- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2015-07-08
- Bylos Nr.
- A2.2.-8261-957/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-07562-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Marijus Kursevičius
- Pažeidėjas
- N. R. B.
- Kategorijos
- 41.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Marijus Kursevičius, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui N. R. B., išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje N. R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 straipsnį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. R. B. 2015 m. balandžio 1 d., apie 16 val., Vilniuje, J. T. g. 1, Trakų vokės pašte, iš D. U. išperkamuoju paštu gavo siuntinį – mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy S5“, kurio vertė 260 Eur ir apžiūrėjęs telefoną jį apkeitė kitu telefonu bei siuntinį grąžino D. U., taip padarydamas pastarajam 100 Eur žalą. Taip N. R. B. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 straipsnyje, t. y. smulkų svetimo turto pagrobimą sukčiavimo būdu.
Apklausiamas teisme N. R. B. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad buvo susitaręs, jog pirksiu telefoną. Jis prieš tai ieškojo skelbimuose telefono, nežino to asmens vardo ir pavardės. Iš pradžių tarėsi, kad susitiks, bet jis negalėjo, tada jis sakė, kad gali atsiųsti išperkamuoju paštu ir jis sutiko. Buvo pašte, kuris yra visada filmuojamas, tuo metu buvo paštininkė, iš karto apžiūrėjo telefoną ir tuoj pat jam paskambino, nes telefonas buvo skilęs. Paskambino, pasakė, kad tokio telefono nereikia ir išsiuntė atgal. Po poros savaičių asmuo jam paskambino, pradėjo grasinti. Jis atgal įdėjo tą patį telefoną, o prieš tai seną telefoną Samsung naudojo, nes pats užsiima telefonų pirkimu, pardavimu, niekada tokių dalykų nebūna, galima net jo reitingą pažiūrėti. Jis grąžino paštininkei telefoną lygiai taip pat, kaip buvo sudėliota, paštininkė viską matė tuo metu. Pas jį buvo tikrai kitoks telefonas, o ne toks pats. Jis Sony telefoną naudojo, dydis panašus. Asmuo oficialiai juk pirko telefoną, bet neduoda policijai surasti pagal IMEI. Neįsivaizduoja, kur galėjo dingti tas telefonas, net sakė nukentėjusiajam, kad gali tuos pinigus sumokėti, kad paliktų ramybėje, nes jau tikrai atsibodęs buvo. Tokių telefonų neoriginalių būna, bet jis tokiais neužsiiminėja, apskritai tai buvo pirmas Samsung telefonas, kurį jis norėjo nusipirkti. Apie telefono atrišimą, pririšimą, jis susigaudo, jeigu atriši telefoną, IMEI nesikeičia. Kalba apie plėvelės nuėmimą buvo, jis ją nuėmė, telefonas buvo suskilęs. Tada jis paskambino pardavėjui, kuris pasakė, kad čia tik plėvelė skilusi, galima ją nuimti ir pažiūrėti. Jis nuėmė, bet pamatė, kad ir pats telefonas buvo skilęs. Į telefoną nebuvo jokios kortelės įdėjęs, IMEI nežiūrėjo to telefono, jis apskritai buvo ne toje dėžutėje net įdėtas, kokioje turėtų būti. Buvo įjungęs telefoną, jis veikė, bet pamatė, kad skilęs ir nutarė, kad nereikia tokio, nes ekraną brangiai kainuotų pakeisti.
