Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-295-185-2013

Procesinio dokumento kategorija: 2.4.

2013 m. gegužės 15 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 2 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 140 str. 1 d. ir nuteistas 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 145 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

NUSTAT Ė:

M. V. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 18 d., apie 21.30 val. D. V. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, D. K., gim. (duomenys neskelbtini), kumščiu sudavė du smūgius į galvą, sudavė smūgį į ranką bei spyrė jai į koją, tuo sukėlė mažametei D. K. fizinį skausmą.

M. V. nuteistas ir už tai, kad 2013 m. vasario 19 d., apie 18 val. D. V. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, suimdamas abiem rankom savo dukrai I. V. gim. 1996 m. už kaklo, smaugdamas ją, sukėlė nukentėjusiajai I. V. fizinį skausmą.

M. V. nuteistas ir už tai, kad 2013 m. vasario 19 d., D. V. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino nužudyti - peiliu subadyti D. V., nužudyti jos vaikus, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes 2013 m. vasario 18-19 dienomis smurtiniais veiksmais prieš mažametę bei nepilnametę sukėlė joms fizinį skausmą.

Apelianto manymu, už padarytas nusikalstamas veikas skundžiamu nuosprendžiu paskirta per griežta bausmė. Nurodo, kad kaltę pilnai pripažino ir nuoširdžiai gailisi. 2013 m. vasario 18 d. būdamas išgėręs, bandė auklėti dukras. Nukentėjusiųjų stipriai sužaloti neketino, viskas įvyko spontaniškai. Supranta, kad elgėsi netinkamai, tačiau teigia, kad smūgiai buvo nestiprūs, taip elgėsi ne iš blogos valios. Dėl padarytų veikų labai gailisi. Teisinga bausmė, apelianto manymu, būtų bauda, nes yra dirbantis, o laisvės atėmimas pirmiausia atsilieps šeimos interesams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skundu nuteistasis neneigė padaręs jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, neginčijo jų teisinio įvertinimo, tačiau prašė paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba taikyti BK 75 straipsnį, numatantį bausmės vykdymo atidėjimą.

Apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių turėtų būti švelninama bausmė - tai nuteistojo pripažinimas, nuoširdus gailėjimasis bei neteisėtų veiksmų motyvas – paauklėti dukras. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis prašymą švelninti bausmę grindė visai kitais argumentais, nei nurodyta apeliaciniame skunde – jis tvirtino, kad vaikų nemušė, tik rėkė ant jų. Nuteistajam pritarė ir apeliacinio teismo posėdyje dalyvavusios nukentėjusiosios D. V. bei I. V.. D. V. apeliacinės instancijos teismui teigė, kad dukra I. V., norėdama, kad alkoholiu piktnaudžiaujantis tėvas šeimoje negyventų, pamelavo jai, sakydama, jog M. V. norėjo ją pasmaugti, grasino peiliu papjauti šeimos narius. D. V. teigė, kad teisme melavo ir kita nukentėjusiąja pripažinta dukra D. K.. Tvirtino, kad M. V. ir vaikų santykiai konfliktiški nebuvo, jis vaikų niekada nemušė, jai taip pat niekada nėra grasinęs. Parodymus apeliacinės instancijos teisme pakeitė ir I. V., tvirtindama, kad M. V. peiliu šeimos nariams negrasino, jos kaklą suspaudė nestipriai. Su seserimi susitarė meluoti, norėdamos kad nuolat geriantis tėvas kartu nebegyventų.

