Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.4.2; 1.2.6.1; 1.2.14.7; 1.2.23.6; 2.1.6.2.

2008 m. vasario 22 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

gynėjoms advokatėms: Jolantai Savickaitei, Jolantai Teresei Litvinskienei, Algaudai Šimkūnienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. V. , R. B. ir J. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

- J. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 146 str. 2 d., 264 str. 1 d., 181 str. 3 d., 135 str. 1 d. ir skirtos jam laisvės atėmimo bausmės:

- pagal LR BK 146 str. 2 d. (dėl neteisėto D. B. laisvės atėmimo) – 2 (dveji) metai;

- pagal LR BK 264 str. 1 d. (dėl lenkimo vartoti narkotines medžiagas) – 1 (vieneri) metai;

- pagal LR BK 181 str. 3 d. (dėl turto prievartavimo) – 5 (penkeri) metai;

- pagal LR BK 135 str. 1 d. (dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo) – 5 (penkeri) metai.

Bausmes subendrinus LR BK 63 str. 4 d. nustatyta tvarka, jas iš dalies sudedant, J. A. skirta galutinė 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

- T. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 146 str. 2 d., 264 str. 1 d., 181 str. 3 d., 135 str. 1 d. ir jam skirtos laisvės atėmimo bausmės:

- pagal LR BK 146 str. 2 d. (dėl neteisėto D. B. laisvės atėmimo) – 2 (dveji) metai;

- pagal LR BK 264 str. 1 d. (dėl lenkimo vartoti narkotines medžiagas) – 1 (vieneri) metai;

- pagal LR BK 181 str. 3 d. (dėl turto prievartavimo) – 5 (penkeri) metai;

- pagal LR BK 135 str. 1 d. (dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo) – 5 (penkeri) metai.

Bausmes subendrinus LR BK 63 str. 4 d. nustatyta tvarka, jas iš dalies sudedant, T. V. skirta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 9 d. paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su 2006-11-28 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 253 str. 1 d. paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, skirta galutinė 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

- R. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 146 str. 2 d., 264 str. 1 d., 181 str. 3 d. ir jam skirtos laisvės atėmimo bausmės:

- pagal LR BK 146 str. 2 d. (dėl neteisėto D. B. laisvės atėmimo) – 1 (vieneri) metai;

- pagal LR BK 264 str. 1 d. (dėl lenkimo vartoti narkotines medžiagas) – 1 (vieneri) metai;

- pagal LR BK 181 str. 3 d. (dėl turto prievartavimo) – 3 (treji) metai;

Bausmes subendrinus LR BK 63 str. 4 d. nustatyta tvarka, jas iš dalies sudedant, R. B. skirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Priteisti solidariai atlyginti iš J. A. ir T. V. Valstybinei ligonių kasai 369,20 Lt už nukentėjusiojo D. B. gydymą ir 2744,30 Lt už nukentėjusiojo E. A. gydymą.

Pripažinta D. B. teisė į civilinio ieškinio atlyginimą, tačiau ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. , T. V. ir R. B. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje, pasiskirstę vaidmenimis, panaudodami smurtą ir sukeldami pavojų nukentėjusiojo D. B. gyvybei bei sveikatai, laikydami jį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas ir nesunkiai sužalodami, neteisėtai atėmė jam laisvę, lenkė ne gydymo tikslais vartoti narkotines medžiagas bei, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą bei psichinę prievartą, atvirai vertė jį kitų asmenų naudai perduoti didelės vertės turtą, o būtent: J. A. , T. V. ir R. B. , turėdami tikslą užvaldyti D. B. pagal 2004-03-16 (duomenys neskelbtini) patvirtintą įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini) valdomą ir jo motinai I. B. priklausantį butą (duomenys neskelbtini), parengė nusikalstamos veikos planą bei susitarė, kad apsvaigins D. B. , nugabens jį į Kauną, leis jam padidintomis dozėmis narkotikus (heroiną) bei reikalaus perleisti (parduoti) motinos 71500 litų vertės butą jų nurodytam asmeniui, o jį pardavus - gautus pinigus pasidalins. 2005 m. rugsėjo mėn. 2-5 d. laikotarpyje, tikslus laikas nenustatytas, bute (duomenys neskelbtini), J. A. su T. V. nukentėjusiajam į degtinę įpylė tyrimo metu nenustatytos medžiagos ir, šiam užmigus, nugabeno D. B. į R. B. tėvo butą (duomenys neskelbtini), o vėliau į butą (duomenys neskelbtini), kur, visi trys naudodami fizinį bei psichinį smurtą, grasinimus, prieš nukentėjusiojo valią leisdami heroiną, D. B. laikė bei saugojo T. V. iki 2005 m. rugsėjo 24 d., o J. A. iki 2005 m. spalio 1 d. vakaro. R. B. , J. A. ir T. V. , veikdami organizuotoje grupėje, siekė priversti D. B. perduoti didelės vertės turtą jų nurodytam asmeniui: nuo 2005 m. rugsėjo 5 d. iki 2005 m. spalio 1 d. D. B. laikė buto (duomenys neskelbtini), sandėliuke prirakintą antrankiais prie stelažo, J. A. ir T. V. periodiškai vartojo prieš jį fizinį smurtą - mušė jį kumščiais, spardė kojomis į įvairias kūno dalis, mėtė į nukentėjusįjį peilius, T. V. dujiniu pistoletu vieną kartą iššovė į galvą, lenkė bei vertė vartoti narkotinę medžiagą - heroiną, taip sukėlė pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai. Neteisėtai atėmę nukentėjusiajam laisvę, panaudoję fizinį bei psichinį smurtą, dėl lenkimo vartoti narkotines medžiagas atėmę galimybę priešintis, J. A. , T. V. bei R. B. , veikdami organizuotoje grupėje, reikalavo iš apsvaiginto narkotinėmis medžiagomis D. B. vykti pas notarą bei pasirašyti motinos buto (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį su jų nurodytu asmeniu. Apsvaigintas narkotinėmis medžiagomis ir vengdamas smurto bei grasinimų, D. B. (duomenys neskelbtini) notaro biure (duomenys neskelbtini), motinai I. B. priklausantį butą pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė R. B. nurodytam asmeniui - R. L. , tačiau pinigų už butą negavo. Taip J. A. , T. V. ir R. B. , dalyvaudami organizuotoje grupėje, privertė D. B. perduoti ir užvaldė didelės vertės turtą.