Apklausiama teisme liudytoja O. J. parodė, kad įvykis buvo 2015 m. balandžio 1 d. vakare, kažkur nuo 15 iki 17 val. Tuo metu ji dirbo pašte viena, nes kiti laiškininkai ir skirstytojai buvo jau išėję. Tuo metu atėjo klientas, parodė dokumentą ir raštą dėl siuntos. Ji šį klientą mačiusi gal porą kartų pašte seniau. Asmuo pateikė pranešimą, kad gauta siunta, atėjo ne vienas, su dviem draugais. Kaip jau dabar žino tai buvo du broliai R., jaunuoliai 17-19 metų. Ji nuėjo į kambariuką, kur laikomos siuntos, atnešė jam siuntą, o asmuo sakė, kad nori apžiūrėti siuntą, nes čia brangus daiktas. Pasakė, kad žino, jog gali apžiūrėti, ir iš tiesų, jis gali apžiūrėti siuntą, ar nesudaužyta, ar nesugadinta. Jie pasirašė aktą, dėl siuntos atidarymo, ir tuo metu ji padėjo tą dėžutę, kuri buvo į baltą popierių įpakuota, išpirktinė suma kažkur 200 eurų. Tada suskambo telefonas, ilgai skambino, todėl ji atsiliepė. Prieš tai ji atidarė popieriuką, į kurį supakuota ta dėžutė. Prie jos stovi kasa ir yra langelis, ji šalia to langelio buvo padėjusi dėžutę, kad matytų, ką apžiūrinėja, o kai suskambo telefonas, dar tuo metu nugriuvo maišas, kur buvo sudėjusi korespondenciją, ji nusisuko, o kai atsisuko, jau dėžutė buvo išpakuota ir pas N. R. B. buvo du identiški telefonai rankose. Ji pati telefono nelaikė rankose, abu telefonai panašaus dydžio, pati modeliais nesidomiu, iš kitos pusės abu paauksuotos spalvos buvo, tokie labai panašūs. Ji pažiūrėjo į tuos telefonus, o jis pasijuokė ir pasakė, kad vienas jo. Ji dar paklausė, kodėl jis pats paėmė į rankas, būtų padavusi. Jis tada dar pasipiktinęs draugams sakė: „Ž., žiūrėk, ten nėra net garantijos ir čekio“. Ir išties, buvo tik toks baltas lapukas sulankstytas su tokiais „pakeverzojimais“, tarsi tušinukas pasibandytas būtų. Tada N. pasakė, kad telefonas padaužytas per vidurį ir kamputyje. Ji jam pasakė, kad gal čia tik plėvelė ir pasiūlė paskambinti pardavėjui ir paklausti, ar galima nuimti plėvelę. Tada N. R. B. prašė paskambinti draugo, sakė, kad nėra pas jį kreditų. Draugas jam atsakė, kad nusipirktų papildymą. Kai iš jos pirko papildymą ji vėl nukreipė dėmesį. Ji pardavė jam, atrodo, už du eurus papildymą. N. R. B. paskambino, ji negirdėjo kito asmens pokalbio, bet supratau, kad sako, jog gal pašte sudaužė telefoną. Ji pasakė, kad pašte negalėjo sudaužyti, be to, pats siuntėjas turi gerai supakuoti. Ji suprato, kad pardavėjas leido tada nuimti plėvelę. Jai atrodė kaip ir sveikas telefonas, o N. R. B. sako, noriu grąžinti atgal siuntinį. Jis atgal įdėjo telefoną, labai negražiai supakavo, ji dar prašė, kad duotų gražiai supakuoti jai. Atrodo tą pačią dieną ji išsiuntė telefoną atgal. Paskui jau prieš pat šventes skambino jai nukentėjusysis, jam darbuotoja davė jos telefoną. Jis rėkė, sakė: „aš įrašinėju pokalbį, jūs pakeitėte telefoną, matyt kartu“. Ji pati net nežinojo, kad gali būti telefono kopija, nematė, ar keitė, ar nekeitė, matė, kad turėjo N. R. B. du telefonus. Ji nukentėjusiajam aiškino, kad jis pats atsidarė siuntinį, buvo jo rankose telefonas, kad buvo sudaužytas lyg tais. Pas juos kameros yra tik muliažas, lemputė žybsi, bet neįrašinėja. Dėl kameros klausė nukentėjusysis, sako: „taigi turbūt yra kameros“, jis atrodo sakė, kad jau kalbėjo su N. R. B. apie kameras. Jų įgaliotinis dažnai lankosi Trakų Vokėje, buvo atėjęs į paštą, kaip tik buvo atėjęs ir N. R. B. po įvykio. Ji pasakė, kad jis parodytų savo telefoną prie įgaliotinio. N. R. B. ištraukė kitokį, nei tą kartą pašte buvo. Įgaliotinis sako, taigi čia kamerų nėra, o N. jam atsakė, kaip tai nėra, va, yra ir rodė į kamerą. Jis jau matyt buvo kažką prigalvojęs su tomis kameromis. Daugiau su N. R. B. ji nekalbėjo, pradėjo jo bijoti, nes girdėjo blogų dalykų. Matė kaip jį per televiziją rodė, kad šaudė su kažkokiu bernu Elektrėnuose, be to, visas miestelis kalba, kad platina „žolę“, bet čia tik kalbos, prieš tai nieko nežinojo, įgaliotinis sakė, kad ir motociklą buvo pavogęs, bet ji to tikrai nežino. Po to dar vieną kartą skambino nukentėjusysis ir klausė kodėl jam N. R. B. skambina ir sako, kad pašte yra kameros ir viską išsiaiškins, kad jis neėmė telefono. Ji nukentėjusiajam atsakė, kad kamera neveikia, o N. R. B. kaip tik to pokalbio metu, kai buvo įgaliotinis, sakė, kad važiuoja į Vilkaviškį ir išsiaiškins su nukentėjusiuoju ir tik po to tas nukentėjusysis jai paskambino ir pasakė, kad jam N. R. B. apie tas kameras sakė.
