- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-25
- Bylos Nr.
- 2S-838-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- D.P., K.P.
- Ieškovas
- A/S „UniCredit Bank“
- Kategorijos
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D.P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A/S „UniCredit Bank“ ieškinį atsakovams D.P. ir K.P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AS UniCredit bank 2010-01-11 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų D.P. ir K.P. ieškovui 31314,24 Lt skolą, kurią sudaro 29 884,92 Lt negrąžinto kredito, 881,36 Lt nesumokėtų palūkanų ir 547,92 Lt delspinigių, bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pingines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, kurių bendra vertė būtų ne mažesnė kaip 31 314,24 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. sausio 28 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino iš dalies. Teismas areštavo atsakovams nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant – pinigines lėšas 31 314,24 Lt sumai, teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma yra žymi, sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba tapti negalimu teismo sprendimo įvykdymas, todėl patenkino prašymą dėl atsakovų tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo turto, jo nesant – piniginių lėšų arešto ieškinio sumai, t.y. 31 314,24 Lt sumai.
Šalies argumentai
Atskirtuoju skundu atsakovas D.P. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Apeliantas teigia, jog vien ieškinio padavimas teismui nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl kreipiantis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apelianto nuomone, būtina įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą – būtina nurodyti konkrečias aplinkybes, keliančias realią grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Teigia, jog nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių būtinumą atsakovo atžvilgiu taikyti šias priemones ir leidžiančių daryti išvadą, kad jų nesiėmus, pasunkės ar pasidarys negalimas teismo sprendimo įvykdymas, tai yra egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ir ieškinio kaina būtų itin didelė atsakovui.
Apeliantas taip pat pažymi, jog teismui nepagrįstai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir apribojus atsakovo disponavimo savo turtu galimybes, yra pažeisti atsakovo turtiniai interesai, suvaržant jo teises labiau, negu reikia teisėtų tikslų pasiekimui, o taip pat pažeista ginčo šalių teisių ir interesų pusiausvyra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas AS UniCredit bank prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeisti, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad priešingai nei teigia atsakovas teismas, taikydamas CPK numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Nurodo, jog civilinėje byloje, kurioje yra priimta atsakovo atskiruoju skundu ginčijama teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškinio suma yra 31 314,24 Lt. Ieškovo nuomone, atsakovui (fiziniam asmeniui), vengusiam vykdyti savo finansinius įsipareigojimus ieškovui dalimis, minima suma yra neabejotinai didelė. Be to, atsakovas nepatiekė jokių įrodymų, kurie tai paneigtų ar patvirtintų atsakovo tinkamą finansinį pajėgumą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskiruosius skundus nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką šalių finansinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš nagrinėjant bylą, kad būtų reali galimybė įgyvendinti priimtą teismo procesinį sprendimą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad 2007-10-21 ieškovas su atsakovu sudarė Kredito sutartį Nr. 31000006-TL-01 (b.l. 9-20), kuria ieškovas įsipareigojo nustatyta tvarka suteikti atsakovui 12 000 eurų kreditą, o atsakovas įsipareigojo nustatyta tvarka grąžinti kreditą ir įvykdyti visus kitus įsipareigojimus pagal Kredito sutartį. Atsakovas įsipareigojo išmokėtą kreditą grąžinti kiekvieno mėnesio 15 kalendorinę dieną – palūkanų mokėjimo dienomis, lygiomis dalimis, bet ne vėliau kaip iki 2012-09-15 (2.4 punktas). Už išmokėtą kreditą atsakovas taip pat įsipareigojo mokėti ieškovui palūkanas, kurias sudaro 6 mėnesių EURIBOR (1 punktas) ir 2,7 procento metinių palūkanų maržos suma (6.1 ir 6.2 punktai). Tačiau nuo 2009 m. balandžio mėnesio atsakovas Kredito sutartį vykdė netinkamai. 2009-04-16, 2009-07-22 (b.l.24-36) raštais ieškovas informavo atsakovą apie turimus skolininkus įsipareigojimus. Tačiau atsakovas nereagavo. 2009-12-10 ieškovas gavo atsakovo 2009-10-30 pranešimą dėl Kredito sutarties nutraukimo (b.l. 37). Atsakovas pranešimu informavo ieškovą, kad nutraukia Kredito sutartį ir grąžina ieškovui visą kreditą, tačiau nors Kredito sutartis ir yra nutraukta, kreditas ieškovui nėra grąžintas iki šiol.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Lietuvos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-127/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006), nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007).
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinys pareikštas dėl 31 314,24 Lt sumos priteisimo iš atsakovų D.P. ir K.P. Tokia reikalavimo suma fiziniams asmenims įprastai pagal teismų praktiką pripažįstama pakankamai didele ir tai sudaro pagrindą preziumuoti, jog ši aplinkybė gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors vien ginčo sumos dydis nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas turėtų galimybę perleisti jam priklausantį turtą tretiesiems asmenims, o tai galėtų apsunkinti išieškojimo galimybę, jį nukreipiant į turtą, darytina išvada, kad nagrinėjamu grėsmė, jog teismo sprendimas, kuris gali būti palankus ieškovui, bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės, egzistuoja.
Pagal civiliniame procese galiojančius šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, atsakovas nepateikė pakankamų įrodymų, jog jo turtinė padėtis yra tokia gera, kad ieškinio reikalavimo sumą jo atžvilgiu būtų galima laikyti nedidele.
Atsižvelgdama į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto paskirtį – padėti geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą ir užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškinio sumos ribose, nes duomenų, atspindinčių gerą atsakovo finansinę padėtį ir apsprendžiančią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą (nebūtinumą), atsakovas nepateikė (CPK 178 str.), o neesant duomenų, negalima daryti išvados, kad atsakovo finansinė padėtis yra gera ir kad ieškinio patenkinimo atveju jis bus pajėgūs įvykdyti teismo sprendimą, jo neužtikrinant laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad reikalavimas dėl tokios sumos laikytinas dideliu. Atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, t. y. kad minėta ieškovo prašoma priteisti pinigų suma atsakovui nėra didelė.
Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį privalėjo įsitikinti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, tačiau to nepadarė.
Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinio proceso įstatymas nereikalauja, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės – grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas (CPK144 str.), tuo pačiu vertinamas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Ieškinio pagrįstumo klausimas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija konstatuoja, jog apelianto argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumu, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra teisiškai nereikšmingi, todėl atmetami.
Skunde taip pat nurodoma, kad atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo principą, ginčo šalių teisių ir interesų pusiausvyrą, šios priemonės taikymo pasėkoje apeliantas gali patirti turtinę žalą.
Remiantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia tam tikrus nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas, atsakovams taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia nurodė areštuoti atsakovų nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o tik tuo atveju, jei tokio turto atsakovai neturi arba turi nepakankamai, ir pinigines lėšas. Be to, teismas leido iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštus reikalavimus.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo nurodyta tvarka, lėšos atsakovų sąskaitoje galės būti areštuotos tik tuo atveju, jeigu atsakovai neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas. Jeigu atsakovai turto, kurio vertė 31 314,24 Lt, neturi ir dėl to atsiras poreikis jų lėšų areštui, tokia aplinkybė tik patvirtintų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą, o tai savo ruožtu paneigtų apelianto argumentus, kad šios priemonės taikytos nepagrįstai.
Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsakovų atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš esmės įvertinęs galinčias dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovams kilti neigiamas pasekmes, jas parinko proporcingai.
Atsakovams išaiškintina, jog pagal CPK 146 straipsnio pirmąją dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovai įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovai gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. O taip pat atsakovai, manydami, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jie gali patirti žalą, turi teisę prašyti teismo taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.). Taigi atsakovai turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o atsakovo atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 8,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-01-28 nutarties, iš atsakovo D.P. priteistina 8,50 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 315 str. 2 d. 3 p., 315 str. 5 d., 331 str., 334 - 339 str.
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo D.P. 8,50 Lt (aštuonis litus ir 50 centų) pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).