- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-26
- Bylos Nr.
- eI-851-811/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03772-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- BUAB „Rokmaras“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos BUAB „Rokmaras“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja BUAB „Rokmaras“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį patikslino, prašo panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-217(7-178/2017) ir sprendimą Nr. S-218(7-178/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą 331B-70663 ir 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 331B-69544.
Pareiškėja nurodo, kad išnagrinėjusi pareiškėjos skundą Komisija dėl ginčijamų VMI prie FM sprendimų iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytų motyvų, t. y. kad mokesčių administratorius turi teisę reikalauti tik tų papildomų (trūkstamų) dokumentų, kurie patvirtintų mokesčio permokos grąžinimo pagrįstumą. Mano, kad mokesčių administratorius, spręsdamas klausimą dėl mokesčių grąžinimo, negali reikalauti dokumentų, kurie nėra susiję su mokesčio permokos grąžinimu. Pareiškėja dėl objektyvių priežasčių mokesčių administratoriui jo prašomų papildomų dokumentų nepateikė, Komisija šią aplinkybę vertino formaliai ir nusprendė, kad VMI prie FM sprendimai yra teisėti.
Teigia, kad Komisija ir VMI prie FM skirtingai interpretavo Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 87 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nurodo, kad pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė dokumentus, akivaizdžiai pagrindžiančius PVM permokos (skirtumo) susidarymą, todėl VMI prie FM neturėjo teisinio pagrindo reikalauti papildomų dokumentų, nes pareiškėjos pateiktų dokumentų pakako spręsti klausimą dėl PVM permokos grąžinimo pareiškėjai. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratoriaus prašomi pateikti papildomi dokumentai, netgi jeigu pareiškėja juos ir būtų turėjusi, nei patvirtintų, nei paneigtų PVM permokos (skirtumo) grąžinimo pagrįstumo, kadangi šis skirtumas nustatomas tik iš pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. iš pareiškėjos pateiktų sąskaitų faktūrų.
Tuo pačiu teigia, kad Komisija 2017 m. spalio 23 d. sprendime Nr. S-218(7-178/2017) nurodė, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 31 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, todėl vadovaudamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 88 straipsnio nuostatomis turėjo prievolę per 20 dienų po išregistravimo pateikti specialią išregistruojamo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaraciją ir joje PVMĮ nustatyta tvarka deklaruoti visas likusias PVM prievoles, tačiau to nepadarė, todėl Komisija sprendė, kad VMI prie FM pagrįstai nurodė pareiškėjai pateikti didžiąją knygą (sąskaitų likučius), ilgalaikio turto bei atsargų likučius išregistravimo iš PVM mokėtojų datai, siekdama įvertinti, ar pareiškėja tinkamai vykdė PVM atskaitos tikrinimo prievolę dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, kuri numatyta PVMĮ 69 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjos teigimu, ši informacija susijusi su buvusių pareiškėjos vadovų galimu PVMĮ 69 ir 88 straipsnių nuostatų pažeidimu (šiuo metu pareiškėja yra bankrutuojanti įmonė), tačiau nėra susijusi su pareiškėjos prašymu grąžinti mokesčio permoką. Teigia, kad buvusių pareiškėjos vadovų galimas nerūpestingumas nepaneigia pareiškėjos PVM permokos, kuri pareiškėjos nuomone yra įrodyta, todėl privalo būti grąžinta.
Nurodo, kad pareiškėjos atstovui bankroto administratoriui nėra perduoti VMI prie FM prašomi pateikti papildomi dokumentai, todėl vadovaudamasis MAĮ 3 straipsnio 5 dalies nuostatomis mokesčių administratorius visus neaiškumus turėjo aiškinti pareiškėjos naudai. Teigia, kad Komisija nenagrinėjo mokesčių administratoriaus prašomų pateikti dokumentų įrodomosios reikšmės, nenustatė, kad šie dokumentai iš tiesų buvo būtini priimant sprendimą susigrąžinti susidariusią mokesčio permoką, tačiau nustatė formalią aplinkybę, kad pareiškėja nepateikė visų trūkstamų dokumentų, todėl priėmė neteisėtus sprendimus.