Be to, J. A. bei T. V. , veikdami bendrininkų grupėje, sunkiai sužalojo E. A. , o būtent: 2005 m. rugsėjo 18 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdami bendrininkų grupėje, nusivežė nukentėjusįjį E. A. prie (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini), sudavė smūgius kumščiais, kojomis bei metaliniu strypu į galvą ir kitas kūno dalis, peiliu dūrė į kairės kojos vidurinį trečdalį, ko pasėkoje E. A. padarė galvos sumušimus su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose su vokų ir dešinio skruosto minkštųjų audinių paburkimu, kaktos odos nubrozdinimus, muštinę žaizdą pakaušio kairėje, galvos smegenų sukrėtimą, lydimą smegeninės komos, paviršinę durtinę pjautinę žaizdą kairės kojos šlaunies vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis T. V. su Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nusikaltimų neįvykdė. Dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 str.1 d., apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis E. A. vartoja narkotikus, o šią aplinkybę jis pats pripažino ir toks žmogus lengvai pasiduoda kitų asmenų poveikiui, ir, kaip jis parodė teisme, nuteistuosius jis yra apkalbėjęs policijos darbuotojų verčiamas. Be to, teisme nukentėjusysis E. A. paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, ir paaiškino, kad jį sužalojo narkotikus vartojęs asmuo. Tokiu būdu, apelianto nuomone, teisme nebeliko jokių įrodymų, kad būtent jis, o ne kitas asmuo, piktnaudžaujantis narkotikais, buvo sužalojęs nukentėjusįjį E. A. . Tuo tarpu dėl kitų nusikaltimų nuteistasis T. V. atkreipia dėmesį, kad kaltinimas grindžiamas nukentėjusiojo D. B. parodymais ir iš dalies faktinėmis bylos aplinkybėmis (I. B. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimu, nukentėjusiojo buvimu butuose (duomenys neskelbtini). Visgi apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis D. B. pripažino sistemingai naudojęs narkotikus ir pardavęs savo tėvų butą. Tokiu būdu nukentėjusysis pardavė vertingą turtą, kurį jam buvo patikėję tėvai, o jo santykiai su tėvais buvo ir yra normalūs, todėl jam labai reikėjo kuo nors pasiteisinti, nes priklausomybė narkotikams, nors ir liga, negalėjo jo reabilituoti tėvų akyse. Tokiu būdu, nuteistojo teigimu, D. B. labai prireikus pinigų (turbūt narkotikams) kaltu liko nuteistasis, kuris, jo paties nuomone, rūpinosi, kaip padėti D. B. gauti pinigų. Apeliantas pažymi, kad I. B. buto pardavimo sutartis buvo tvirtinama oficialioje įstaigoje - notaro biure, o šią sutartį tvirtino valstybės pavestas funkcijas atliekantis notaras, kuris savo akimis matė, kas parduoda tą butą ir buvo įsitikinęs, kad tai vyksta laisva valia. Visa tai, apelianto nuomone, paneigia nukentėjusiojo aiškinimą, kad butą (duomenys neskelbtini), D. B. pardavė prieš savo valią ir patvirtina nuteistojo ir kitų aiškinimą, kad tas butas buvo parduotas be psichologinės ar kitokios prievartos nukentėjusiajam. Be to, nuteistojo teigimu, nelogiškas ir bylos aplinkybių neatitinkantis yra nukentėjusiojo aiškinimas, kad butuose (duomenys neskelbtini), jis buvo laikomas prievarta, nes bute (duomenys neskelbtini) jis buvo ne vienas, o su E. A. , į butą užeidavo ir kiti asmenys (liud. L. S. ir J. T. parodymai), o nukentėjusysis turėjo galimybę palikti tą butą, jeigu būtų norėjęs. Liudytoja K. B. tvirtino, kad buto (duomenys neskelbtini), kuriame buvo D. B. , jis net raktą turėjo, o panorėjęs jis tą butą paliko (kaip ir butą (duomenys neskelbtini), iš kurio jis iššoko pro langą, bet ir vėl sugrįžo (liudytojas J. T. , buto savininkas). Taigi, nuteistojo nuomone, nėra įrodyta, kad grupėje susitarusių asmenų nukentėjusiajam D. B. jie būtų atėmę laisvę, būtų lenkę prieš jo valią naudoti narkotikus ir panaudoję smurtą būtų privertę parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl yra pagrindas nuteistąjį už šiuos nusikaltimus išteisinti. Be to, nuteistojo teigimu, net ir pripažinus jį kaltu, bausmė jam yra paskirta per daug griežta, nes laisvėje lieka motina, gyvenimo draugė, o tokia ilga laisvės atėmimo bausmė atitolins jį nuo laisvėje likusių artimųjų, labiau suartins su nelaisvėje gyvenančiais ir jų įpročiais. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, nuteistasis T. V. prašo Kauno apygardos teismo 2007-05-17 nuosprendį, kuriuo jis yra nuteistas pagal BK 135 str. l d., 146 str.2 d., 181 str. 3 d. ir 264 str. 1 d., panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis R. B. taip pat nesutinka su Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu ir nurodo, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo išvados dėl R. B. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką yra nepagrįstos. R. B. nuomone, Kauno apygardos teismas pažeidė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos reikalavimus. Antai BK 2 str. 3 ir 4 d. įtvirtinti principai, pagal kuriuos asmuo baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jeigu jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį. Tuo tarpu baudžiamoje byloje teismo ištirti įrodymai, apelianto nuomone, neduoda pagrindo manyti, kad jis padarė kokį nors nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Be to, šis baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos netinkamo pritaikymo atvejis glaudžiai siejasi su esmingai pažeistomis Baudžiamojo proceso kodekso normomis, nes BPK 44 str. garantuoja kiekvienam nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui teisę į tai, jog jo bylą teisingai išnagrinės teismas, o BPK 20 str. 5 d. užtikrina, kad teismas įrodymus vertins pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tuo tarpu, apelianto įsitikinimu, teismas nuosprendyje nepagrįstai padarė išvadą, kad jis atliko veiksmus, susijusius su turto prievartavimu ir neteisėtu laisvės atėmimu bei lenkimu vartoti narkotines medžiagas. R. B. pažymi, kad pripažindamas jį kaltu padarius turto prievartavimą, neteisėtą laisvės atėmimą ir lenkimą vartoti narkotines medžiagas, teismas iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo D. B. parodymais, tačiau visos abejonės ir prieštaravimai, kurių teismas neturi galimybių pašalinti, turi būti vertinami nuteistojo naudai, o D. B. parodymams negalima suteikti iš anksto nustatytos galios ir laikyti juos pranašesniais prieš kitus įrodymus, nes nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami kitų įrodymų visete. Be to, D. B. parodymų vertinimo specifiškumą rodo ir tai, kad jis buvo stipriai priklausomas nuo narkotikų vartojimo, kad norėdamas įgyti narkotikų, vogdavo įvairius daiktus. Be to, nors savo parodymuose nukentėjusysis nurodė, kad kai kurių aplinkybių neatsimena, tačiau tyrimo metu tiksliai nurodė nuteistojo vairuojamų automobilių markes ir valstybinius numerius. Tyrimo neobjektyvumą ir parodymų šališkumą patvirtina ta aplinkybė, kad iš D. B. protokolo - pareiškimo parodymai tiesiog perkelti į liudytojo apklausos protokolą, o ikiteisminio tyrimo metu ir teisme D. B. nebuvo nuoseklus ir kai kurias esmines aplinkybes aiškino nevienodai. Antai ikiteisminio tyrimo metu nurodo, kad gavo 4000 litų, o teisme teigia, kad jam buvo duota 1000 litų. Ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad pinigų neturėjo, o teisme paaiškėjo, kad D. B. sąskaitoje pinigų buvo (T. I b.l. 23, T b.l. 26-29). Tokiu būdu teismas nuosprendyje padarytas išvadas grindė abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais D. B. parodymais. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad D. B. parodymus patvirtina E. A. bei A. V. parodymai, duoti tyrimo metu, tačiau E. A. ir A. V. neparodė, kad jis būtų padaręs kokias nors nusikalstamas veikas, A. V. jis nepažįsta ir su juo nebendravo, o E. A. yra matęs, tačiau su juo nėra bendravęs.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba padaryti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti tik tada yra nusikaltimo, numatyto BK 181 str. sudėties požymis, kai jis paremtas grasinimu neįvykdžius reikalavimo panaudoti smurtą arba kitaip šantažuoti, panaudoti prievartą. Nors nuosprendyje teigiama, kad visi trys nuteistieji bendrai sutarė atlikti veiksmus siekdami užvaldyti D. B. motinai I. B. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau tokio susitarimo nepatvirtina nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme J. A. , T. V. , o taip pat nukentėjęs D. B. bei liudytojas A. V. . Apelianto teigimu, susitarimo ir negalėjo būti, nes tuo metu jis kartu su kitais nuteistaisiais Klaipėdoje nebuvo ir iki jiems atvykstant į jo tėvo butą jokių aplinkybių apie D. B. ketinimą parduoti butą nežinojo. Tuo tarpu tik jiems atvykus į Kauną, T. V. paprašė laikinai apgyvendinti pas savo tėvą D. B. ir E. A. . Be to, nuosprendyje teigiama. kad visi trys naudodami fizinį bei psichinį smurtą, grasinimus, prieš nukentėjusiojo valią, leisdami heroiną, D. B. laikė bei saugojo — T. V. iki 2005 m. rugsėjo 24 d., o J. A. iki 2005 m. spalio 1 d. vakaro, tačiau teismo metu nukentėjusysis patvirtino, kad R. B. smurto nevartojo, o taip pat nėra duomenų, kad jis būtų grasinęs nukentėjusiajam. Apeliantas įsitikinęs, kad tai, jog jo T. V. paprašė padėti parduoti D. B. pagal 2004-03-16 (duomenys neskelbtini) notaro biuro patvirtintą įgaliojimą Nr.(duomenys neskelbtini) valdomą ir jo motinai I. B. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir tai, kad jis surado pirkėją S. P. , kuris sutiko nupirkti butą už 130000 litų, kurio vertė 71500 Lt, nėra nusikalstama veika, numatyta BK 181 str. dispozicijoje. Nuteistasis pažymi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigęs, kad iš šio sandorio norėjo užsidirbti ir už tai pinigus iš D. B. gavo. Visgi tai, kad jis padėjo ieškoti dokumentų, reikalingų buto pirkimo - pardavimo sandoriui įvykdyti notarine tvarka, buvo nuvykęs į notarinę kontorą kartu su D. B. , yra plačiai paplitę ir dažni veiksmai, leidžiantys, kad užsidirbti pinigų, tačiau tokie veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš esmės jo ir S. P. veiksmai yra analogiški, tačiau įvertinti skirtingai, todėl mano, kad toks ikiteisminio tyrimo metu ir teisme atliktas įrodymų vertinimas yra šališkas ir neteisingas.

