Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. M. (toliau – Š. M.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo Š. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ir per 6 (šešis) mėnesius nuo įsiteisėjusio nuosprendžio bausmę vykdančioje institucijoje gavimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 66 straipsniu, į Š. M. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. vasario 22 d. 2.15 val. iki 2017 m. vasario 23 d. 1.10 val. (1 para).

Kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusios, iki bausmės vykdymo pradžios palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Š. M. Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2017 m. vasario 22 d., apie 2 val., bute, (duomenys neskelbtini), ant čiužinio gulinčiai buvusiai sutuoktinei N. M. sudavė vieną kartą kumščiu į veidą ir tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą.Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto teigimu, priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas nevertino galimybės, jog N. M. nosį galėjo susižeisti pati. Iškeldamas šią versiją apeliantas pažymi, kad įvykio dieną tiek jis, tiek ir nukentėjusioji buvo neblaivūs, todėl miegodami vienoje lovoje jie galėjo tiesiog apsistumdyti ir todėl N. M. galėjo pati sau susižaloti nosį. Be to, net jeigu miegodamas jis ir užgavo nukentėjusios nosį, nuteistojo įsitikinimu, akivaizdu, kad tai nebuvo padaryta tyčia. Apylinkės teismas, pasak Š. M., taip pat neįvertino ir nukentėjusiosios parodymuose esančių prieštaravimų. Apeliantas nurodo, jog nors N. M. teigė, jog po smūgio nuteistasis pagrasino ją padegti ir išėjo į laiptinę, o atvykęs į butą, plūdo ją, grasino, tačiau, sutinkamai su bylos duomenimis, ji pati įsileido apeliantą į namus ir kartu su juo ėjo miegoti, kas iš esmės prieštarauja nukentėjusiosios parodymams dėl jo agresyvumo. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams Š. M. buvo ramus, neagresyvus, o pareigūnams pasiūlius N. M. kreiptis į medicinos ekspertus, ji tai padaryti atsisakė. Apeliaciniu skundu pažymima, kad Š. M. ir nukentėjusiosios santykiai yra įtempti, jis buvo nepageidaujamas savo buvusios sutuoktinės – N. M. namuose, todėl ji turėjo motyvą elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, apkalbėti nuteistąjį. Tokioje situacijoje, kai sprendžiamas ginčas iš esmės kilęs iš šeiminių santykių, nuteistojo įsitikinimu, baudžiamoji atsakomybė nėra tinkamiausia priemonė. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai nustatytas nebuvo, į medikus ji nesikreipė, ekspertų išvados dėl jai galimai padarytų sužalojimų nėra, asmenų, mačiusių vertinamą įvykį, taip pat nėra. Tai, kad Š. M. galimai įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš esmės buvo nustatyta vien tik nukentėjusiosios parodymais, netiriant jokių kitų įrodymų, tokiais veiksmais pažeidžiant nešališkumo principą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis Š. M. ir jo gynėjas advokatas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir jį pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, teigdamas, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nuteistojo Š. M. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas Š. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį Š. M. atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau jokias objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. BK 140 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo ar trumpam jį susargdino. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad Š. M. šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis buvusiai sutuoktinei N. M. sudavė vieną kartą kumščiu į veidą ir tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą. Ir nors savo kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme Š. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nepripažino, ją neigia ir apeliaciniu skundu, nurodydamas eilę, jo įsitikinimu, bylos nagrinėjimo metu padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų, tačiau abejoti neteisėtų Š. M. veiksmų atlikimu N. M. atžvilgiu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo. Nuteistojo Š. M. argumentai, kuriais jis siekia būti išteisintas yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.Sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, įvertinus tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik Š. M. ir jo sutuoktinė, jokių pašalinių asmenų aplinkui nebuvo, atsižvelgiant į vieningą teismų poziciją, jog remtis vien tik įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) parodymais, sprendžiant jo kaltės klausimą, nėra tikslinga, nes, siekdamas išvengti jam gresiančios atsakomybės, jis gali nuslėpti esmines analizuojamo įvykio aplinkybes (juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos), aptartinos nukentėjusiąja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintos N. M. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. Nors ir pritartina nuteistojo apeliacinio skundo argumentams, kad tokioje byloje, kai nesutaria santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (pvz. nutartis kasacinėje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013), tačiau tai nesudaro pagrindo tokio asmens parodymais nesivadovauti, juolab, kad N. M. buvo įspėta ir dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o teisiamojo posėdžio metu jos išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės iš esmės sutapo su kitais bylos duomenimis.Nukentėjusiosios teigimu, su sutuoktiniu Š. M. jie išsituokę, bet šiam neturint kur gyventi, ji priėmė jį į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini). Po darbo ji grįždavo į (duomenys neskelbtini), esantį savo brolio butą, kas Š. M. buvo žinoma. Analizuojamo įvykio dieną Š. M. jos laukė prie (duomenys neskelbtini) esančio buto. Ji nenorėjo jo įsileisti, tačiau Š. M. prašant, jis buvo įleistas. Naktį jis pradėjo reikalauti intymių santykių, o jai atsisakius, sulaukė vieno smūgio į nosį. Bėgo kraujas. Ji sudavė atgal ir iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai Š. M. išsivežė. Netikėti šiais N. M. parodymais, priešingai nei savo apeliaciniu skundu teigia nuteistasis, teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu jos parodymai buvo nuoseklūs ir detalūs, ikiteisminio tyrimo metu ji išdėstė iš esmės analogiškas vertinamo įvykio aplinkybes, esminių prieštaravimų jos parodymuose teisėjų kolegija neįžvelgia. Tuo tarpu tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiosios parodymuose pakankamo pagrindo atmesti teisiamojo posėdžio metu jos išdėstytas aplinkybes ar nesiremti jomis sprendžiant Š. M. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme nesudaro. Duomenų, patvirtinančių, kad aukščiau aptartais parodymais nukentėjusioji siekė nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Abejoti tokia galimybe verčia ir nukentėjusiosios elgesys iki vertinamo įvykio – buvusiam sutuoktiniui neturint kur gyventi, ji leido apsistoti jam savo namuose, priešiškumo jo atžvilgiu nedemonstravo. Tuo tarpu tai, kad analizuojamo įvykio metu Š. M. sudavė vieną kartą kumščiu N. M. į veidą analizuojamu atveju patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Kaip nustatyta Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-os kuopos 2-ojo būrio vyr. patrulio D. B. tarnybiniu pranešimu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, 2017 m. vasario 22 d., apie 2.05 val., buvo gautas pranešimas apie tai, kad Partizanų g. 7-215A, buvęs pranešėjos sutuoktinis ją terorizuoja, yra agresyvus, ją muša. Pareigūnams atvykus į įvykio vietą, moteris verkė, buvo išsigandusi, jai iš nosies bėgo kraujas, nosis buvo paraudonavusi (b. l. 5-8). Akivaizdu, kad komentuojamame tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės, susijusiosios su nukentėjusiosios fizine (kraujavo nosis, ji buvo paraudusi) bei psichine (moteris verkė, buvo išsigandusi) būsena iš karto po įvykio iš esmės atitinka aukščiau aptartus nukentėjusiosios parodymus tiek dėl jai suduoto smūgio mechanizmo, tiek dėl jo lokalizacijos, todėl sutikti su apelianto teiginiais, jog nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog iš esmės analogiškos vertinamo konflikto aplinkybės buvo užfiksuotos ir N. M. skambučiu Bendrajam pagalbos centrui. Pokalbio metu nukentėjusioji pranešė, kad jos buvęs sutuoktinis ją terorizuoja, yra agresyvus, mušė ją (b. l. 4). Tai, jog N. M. nosis buvo paraudusi ir kraujavo neneigė ir pats Š. M.. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu N. M. parodymų, jog smūgis į nosį jai buvo suduotas kaltais Š. M. veiksmais, vertinimu, o tuo pačiu ir Š. M. kalte jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, teisinio pagrindo nėra. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis teigia, jog N. M. susižalojo pati, šiems lovoje susistumdžius, tačiau ši apelianto versija aukščiau aptartų duomenų visumoje atmestina kaip nepagrįsta. Apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusioji aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, jog smūgį į nosį lovoje jai sudavė būtent Š. M., nurodžiusi, kad šis jai „tvojo“, buvo smūgis. Fakto, kad Š. M. ir nukentėjusioji lovoje būtų stumdęsi, N. M. nepatvirtino. Šios aplinkybės nepatvirtina ir Š. M. parodymai, iš kurių seka, kad jam N. M. apsikabinus, ji davė jam per veidą, kas tik patvirtina N. M. parodymus ir paneigia Š. M. versiją dėl galimo susižalojimo/sužalojimo miego metu. Atmetant šią apelianto versiją įvertintini ir skirtingose proceso stadijose nuteistojo duotuose parodymuose esantys prieštaravimai. Štai apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad jam atsigulus šalia N. M., ši norėjo trenkti jam į veidą, tačiau su nagu (kas iš esmės neatitinka N. M. sužalojimo pobūdžio) sudavė sau, po ko pašoko, sakydama, kad jai sudavė jis ir iškvietė policiją. Apeliaciniu skundu nuteistasis jau teigia, kad lovoje tarp jo ir N. M. įvyko susistumdymas, kurio metu nukentėjusioji ir susižalojo, pažymėdamas ir tai, jog vis dėlto, susistumdymo metu miegant netyčia užgauti nukentėjusiąją galėjo ir jis. Tikėti