Teigia, kad netgi jei mokesčių administratorius, vertindamas patikslintas PVM deklaracijas, nustatė neatitikimus tarp deklaruotų duomenų, pareiškėjos prašymas neturėjo būti atmestas visa apimtimi, o tik toje dalyje, kurioje buvo suklysta. Pareiškėja laikotarpyje nuo 2004 m. sausio 30 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. buvo PVM mokėtoja, ;laikotarpyje nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. įmonėje dirbo 23 darbuotojai, veikiant įmonei – įsigyjant prekes ir paslaugas bei parduodant paslaugas- susidarė grąžintina mokesčių suma, o 2013 metų finansinės ataskaitos yra pateiktos VĮ Registrų centrui ir jose matyti 2012 metų finansiniai duomenys.
Atsiliepimas
Atsakovė pateiktame atsiliepime nurodė su pareiškėjos skundu nesutinkanti. Teigia, kad pareiškėjai iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas M. Ž.. Pareiškėja, atstovaujama bankroto administratoriaus M. Ž., pateikė mokesčių administratoriui 2017 m. gegužės 15 d. prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) įmokos kodu 1001 – 2 487,70 Eur, susidariusią už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. birželio iki 2016 m. gegužės mėn. Laikotarpyje nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. grąžintinas PVM skirtumas (permoka) susidarė dėl 2017 m. balandžio 24 d. pateiktų patikslintų PVM deklaracijų, kurios buvo pateiktos už 2012 m. birželio, liepos, rugpjūčio, spalio, lapkričio, gruodžio mėn., 2013 m. sausio, gegužės, birželio, rugsėjo mėn., 2014 m. sausio, gegužės, birželio, rugsėjo, lapkričio mėn., 2015 m. birželio, liepos, rugpjūčio, spalio mėn., 2016 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės mėn. bei dėl taikyto atvirkštinio PVM apmokestinimo mechanizmo statybos darbams pagal PVMĮ 96 straipsnio 1 dalies nuostatas (remonto darbai atlikti laikotarpyje nuo 2015 m. liepos iki gruodžio mėn. ir nuo 2016 m. sausio iki balandžio mėn.). Didžioji prašomos grąžinti permokos (skirtumo) suma susidarė dėl pagal PVMĮ 96 straipsnio 1 dalies nuostatas taikyto atvirkštinio PVM apmokestinimo mechanizmo statybos darbams, atliktiems laikotarpyje nuo 2015 m. liepos iki gruodžio mėn. ir nuo 2016 m. sausio iki balandžio mėn. Mokesčių administratorius pareiškėjai išsiuntė 2017 m. liepos 7 d. raštą Nr. (17.17-40) RES-94894, kuriame paprašė pateikti nepateiktus 2014 m. birželio, rugsėjo mėnesiais pirkimų bei pardavimų registrus (toliau – Registrai), 2015 m. liepos mėn. registrus bei 2016 m. vasario – gegužės mėnesių registrus, registro neatitikimus su šio laikotarpio PVM deklaracija, 2016 m. vasario – gegužės mėn. Registrus, pardavimų sandorių, apmokestinamų pagal PVM įstatymo 96 straipsnio nuostatas, dokumentus už 2015 m. gruodžio mėn., 2016 m. sausio-balandžio mėn. (PVM sąskaitos faktūras, sutartis, darbų atlikimo aktus, apmokėjimo dokumentus ir kt.), didžiąją knygą (sąskaitų likučius), ilgalaikio turto bei atsargų likučius išregistravimo iš PVM mokėtojų datai (2016 m. gegužės 31 d.), nepateikti duomenys ir dokumentai, pagrindžiantys nustatytus neatitikimus 2016 metus pelno mokesčio deklaracijoje ir finansinė atskaitomybė už 2012-2016 m. Pareiškėja 2016 m. gegužės 31 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro, todėl vadovaujantis 2002 m. kovo 5 d. PVMĮ Nr. IX-751 69 straipsnio, 88 straipsnio nuostatomis turėjo pateikti išregistruojamo iš PVM mokėtojų paskutinio laikotarpio PVM deklaraciją, tačiau to nepadarė. Pareiškėjos bankroto administratorius 2017 m. liepos 11 d. raštu informavo mokesčių administratorių, kad bankroto administratorius pateikė visus pareiškėjos dokumentus, kurie jam buvo perduoti. Pakartotinai pridėjo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį (civilinė byla Nr. B2-489-440/2017), kurioje konstatuota, kad bankroto administratoriui perduotos sąskaitos faktūros, o likusius dokumentus ir turtą buvęs vadovas vengia atiduoti.