Apelianto teigimu, teismas taip pat neteisingai nuteisė jį pagal LR BK 146 str. 2 d. dėl neteisėto laisvės atėmimo, panaudojant smurtą, nes ir pats nukentėjusysis pripažino, kad smurto nuteistasis nenaudojo. T. V. paprašytas ir tėvui L. T. leidus, D. B. ir E. A. buvo apgyvendinti tėvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini) ir jokių prievartos priemonių D. B. atžvilgiu nuteistasis nenaudojo, matė juos vieną ar du kartus. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai L. T. , L. S. , J. P. , nukentėjęs E. A. . Vėliau iš tėvo buto D. B. ir E. A. išvyko ir jis tik vėliau sužinojo, kad D. B. gyvena (duomenys neskelbtini). Apelianto įsitikinimu, D. B. gyvenant šiame bute, jis jokio smurto nenaudojo, neteisėtai nebuvo atėmęs laisvės, o tai patvirtino nukentėjęs D. B. bei liudytojai K. B. , V. V. . Tuo tarpu teismo teiginys nuosprendyje, kad jis parūpino antrankius, nepatvirtintas jokiais įrodymais ir visiškai neatitinka tikrovės.

Nuteistojo nuomone, nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad jis D. B. lenkė ir vertė vartoti narkotines medžiagas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad D. B. iki su juo susipažįstant vartojo narkotikus ir buvo nuo jų priklausomas (D. B. ir E. A. parodymai). R. B. įsitikinimu, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų kur nors įgijęs narkotines medžiagas, pratinęs ir vertęs jas vartoti D. B. ir pats D. B. pripažino, jog jo atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, o tik jo vieno pasakymas, kad nuteistasis jam davė narkotikų - heroino yra vertintinas kritiškai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, teismo išvados nepagrįstos tiesioginiais įrodymais, kurie galėtų patvirtinti jo kaltę padarius turto prievartavimą, o teismas, išnaudojęs visas galimybes, nepašalino abejonių, šališkai įvertino įrodymus, todėl prašo Kauno apygardos teismo 2007-05-17 nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. A. irgi nesutinka su Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu bei nurodo, kad nuosprendyje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o taip pat pažeistos įrodymų vertinimo ir LR BPK 205 str. nuostatos bei padaryta LR BPK 369 str. nurodytų pažeidimų, kurie suvaržė įstatymo garantuotas kaltinamojo teises ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Apeliantas taip pat nurodo, kad nėra gauti duomenys apie nukentėjusįjį iš priklausomybės ligų centro, o Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl pateikto kaltinimo pagal LR BK 264 str. 1 d., buvo šališkas ir nuteisė nepagrįstai. Nuteistasis nurodo, kad byloje nėra atlikta jokios nukentėjusiojo sveikatos apžiūros, patvirtinančios, jog būtent nukentėjusysis D. B. buvo vartojęs narkotinę medžiagą – heroiną (nėra paimtas jo kraujas, neatlikta ekspertizė), o vienintelis įrodymas tėra nukentėjusiojo parodymai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis LR BPK 20 str. 3 d., įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o baudžiamojoje byloje nėra nei vienos aplinkybės, patvirtinančios nukentėjusiojo parodymus. Be to, J. A. nurodo, kad byloje nėra nei vieno liudytojo, kuris patvirtintų, jog nukentėjusiajam D. B. buvo prievarta duodami narkotikai ar skatinama bei lenkiama juos vartoti, todėl prašo atlikti įrodymų tyrimą ir pateikti bent vieną neginčijamą įrodymą, kuris patvirtintų, jog nukentėjusysis buvo verčiamas ar jam prievarta leidžiami narkotikai, kadangi pats D. B. patvirtino, kad narkotikus vartojo savo noru ir leidosi pats, o taip pat gauti informaciją apie nukentėjusįjį iš Klaipėdos priklausomybės ligų centro bei teismo posėdyje išnagrinėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus bei papildomai apklausti visus jau anksčiau apklaustus liudytojus, nes nuteistasis turi jiems svarbių klausimų ir nori pasinaudoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. nurodyta teise kvieti į teismo posėdį liudytojus, specialistus, ekspertus.

