- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-01-06
- Bylos Nr.
- I-3146-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. skundą dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos priteisimo atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. P. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-776 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (10.1)3-2059; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 2011 metais sumažintą pensijos dalį (b. l. 25–27).
Paaiškina, kad pareiškėjai buvo paskirtos ir mokamos senatvės ir netekto darbingumo pensijos. Laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnį pareiškėjai neišmokėta 2 304,45 Lt pensijos dėl to, kad turėjo draudžiamųjų pajamų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias sumažintos pensijos dirbantiems, prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatyminės nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. VSDFV atsisako tą padaryti.
Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 87). Gautas pareiškėjos prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 86).
Atsiliepimas
VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 31–33). Paaiškina, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 15-17-8892 nuo 2011 m. birželio 13 d. paskirta senatvės pensija iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtai ir pagrįstai buvo mokama sumažinta vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiu Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, kuris prieštaraujančiu Konstitucijai Konstitucinio Teismo pripažintas tik 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Yra rengiamas sumažintų pensijų kompensavimo įstatymo projektas. Kol toks teisės aktas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies. Skundo tenkinimo atveju prašo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir priteisti sumą mokėti dalimis.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b. l. 84).
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimo į skundą neteikė, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja, siekdama jai paskirtos (b. l. 53) ir dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos senatvės pensijos (b. l. 34) grąžinimo, su 2013 m. gruodžio 10 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 7 d. rašte Nr. (10.1)3-2059 paaiškino pareiškėjai apie jos pensijos perskaičiavimo ginčo laikotarpiu teisinius pagrindus, pateikė duomenis apie senatvės pensijos dydį ir mokėjimą Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu, atsisakė grąžinti dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą pensijos dalį, motyvuodamas tuo, kad Konstitucinio Teismo nutarimo galia nukreipta tik į ateitį. VSDFV Vilniaus skyrius taip pat nurodė, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia sumažintų pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota 2010–2011 metais negautos pensijų dalies kompensavimo tvarka, projektą, įsigaliojus tokiam teisės aktui, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tame teisės akte nustatyta tvarka (b. l. 5–6). Pareiškėja padavė skundą VSDFV, kuriame prašė panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą ir įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 2 304,45 Lt (b. l. 68). VSDFV 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5)I-776 atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, motyvuodama tuo, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, o be to jau nuo 2012 m. sausio 1 d. senatvės pensijoms Laikinasis įstatymas nebetaikomas. VSDFV paaiškino, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus; priėmus ir įsigaliojus tokiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka; kol šie teisės aktai nėra priimti, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą pensijos dalį ir panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą nėra teisinio pagrindo (b. l. 7–8). Gavusi šį VSDFV sprendimą pareiškėja kreipėsi į teismą.
Ginčas byloje kilęs dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-2059, VSDFV 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. (6.5)I-776 teisėtumo ir pagrįstumo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.
Byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme. Todėl pirmiausiai vertintina, ar pareiškėja tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą. Senatvės pensijų mokėjimo klausimus reguliuoja viešosios teisės normos, t. y. specialusis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – Pensijų įstatymas), kuriame ginčui aktualiu 2011 metų laikotarpiu iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo aiškiai nustatyta ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais iškėlimo tvarka ir kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją procedūrinis terminas. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi ir iki 2013 m. sausio 1 d., ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV; VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taigi ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013). Įstatyme taip pat aiškiai nustatytas skundo padavimo VSDFV terminas – per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą (veiksmą, neveikimą). Pasinaudojęs įstatyme nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, asmuo skundą dėl viešojo administravimo priimto individualaus akto ar veiksmo (neveikimo) gali paduoti administraciniam teismui, laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 22–24, 32–33 straipsniuose nustatytų procesinių normų per 20 dienų terminą, skaičiuojamą nuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo gavimo dienos.
Ginčui spręsti reikšmingi yra LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje A143-1296/2014 ir kt. Šiais išaiškinimais teismas privalo vadovautis (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnis). LVAT yra konstatavęs, kad ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo teisiniams santykiams yra taikytinos iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios, t. y. 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcijos, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas; nurodytoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėnesį, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Taip pat LVAT yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip nustatyta Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2011 m. birželio mėnesį. Todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas, per kurį pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Minėta, kad pareiškėja dėl ginčo laikotarpiu susidariusios senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pirmiausiai kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių su 2013 m. gruodžio 10 d. prašymu, taigi jau tada inicijavo ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų) mokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją pareiškėjai. Pripažintina, kad inicijuodama ginčą pareiškėja tam tikru aspektu veikė netinkamai, nes skundą padavė ne įstatymo įgaliotam nagrinėti subjektui – VSDFV, o teritoriniam skyriui. Kita vertus, VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Taigi VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatomis, neturėdamas įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas turėjo perduoti pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo spręsti VSDFV. Analogiškai šis klausimas sureguliuotas ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. VSDFV Vilniaus skyrius gi iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl pensijos perskaičiavimo 2011 metais teisinių pagrindų, bet ir dėl savo paties veiksmų. Įvertinus tai, kad pareiškėja ginčą dėl senatvės pensijos nepriemokos grąžinimo inicijavo 2013 m. gruodžio 10 d. prašymu, ši data ir laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Nurodytos išvados lemia ir tai, kad yra pagrindas panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą tiek, kiek jame išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, kadangi, kaip minėta, VSDFV teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo. Konstatavus, kad pareiškėjos 2013 m. gruodžio 10 d. prašymas laikytinas kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme, darytina išvada, kad pareiškėja nepraleido 3 metų termino skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą senatvės pensiją, paduoti.
VSDFV, pasisakydama, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pareiškėjos reikalavimui išmokėti neišmokėtos pensijos dalį tenkinti nėra teisinio pagrindo, iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Taigi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra, nes su skundu į teismą pareiškėja kreipėsi tinkamai (b. l. 28, 1).
VSDFV Vilniaus skyriaus pateikti duomenys apie 2011 metais pareiškėjai priskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją patvirtina, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius (b. l. 34). Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjai pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau nurodytu laikotarpiu pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 2 304,45 Lt nepriemoka (b. l. 34). Teismui nėra pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai.
Teismas nekvestionuoja įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama minėtos normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri pareiškėjai iki šiol neišmokėta. Neapgynus pažeistos pareiškėjos teisės, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę (kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis nėra galutinis, t. y. įvykdytas). Neatkūrus pareiškėjos turtinio praradimo, jos teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas privalo deramai pašalinti šį pareiškėjos teisių pažeidimą. LVAT formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr. pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Ta aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą. Todėl dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.
LVAT teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Todėl pareiškėjai neišmokėta senatvės pensijos suma priteisiama iš VSDFV Vilniaus skyriaus.
Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo (nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas nustato senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus), todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėja neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jos pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos pensiją neleistinai perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, o ji, manydama, kad jai taikomas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinama VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-2059 dalis, kurioje teritorinis skyrius ne pagal savo kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Likusi sprendimo dalis, kurioje pateikta informacija apie pareiškėjos pensijos dydį ir mokėjimą ginčo laikotarpiu, yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nėra pagrindo.
Nors, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, priimdama ginčijamą sprendimą VSDFV iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.
Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (šiuo aspektu žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). ABTĮ 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus prašymu ir atsižvelgiant į paminėtą teisės normą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinus valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, sprendžiama, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 85¹ straipsniu, 127 ir 129 straipsniais teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos J. P. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (10.1)3-2059 dalį, kurioje teritorinis skyrius ne pagal savo kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (6.5)I-776.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti J. P. 2 304,45 Lt (667,41 Eur) senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.