- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-11-05
- Bylos Nr.
- 2-10708-568/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-06693-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Odeta Ragauskienė
- Atsakovas
- UAB „Argos grupė“
- Ieškovas
- UAB „Vildeta“
- Advokatai
- Paulius Alšauskas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vildeta“ ieškinį atsakovui UAB „Argos grupė“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo UAB „Argos grupė“ 8691,51 skolą, 3476,60 Lt delspinigius, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje ieškovas nurodė, kad šalys 2003-08-11 sudarė distribucijos sutartį Nr.2010/08/30, pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti, o atsakovas - atsiskaityti sutartyje nustatytais terminais ir tvarka už pirktas prekes. Ieškovas savo prievolę pagal minėtą sutartį įvykdė pilna apimtimi, tačiau atsakovas savo prievolės pagal minėtą sutartį neįvykdė, t.y. neatsiskaitė už pateiktas prekes. Atsakovas liko skolingas ieškovui 8691,51 Lt skolos ir 3476,60 Lt delspinigių. Visi ieškovo bandymai susigrąžinti skolą ikiteismine tvarka buvo nesėkmingi.
LR CK 6.38 str. nustato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Tinkamu prievolės įvykdymu laikomas visiškas iš jos kylančių pareigų įvykdymas. Taigi, akivaizdu, kad atsakovas neįvykdė visų savo prisiimtų įsipareigojimų, pažeidė prievolę ir ieškovo teisę gauti sutartyje numatytą apmokėjimą, todėl ieškovas yra priverstas kreiptis į teismą paduodamas ieškinį, kad būtų apgintos jo pažeistos teisės.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį bei triplike nurodė, kad 2003-08-11 ieškovas pasirašė atsakovo vienašališkai parengtą distribucijos sutartį Nr.03-29/k, pagal kurią šalys susitarė, kad distributorius (atsakovas) pirks iš tiekėjo (ieškovo) prekes ir parduos jas galutiniams vartotojams ar kitiems distributoriams, o tiekėjas įsipareigojo parduoti prekes distributoriui bei atlikti su tuo susijusius darbus. Sudaryta sutartis apibrėžia distribucijos santykius, kaip numatyta LR CK 6.769 str. Atsakovo pagrindinė veiklos sritis yra durų gamyba ir platinimas, tuo tikslu atsakovas įrengęs ir valdo parduotuvę, kurioje prekiaujama ir eksponuojama parduodama produkcija. Siekiant vartotojams išplėsti prekių asortimentą buvo sudaryta minėta distribucijos sutartis, pagal kurią parduotuvėje turėjo būti eksponuojamos ir prekiaujama ieškovo produkcija - seifais. Natūralu, kad norint parduoti prekę, reikia pateikti vartotojui (pirkėjui) prekės pavyzdžius, kuriuos pirkėjas galėtų apžiūrėti, vertinti, rinktis modelį ir pan. Didinti prekybos apimtis vienodai suinteresuoti tiek distributorius, tiek tiekėjas. Atsakovas parduotuvėje išskyrė apie 10m2 plotą, kur yra eksponuojami (reklamuojami) ieškovo įvairių modelių seifai, gauti pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
Nors didžioji dalis prekių (seifų) buvo ekspozicijoje, t.y. siekiant abiejų šalių tikslų - parodyti pirkėjams pavyzdžius ir tuo skatinti pardavimus, eksponavimo išlaidas ieškovas nesąžiningai perkelia ant atsakovo, reikalaudamas sumokėti už ekspozicines prekes.
Ieškovas pareigos aprūpinti distributorių reklamine medžiaga (LR CK 6.803 str. 2 d. 4 p.) nevykdė, jokios reklaminės medžiagos nepateikė. Produkcijos pavyzdžiai turėtų būti prilyginami reklaminei medžiagai, tad ieškovas, būdamas sąžiningas verslininkas, galėjo reikalauti neparduotas prekes grąžinti, o ne už jas sumokėti.
Visuotinai pripažįstama, kad šalyje stipriai pablogėjus ekonominei situacijai, krito pardavimai visose srityse, tame tarpe ir seifų bei durų prekyboje. Ieškovas nesiėmė jokių žingsnių, kad pardavimas pajudėtų, pirkėjai nustojo pirkti ieškovo produkciją, todėl atsakovas jos užsakydavo vis mažiau. Ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu, neieškojo galimų sprendimų. UAB „Argos grupė“ visą laiką buvo pasirengusi atsiskaityti su ieškovu grąžinant neparduotą produkciją - eksponuojamas prekes.