tokiais nenuosekliais nuteistojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, pagrindo nėra. Juo labiau, jog apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės neneigia galėjęs sužaloti nukentėjusiąją N. M. (nors pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu šią aplinkybę nuosekliai neigė, teigdamas, kad N. M. susižalojo pati), tačiau teigia, jog tokie jo veiksmai (susistumdymas ir užgavimas miego metu) buvo netyčiniai. Vertinant šį Š. M. teiginį vis tik pažymėtina, kad, pasak N. M., jos sutuoktinis ir ankščiau naudojo smurtą jos atžvilgiu, o vertinamo įvykio dieną jis buvo agresyvus, priekaištavo jai dėl galimų intymių santykių su kitais vyrais, prašė jos lytinių santykių (pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu Š. M. netgi nurodė, jog N. M. už intymius santykius su juo paėmė 60 eurų) ir tuo metu, kai tokių santykių ji atsisakė, Š. M. smogė jai ranka į veido sritį. Atsižvelgiant į aptartą vertinamo įvykio seką, įvertinus nuteistojo elgesį iki analizuojamo konflikto su savo buvusia sutuoktine, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji susižalojo pati ar, kad nuteistasis ją sužalojo miegodamas, atmesti nuoseklius ir pagrįstus nukentėjusiosios parodymus ir remtis niekuo nepagrįstais Š. M. samprotavimais apie vertinamo įvykio aplinkybes bei jo kaltės formą, nėra jokio pagrindo. Neabejotina, jog smūgis N. M. į veidą buvo suduotas tyčiniais Š. M. veiksmais, sukeliant jai fizinį skausmą ir tokių pasekmių siekiant.Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog nukentėjusiosios veiksmai – į savo butą įsileisti agresyvų asmenį ir eiti su juo miegoti į vieną lovą, yra nelogiški, tačiau pakankamo pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šios aplinkybės vis tik nesudaro. Remiantis N. M. teisiamojo posėdžio metu išdėstytomis aplinkybėmis, Š. M. vertinamo įvykio dieną į namus buvo įleistas jo prašymu, o sprendžiant iš nukentėjusiosios parodymų visumos, pradžioje Š. M. veiksmai nebuvo agresyvūs. Jo agresyvumas pasireiškė tik po to, kai N. M. atsisakė su savo buvusiu sutuoktiniu lytiškai santykiauti (būtent dėl šios priežasties, sprendžiant iš nukentėjusiosios parodymų ir įvyko vertinamas konfliktas). Šioje vietoje būtina pažymėti ir tai, kad N. M., nors ir išsituokusi su Š. M., jam neturint kur gyventi, leido šiam apsistoti savo namuose, kad iš esmės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog savo buvusio sutuoktinio atžvilgiu ji nebuvo priešiška, stengėsi jam padėti, tokio savo elgesio priežastis iš esmės paaiškindama tuo, kad jie turi du bendrus vaikus. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl ekspertų išvados, kurioje, pasak nuteistojo, būtų nustatyti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, nebuvimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad fizinio skausmo konstatavimui specialios žinios nėra būtinos. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas ar susargdinimas, pakanka nustatyti, kad dėl neteisėto kaltininko poveikio nukentėjusiojo kūnui, šis pajuto neigiamą organizmo reakciją, kas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje abejonių nekelia. Nukentėjusioji betarpiškai patvirtino, jog dėl Š. M. smūgio į nosį ji pajuto fizinį skausmą, jai bėgo kraujas, kas užfiksuota ir aukščiau aptartame 2017 m. vasario 22 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (b. l. 5-8). Tai, kad nukentėjusios nosis buvo paraudusi, kraujavo, patvirtino ir pats Š. M., nors ir nurodydamas kitas šio fakto priežastis. Pažymėtina, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Bylos nagrinėjimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl baudžiamosios bylos baigties. Tokiu atveju, kai bylos nagrinėjimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu įvertintus įrodymus, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti Š. M. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. Atlikti tokius papildomus veiksmus, kaip medicinos ekspertizė, atsižvelgiant į surinktų duomenų visumą, nėra tikslinga, kadangi vien tai, jog nukentėjusioji atsisakė vykti pas specialistus, nepaneigia aukščiau padarytos išvados, jog aukščiau aptartais Š. M. veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, Š. M. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų duomenų, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Konstatuodamas Š. M. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Nors apeliaciniu skundu keliamas ir pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, tačiau ir šie nuteistojo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje, aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats Š. M. jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, Š. M. teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, tačiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme šia teise jis nepasinaudojo. Pažymėtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o Š. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Š. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.