Motyvuojamoji dalis
Pagal ATPK 50 straipsnį atsako tas, kas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu pagrobė smulkų svetimą turtą, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių. N. R. B. kaltę padarius smulkų svetimo turto pagrobimą sukčiavimo būdu, t. y. padarius ATPK 50 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą patvirtina byloje esantys įrodymai. Iš byloje esančio N. R. B. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, jog jame yra užfiksuotos visos jo padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybės (b. l. 1, 2). Be administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo, jo kaltę patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: nukentėjusiojo D. U. rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodyta, jog jis patalpino skelbimą apie parduodamą telefoną internete. 2015 m. kovo 30 d. jis išsiuntė išperkamuoju paštu N. R. B. mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S5“, kurio vertė 260 Eur. Buvo sutarta, jog jei telefonas jam netiks, pirkėjas telefoną grąžins atgal. Asmuo, gavęs telefoną,paskambino ir pasakė, kad telefonas skilęs, vėliau patikslino, kad yra tik įbrėžimas, išreiškė nepasitenkinimą, sakė grąžins atgal. 2015 m. balandžio 4 d. jis telefoną „Samsung Galaxy S5“ gavo atgal, tačiau išpakavęs pamatė, jog tai ne tas pats telefonas, kurį jis prieš tai išsiuntė. Ne toks buvo telefono IMEI, kitas telefono ekranas, įjungus telefoną akivaizdžiai matosi, kad telefono programinė įranga ne tokia, jam buvo atsiųsta pigesnė kopija. Dėl to patyrė 100 Eur turtinę žalą (b. l. 5, 6, 14-15). Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais nukentėjusiojo D. U. parodymais. Nors N. R. B. neigė sukeitęs telefonus, tačiau teismas tokius jo parodymus vertina kaip versiją siekiant išvengti administracinės atsakomybės, kadangi tokius jo parodymus iš esmės paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, be to paties N. R. B. parodymai yra prieštaringi, jie neatitinka nei kitų įrodymų nei nukentėjusiojo bei liudytojos O. J. parodymų. Kaip jau minėta, pirmiausia teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo D. U. parodymais, kad jo N. R. B. siųstas telefonas buvo pašte apkeistas ir jam grąžintas ne tas telefonas, o pigesnė jo kopija. Iš byloje esančio telefono pardavimo skelbimo su nuotraukomis (b. l. 9-13) matyti, kad D. U. išties buvo patalpinęs skelbimą su parduodamu telefonu Samsung, kuriame be kita ko nurodyta ir tai, kad telefono dėžutė ir dokumentai palikti Jungtinėje karalystėje. Taigi N. R. B. jau skaitydamas skelbimą turėjo matyti, kad telefonas buvo siunčiamas neoriginalioje dėžutėje ir be dokumentų ir neturėjo jokio pagrindo dėl to piktintis, nepaisant to jis prašė siųsti telefoną. Byloje esantis pašto siuntos atidarymo aktas (b. l. 16) ir liudytojos O. J. parodymai patvirtina, kad pašte būtent N. R. B. atidarė pašto siuntą. Liudytoja pašto darbuotoja O. J. parodė, kad N. R. B. siuntą atidarė jai nematant, nes tuo metu suskambo jos telefonas, kuriuo ji turėjo atsiliepti, tačiau niekas su ja nekalbėjo, dar nuvirto maišas su korespondencija ir tuo metu jos dėmesys buvo nukreiptas, be to, N. R. B. ji turėjo parduoti telefono sąskaitos papildymą. Ši liudytoja parodė, kad matė N. R. B. rankose du labai panašius telefonus, ir tokie jos parodymai esminėse detalėse proceso metu liko nuoseklūs (b. l. 20-21) ir jie paneigia N. R. B. parodymus apie tai, kad jis turėjo Sony telefoną. Maža to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog paties N. R. B. parodymai dėl jo turėto asmeninio telefono prieštaringi. Apklausiamas teisme pradžioje jis aiškino, kad prieš tai turėjo seno modelio Samsung telefoną. Tuo