VMI prie FM, vadovaudamasi MAĮ 87 straipsniu, mokesčių įstatymais, VMI prie FM viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintomis Mokesčio ir baudos už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklėmis ir atsižvelgusi į Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Šiaulių įmonių skyriaus 2017 m. rugpjūčio 28 d. išvadą nusprendė pareiškėjai negrąžinti 2 487,70 Eur sumos, kadangi nepateikti pareikalauti dokumentai, susiję su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu.
Pareiškėja, atstovaujama bankroto administratoriaus M. Ž. pateikė mokesčių administratoriui 2017 m. birželio 15 d. prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą), sumokėtą įmoką ar išieškota suma įmokos kodu 8230 – 964,95 Eur, įskaityti įmokos kodu 1961 – 98 Eur susidariusią už mokestinį laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio iki 2015 m. spalio mėn. Pareiškėja 2017 m. birželio 29 d. per MANO VMI sistemą pateikė pirkimų/pardavimų registrus ir pardavimų PVM sąskaitas faktūras, kurių mokesčių administratoriui nepakako priimti sprendimą, kad pagal įmokos kodą 8230 (kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų pagal VMI nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) išieškota suma) prašoma grąžinti mokesčio permoka yra pagrįsta.
Nurodo sutinkanti su ginčijamais Komisijos sprendimais, nes pagal MAĮ 87 straipsnio 5 ir 6 dalyse ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte yra įtvirtintos atitinkamos mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės ir pareigos. Mokesčių administratoriui suteikta teisė patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą. Įmonės bankroto administratoriui nustatyta pareiga suteikti galimybę mokesčių administratoriui atlikti dokumentų patikrinimus ir revizijas duomenims, teiktiniems nepateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose, nustatyti. Iš aptartų teisės aktų nuostatų darytina išvada, kad pareiga įrodyti prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą tenka bankrutuojančios įmonės administratoriui, o jam šios pareigos neįvykdžius, įmonė praranda teisę į mokesčio permoką.
Teigia, kad šiuo atveju mokesčių administratorius, vertindamas patikslintas PVM deklaracijas ir nustatęs tam tikrus neatitikimus tarp deklaruotų duomenų PVM deklaracijoje, pareiškėjos pateiktuose registruose ir PM deklaracijose už 2016 metus, pagrįstai pareikalavo pateikti papildomus dokumentus PVM skirtumo grąžinimo pagrįstumui įvertinti. Pareiškėja 2016-05-31 buvo išregistruota iš PVM mokėtojų ir pagal PVMĮ 88 straipsnio nuostatas turėjo prievolę per 20 dienų po išregistravimo pateikti specialią išregistruojamo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaraciją ir joje šio Įstatymo tvarka deklaruoti visas likusias prievoles, susijusias su PVM apskaičiavimu ir sumokėjimu, tačiau to nepadarė. Pareiškėjai nepateikus minėtos deklaracijos, nėra galimybės nustatyti, ar per šį laikotarpį neatsirado pareiškėjos mokestinė nepriemoka, kuriai padengti pagal MAĮ 87 straipsnio 5 dalį turi būti įskaityta pareiškėjos turima mokesčio permoka.