Kadangi ieškovas, elgdamasis nesąžiningai, ultimatyviai reikalavo sumokėti 8691,51 Lt, todėl 2011-04-20 ieškovui pateikė raštą dėl sutarties nutraukimo bei prašė užtikrinti, kad UAB „Argos grupė“ galėtų grąžinti neparduotą produkciją. 2011-04-21 gavo ieškovo raštą, kad jis sutinka priimti prekes tik pagal 2010-12-27 sąskaitą faktūrą VIL Nr.l3070. Kadangi toks atsakymas nebuvo konkretus, tai 2011-04-21 pateikė ieškovui raštą prašydami pagrįsto paaiškinimo, kodėl ieškovas atsisako priimti jam priklausančias prekes, kurios buvo įtrauktos į ankstesnes sąskaitas. Taip pat patikino, kad UAB „Argos grupė“ pasirengusi pateikti visas neparduotas prekes ir pakartotinai paprašė pranešti ir suderinti laiką, kada galima būtų prekes ieškovui grąžinti. Negavę jokio atsakymo ir nežinodami ieškovo pozicijos 2011-04-27 dar kartą kreipėsi į ieškovą prašydami nurodyti laiką ir vietą, kur atsakovas galėtų grąžinti prekes, tačiau jokio atsakymo negavo.
LR CK, taip pat bendri verslo principai ir papročiai nurodo, kad šalys vykdydamos sutartis privalo kooperuotis ir bendradarbiauti (LR CK 6.38 str., 6.22 str.). Tokia pareiga išplaukia ir iš pačios distribucijos sutarties, kurios tikslas parduoti produkciją galutiniam vartotojui, o ne distributoriui. Taigi, šalys privalo proporcingai dėti pastangas ir bendradarbiauti parduodant produkciją galutiniam vartotojui. Ieškovas tinkamai nebendradarbiavo ir nesikooperavo su atsakovu, faktiškai nesiekė distribucijos sutarties tikslo - parduoti seifus galutiniam vartotojui, bet siekė pasipelnyti iš distributoriaus, reikalaudamas sumokėti už vartotojams neparduotus seifus. Toks reikalavimas niekaip nesusijęs su sąžiningu bendradarbiavimu ir kooperavimusi, todėl teismo negali būti ginamas. Siekiant bendrų tikslų atsakovas išskyrė prekybos plotą parduotuvėje, kaip ir priklauso distributoriui, aktyviai siūlė prekes savo klientams ir pan., tačiau atsakovas niekaip neprisidėjo prie produkcijos platinimo, žinomumo didinimo, nebuvo lankstus pasikeitusios ekonominės situacijos atveju, neaprūpindavo seifų reklamine medžiaga, neapmokė distributoriaus darbuotojų ir pan. Dėl visuotinai pablogėjusios ekonominės situacijos ir sustojus prekybai, pradėjo ultimatyviai reikalauti sumokėti už pardavimui skirtą produkciją, neieškodamas kitų galimų atsiskaitymo priemonių, nors sutarties 3.5 p. tai numatyta.
Atsakovas 3 kartus raštu prašė leisti gražinti paimtas pardavimui prekes, tačiau atsakovas informavo, kad priims prekes tik pagal vieną sąskaita, į kitus paklausimus neatsakė.
Kadangi dėl nesąžiningo elgesio ir netinkamo bendradarbiavimo dėl ieškovo kaltės atsakovas negalėjo atsiskaityti su ieškovu grąžindamas jam neparduotą produkciją, pareikštas ieškinys dėl skolos priteisimo yra atmestinas. Ieškovas laikomas pažeidęs prievolę remiantis LR CK 6.64 str. 1 p., kur numatyta, kad „kreditorius laikomas paleidusiu prievole, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės“.
Šiuo atveju pats ieškovas yra laikomas pažeidęs prievolę, kadangi nebendradarbiavo ir nesudarė galimybės skolininkui atsiskaityti grąžinant produkciją -ekspozicines prekes.
Kad sutarčiai pasibaigus distributorius turi gražinti prekes tiekėjui, numato ir LR CK 6.802 str. 3 d. 14 p. „pasibaigus sutarčiai, grąžinti gamintojui (tiekėjui) visus iš jo gautus dokumentus, medžiagas, prekių pavyzdžius ir kt“. Grąžinus prekes visas įsiskolinimas būtų padengtas, tad ginčo nebūtų.