Nuteistasis J. A. taip pat nesutinka ir dėl jo nuteisimo pagal LR BK 181 str. 3 d., nes byloje nėra jokių įrodymų, kad D. B. buvo atimta laisvė ir kad jo atžvilgiu buvo vartojamas smurtas. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokios specialisto išvados, jog ant nukentėjusiojo kūno būtų rastos smurto žymės, išskyrus tas, kurias jis pasidarė iššokdamas pro langą. Tuo tarpu byloje esanti specialisto išvada, nuteistojo nuomone, yra labai neaiški, nes nenustatyta, kada atsirado randai ant kojų dalies, o iš byloje esančių nuotraukų negalima spręsti, kad jis buvo mėnesį prirakintas prie stelažo. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, J. A. prašo iškviesti išvadą pateikusį specialistą į apeliacinės instancijos teismo posėdį, nes nuteistasis nori jam pateikti papildomus klausimus. Be to, apeliantas prašo į teismo posėdį iškviesti nukentėjusiuosius D. B. bei E. A. , kuriems nuteistasis turėtų svarbių klausimų apie vežimo į Kauną ir gyvenimo Kaune aplinkybes bei narkotikų vartojimą, o taip pat liudytoją, taksi vairuotoją, A. B. , kuris galėtų paneigti nukentėjusiojo D. B. parodymus. Be to, nuteistasis J. A. prašo išreikalauti filmuotą medžiagą iš notarų biuro, nes ji galėtų patvirtinti pinigų gavimo už parduotą butą faktą. Tuo tarpu, Kauno apygardos teismas, nekreipdamas dėmesio į minėta prašymą, apelianto nuomone, pažeidė LR BPK 20, 301 ir 305 straipsnius bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Be to, nuteistasis prašo apklausti liudytoją A. V. , kuris galėtų patvirtinti arba paneigti savanorišką buto pardavimą.

J. A. apeliaciniame skunde pažymi, kad pagal LR BK 146 str. 2 d. jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas taip pat tik vadovaujantis nukentėjusiojo D. B. parodymais, kurių nieks nepatvirtina, o tik jiems prieštarauja. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad pats D. B. yra ne kartą teistas, priklausomas nuo narkotikų, o dar iki jų susitikimo užstatinėdavo butą nekilnojamo turto agentūroms. Be to, nukentėjusiojo parodymus dėl prirakinimo antrankiais paneigė dar apygardos teisme apklausti liudytojai, kurie parodė, jog jis laisvai galėjo vaikščioti į parduotuves, kirpyklą ir t. t., o taip pat tai paneigia byloje esančios nuotraukos (nesimato jokių antrankių žymių ant nukentėjusiojo rankų). Be to, nukentėjusiojo D. B. parodymus paneigė (duomenys neskelbtini) gyvenantys liudytojai, taip pat liudytojos V. V. , K. B. bei apygardos teisme dalyvavusi notarė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuteistasis J. A. prašo įvertinti byloje esančius liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymus ir atkreipti dėmesį, kad turėdamas tiek progų ištrūkti, nukentėjusysis nei karto jomis nesinaudojo, o parašęs pareiškimą siekia naudos savo poreikiams tenkinti, nes priėmus apkaltinamąjį nuosprendį bus grąžintas butas ir priteista moralinė žala. Nuteistasis taip pat prašo atlikti pilną įrodymų tyrimą ir iškviesti į teismo posėdį ekspertą ar specialistą, kuris atsakytų: ar nukentėjusysis būtų galėjęs valdyti rankas po 1 mėn. surakinimo antrankiais? Ar būtų likę ilgalaikiai randai ant rankų? Ar būtų pažeisti rankų nervai?

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. A. ginčija ir jo pripažinimą kaltu pagal LR BK 135 str. 1 d. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo atimta teisė į privalomą pagal LR BPK 190 str. akistatą su nekentėjusiuoju, nes pastarojo parodymai buvo visiškai priešingi negu nuteistojo. Tuo tarpu nukentėjusysis davė vienokius parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, o teisme jau visiškai kitokius. Nuteistasis nurodo, kad byloje nėra jokių nukentėjusiojo E. A. parodymus patvirtinančių įrodymų, o vėliau savo parodymus pakeitė ir pats nukentėjusysis, bet visgi J. A. pripažintas kaltu dėl E. A. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tuo tarpu liudytojas A. V. davė parodymus, kad apie įvykį tik girdėjęs ir, nors slapstėsi nuo teisėtvarkos, bet davęs tokius parodymus, buvo paleistas į laisvę pagal pasižadėjimą neišvykti. Be to, nuteistasis prašo iškviesti į teismo posėdį tiek nukentėjusįjį E. A. , tiek jį apžiūrėjusį specialistą, kuriam jis norėtų pateikti klausimus, nes pagal E. A. parodymus jo smegenų klinikinė mirtis įvyko perdozavus narkotikų. Be to, nuteistasis prašo iškviesti liudytoją A. V. , iš kurio laiptinės buvo išvežtas narkotikų perdozavęs E. A. .

Nuteistasis J. A. nurodo, kad pagal nekaltumo prezumpciją kiekvienas žmogus yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodomas objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais. Be to, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas spėjimais ir prielaidomis. Visgi, nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik jį kaltinančiais įrodymais ir nesiekė išsiaiškinti teisybės, todėl apeliantas prašo atlikti pilną įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausti aukščiau minėtus liudytojus ir specialistus, išreikalauti filmuotą medžiagą iš notarų biuro, taip pat Registrų centro, nes Kauno apygardos teismas padarė daug pažeidimų, kurie, nuteistojo nuomone, lėmė jo konstitucinės teisės, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu (LR Konstitucijos 31 str. 4 d.) pažeidimą ir to pasekoje Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti bei priimti naują nuosprendį ar nutartį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji T. V. , R. B. ir J. A. prašė jų apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistųjų gynėjos prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

