Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

D. B. skundu prašė teismą nutarimą dėl administracinės nuobaudos jai paskyrimo panaikinti ir bylą nutraukti. Pažymėjo, kad kvalifikuodama asmens veiką pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį policija privalo įrodyti turto apgadinimo faktą. Šiuo atveju jos vairuojamas automobilis aptariamo eismo įvykio metu apgadintas nebuvo, jis apgadintas 2006 m. gegužės 19 d. įvykio metu. Pagal kito automobilio vairuotojo R. P. pareiškimą jo automobilis nebuvo apgadintas, jis tik vėliau to paties pareiškimo prieraše nurodė, kad buvo padaryti nežymūs apgadinimai. Pareiškėjos teigimu, tokio prierašo atsiradimas verčia abejoti bylą nagrinėjusio pareigūno nešališkumu, vertintinas kaip esminis procesinis pažeidimas, kadangi jai nebuvo pranešta ir ji neturėjo galimybės užduoti R. P. klausimų. Pareiškėja pažymėjo, kad liudytojo L. N. 2008 m. sausio 25 d. paaiškinimai, kuriais remiantis priimtas teismo sprendimas, nėra teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti, jo pasirašyta schema negali būti vertinama kaip įrodanti eismo įvykio ir transporto priemonių apgadinimo faktą, liudytojas nenurodė, kad matė, jog automobiliai buvo apgadinti. Pareiškėjai iškilo abejonių ir dėl fotolentelės su automobilių nuotraukomis, nes byloje nenurodyta, kokia technine priemone, kokioje vietoje ir kokiomis sąlygomis padarytos nuotraukos, nenurodyta fotolentelės sudarymo data ir kokią bylą tiriant ji sudaryta, fotografuojant automobilius nebuvo pranešta administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui. Pareiškėjos manymu, sprendimas remiasi tikėtina išvada, kad automobilio „Alfa Romeo“ apgadinimus galėjo padaryti automobilis „Mitsubishi Carisma“, tuo tarpu automobilio „Mitsubishi Carisma“ apgadinimai buvo visai kitokio pobūdžio negu automobilio „Alfa Romeo“.

Apeliaciniu skundu D. B. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį ir nutarimą dėl administracinės nuobaudos jai paskyrimo panaikinti. Apeliantė teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, administracinėn atsakomybėn ji patraukta nesant faktinio pagrindo. Teigia, kad nei savo, nei kitų asmenų automobilio ar kito turto neapgadino, eismo įvykio nesukėlė ir iš jo nepasišalino. Apeliantės manymu, teismas neteisingai įvertino įrodymų visumą ir priėjo nepagrįstos išvados, kad ji apgadino R. P. automobilį. Apeliantė pažymi, kad R. P. ne vieną kartą teigė, kad jo automobilis apgadintas nebuvo, bylos teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad jos skundas yra pagrįstas, su juo sutiko. 2008 m. sausio 25 d. pareiškimu bylą nagrinėjusią instituciją jis aiškiai informavo, kad jo naudojamas automobilis apgadintas nebuvo. 2008 m. vasario 4 d. tame pačiame pareiškime padarytu prierašu R. P. paaiškino, kad apgadinimai buvo tokie nežymūs, jog jis nusprendė jokių pretenzijų nereikšti. Tokio prierašo atsiradimas, atsižvelgiant į ankstesnius R. P. paaiškinimus, apeliantės manymu, verčia abejoti bylą nagrinėjusio pareigūno nešališkumu, toks prierašas vertintinas kaip esminis procesinis pažeidimas, nes atsirado apie bylos nagrinėjimą ir papildomą R. P. apklausą nepranešus administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui (pažeistas administracinių teisės pažeidimų bylų teisėtumo principas (ATPK 7 str. 2 d.) ir administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo viešumo principas (ATPK 254 str.), administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisė dalyvauti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą (ATPK 272 str. 1 d.), jo teisė bylos nagrinėjimo metu užduoti klausimus nukentėjusiajam ir liudytojui). Apeliantės teigimu, toks prierašas negali būti vertinamas kaip