Ieškovas taip pat reikalauja 0,5 procentų dydžio delspinigių, jei sąskaita už pateiktą produkciją nepamokama per 30 d. nepriklausomai ar pateiktos prekės skirtos tiesiogiai vartotojui, ar eksponavimui. Lietuvos Aukščiausias teismas ne kartą yra konstatavęs, kad baudinės netesybos nenumatytos, netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius. Sąžiningumo ir protingumo principų sutartiniams santykiams taikymas, neleidžiant sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų, yra viešasis interesas, kurį teismas turi įgyvendinti ex officio. Reikalavimas priteisti lupikiškus delspinigius turi būti atmestas. Delspinigiai atmestini ir dėl to, kad ieškovas laikomas pažeidusiu prievolę, kadangi atsisako priimti visas grąžintinas prekes.
Ieškovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą pranešta tinkamai ir laiku (b.l. 52), negauta prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, todėl byla nagrinėjama ieškovo atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Ieškovas dublike nurodė, kad su atsakovo atsiliepime nurodytų teiginiai, jog ieškovas nevykdė savo pareigos pateikti reklaminę medžiagą atsakovui, yra visiškai nepagrįsti, mes tarp šalių sudarytos Distribucijos sutarties 1.5 punkte yra numatyta, kad atsakovas sutarties galiojimo laikotarpiu įsipareigoja tiekėjo produkcijos ekspoziciją eksponuoti savo prekybos plote, dėl papildomo ekspozicijos finansavimo sutartyje šalys nesusitarė. Be to, ieškovas nesutiko priimti prekių remdamasis tuo, kad sutarties 5.1 punkte yra nustatyta, kad atsakovas įsipareigoja ieškovui sumokėti už pateiktas prekes. Pabrėžė, kad sutartyje nėra sąlygos, kad atsakovas privalo atsiskaityti su ieškovu tik tada, kai parduoda prekes galutiniam vartotojui. Atsakovas turėjo prievolę sumokėti ieškovui už pateiktas prekes, o ne jas grąžinti. Ieškovo nuomone atsakovas klaidingai aiškina sutarties punktą, kuriam yra nustatyta būtent ieškovo teisė pareikalauti grąžinti prekes, o ne pareiga. Taip pat ieškovas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai ginčija 0,5 procentų delspinigių skaičiavimą, kadangi sudarydamas sutartį pats sutiko su būtent tokiomis netesybomis ir nesikreipė į ieškovą dėl sutartinių delspinigių mažinimo, nesiderėjo dėl jų dydžio sudarydamas sutartį, todėl delspinigiai laikytini protingais ir priteistini.
Atsakovo atstovas teismo posėdžio nurodė, kad nesutinka su ieškovo dublike išdėstytais argumentais. Ieškovas, aiškindamas sutarties nuostatas, iškraipo buvusias faktines aplinkybes ir tikruosius šalių ketinimus, kadangi aiškinant sudarytą distribucijos sutartį dėl reklaminės medžiagos atsižvelgiama ne tik į ieškovo nurodytą 1.5 punktą, kur susitarta tik dėl prekių eksponavimo vietos – distributoriaus prekybos plotas, bet ir tai, kad ekspozicija iš principo turėjo egzistuoti distributoriaus patalpose. Sutartyje nėra įpareigojimo distributoriui nupirkti ekspoziciją ar prekių pavyzdžius, - priešingai reklamine medžiaga turi aprūpinti tiekėjas. Prekių pavyzdžiai tiekėjo buvo pateikti, kurie ir dabar yra saugomi distributoriaus prekybos plote. Pažymėtina, jog atsakovas norėjo grąžinti pavyzdines prekes ir ne kartą ragino ieškovą jas priimti, tačiau ieškovas prekes priimti atsisakė. Ieškovui priėmus grąžintinas prekes būtų visiškai padengta tariama 8691,51 Lt skola, todėl neliktų ieškinio dalyko. Ieškovas savo veiksmais, ieškinyje ir atsiliepime išdėstytais motyvais atsisako teisės į prekes natūra bei reikalauja iš esmės sumokėti už pateiktas pavyzdines prekes. Toks reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl atmestinas. Pagal sudarytą distribucijos sutartį šalys susitarė, kad atsakovas pirks iš ieškovo prekes ir parduos jas galutiniams vartotojams ar kitiems distributoriams, o tiekėjas įsipareigojo parduoti prekes distributoriui bei atlikti su tuo susijusius darbus. Ieškovas tinkamai nebendradarbiavo ir nesikooperavo su atsakovu, faktiškai nesiekė distribucijos sutarties tikslo, tai yra parduoti seifus galutiniam vartotojui, bet siekė pasipelnyti iš distributoriaus, reikalaudamas sumokėti už vartotojams neparduotus seifus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas nepateikė reikalaujamų sutarties priedų Nr. 1 ir Nr. 2, kadangi tik pateikus minėtus priedus būtų galima vertinti apie perduotų atsakovui prekių kainą.