N. T. V. , R. B. ir J. A. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė teisingas bausmes.

Visų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose ginčijami nukentėjusiojo D. B. parodymai nurodant, kad nukentėjusysis yra narkomanas ir nori pasiteisinti prieš tėvus, jo parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, o įvertinti pažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad įrodymus pagal LR BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles vertina teismas ir tai yra išimtinė teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad abejoti nukentėjusiojo parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi juos patvirtina E. A. bei A. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Be to, Kauno apygardos teismas padarė išvadą, kad visi asmenys, įgiję D. B. valdytą butą, tarpusavyje susiję glaudžiais ryšiais ir atitinkamai jų parodymai vertinti kritiškai. Tuo tarpu, kaip jau anksčiau minėta, D. B. parodymus dėl jo ketinimų ne parduoti butą, o jį užstatyti už paskolą, visų pirma patvirtino E. A. , kuris įvykio metu gyveno pas D. B. ir kartu su juo vyko į Kauną, 2005-11-09 duoti parodymai. Tiesa, apeliantai ginčija E. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau parodymų tikrumą patvirtina tai, kad jau tą pačią dieną (2005-11-09) E. A. pagal nuotraukas atpažino tiek T. V. , tiek J. A. , o savo parodymus, kad butą norėta užstatyti, o ne parduoti, patvirtino ir 2006-06-22 akistatos su D. B. metu (t. y. praėjus daugiau kaip pusei metų nuo jo pirminių parodymų). Be to, 2006-06-22 vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu E. A. patvirtino, kad 2005 m. rugsėjo mėn. jį sumušė J. A. ir T. V. dėl to, jog žinojo apie D. B. buto užvaldymą ir siekė E. A. pašalinti kaip nereikalingą liudytoją. Tiesa, apklaustas pirmosios instancijos teisme, E. A. ėmė iš dalies neigti savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau dėl ketinimų ne parduoti, o užstatyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), jo parodymai iš esmės nepasikeitė. Be to, E. A. teisme pareiškė, kad daugumos kitų aplinkybių, apie kurias anksčiau buvo davęs parodymus, neprisimena ir, nors iš pradžių parodė apie pareigūnų jam darytą poveikį, tačiau apklausos pabaigoje nurodė, kad jokio pareigūnų poveikio neprisimena. Be to, pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas ir E. A. apklausas vykdęs prokuroras D. M. , kuris patvirtino, jog E. A. parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė būdamas normalioje būsenoje ir niekieno neverčiamas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas įvertina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. A. buvo apklaustas kelis kartus skirtingu laiku (esant daugiau kaip pusės metų laikotarpiui tarp apklausų) ir jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, o teisme apklaustas E. A. taip ir nesugebėjo aiškiai paaiškinti savo parodymų keitimo priežasties bei daugumos aplinkybių teigė neprisimenąs. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. A. duoti parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo D. B. parodymais, susijusiais su įvykiais iki tol, kol T. V. ir J. A. išvežė E. A. į Klaipėdą, o D. B. paliko bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Be to, tiek nukentėjusiojo E. A. , tiek ir D. B. parodymus patvirtina pirmosios instancijos teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti A. V. parodymai, kuriuos jis davė 2005-11-16 bei 2006-06-27, o jo parodymai išliko nuoseklūs. Tiesa, liudytojas A. V. teisme taip ir liko neapklaustas, tačiau tai nebuvo padaryta dėl svarbių priežasčių, kadangi baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu A. V. taip ir nebuvo surastas, o jo gyvenamoji vieta nenustatyta. Visgi manyti, jog nuteistuosius T. V. ir J. A. apkalbėjo ne tik nukentėjusysis D. B. , tačiau ir nukentėjusysis E. A. , liudytojas A. V. nėra pagrindo. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo D. B. parodymus patvirtina VšĮ ,,Klaipėdos ligoninės“ 2005-11-28 raštas Nr. 17-7737, iš kurio aišku, jog D. B. nuo 2005-10-02 (t. y. po pabėgimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) buvo gydytas tiek dėl patirtų sužalojimų, tiek dėl opiatinės abstinencijos būklės, o taip pat specialisto išvada Nr. G 558/06(03), kurioje konstatuota, jog D. B. patirtų sužalojimų žymės atitinka laikotarpį nuo 2005-09-05 iki 2005-10-01. Taigi, bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos įsitikinimu, Kauno apygardos teismas nuosprendyje visiškai pagrįstai vadovavosi tiek nukentėjusiųjų D. B. ir E. A. , tiek liudytojo A. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Minėtų asmenų parodymai vertinami tiek lyginant juos tarpusavyje, tiek kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (specialistų išvadomis, kitais rašytiniais įrodymais), tiek ir su pačių nuteistųjų ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais. Tačiau iš pačių nusikaltimų įvykdymo mechanizmo bei pačių byloje apklaustų nuteistųjų bei kitų liudytojų (išskyrus nukentėjusiuosius D. B. , E. A. , liudytoją A. V. ) parodymų aišku, kad jie tarpusavyje tiesiogiai arba per tarpininkus yra pažįstami, siekia duoti suderintus parodymus (pvz. L. Č. 2005-12-02 vykusios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu pripažino, kad prieš atvykstant apklausai į Klaipėdos miesto VPK, susitiko su G. P. , su kuriuo aptarė, kokius parodymus reikia duoti; 2005-12-09 vykusios apklausos metu S. P. pripažino, kad prieš apklausas policijoje bendravo su L. Č. , R. L. , G. P. bei aptarė, kokius parodymus jie duos), o nuteistieji T. V. , R. B. ir J. A. yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, todėl visų jų parodymai pagrįstai vertinti kritiškai, atsižvelgiant į aukščiau aptartus nukentėjusiųjų, liudytojo A. V. parodymus, specialistų išvadas bei kitus byloje esančius įrodymus. Visgi, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo R. B. , toks nukentėjusiojo D. B. parodymų vertinimas negali būti laikomas išankstinės galios bei prioriteto prieš kitus byloje esančius įrodymus suteikimas, nes šiais parodymais vadovautasi atlikus visų byloje esančių įrodymų analizę ir vertinimą, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes bei aukščiau nurodytus motyvus. Atitinkamai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, LR BPK 20 str. 5 d. nuostata, įpareigojanti teisėjus vertinti įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nebuvo pažeista.