Teigia, kad MAĮ 40 straipsnio, 87 straipsnio 6 dalies nuostatos nustato mokesčių mokėtojo pareigas teisėtais ir pagrįstais įrodymais pagrįsti mokesčio permokos susidarymą, o bankroto administratorius, kuriam yra taikomi griežtesni reikalavimai dėl teisių ir pareigų žinojimo (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnis), atstovaudamas įmonei, atlieka mokesčių mokėtojo funkcijas.
Vadovaujasi LVAT praktika (2016 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-182-438/2016) ir teigia, kad tokiu atveju, kai mokesčių administratoriui nėra pateiktos pagal teisės aktų reikalavimus privalomos pateikti deklaracijos, apyskaitos ir pan., turi būti vertinama, ar mokesčių mokėtojo atstovas (bankroto administratorius) veikė pagal savo aplinkybes, o tuo atveju, jeigu jis negalėjo pateikti deklaracijų dėl objektyvių priežasčių, permokos susidarymo pagrįstumas turi būti vertinamas, remiantis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (apskaitos dokumentais, faktinėmis aplinkybėmis, pas kitus ūkio subjektus esančiais dokumentais).
Pareiga įrodyti permokos realumą tenka mokesčių mokėtojui (disponuojančiam informacija apie vykdytas ūkines operacijas, santykius su kitais ūkio subjektais, o ne mokesčių administratoriui (nes jis aptarta informacija, išskyrus deklaracijose ir apyskaitose deklaruotus suvestinius duomenis, nedisponuoja). Mokesčių mokėtojas savo poziciją dėl permokos realumo, nepriemokų nebuvimo (taip pat informaciją apie mokestinius laikotarpius, už kuriuos nėra pateiktos būtinos deklaracijos ir apyskaitos) turi teisę grįsti bet kokia leistina įrodomąja medžiaga. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos bankroto administratorius, apsiribojo teiginiais, kad buvę įmonės vadovai nėra perdavę įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau jokių kitų aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama įrodyti aplinkybes, reikalingas mokesčio nepriemokai (skirtumui) pagrįsti, ar sudaryta galimybė mokesčių administratoriui susipažinti su duomenimis ir informacija, susijusia su tais mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos buvo pateiktos patikslintos mokesčių deklaracijos, tai pat neatliko pareigos pateikti išregistruojamo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaraciją.
Nurodo, kad ūkio subjekto bankroto procedūra nesudaro pagrindo, tokį statusą turinčiam ūkio subjektui, siekiančiam susigrąžinti deklaruotą mokesčio permoką (skirtumą), taikyti kitokias permokos (skirtumo) grąžinimo taisykles, nei kitiems mokesčių mokėtojams, priešingu atveju, būtų pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas (MAĮ 7 straipsnis). Kitaip vertinant įmonės bankroto administratoriaus pareigas, susidarytų situacija, kai netinkamai mokestines pareigas vykdžiusių mokesčių mokėtojų padėtis taptu geresnė už mokesčių mokėtojų, vykdančių savo pareigas pagal teisės aktus ir tinkamai bei laiku teikiančių visus finansinės atskaitomybės dokumentus ir deklaracijas. Pareiškėja, nepateikusi visų privalomų pateikti mokesčių administratoriui deklaracijų ir kitų dokumentų, neįrodė prašomos grąžinti permokos pagrįstumo, t. y. jog neturi priešpriešinių vienarūšių įskaitymų, todėl mokesčių administratorius atsisakė grąžinti Pareiškėjai jos prašomą mokesčio permoką (skirtumą).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilo dėl Komisijos sprendimais patvirtintų mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjai nuspręstą negrąžinti (neįskaityti) pridėtinės vertės mokesčio permokos (skirtumo).
Nagrinėjant ginčą nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 23 nutartimi (įsiteisėjo 2017 m. vasario 4 d.) pareiškėjai iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas M. Ž.. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi pareiškėja pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti dėl bankroto.