Šia nuteistojo ir nukentėjusiųjų apeliacinės instancijos teismui pateikta versija tikėti nėra pagrindo, nes ji prieštarauja byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje patikrintiems įrodymams, kuriuos teismas ištyrė ir įvertino, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje numatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. V. kaltu, įvertino nukentėjusiųjų D. V., D. K. ir I. V. viso proceso metu nesikeičiančius, nuoseklius bei vienas kitą papildančius parodymus, M. V. dalinį prisipažinimą, kuris iš esmės sutapo su nukentėjusiųjų parodymais, liudytoju apklausto policijos pareigūno R. M. paaiškinimą. Nukentėjusioji D. K. teisiamojo posėdžio metu papasakojo, kad mamai susibarus su Mindaugu, šis suspaudęs kumščius įėjo į jos kambarį, pradėjo rėkti ant jos bei sudavė du smūgius į galvą, po to sudavė smūgį į ranką bei spyrė į koją. Analogiškai įvykio aplinkybes papasakojo M. V. smurtą sesers atžvilgiu mačiusi I. V.. Nukentėjusioji D. V. pirmosios instancijos teismui parodė, kad, būdama vonios kambaryje, išgirdo vaikų kambaryje rėkiantį M. V.. Nuėjusi į kambarį, pamatė kaip M. V. D. K. spyrė į koją, todėl M. V. iš kambario išstūmė. Šios aplinkybės D. V. nepaneigė ir apeliacinės instancijos teisme. Kaip matyti, D. V. pati buvo tiesioginė smurto prieš dukrą D. K. liudytoja, todėl nėra pagrindo tikėti jos žodžiais, kad dukros susitarė M. V. apšnekėti, M. V. vaikų niekada nemušė. Kitą dieną, t.y. 2013 m. vasario 19 d., apie 18 val. M. V. smurtavo prieš I. V. – parvertęs ant lovos smaugė. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu M. V. neneigė, ją patvirtina ir sveikatos įstaigos ambulatorinės kortelės kopijoje esantis 2013-02-20 įrašas apie paraudimą ir nubrozdinimą ant I. V. kaklo bei nukentėjusiųjų D. V. ir D. K. parodymai. I. V. pranešus telefonu motinai apie tai, kad M. V. ją smaugė, ši nedelsdama iškvietė policiją. Liudytoju apklaustas pareigūnas R. M., kuris atvyko į D. V. butą pagal iškvietimą, parodė, kad rado bute išsigandusius vaikus, girdėjo M. V. grasinimus nukentėjusiąją D. V. nužudyti. Iš minėtų įrodymų analizės nekyla jokių abejonių, kad M. V. padarė jam inkriminuotas baudžiamuoju įstatymu uždraustas veikas. Todėl kolegija netiki ir atmeta nukentėjusiųjų D. V. ir I. V. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, nes, kolegijos manymu, šiuos parodymus jos davė siekdamos palengvinti M. V. teisinę padėtį.

Bausmės M. V. už jo padarytus nusikaltimus nustatytos tinkamai. Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. V. bausmę, pažeidė Baudžiamajame kodekse numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nėra. Nustatydamas bausmių rūšį, teismas atsižvelgė į tai, kad M. V. tyčinius nusikaltimus padarė neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą. Pagal BK 27 str. 1 d. nuostatą tai vertintina kaip nusikaltimų recidyvas, o nusikaltimus padaręs asmuo laikomas recidyvistu. Įstatymų leidėjas tipine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnis), todėl šią bausmės rūšį teismas pagrįstai nustatė už M. V. padarytus nusikaltimus. Bausmių dydžius pirmosios instancijos teismas individualizavo taip pat teisingai. Nuteistasis tris nesunkius tyčinius nusikaltimus padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistasis išvadų dėl savo poelgių nedaro, yra linkęs pažeidinėti įstatymus bei daryti nusikalstamas veikas. Anksčiau taikytos bausmės nebuvo efektyvios, jos neužtikrino bausmės tikslų. Vertinant kaltininko asmenybę bei jo padarytos veikos pavojingumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. V. girtauja bei kelia konfliktus šeimoje, kurioje auga keturi vaikai. Tokiu elgesiu nuteistasis pažeidžia vaikų bei jų motinos teisę į saugią, sveiką ir darnią aplinką, kelia grėsmę vaikų visaverčiam vystimuisi. Nusikaltimus M. V. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia ir ją įvertino skirdamas bausmę. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra. Įvertinus minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo už M. V. padarytus nusikaltimus paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios tik šiek tiek didesnės už sankcijose numatytų bausmių vidurkius, negali būti laikomos per griežtomis. Nuteistajam skirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuostatas (BK 61 str.), atitinka bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos. Bendrindamas bausmes, teismas įstatymo taip pat nepažeidė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašymą švelninti bausmę motyvuoja tuo, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme M. V. daugelio aplinkybių neprisiminė, o apeliacinės instancijos teisme pakeitė parodymus, tvirtindamas, kad vaikų nemušė. Todėl nuteistojo teismui duoti parodymai negali būti vertinami kaip prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis.

Kitas skundo prašymas – atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą taip pat negali būti tenkinamas. Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip matyti, esminė BK 75 straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau, įvertinus M. V. polinkį nusikalsti, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tikėti, kad apeliantas gali būti taisomas neizoliuotas nuo visuomenės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti nuosprendį apeliaciniame skunde bei apeliacinio teismo posėdyje išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.