Nuteistųjų T. V. ir J. A. apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nėra jokių įrodymų apie tai, kad nukentėjusiojo D. B. atžvilgiu buvo vartotas smurtas bei jam buvo atimta laisvė. Tačiau neteisėtą laisvės D. B. atėmimą bei smurto prieš jį vartojimą patvirtino ne tik pats nukentėjusysis, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Antai 2005-11-30 atliekant nukentėjusiojo D. B. parodymų patikrinimą vietoje duryse, prie kurių, pasak D. B. , nukentėjusysis stovėjo, o į jį buvo mėtomas peilis, aptikta 14 žymių, panašių į žymes smeigiant peilį ar kitą aštrų daiktą. Nukentėjusiojo D. B. parodymus apie jo laisvės atėmimą bei smurto vartojimą patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 558/06(03), iš kurios matoma, kad 2005-11-03 (t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui po nagrinėjamų įvykių) ekspertui apžiūrėjus D. B. kūną, rastas randas viršugalvio dešinėje pusėje, likęs užgijus paviršiniam šautiniam sužalojimui, būdingam dujinio pistoleto šūviui, įrėmus vamzdį (atitinka D. B. parodymus, jog tai padarė T. V. ), taip pat penki randai dešinės rankos dilbio ir riešo srityje, vienas dešinės plaštakos V piršto randas bei vienas randas dešinės blauzdos šoniniame paviršiuje, likę užgijus paviršiniams durtiniams – pjautiniams sužalojimams, o jų senumas atitinka laikotarpį nuo 2005-09-05 iki 2005-10-01 (atitinka D. B. parodymus, kad į jį ne tik buvo mėtomas peilis, bet ir buvo prirakinamas antrankiais tamsiajame kambariuke prie stelažo bei paneigia nuteistojo J. A. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad nėra jokių įrodymų apie nukentėjusiojo prirakinimą antrankiais (iš nukentėjusiojo parodymų prirakintas jis buvo apie 18 dienų, tačiau atrakindavo pavalgyti, nueiti į tualetą, o taip pat važiuojant tvarkyti su buto pirkimu – pardavimu susijusių dokumentų) ar smurto vartojimą). Be to, D. B. pabėgimą iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) (ketvirtame aukšte), Kaune, patvirtino ne tik pats nukentėjusysis, bet ir liudytojos K. B. bei V. V. , todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusysis bute buvo užrakinamas, o raktų neturėjo. Tiesa, R. B. apeliaciniame skunde pažymi, kad jis pats jokių prievartos veiksmų D. B. atžvilgiu neatliko ir jokio jo susitarimo su T. V. ir J. A. priverstinai parduoti D. B. valdomą butą bei iš to pasipelnyti nebuvo. Tačiau iš bylos aplinkybių aišku, kad visi nuteistieji veikė suderintai, vieni kitų veiksmams pritarė, pasiskirstė vaidmenimis ir siekė vieningo tikslo – priversti D. B. perduoti didelės vertės turtą (T. V. ir J. A. atvyko į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusiajam kelias dienas nemokamai parūpindavo narkotikų; nukentėjusiajam praradus orientaciją, T. V. ir J. A. nukentėjusįjį nugabeno į R. B. tėvo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (R. B. paprašė tėvo J. T. laikinai priimti D. B. ir E. A. ); išdaužius langą R. B. tėvo bute, nuteistieji jo neišvarė į gatvę, o parsivežė jau į kitą, T. V. nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei jį prirakino antrankiais; R. B. vežė nukentėjusįjį į Klaipėdą, kur tiesiogiai jį perdavė T. V. su J. A. , o šiems su nukentėjusiuoju atlikus reikalingus veiksmus pas notarą, ir vėl perdavė tiesiogiai R. B. , kuris parvežė nukentėjusįjį atgal į T. V. nuomojamą butą, suleido narkotikų ir prirakino; R. B. prieš vykstant pas notarę pasirašyti buto pirkimo – pardavimo sutartį, nuvežė D. B. į kirpyklą, kur sutvarkė jo išvaizdą, kad pastarasis atrodytų patikimiau ir niekam nekiltų įtarimas dėl sandorio laisvanoriškumo; būtent R. B. vežė D. B. į Registrų centrą reikalingiems dokumentams gauti, per tarpininkus surado buto pirkėją ir pan.). Tokiu būdu iš bylos aplinkybių aišku, kad visi nuteistieji žinojo apie su nukentėjusiuoju atliekamus veiksmus (neteisėtą laisvės atėmimą, smurto vartojimą ir lenkimą vartoti narkotines bei psichotropines medžiagas), vieni kitų veiksmams pritarė, o jų veiksmus apėmė vieninga tyčia, todėl visų jų veikos pagrįstai kvalifikuotos bendrai. Tuo tarpu tai, kad ne visi iš jų atliko vienodus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, turi reikšmės ne veikos kvalifikavimui, o bausmės skyrimui. Atitinkamai R. B. skiriant bausmę už LR BK 146 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, į R. B. vaidmenį padarant šį nusikaltimą akivaizdžiai atsižvelgta ir jam paskirta dvigubai mažesnė laisvės atėmimo bausmė negu nuteitiesiems T. V. ir J. A. . Tiesa, nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmai buvo analogiški S. P. veiksmams, tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir S. P. buvo pareikštas įtarimas LR BK 189 str. 2 d., 237 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau 2006-06-16 Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas S. P. atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nutarime nurodytų nusikalstamų veikų padarymo. Tuo tarpu LR BPK 255 str. 1 d. nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad jie visi nepagrįstai nuteisti pagal LR BK 264 str. 1 d. už lenkimą D. B. vartoti narkotines medžiagas nurodant, kad nukentėjusysis buvo narkomanas ir pats sau leisdavosi narkotikus intraveniniu būdu. Narkotikų vartojimą pripažino ir pats D. B. , tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo priklausomybė narkotikams nereiškia, kad prieš tokį asmenį negali būti įvykdyta LR BK 264 str. numatyta nusikalstama veika. Priešingai, iš D. B. bei iš dalies ir E. A. parodymų akivaizdu, kad nuteistieji pasinaudojo D. B. priklausomybe nuo narkotikų ir duodavo juos nukentėjusiajam tiek, kokio atitinkamai poveikio norėdavo (padidintais kiekiais, kad prarastų orientaciją, o kartu ir darydami visiškai priklausomą nuo gautų ,,dozių“, kartais tam ir patys suleisdami narkotikų, arba iš viso neduodami tam, kad išugdyti visišką priklausomybę nuo savęs bei visiškai palaužti nukentėjusiojo valią pačiam spręsti savo valdomo buto pardavimo klausimą, o taip pat verčiant ,,atidirbinėti“ už gautus narkotikus, nukentėjusiajam būnat nelaisvėje). Taigi lenkimas vartoti narkotines medžiagas nuo jų priklausomam asmeniui, esančiam nelaisvėje ilgiau kaip 48 valandas, padidintais kiekiais, o taip pat smurto vartojimas, siekiant visiškai palaužti nukentėjusiojo valią, buvo pagrindiniai veiksniai, apimantys bendrą visų nuteistųjų planą priversti jį pasirašyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo dokumentus pas notarą (priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo T. V. , atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, konkrečiu atveju notaro atliktas sandorio tvirtinimas dar nerodo laisvos D. B. valios parduoti butą, kadangi aukščiau minėtais iki sandorio patvirtinimo nuteistųjų atliktais veiksmais nukentėjusiojo laisva valia buvo visiškai palaužta). Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, aukščiau aptarti įrodymai yra pakankami išvadai, kad siekdami priversti D. B. perduoti didelės vertės turtą, nuteistieji lenkė jį ne gydymo tikslais vartoti narkotines medžiagas, naudojo smurtą, sukeldami pavojų nukentėjusiojo gyvybei bei sveikatai, ir laikė jį nelaisvėje ilgiau kaip 48 valandas, o visų nuteistųjų veikos pagrįstai kvalifikuotos ir pagal LR BK 146 str. 2 d. bei 264 str. 1 d, kadangi LR BK 181 str. 3 d. numatyta nusikalstama veika minėtų nusikaltimų požymių neapima.