Motyvuojamoji dalis
ieškinys atmestinas
Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą ar atsikirtimus (LR CPK 177,178 str.), o teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (LR CPK 185 str. 1d.).
Civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad 2003-08-11 tarp šalių buvo sudaryta distribucijos sutartis Nr. 2010/08/30. Pagal sudarytą distribucijos sutartį šalys susitarė, kad atsakovas ieškovo prekes parduos galutiniams vartotojams ar kitiems distributoriams. Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.
Ieškovas atsakovui perdavė ginčo prekes – buitinius seifus. Jų atsakovui (distributoriui) nepavykus parduoti, ieškovas prekes atsisako priimti atgal ir iš distributoriaus reikalauja atlyginti jų kainą. Atsakovas nurodo, kad ginčo prekės – buitiniai seifai, buvo eksponuojami pas distributorių kaip ieškovo taip ir nepateikta reklaminė medžiaga, todėl prekių nenupirkus, jas turi pasiimti tiekėjas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos tarp šalių yra kilęs ginčas dėl šalių sudarytos distribucijos sutarties aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodo, kad pagal sutarties 1.1 p. „Distributorius įsipareigoja šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis savo vardu ir lėšomis pagal atskirus užsakymus pirkti iš Tiekėjo prekes, kurių sąrašas ir kaina nurodyta šios sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2, ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams bei atlikti kitus su Prekių perpardavimu susijusius darbus, o Tiekėjas įsipareigoja parduoti Prekes Distributoriui bei atlikti kitus su tuo susijusius darbus“. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pagal sutarties 3.5 p. teikėjas turi teisę reikalauti grąžinti neparduotas, o jei prekės negrąžinimas per 10 darbo dienų nuo tiekėjo raštiško pareikalavimo, distributorius privalo apmokėti jų vertę per 5 darbo dienas, o sutarties 7.2 p. nurodyta, kad nutraukus sutartį, jei norą nutraukti sutartį pareiškė distributorius, pastarasis privalo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo raštiško pranešimo dėl sutarties nutraukimo datos savo sąskaita ir transportu grąžinti tiekėjui savo patalpose prekes tokios kokybės, kokios jam buvo perduotos arba dviejų dienų bėgyje apmokėti jų vertę. Ir tik pažeidus šios punkto nuostatas, distrubutorius privalo atlyginti visus dėl to tiekėjo patirtus nuostolius. Kadangi sutarties tekstą vienašališkai parengė ieškovas UAB „Vileda“ o atsakovas sutartį sudarė prisijungimo prie jos būdu, todėl visi sutarties neaiškumai turi būti aiškinami prisijungusios šalies ( atsakovo) naudai. Be to, pagal pačios distribucijos sutarties esmę - distribucijos sutarties tikslas yra tiekėjo produkcijos pardavimas galutiniam vartotojui ar kitiems distrubutoriams, o ne pirminiam distrubutoriui (CK 6.796 str. ).
Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Ieškinį atmetus iš ieškovo UAB „Vileda“ atsakovo UAB „Argos grupė“ naudai priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, valstybei – 22,76 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 str., 80 str., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 96, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB „Vileda“, į.k. 120213448, buveinė Justiniškių g. 16, Vilnius, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AS UniCredit Bank, atsakovui UAB „Argos grupė“, į.k. 135124539, buveinė Varnių g. 19, Kaunas, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB Šiaulių bankas Kauno filialas, - 800,00 Lt ( aštuonis šimtus litų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš ieškovo UAB „Vileda“, į.k. 120213448, buveinė Justiniškių g. 16, Vilnius, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AS UniCredit Bank, valstybei – 22,76 Lt ( dvidešimt du litus 76 ct) bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija, įm. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.