Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 str. 1 d. paskiriant bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 129 str. 1 d. paskiriant bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. p., paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo G. M. nukentėjusiosios R. A. naudai priteistas 700 Lt civilinis ieškinys.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 8 d. apie 18.30 val. bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini)., Panevėžio raj., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų bei pykčio, tyčia vieną kartą šovė iš pistoleto IŽ-53, Nr. 9305144, į G. A., tuo padarydamas jai šautinį kiauryminį krūtinės sužalojimą su dešinio plaučio pažeidimu, nuo ko įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui į krūtinės ertmę, ji mirė, t.y. tyčia nužudė G. A.

G. M. nuteistas už šaunamojo ginklo – 4,5 mm. kalibro pneumatinio pistoleto IŽ-53, pritaikyto šaudyti 5,6 mm. kalibro šoviniais neteisėtą disponavimą.

Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje inkriminuotu jam nusikaltimu, numatytu BK 129 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis G. M. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone skundžiamoje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo kaltės formą bei tinkamai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 129 str. 1 d..

Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis suvokė savo veiksmų pavojingumą. Nuteistasis žinodamas, kad šaunamasis ginklas yra užtaisytas, be saugiklio ir veikiantis elgėsi su juo pavojingai, suprato daromos veikos pavojingą pobūdį bei numatė, jog taip su ginklu elgiantis gali kilti mirtini padariniai. Ir nors nukentėjusiosios mirties nuteistasis nenorėjo, sąmoningai savo veiksmais su ginklu (nukentėjusiosios stūmimas su paruoštu šauti pistoletu įrėmus į jį krūtinę, pirštą laikant ant nuleistuko) leido tokiems padariniams atsirasti. Tokiais veiksmais G. M. G. A. nužudė netiesiogine tyčia.

Bylos faktinės aplinkybės, pagrįstai pirmosios instancijos teismo nustatytos iš paties nuteistojo parodymų bei specialistų išvadų rodo, jog nuteistojo G. M. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 132 straipsnį, turi būti nustatyta neatsargios kaltės rūšis, kurių BK 16 str. 1 d. yra numatytos dvi: nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia. Šiuo atveju nėra nustatyta ir pats nuteistasis nenurodo jokių aplinkybių, kurios esamoje situacijoje galėjo padėti išvengti nukentėjusiosios mirties. Atsakymai į klausimus, kurie leistų svarstyti apie aukščiau minimą neatsargios tyčios rūšį, o būtent: kodėl nuteistojo veiksmai su ginklu byloje nustatytoje konfliktinėje situacijoje nebuvo pavojingi, kokiu būdu šaudamas į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį nuteistasis tikėjosi mirtinų pasekmių išvengti, nei iš nuteistojo parodymų, nei iš skunde dėstomų motyvų, nei iš kitų byloje nustatytų aplinkybių, nėra atsekami.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Šiuo atveju tokių aplinkybių iš viso nėra nustatyta. Nuteistojo veiksmai akivaizdžiai kėlė pavojų savo ir kito žmogaus sveikatai ir gyvybei: byloje nustatytoje situacijoje vyko ne kokia nors užtaisyto ginklo apžiūra, o dviejų susipykusių asmenų tarpusavio ginčas, kurio metu buvo ištrauktas ginklas, veikiančiu ir užtaisytu be jokio saugiklio pistoletu nuteistasis demonstravo, kad nusišaus, vėliau laikydamas pirštą ant nuleistuko įrėmė nukentėjusiajai, ją vamzdžiu stūmė, tuo pačiu nuspaudė nuleistuką dėl ko įvyko lemtingas šūvis.

Nuteistojo G. M. veiksmai negali būti kvalifikuojami ir kaip nužudymas labai susijaudinus (BK 130 str.). Toks susijaudinimas kyla dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką nukentėjusio asmens poelgio.

Jokio neteisėto nukentėjusiosios poelgio byloje nėra nustatyta. Sprendžiant apie nuteistojo G. M. ir G. A. elgesį bei tarpusavio santykius iki nusikaltimo padarymo, matyti, jog šie asmenys nuolat konfliktuodavo. Paskutinis konfliktas tarp šių asmenų 2005 m. gegužės 8 d. epizodiškai tęsėsi nuo paties ryto iki buvo padarytas nusikaltimas, t.y. 18.30 val. Šis konfliktas nebuvo kažkoks išskirtinis, netikėtas. Jokių itin įžeidžiančių G. M. nukentėjusiosios poelgių šio konflikto metu nebuvo nustatyta. Sudavimas nuteistajam per rankas, bandymas atimti ginklą neturėtų būti vertinamas kaip elgesys, sukėlęs nuteistojo didelį susijaudinimą. Antra vertus, kaip rodo teisminė praktika, aplinkybė, jog nuteistasis G. M. iki nusikaltimo padarymo vartojo alkoholinius gėrimus, paneigia staigaus didelio susijaudinimo būsenos atsiradimo iki padarant nusikaltimą, galimybę. Nes net ir lengvo ar vidutinio girtumo laipsnis, kaip taisyklė, trukdo pripažinti asmenį esant fiziologinio afekto būsenoje. Apsvaigimo nuo alkoholio poveikyje savaime keičiasi situacijos suvokimas ir įvertinimas, sunkėja tinkamų sprendimų paieška, pervertinamos savo galimybės, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis.

Nuteistojo psichinės sveikatos būklė byloje yra patikrinta pakankamai ir byloje nėra duomenų, kad dėl kokio nors psichikos sutrikimo jis negalėtų suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai atsimena ir nurodo savo veiksmus, gyvenamosios vietos psichikos sveikatos centro apskaitoje nėra įrašytas (b. l. 141), pas psichiatrą nesilankė (b. l. 143), 2005-08-31 teismo psichiatrijos specialisto išvadoje konstatuota, kad G. M. yra psichiškai sveikas (b. l. 145).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neranda pagrindų suabejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai, jog ši faktinė aplinkybė turėjo įtakos nuteistojo veiksmams. Bylos duomenimis nustatyta, jog jis su nukentėjusiąja gėrė stiprų alų. Po nužudymo 19 val. 50 min. nuteistojo kraujyje rasta 1,08 promilės alkoholio (b.l. 91). Tai pakankamas alkoholio kiekis, kuris susilpnino savikontrolę, situacijos suvokimą ir turėjo įtakos pavojingų veiksmų su ginklu padarymui.

Už tyčinį nužudymą, kuris tik laisvės atėmimo bausme baudžiamas nuo penkerių iki penkiolikos metų, apygardos teismas parinko G. M. laisvės atėmimo bausmę savo dydžiu dvejais metais viršijančią, negu BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimumas. Tokia bausmė už labai sunkų nusikaltimą, atsižvelgiant į padaryto nužudymo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, nustatytą tyčios rūšį, lengvinančias aplinkybes ir vieną sunkinančią nuteistojo atsakomybę aplinkybę, kolegijos manymu, nėra aiškiai per griežta ir yra teisinga.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.