J. A. ir T. V. apeliaciniuose skunduose taip pat ginčijamas jų dalyvavimas sunkiai sužalojant nukentėjusįjį E. A. . Antai T. V. pažymi, kad nukentėjusysis E. A. pirmosios instancijos teisme paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl to, kad jį sumušė T. V. ir J. A. . Visgi Kauno apygardos teismo 2007-05-17 nuosprendyje išsamiai motyvuota, kodėl teismas vadovaujasi ne teisminio nagrinėjimo, o ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo E. A. duotais parodymais (apklaustas kelis kartus, dalyvavo gynėjas, parodymai išliko iš esmės nepakitę viso ikiteisminio tyrimo metu, atliekant skirtingus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir pan.). Kaip jau anksčiau minėta, nukentėjusiojo E. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ir A. V., kurio nepavyko apklausti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, tačiau jo parodymai buvo perskaityti LR BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka. Be to, pažymėtina ir tai, kad E. A. , apklaustas pirmosios instancijos teisme, kategoriškai ir įtikinamai savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepaneigė, o pareiškė nepamenąs, kas, kada ir kur jį sumušė. Specialisto išvadoje Nr. G 2856/05(03) taip pat pažymėta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas E. A. padarytas dėl galvos sužalojimo, padaryto sumušus jo galvą kietais butais daiktais, o minimi sužalojimai tikėtinai padaryti 2005 rugsėjo 17-18 d. Atitinkamai tai paneigia nuteistojo J. A. apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius, kad sunkus sužalojimas padarytas nukentėjusiajam perdozavus narkotinių medžiagų ir jį gaivinant. Taigi specialisto išvada taip pat patvirtino nukentėjusiojo E. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir jais pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi nuosprendyje, o LR BPK 20 str. nurodytos duomenų ir įrodymų vertinimo nuostatos nebuvo pažeistos.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde taip pat prašo skirti jam švelnesnę bausmę, kadangi paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė atitolins jį nuo šeimos narių ir paties gyvenimo laisvėje. Tačiau iš Kauno apygardos teismo 2007-05-17 nuosprendžio matoma, kad teismas, net ir nustatęs vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nenustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei konstatavęs, jog T. V. charakterizuojamas neigiamai, anksčiau teistas 5 kartus, nedirbo, dėl nusikalstamų veikų padarymo atsirado sunkių padarinių, padaryti net keturi nusikaltimai (iš jų 2 sunkūs) visgi už kiekvieną įvykdytą nusikaltimą T. V. skyrė bausmę, mažesnę nei atitinkamose sankcijose numatytas bausmės vidurkis. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, paskirtos bausmės bei dalinio sudėjimo būdu T. V. paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. T. V. , R. B. ir J. A. apeliacinius skundus atmesti.