminą palikimui priimti tik dėl to, jog siekia įgyvendinti teisę į paveldėjimą. Suinteresuotam asmeniui perleidus turtą tretiesiems asmenims, teismo sprendimas netektų teisinės reikšmės. Pareiškėjai savo teises į palikimą galės tinkamai įgyvendinti tik tuo atveju, jei nekilnojamas turtas – žemės sklypas, įgytas nuosavybės teise nuosavybės teisių atkūrimo procese, nebus perleistas tretiesiems asmenims. Realizavus nekilnojamąjį turtą, suinteresuotas asmuo gali paslėpti pinigines lėšas, dėl ko pareiškėjų teisių gynyba pasunkės ir bus sunku įvykdyti galimą teismo sprendimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo. Ypatingos teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles ir, sistemiškai aiškinant teisės normas bei atsižvelgiant į teisės doktriną, galima teigti, jog byloje egzistuoja tiek teisiniai, tiek faktiniai pagrindai, leidžiantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokią galimybę patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-29 nutarimas Nr.56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“). Nurodyti argumentai paneigia teismo išvadą, kad gali būti areštuojamas tik atsakovui priklausantis turtas. CPK 145 straipsnyje numatytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, jis suteikia byloje dalyvaujantiems asmenims teisę prašyti laikinųjų apsaugos priemonių, kurios efektyviausiai galėtų užtikrinti būsimo tikėtino teismo sprendimo įvykdymą.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka nebuvo gauta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis ir atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo atskirajam skundui patenkinti ir skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, būtina įvertinti įstatymo leidėjo siekiamus tikslus bei ketinimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, jei yra pakankamo pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai J. M. ir A. M. kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, pateikdami pareiškimą, kuriuo reiškia neturtinį reikalavimą - siekia atnaujinti terminą palikimui priimti. Nagrinėjamos bylos pobūdis nesiejamas su pažeistos materialiosios subjektinės teisės gynimu ar įstatymo saugomų interesų pažeidimu. Pareiškėjų subjektinės teisės nėra pažeistos ar ginčijamos, teismo sprendimo pagrindu jie tik siekia įgyti galimybę realizuoti jų turimas teises. Apeliantų argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas dėl to, jog jie, prašydami atnaujinti terminą palikimui priimti, siekia įgyvendinti teisę į paveldėjimą, nesudaro pagrindo taikyti jų prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi, kaip jau minėta, pareiškėjai nereiškia reikalavimo dėl pačios paveldėjimo teisės, nes laiko, kad tokią teisę turi, tik realizuoti ją jiems trukdo įstatyme nustatyto termino praleidimas.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjų atskirojo skundo motyvu, susijusiu su galimybe ypatingojoje teisenoje taikyti laikinųjų apsaugos priemonių institutą, kadangi tiek CPK 443 straipsnio 1 dalis, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-12-29 nutarimas Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ numato, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis ir kiti įstatymai. Tačiau vien šios galimybės nagrinėjamu atveju nepakanka, kadangi konkrečiu atveju pareiškėjai nereiškia jokių tiesioginių reikalavimų, susijusių su turtinėmis teisėmis, nė vienam iš suinteresuotų asmenų, tame skaičiuje ir M. M. turto paveldėtojui L. P.. Taigi ir palankaus pareiškėjams teismo sprendimo priėmimas nėra tiesiogiai susijęs su turtinėmis teisėmis, kurias reikėtų apsaugoti laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu šioje byloje, kadangi, patenkinus jų prašymą dėl termino palikimui, atsiradusiam po M. M. mirties, priimti atnaujinimo (patenkinus neturtinį pareiškėjų reikalavimą), tokio sprendimo įvykdymo esmė bus tik jų kreipimasis į notarų biurą dėl paveldėjimo teisės realizavimo (palikimo priėmimo). Tuo tarpu pareiškėjų prašomas suinteresuoto asmens L. P. nekilnojamojo turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė (CPK 145 str. 1 d. 1 p.), galėtų būti taikytas tik turtinėje byloje, pareiškus turtinį reikalavimą.

Kiti apeliantų atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu klausimu ir taip pat nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu taikyti CPK numatytas laikinąsias apsaugos priemones, apeliantai nenurodė ir teisėjų kolegija nenustatė, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, kadangi CPK I dalies XI skyriaus 5 skirsnio nuostatos pritaikytos iš esmės teisingai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Dalia VišinskienėEgidijus Žironas