Žemesnės instancijos teismas
Komisijos 2017 m. spalio 23 d. sprendime Nr. S-218(7-178/2017) konstatuota, kad pareiškėja mokesčių administratoriui 2017 m. birželio 12 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas už 2014 m. gegužės, 2016 m. vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėn., taip pat 2017 m. birželio 29 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas už 2012 m. birželio – gruodžio mėn., 2013 m. sausio, gegužės, birželio ir rugsėjo mėn., 2014 m. sausio ir lapkričio mėn., 2015 m. birželio – gruodžio mėn. ir 2016 m. sausio mėn., kurių pagrindu susidarė pareiškėjos prašoma grąžinti 2 487,70 Eur PVM permoka. Šiame sprendime Komisija nurodo datas, kada pareiškėja pateikė šias patikslintas deklaracijas, nustačiusi iš byloje esančios medžiagos, įskaitant pareiškėjos skundą, tačiau iš teismo išreikalautos Komisijos bylos, kurioje buvo priimti ginčijami Komisijos sprendimai, matyti, kad joje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad minėtas patikslintas deklaracijas pareiškėja pateikė būtent 2017 m. birželio 12 d. ir birželio 29 d.
Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pareiškėja mokesčių administratoriui 2017 m. balandžio 24 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas už 2012 m. birželio, liepos, rugpjūčio, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius, 2013 m. sausio, gegužės, birželio, rugsėjo mėnesius, 2014 m. sausio, gegužės, birželio, rugsėjo, lapkričio mėnesius, 2015 m. birželio, liepos, rugpjūčio, spalio mėnesius, 2016 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės mėnesius, taip pat taikė atvirkštinį PVM apmokestinimo mechanizmą statybos darbams pagal PVMĮ 96 straipsnio 1 dalies nuostatas (remonto darbai atlikti 2015 m. liepos-gruodžio mėnesiais ir 2016 m. sausio – balandžio mėnesių laikotarpiu), dėl ko susidarė PVM permoka (skirtumas). Kadangi ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra, teismas vadovausis mokesčių administratoriaus duomenimis.
Pareiškėja 2017 m. birželio 29 d. kreipėsi į mokesčio administratorių, prašydama grąžinti (įskaityti) 2 487,70 Eur mokesčio permoką (skirtumą) (Komisijos b. l. 14-15), tačiau ginčijamu VMI prie FM 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 331B-69544 mokesčių administratorius nusprendė pareiškėjai negrąžinti (neįskaityti 2 487,70 Eur permokos (skirtumo), nurodydamas, kad pareiškėja nepateikė papildomai mokesčių administratoriaus reikalautų dokumentų, kaip tai nustatyta MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje, t. y. 2014 m. birželio ir rugsėjo mėn. pirkimų ir pardavimų registrų (toliau – Registrai), duomenų apie 2015 m. liepos mėn. Registrų neatitikimus su šio laikotarpio PVM deklaracija, 2016 m. vasario – gegužės mėn. registrų, pardavimų sandorių, apmokestinamų pagal PVMĮ 96 straipsnio nuostatas, dokumentų už 2015 m. gruodžio mėn. bei 2016 m. sausio-balandžio mėn. (PVM sąskaitų – faktūrų), sutarčių, darbų atlikimo aktų, apmokėjimo dokumentų ir kt.), Didžiosios knygos (sąskaitų likučių), ilgalaikio turto likučių bei atsargų likučių išregistravimo iš PVM mokėtojų datai (2016 m. gegužės 31 d.)., duomenų ir dokumentų, pagrindžiančių nustatytus neatitikimus 2016 m. pelno mokesčio deklaracijoje, finansinės atskaitomybės už 2012-2016 metus) (Komisijos b. l. 5).