tarpu vėliau jau teigė, kad telefonas, kurį jis neva ketino pirkti iš D. U. apskritai buvo pirmas Samsung telefonas, kurį jis norėjo nusipirkti bei tvirtino, kad tuo metu naudojo panašaus dydžio Sony telefoną. Kartu teismas pažymi, kad bendrame įrodymų kontekste, teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad N. R. B. sukeitė telefonus stiprina tas faktas, jog jis teigdamas, kad užsiima prekyba telefonais bei nurodydamas, jog tokio modelio Samsung telefonų, kurį jis neva ketino pirkti iš D. U., būna ir neoficialių pigesnių kopijų, pašte išėmęs atsiųstą telefoną neišreiškė priekaištų apie tai, kad šis telefonas neoriginalus, o tik reiškė pretenzijas dėl neva skilusio telefono stiklo. Gi nukentėjusysis D. U. aiškiai nurodė, kad siuntė originalų telefoną, tačiau jam buvo grąžinta neoriginali, t. y. pigesnė telefono kopija. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad N. R. B. neturėjo jokio pagrindo ir pasipiktinimui dėl neva skilusio telefono ekrano, kadangi jau iš paties telefono pardavimo skelbimo matyti, jog jame pardavėjas informuoja, jog ant telefono ekrano „užlipinta stiklinė plėvelė, tačiau ji skilusi ir vietom „atšokus“ (b. l. 12). Teismo vertinimu, pašte R. N. B. išreikštas pasipiktinimas buvo nukreiptas suklaidinti liudytoją O. J. ir pateisinti telefono grąžinimo faktą, nors kiti pirmiau aptarti įrodymai leidžia spręsti, kad jis šio telefono pirkti apskritai neketino, o prašė jį atsiųsti turėdamas tikslą jį sukeisti ir pasisavinti.
Teismo vertinimu, pirmiau aptarti įrodymai patvirtina N. R. B. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes, vieni kitus papildo ir detalizuoja. Atsižvelgus į D. U. nurodytą skirtumą tarp jo išsiųsto telefono vertės ir jam grąžinto telefono vertės, pažeidimas laikytinas smulkiu svetimo turto grobimu sukčiavimo būdu ir kvalifikuotinas pagal ATPK 50 straipsnį.
Teismas, skirdamas nuobaudą, atsižvelgia į padaryto teisės pažeidimo pobūdį (padarytas realus turtinis nuostolis), pažeidėjo asmenybę – jauno amžiaus, administracine tvarka baustas kelis kartus, turi galiojančią nuobaudą už nevienarūšį pažeidimą. N. R. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad pažeidimas padarytas asmens, kuris pirmiau buvo padaręs nusikaltimą (ATPK 32 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kadangi jis šį pažeidimą padarė būdamas teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir neišnykus teistumui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, N. R. B. skirtina ATPK 50 straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda – bauda, kurios dydis nustatytinas lygus šios nuobaudos rūšies vidurkiui.
Teismas neturi teisinio pagrindo ATPK 37 straipsnyje nustatyta tvarka spręsti dėl nuostolio atlyginimo, kadangi byloje, išskyrus nukentėjusiojo D. U. parodymus, nėra nuostolio dydį patvirtinančių duomenų. Esant tokiai situacijai, nukentėjusysis turi teisę šį klausimą spręsti civilinio proceso tvarka.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 24, 30, 30², 50, 224, 286 straipsniais, 287 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
N. R. B. pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnyje, ir skirti jam vieno šimto septyniasdešimt trijų eurų (173 Eur) dydžio baudą.
Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per šį apylinkės teismą.
Išaiškinti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui dienos, o apskundus nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos. Bauda mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6030.
Apie baudos sumokėjimą pranešti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrajam policijos komisariatui bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus.