Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 metų ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 7 d. apie 22–23 val. iš V. A. nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), būdamas girtas, asmeninio konflikto metu tyčia koja suduodamas daugybinius smūgius A. S. į įvairias kūno vietas bei ne mažiau kaip penkis dūrius bei pjūvius peiliu, padarė nukentėjusiajam daugybines muštines veido žaizdas, nosies kaulo, viršutinio ir apatinio žandikaulio lūžius, kraujosruvas kaktos, viršugalvio ir pakaušio srityse, tris paviršines pjautines žaizdas kairio peties sąnario srityje, durtinę-pjautinę žaizdą nugaros kairės pusės mentės srityje, dešinės pusės IV–X šonkaulių lūžius, krūtinės ląstos kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą su kairės paraktinės arterijos pažeidimu, dėl to, išsivysčius ūmiam vidiniam bei išoriniam nukraujavimui, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, A. S. 2011 m. balandžio 8 d. mirė, taip tyčia nužudė A. S..

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Jis neneigia koja sudavęs smūgius bei dūręs peiliu A. S., t. y. pripažįsta padaręs sužalojimus, turinčius tiesioginį priežastinį ryšį su nukentėjusiojo mirtimi.

Teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 254/11 (03), nustatė, kad A. S. mirtis įvyko nuo kaklo kairės pusės mentinio raktikaulio trikampio srities – krūtinės ląstos kiauryminio durtinio-pjautinio sužalojimo su kairės paraktinės arterijos pažeidimu, išsivysčius ūmiam vidiniam bei išoriniam nukraujavimui (1 t., 22–24 b. l.).

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigia A. S. nužudęs ne tyčia, bet staiga labai susijaudinęs dėl jį įžeidžiančio nukentėjusiojo elgesio ir prašo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį kaip nužudymą labai susijaudinus.

Toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal aptariamą požymį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama ekspertizė.

Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys (kėsinimasis į asmens gyvybę, sveikatą ar turtą, smūgių sudavimas ir t. t., taip pat psichinis poveikis, pvz. grasinimas panaudoti smurtą, tyčiojimasis ir pan.).

Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą bei kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai tai padaroma tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas arba kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo tokią būseną daugeliu atvejų jam jau praėjus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių pripažinti, jog A. S. mirtį sukėlusius sužalojimus D. B. padarė, būdamas staiga labai susijaudinęs dėl jo neteisėto ar itin įžeidžiančio poelgio.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis D. B. aiškiai išsakė savo elgesio motyvus (parodymai įstatymo nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje ištirti): įvykio metu kartu girtaujant jis pasakė, kad nori išsikepti bulvių, tačiau A. S. neleido naudotis virykle; jie abu susistumdė, pargriuvo ant žemės, bet smūgių vienas kitam nesudavė; po to abu nuėjo prie stalo ir baigė gerti alų; vėliau A. S. pradėjo jam grasinti, jog sumuš, dėl grasinimų jis labai supyko ir pradėjo A. S. mušti, kol šis prarado sąmonę (1 t., 160–162, 163–164 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis davė panašius parodymus, tik teigė, kad A. S. pirmas pradėjo naudoti smurtą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šią nuteistojo versiją atmeta kaip nepagrįstą, nes ji atsirado tik pirmosios instancijos teisme, jos nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Liudytoja R. K., nuteistojo sesuo, ikiteisminio tyrimo metu apie konflikto pradžią davė gana išsamius parodymus, kurie kitiems įrodymams patikrinti įstatymo nustatyta tvarka ištirti teisiamajame posėdyje. Iš jų matyti, jog nukentėjusysis tik žodžiais šaukė ant nuteistojo, drausdamas naudotis elektrine virykle, o šis ėmėsi smurto veiksmų – pargriovė A. S. ant lovos, kilo muštynės, mama neleido D. B. mušti A. S. (1 t., 104–106 b. l.).

Taigi nuteistasis D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenurodė reikšmingų aplinkybių, leidžiančių jo veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą labai susijaudinus.

Byloje paties nuteistojo, liudytojos R. K. parodymais nustatyta, kad nuteistasis su nukentėjusiuoju nuolat konfliktavo. Nukentėjusysis pykdavo ant D. B. dėl pastarojo elgesio, tačiau rankos prieš jį nekeldavo. Taip pat išgertuvių metu A. S. dažnai mušdavo motiną, tačiau išsiblaivę jie visada susitaikydavo.

Daroma išvada, jog aptariamas konfliktas nuteistajam nebuvo netikėtas. Tokio pobūdžio konfliktai tarp jo bei nukentėjusiojo kildavo gana dažnai ir buvo įprasti jų kasdieniame gyvenime, todėl nukentėjusiojo grasinimai bei keiksmai negalėjo nuteistajam sukelti fiziologinio afekto.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu D. B. atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Ekspertizės akte Nr. 79TPK-33/2011 nurodyta, kad nėra jokių duomenų, rodančių, jog nusikalstamos veikos padarymo metu D. B. galėjo būti laikino psichikos veiklos sutrikimo (patologinio afekto ar patologinio girtumo) būsenos arba fiziologinio afekto ar kitos emocinės būsenos, turinčios esminės įtakos jo elgesiui (2 t., 2–4 b. l.).

Nuteistasis skunde teigia nenorėjęs ir neketinęs nukentėjusiojo žudyti, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje to ir netvirtina.

Teismas nustatė D. B. veikus netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad jis suvokė savo elgesio pavojingumą, numatė galimus padarinius ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Sąmoningą leidimą mirtiniems padariniams atsirasti rodo paties nuteistojo parodymai dėl elgesio po nusikaltimo: sužalojęs A. S., jis su mama išėjo iš namų pas seserį prašyti pinigų degtinei, pakeliui išmetė į konteinerį nusikaltimo įrankį – peilį ir tik vėliau paskambino pagalbos centro telefonu 112. Ši aplinkybė bus detalizuota vėliau, aptariant apeliacinio skundo argumentą dėl siekimo nukentėjusiajam suteikti medicinos pagalbą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neblaivus nuteistasis nužudė taip pat neblaivų A. S. asmeninio konflikto metu.

Apeliantas skunde teigia, kad konfliktas buvo buitinis, o ne asmeninis.

Tarp šių konfliktų skirtumas tik tas, jog asmeninis konfliktas – tai tarp asmenų įvykęs konfliktas, o buitinis – konfliktas, įvykęs buityje.

Atkreipiamas dėmesys, kad konflikto pobūdis neturi reikšmės nei nuteistojo kaltei, nei veikos kvalifikavimui.

Dėl išdėstytų motyvų D. B. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį kaip nužudymas labai susijaudinus, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog D. B. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę: anksčiau net šešis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus (2 t., 31–35 b. l.), bausmės atlikimo vietoje charakterizuojamas patenkinamai (2 t., 80 b. l.). Teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Kita vertus, teismas atsižvelgė, jog nusikaltimas padarytas kaltininkui su nukentėjusiuoju kartu girtaujant. Teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, padėjo jį išaiškinti ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių, kurios nurodytos D. B. apeliaciniame skunde ir kurias jau įvertino pirmosios instancijos teismas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog siekė nukentėjusiajam suteikti medicinos pagalbą. Iš to galima daryti išvadą, kad jis norėtų, jog ši aplinkybė būtų pripažinta atsakomybę lengvinančia.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ši aplinkybė atskleidžia kaltininko psichinį santykį su padaryta neteisėta veika ir sudaro galimybę įvertinti jo pastangas užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog konstatuojant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais siekiama įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau atsirado, jų nepadaugėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2009, 2K-603/2010 ir kt.).

Nuteistasis D. B. pirmosios instancijos teisme parodė, jog po įvykio su mama nuėjo iki sesers R. K., kuri jam per vaikų namų langą išmetė 20 Lt; jis vaikščiojo su mama, nuėjo nusipirkti degtinės, skambino policijai ir greitajai medicinos pagalbai, tačiau niekas juo nepatikėjo; po to su mama nuėjo išgerti pas S. J.; vėliau vėl paskambino policijai.

Liudytoja R. K. teisme parodė, kad brolis prieš ateidamas pinigų paskambino ir pasakė nužudęs A. S.

Iš bylos duomenų matyti, jog A. S. sužalotas apie 22–23 val. Pagalbos centro telefonu 112, prisistatęs svetimu T. B. vardu ir pavarde, D. B. pirmą kartą paskambino tik 2.52 val. pranešdamas adresą, kur yra sumuštas žmogus (1 t., 142–147 b. l.). Pareigūnams nurodytu adresu namuose nieko neradus, informacija laikyta kaip nepasitvirtinusi. Antrą kartą nuteistasis skambino pagalbos centro telefonu 4.44 val. pranešdamas, kad namuose rastas vyriškio lavonas (1 t., 148, 153 b. l.).

Išdėstyti duomenys įrodo, jog stipriai sumušęs nukentėjusįjį ir suvokęs, kad šis nebegyvas, D. B. nepuolė ieškoti pagalbos, bet nuėjo pas seserį pinigų, nusipirko degtinės ir girtavo pas S. J.. Skambindamas pirmą kartą telefonu 112, jis nepasakė, jog A. S. gali būti negyvas, nors akivaizdu, kad tai suvokė dar iki eidamas pas seserį (pagal jos parodymus, paskambinęs brolis verkdamas pasakė nužudęs A. S.). Tik po kelių valandų jis paskambino pagalbos centro telefonu ir pranešė, jog nukentėjusysis negyvas.

Tokius apelianto veiksmus teisėjų kolegija laiko neaktyviais, nerodančiais siekimo išvengti ypač sunkių padarinių.

Esant tokioms aplinkybėms, D. B. skambinimas pagalbos centro telefonu negali būti vertinamas kaip veiksmas, kuriuo jis stengėsi užkirsti kelią savo paties panaudoto smurto prieš A. S. padariniams atsirasti.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas teigė, kad D. B. nusikalto paveiktas nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, ir svarstė, jog tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nėra jokio pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti to, kad veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys arba veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarta, jog įvykio metu A. S. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę D. B. jį nužudyti arba sukėlę didelį susijaudinimą, dėl kurio auka nužudyta.

Išdėstyti motyvai nulėmė, kad D. B. paskirta vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.