Tuo pačiu pareiškėja 2017 m. birželio 15 d. prašymu kreipėsi į mokesčių administratorių, prašydama grąžinti (įskaityti) 964,95 Eur PVM permoką (Komisijos b. l. 12), tačiau ginčijamu VMI prie FM 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 331B-70663 mokesčių administratorius pareiškėjos prašymo netenkino, sprendime nurodydamas, kad mokesčių mokėtojas nepateikė MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka pareikalautų pateikti dokumentų (duomenų), susijusių su VMI prie FM administruojamo deklaruojamo ar nedeklaruojamo mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu, t. y. nepateikė finansinės atskaitomybės už 2015 m., išrašytų sąskaitų registrų už 2015 m. spalio mėn., Didžiosios knygos sąskaitų likučių) prašyme nurodytų permokų susidarymo laikotarpių pabaigai (2015 m. gruodžio 31 d.), darbų priėmimo – perdavimo aktų už 2015 m. birželio, liepos ir rugpjūčio mėn., PVM sąskaitų – faktūrų už 2015 m. birželio, liepos ir rugpjūčio mėn. (Komisijos b. l. 6).
MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta teisė mokesčių administratoriui patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą.
VMI prie FM viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio ir baudos už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – Taisyklės) 16 punkte nustatyta, kad prašymui grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas išnagrinėti ir sprendimui priimti mokesčių mokėtojas turi pateikti papildomus dokumentus ar duomenis (pavyzdžiui, PVM sąskaitas faktūras, prekių pirkimo-pardavimo sutartis, teismo nutartis, mokėjimo dokumentus (mokėjimo nurodymas, mokėjimo pavedimas, debeto pavedimas, mokėjimo kvitas, atsiskaitomasis čekis), muitinės dokumentus, nepateiktas už praėjusius laikotarpius pirmines ar patikslintas mokesčių deklaracijas, valstybės (savivaldybės) institucijų (įstaigų) pažymas, kredito įstaigose laikomų piniginių lėšų sąskaitų išrašų kopijas, įgaliojimą (jo kopiją), atstovavimą patvirtinantį dokumentą (jo kopiją), paveldėjimo teisės liudijimą (jo kopiją) ir kt.), pagrindžiančius VMI administruojamų mokesčių ar baudų už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) susidarymą ir (arba) patvirtinančius VMI neadministruojamų mokesčių, baudų, paskirtų pagal MAĮ ar kitus mokesčių įstatymus, ir kitų įmokų sumokėjimą ar nepagrįstai išieškotas sumas, Prašymą pateikusio asmens identifikavimą, jei VMI valstybės tarnautojas ar darbuotojas to paprašo šių Taisyklių 17 punkto nustatyta tvarka ir terminais, arba gali šiuos dokumentus pateikti kartu su Prašymu.
Iš šio teisinio reglamentavimo matyti mokesčio mokėtojo pareiga pateikti mokesčių administratoriaus prašomus dokumentus, kurių pavyzdinis sąrašas pateiktas Taisyklių 16 punkte, ir kuris nėra baigtinis. Taigi spręsti, kokie dokumentai reikalingi kiekvienu atveju nagrinėjant mokesčių mokėtojo prašymą dėl permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) priskirta mokesčių administratoriaus diskrecijai.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja nepateikė mokesčių administratoriaus reikalautų papildomų dokumentų, tačiau pareiškėja kelia ginčą dėl to, kad, mokesčių administratorius nepagrįstai reikalavo pateikti papildomus dokumentus, nes pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius turi teisę reikalauti mokesčių mokėtojo pateikti tik tuos dokumentus, kurie patvirtintų mokesčio permokos grąžinimo pagrįstumą ir negali reikalauti dokumentų, kurie nėra susiję su mokesčio permokos grąžinimu.
Pažymėtina tai, kad pareiškėjai nepateikus mokesčių administratoriaus prašomų dokumentų, nėra galimybės jų įvertinti ir pasisakyti, ar prašyti pateikti dokumentai patvirtina PVM permokos (skirtumo) pagrįstumą, todėl teismas plačiau dėl mokesčių administratoriaus prašytų pateikti papildomų dokumentų nepasisako.