įrodymas, nes neatitinka leistinumo reikalavimų. Be to, bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis R. P. parodė, jog nėra tikras, kad jo automobilio priekinis kairysis sparnas buvo apgadintas 2007 m. lapkričio 11 d., nes automobilis yra senas ir turi daug smulkių apgadinimų. Bylos teisminio nagrinėjimo metu R. P. paaiškino, kad apgadinimas yra nežymus, kumščio dydžio, padarytas nepažeidus dažų, matomas tik esant tam tikram apšvietimui ir atsistojus tam tikru kampu, t. y. pastebėti jį yra sudėtinga. Apeliantė pažymi, kad liudytojo L. N. 2008 m. sausio 25 d. duoti paaiškinimai teisės aktų nustatyta tvarka nėra užfiksuoti, todėl jais negali būti remiamasi (nėra galimybės patikrinti, ar skundžiamame nutarime nurodyti paaiškinimai sutampa su jo 2008 m. sausio 25 d. duotais paaiškinimais, kurie turėjo būti užfiksuoti ir liudytojo pasirašyti). Negali būti vadovaujamasi ir liudytojo L. N. pasirašyta schema, ji negali būti vertinama kaip įrodanti eismo įvykio ir transporto priemonių apgadinimo faktą. Pažymima, jog skundžiamame nutarime teigiama, neva liudytojas L. N. matė, kad D. B. vairuojamas automobilis atsitrenkė į automobilį „Alfa Romeo“, tačiau liudytojas nenurodė, kad matė, jog automobiliai buvo apgadinti. Be to, nors liudytojas L. N. bylos nagrinėjimo metu teigė, kad automobilis „Alfa Romeo“ buvo apgadintas, jis negalėjo pasakyti, kokio pobūdžio apgadinimai padaryti, į klausimą, ar eismo įvykio metu buvo apgadintas D. B. automobilis, atsakė, jog nematė. Sistemiškai vertinant nukentėjusiojo R. P. ir liudytojo L. N. parodymus, apeliantės teigimu, yra pagrindo abejoti liudytojo L. N. parodymais, kad ji apgadino R. P. automobilį „Alfa Romeo“ (įvertinus tai, kad liudytojas nematė automobilio „Mitsubishi Carisma“ apgadinimų, kurie yra labai ryškūs, padaryti iki grunto įbrėžus dažus, kad įvykis įvyko esant prietemai ir dar nesant dirbtinio gatvės apšvietimo, abejotina, kad jis matė „Alfa Romeo“ apgadinimus, kurie, nukentėjusiojo R. P. teigimu, yra nežymūs ir matomi tik esant tam tikram apšvietimui). Apeliantės teigimu, byloje esama įrodymų, patvirtinančių, kad jos vairuotas automobilis apgadintas nebuvo. Pažymima, kad „Mitsubishi Carisma“ apgadinimai pagal jų lokalizaciją, dydį ir pobūdį (jie, priešingai negu teigiama transporto priemonės techninės apžiūros akte (b. 1. 17), yra ne ant galinio kairės pusės sparno, o ant galinio kairės pusės bamperio), negalėjo sąlygoti automobilio „Alfa Romeo“ apgadinimo („Mitsubishi Carisma“ apgadintas bamperio šonas, „Alfa Romeo“ - sparnas, „Mitsubishi Carisma“ yra pailgos formos, beveik per viso bamperio plotį ryškus įbrėžimas, o „Alfa Romeo“ - kumščio dydžio ir formos nežymus, blogai matomas įlenkimas). Apeliantės manymu, byloje pridėta fotolentelė su automobilių nuotraukomis negali būti vertinama kaip leistinumo ir sąsajumo reikalavimus atitinkantis įrodymas, patvirtinantis jos kaltę, kyla abejonių, ar nuotraukos buvo padarytos techniškai tvarkinga, patikrinta (leistina) technine priemone. Teigiama, kad nutarime vertindamas automobilių apgadinimus, pareigūnas priėjo tik tikėtinos išvados, kad automobilio „Alfa Romeo“ apgadinimai galėjo būti padaryti automobilio „Mitsubishi Carisma", ji negali būti vertinama kaip neabejotinai įrodanti jos kaltę sukėlus eismo įvykį ir apgadinus abu automobilius. Nurodoma, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad automobilis „Mitsubishi Carisma“ buvo apgadintas 2006 m. gegužės 19 d. eismo įvykio metu, neištyrė priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir padarinių, nesurinko įrodymų, patvirtinančių turtinės žalos dydį, neištyrė veikos subjektyviosios pusės. Apeliantė pažymi, kad jai nebuvo prasmės pasišalinti iš eismo įvykio vietos.