Pareiškėja teigia, kad pateiktos PVM sąskaitos faktūros pilnai pagrindžia susidariusią mokesčio permoką, tačiau kaip matyti ginčijamo VMI prie FM 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 331B-69544, pareiškėja nepateikė 2015 m. gruodžio mėn. bei 2016 m. sausio-balandžio mėn. PVM sąskaitų – faktūrų. Iš ginčijamo VMI prie FM 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 331B-70663 matyti, kad pareiškėja nepateikė PVM sąskaitų – faktūrų už 2015 m. birželio, liepos ir rugpjūčio mėn. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad PVM jos prašymuose nurodytos PVM permokos pagrįstumą patvirtina PVM sąskaitos faktūros neatitinka tikrovės.
Pareiškėja tuo pačiu teigia, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti VMI prie FM prašomi pateikti papildomi dokumentai, todėl ji negalėjo jų pateikti mokesčių administratoriui. Teismas su šiais argumentais nesutinka. Visų pirma, iš teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas pareiškėjos bankroto byloje ( Nr. B2-210-440/2018) nagrinėjo bankroto administratoriaus M. Ž. prašymą apriboti bankrutavusios įmonės savininkui D. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu nuo 3 iki 5 metų ir 2018 m. kovo 15 d. nutartyje konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi atmestas bankrutavusios UAB „Rokmaras“ bankroto administratoriaus M. Ž. prašymas dėl baudos skyrimo įmonės vadovui D. K. už teismo įpareigojimų nevykdymą. Tuo pačiu teismas nurodė, kad „administratorius, siekdamas perimti įmonės turtą ir dokumentus bei juos saugoti, pats privalo imtis visų aktyvių veiksmų, tačiau teismo vertinimu nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta duomenų, jog bankroto administratorius, žinodamas buhalterinės apskaitos dokumentų buvimo vietą, ėmėsi aktyvių veiksmų dėl turto perėmimo <...>, aiškinęsis dėl aplinkybių, kurios galimai patvirtintų arba paneigtų buvusio vadovo argumentus.“
Taigi, šia nutartimi konstatuota, kad pats bankroto administratorius M. Ž. nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas perimti pareiškėjos dokumentus iš buvusio vadovo, todėl pareiškėjos teiginys, jog ji negalėjo pateikti VMI prie FM prašomų dokumentų, kadangi jų neperdavė buvęs vadovas, laikytinas nepagrįstu. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pateiktų įrodymų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad bankroto administratorius ėmėsi visų įmanomų priemonių gauti dokumentus iš buvusio vadovo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja klaidingai cituoja Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y., jos teigimu, ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai yra patvirtinami tik pirminiais apskaitos dokumentais. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiama apskaitos dokumento sąvoka – tai „popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti“; pagal 12 straipsnio 1 dalies nuostatą „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.“.
Pareiga įrodyti, kad pareiškėjos susidariusi permoka yra reali, tenka būtent pareiškėjai, kurią atstovauja bankroto administratorius (MAĮ 40 straipsnis, 87 straipsnio 6 dalis, Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnis). Kadangi aukščiau nurodytos PVM deklaracijos buvo tikslinamos po bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai ir įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarčiai dėl pareiškėjos pripažinimo bankrutavusia, mokesčių administratorius galėjo pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjos bankroto administratorius, tikslindamas deklaracijas už laikotarpį, kada pareiškėja buvo moki įmonė, turėjo reikiamus dokumentus, kurių duomenis įrašė į patikslintas deklaracijas. Pareiškėjai nesilaikius pareigos pateikti papildomus dokumentus prašomos grąžinti (įskaityti) permokos (skirtumo) pagrįstumui įvertinti, laikytina pagrįsta ginčijamuose Komisijos sprendimuose padaryta išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo.
Ginčijamuose sprendimuose nurodyti jų priėmimo teisiniai pagrindai, įvertintos tiek pareiškėjos nurodytos aplinkybės, tiek mokesčių administratoriaus surinkti duomenys, nurodyti motyvai, dėl kurių atsakovas nesutiko su pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad ginčijami Komisijos ir VMI prie FM sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas dėl jame išdėstytų argumentų laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos BUAB „Rokmaras“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.