- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-25
- Bylos Nr.
- e2A-208-852/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Pareiškėjas
- C. L. W.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos C. L. W. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos C. L. W. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo byloje Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja C. L. W. kreipėsi į teismą pareiškimu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis L. (L.) V. (V., W.) buvo lietuvis. Nurodė, kad ji yra Pietų Afrikos Respublikos pilietė ir 2019 m. gruodžio 31 d. per Lietuvos Respublikos Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos Prezidentui pateikė prašymą suteikti jai Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka. Laikantis Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 39 straipsnio 6 dalies reikalavimų, buvo pateiktas įsipareigojimas atsisakyti kitos, šiuo metu turimos – Pietų Afrikos Respublikos – pilietybės, kai bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pilietybės reikalų komisija 2020 m. rugsėjo 11 d. informavo pareiškėją, kad jos prašymas suteikti pilietybę supaprastinta tvarka nebuvo patenkintas. Pareiškėja paaiškino, kad jos senelis L. V. (V.) gimė Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), V. V. ir M. V. (merg. V.) šeimoje ir (duomenys neskelbtini) buvo pakrikštytas (duomenys neskelbtini) bažnyčioje. XX a. pradžioje senelis emigravo į Pietų Afrikos Respubliką, kur vėliau gimė pareiškėjos tėvas ir pati pareiškėja. Pietų Afrikos Respublikoje senelio vardas „L.“, paprastumo dėlei, kartais buvo trumpinamas iki „L.“. Kartais dėl šalyje vartojamų anglų ir afrikanso kalbų, pavardė buvo rašoma „W.“, su raide „W“ vietoje lietuviškosios „V“. Pilietybės reikalų komisija atmetė prašymą, nes pateiktuose dokumentuose niekur neįrašyta senelio tautybė – „lietuvis“. Nors Pietų Afrikos Respublikoje nėra įprasta dokumentuose nurodyti asmens tautybę (pvz. senelio mirties liudijime nurodyta „rasė – europietis“), tačiau nurodyta, kad jo gimimo vieta – „Lietuva“. Senelio tautybė nenurodyta ir kituose jo dokumentuose, todėl nebuvo galimybės pristatyti dokumento, kuriame būtų nurodyta senelio tautybė – „lietuvis“. Pareiškėja paaiškino, kad ji siekia įrodyti, jog senelis L. V. (V., W.) buvo lietuvis ir tai liudija atitinkami duomenys bei dokumentai, t. y.: senelis L. V. (V.) gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, V. V. ir M. V. (merg. V.) šeimoje; (duomenys neskelbtini) jis buvo pakrikštytas (duomenys neskelbtini) bažnyčioje; senelio brolis – V. V. (V.) (duomenys neskelbtini) gimė taip pat V. V. ir M. V. (merg. V.) šeimoje ir buvo pakrikštytas toje pačioje (duomenys neskelbtini) bažnyčioje; senelio žmona, pareiškėjos senelė – A. (O.) D. (D.), (duomenys neskelbtini) gimė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) šeimoje. Pareiškėja paaiškino, kad istoriografijoje yra pripažįstama lietuvių emigracija į Pietų Afriką, taip pat tai aprašyta Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto direktoriaus, profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus knygoje „Lietuvių pasaulio istorijos”. Pareiškėja paaiškino, kad L. V. kartu su žmona A. W. (O. V., merg. pavardė D.) palaikė intensyvius ryšius su Johanesburgo lietuvių bendruomene. L. V. palikuonis H. J. G. (pareiškėjos pusbrolis, senelio brolio V. sūnus) rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad senelis buvo lietuvis ir palaikė glaudžius ryšius su kitais lietuviais, laikė save lietuviu, kalbėjo lietuviškai. Pareiškėja paaiškino, kad senelis buvo susituokęs daugiau kaip 50 metų ((duomenys neskelbtini) vietos laikraštyje „Germiston 3 Advocate en Germiston Koerant, Alberton Nuus, Edenvale Advertiser and Kempton Park and Airport Herald“ buvo aprašytas jų auksinių vestuvių pokylis. Seneliai palaikė santykius su giminaičiais Lietuvoje. Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Pilietybės įstatymo 39 straipsnį, atsisakius šiuo metu turimos Pietų Afrikos pilietybės, ji galės gauti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu teisme bus nustatytas faktas, jog jos senelis buvo lietuvis.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad tai, jog L. V. (duomenys neskelbtini) gimė Lietuvoje, neįrodo jį buvus Lietuvos piliečiu, kadangi tuo metu Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje. 1919 m. liepos 1 d. buvo priimti Pasų įstatai, nustatantys, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 17 metų, privalėjo turėti pasą. Jei L. V. buvo Lietuvos pilietis, jis turėjo pareigą ir galimybę įgyti Lietuvos piliečio pasą tiek gyvendamas Lietuvoje, tiek Pietų Afrikos Respublikoje (turėjo kreiptis į Lietuvos konsulatus PAR dėl asmens dokumentų išdavimo). Teismui nepateikti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelis L. W. turėjo Lietuvos pasą. Pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių susirašinėjimą su Pietų Afrikos Respublikos institucijomis dėl senelio pilietybės, o taip pat susirašinėjimo su Lietuvos Respublikos archyvais. Taigi, nėra duomenų apie pareiškėjos senelio turėtą pilietybę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 7 d. sprendimu nusprendė pareiškimo netenkinti. Teismas nurodė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėja yra L. C. W., – M. Y. B. (tautybės nenurodytos) dukra. Pareiškėjos seneliai, jos tėvo L. C. W. tėvai – L. W. ir A. D. (tautybės nenurodytos). Iš Gimimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėjos seneliai gimė Rusijoje ir yra europietiškos kilmės. Į bylą pateiktame straipsnio „Auksinių vestuvių paminėjimas" išraše nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) Lietuvoje gimęs ponas L. W. į Keiptauną atvyko 1903 metais, o 1908 metais – į Džermistoną; 1925 metais (duomenys neskelbtini) gatvėje įkūrė nuosavą verslą; (duomenys neskelbtini) Džermistone susituokė su žmona, kuri taip pat gimusi Lietuvoje; jie turi aštuonis vaikus, devyniolika anūkų ir vieną proanūkį. Mirties liudijime nurodyta, jog L. W. (gim. (duomenys neskelbtini), S. Lietuva) mirė (duomenys neskelbtini); pilietybė – Pietų Afrikos Respublika; rasė – Europietis. 2019 m. rugsėjo 9 d. archyvo pažymoje nurodyta, kad L. V. gimė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo pakrikštytas (duomenys neskelbtini) bažnyčioje. H. J. G. (pareiškėjos pusbrolis) rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad: jis yra L. V., gimusio Lietuvoje, anūkas; Afrikoje seneliai išliko lietuviais, jų daugelis draugų buvo lietuviai arba latviai, namuose seneliai bendravo lietuviškai, dažniausiai gamindavo lietuviškus patiekalus. Pilietybės reikalų komisija 2020 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 2D-4693 informavo pareiškėją, kad Prezidentas netenkino jos prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžta, jog lietuvių kilmės asmuo yra asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Taigi, lietuvių kilmei įrodyti reikia pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis. Teismo vertinimu, šiuo atveju vien aplinkybė, jog pareiškėjos senelis L. V. gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad jis buvo Lietuvos pilietis. Juolab, kad į bylą pateiktame mirties liudijime L. V. pilietybė nurodyta Pietų Afrikos Respublika, o gimimo liudijime – Rusija, europietis. Teismui nepateikti dokumentai, iš kurių būtų matyti, kad L.V. turėjo Lietuvos pasą, kaip tai buvo numatyta 1919 m. liepos 1 d. Pasų įstatuose, nustačiusiuose, jog kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 17 metų, privalėjo turėti pasą. Tuo pačiu teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog prie pareiškimo pridėtas pareiškėjos senelės A. D. giminių susirašinėjimas nėra pakankamas įrodymas, kad L. V. buvo lietuvis. Nors pareiškėja teigia, kad jos seneliai kalbėjo lietuviškai ir puoselėjo lietuvių kalbą ir su giminėmis iš Lietuvos turėjo bendrauti lietuvių kalba, tačiau teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose matyti skirtingos nuorodos – tiek L. V. gimimo data, – vienur ji (duomenys neskelbtini), o kitur (duomenys neskelbtini), be to, teismui nepateikti leistini rašytiniai įrodymai, patvirtinantys pareiškėjos teiginius apie senelių ryšius su vietos lietuviais ir Johanesburgo Pietų Afrikos lietuvių draugija. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad pareiškėja neįrodė, jog jos senelis L. (L.) V. (V., W.) buvo lietuvis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Pareiškėja C. L. W. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą ir patenkinti jos pareiškimą – nustatyti juridinį faktą, kad jos senelis L. (kartais trumpinant ir „L.“) V. (V., W.) buvo lietuvis. Apeliantės įsitikinimu, teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes. Paaiškina, kad L. V. į Pietų Afrikos Respubliką atvyko 1903 m., t. y. 15 metų iki apskritai Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo, tad nėra ir kalbos apie tai, kad jis būtų buvęs Lietuvos piliečiu, ir pareiškėja niekur nemini, kad jis buvo Lietuvos pilietis. Teismas iš esmės painioja sąvokas „pilietybė” ir „tautybė”. „Lietuvių kilmė” ir „Lietuvos pilietybė” yra dvi visiškai atskiros sąvokos, t. y. Lietuvos piliečiu gali būti asmuo, kuris nėra lietuvių kilmės (rusas, baltarusis, ukrainietis, kitos kilmės asmuo), ir priešingai, lietuvių kilmės asmuo gali turėti visai kitos valstybės nei Lietuva pilietybę (JAV, Didžiosios Britanijos, kita). Lietuvių kilmė sietina su etniškumu, asmens tautybe, asmens priklausymu grupei, kurią sieja bendra istorija, kultūra, papročiai, kalba, religija, tradicijos. Būtent tai byloje ir siekė įrodyti pareiškėja – kad jos senelis, gimęs Lietuvoje, buvo krikštytas (duomenys neskelbtini) bažnyčioje, kalbėjo lietuviškai, laikėsi lietuviškų tradicijų (tai nurodoma pareiškėjos ir jos giminaičio H. J. G.) rašytiniuose paaiškinimuose), buvo vedęs lietuvę, šeima palaikė ryšius su Lietuvoje likusiais giminaičiais, taip pat palaikė ryšius su kitais lietuviais Pietų Afrikos Respublikoje, (tai nurodoma pareiškėjos ir jos giminaičio H. J. G. rašytiniuose paaiškinimuose). Vertinant visa tai kontekstualiai, tai sudaro pagrindą laikyti, kad pareiškėjos senelis L. V. (V., W.) buvo lietuvis. Teismas taip pat pažymėjo, kad yra abejonių dėl L. V. gimimo metrikuose padaryto įrašo apie jo gimimą, t. y. data įrašyta (duomenys neskelbtini), o jo mirties liudijime jo gimimo data įrašyta (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliantė pažymi, kad visiems žinomas faktas yra tai, kad 1880 m. Lietuva dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Rusijos imperijoje galiojo Julijaus kalendorius (stačiatikių bažnyčios Julijaus kalendorių naudoja ir dabar, todėl stačiatikių ir katalikų Velykų data kiek skiriasi). Tuo tarpu visame Vakarų pasaulyje naudojamas Grigaliaus kalendorius, 1968 m., kai mirė L. V., Pietų Afrikos Respublikoje naudotas Grigaliaus kalendorius (jis naudojamas Lietuvoje ir dabar). Todėl yra visiškai normalu, kad dėl skirtingų kalendorių naudojimo skirtinguose dokumentuose L. V. gimimo data atspindėta truputį kitaip, tačiau tai nesudaro jokio teisinio pagrindo nelaikyti šio asmens lietuviu, juolab atsižvelgiant į tai, kad skirtingas datų užrašymas naudojant skirtingas kalendorines sistemas niekaip negali būti laikomas paties L. V. nulemta aplinkybe.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Byloje sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuris reikalingas pareiškėjai siekiant gauti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka.
6. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas supaprastinta tvarka – tai Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas netaikant natūralizacijos sąlygų lietuvių kilmės asmeniui, kuris nėra buvęs Lietuvos Respublikos piliečiu. Pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi teisę supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalis nustato, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu Pilietybės reikalų komisija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių asmens lietuvių kilmę, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
7. Taigi, šioje byloje pareiškėja ypatingosios teisenos tvarka siekia įrodyti Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 5 dalyje numatytą juridiškai reikšmingą faktą, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo, o konkrečiai, – kad jos senelis L. V. buvo lietuvis.
8. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas, visiškai pritaria apeliantei, kad pilietybės suteikimui supaprastinta tvarka yra reikšminga pareiškėjo kilmė, t. y. senelių tautybė, o ne senelių pilietybė. Kadangi pareiškėja neturi tiesioginių įrodymų apie tai, kad jos protėviai (seneliai) buvo lietuviai, o Pilietybės reikalų komisija konstatavo, kad dokumentų nepakanka, pareiškėja pagrįstai siekia šį faktą įrodyti teismine tvarka pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas.
9. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria apeliantei, kad teismas, atmesdamas pareiškimą iš esmės dėl to, kad pareiškėjos senelis nebuvo Lietuvos pilietis, neturėjo Lietuvos Respublikos paso, neatskleidė ginčo esmės. Pareiškėja pagrįstai teigia, kad ji nesiekė įrodyti, kad senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o ir iš bylos aplinkybių matyti, kad L. V. net ir negalėjo būti Lietuvos piliečiu, nes emigravo iš dabartinės Lietuvos teritorijos 1903 metais.
10. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingą juridinį faktą apie pareiškėjos senelio L. V. tautybę. Nors teismas nurodė kasacinio teismo praktiką, reikalaujančią ypatingai atidžiai įvertinti netiesioginius įrodymus, nagrinėjant bylas dėl juridinių faktų nustatymo, tačiau tokia teismo praktika nesivadovavo, neatliko netiesioginių įrodymų analizės ir net neapibrėžė, kokias aplinkybes tiria.
11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktai nenustato tautybės sąvokos apibrėžimo, tai – sociologijos mokslo dalykas. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodoma, kad tautybė – žmogaus priklausymas kuriai nors tautai ar nacijai. Tautybę dažniausiai lemia asmens kilmė. Skirtingų tautybių tėvų vaikas gali save tapatinti su kuria nors viena jų arba abiem. Tautybė yra demografinis duomuo (gali būti nurodoma asmens dokumentuose, kai kur – privalomai) <...>. Tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-421/2021). Paminėtina, kad pareiškėja kaip tik ir įrodinėjo senelio tautybę objektyviais požymiais, t. y. kilme, kalba, religija, ryšių palaikymu su tautiečiais. Tačiau pirmosios instancijos teismas neaptarė nei šių požymių įrodytinumo, nei pakankamumo aspektų.
12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos senelio tautybę apibūdinantys požymiai didžiąja dalimi yra grindžiami pačios pareiškėjos pasakojimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas neapklausė pareiškėjos C. L. W., nesiaiškino, ar ji pažinojo senelį, kokius santykius palaikė. Neapklausus pareiškėjos, nebuvo išsiaiškinta, iš kur jai yra žinoma šita informacija ir kiek ji yra tikra, patikima. Neapklausus pareiškėjos, nebuvo išaiškintos ir kitos reikšmingos aplinkybės, pavyzdžiui, kodėl pareiškėja neįrodinėja senelės kilmės, nors teigia, kad ji irgi gimė Lietuvos teritorijoje. Teismas neapklausė ir pareiškėjos giminaičio H. J. G., kuris, objektyviai vertinant, galėtų paaiškinti apie senelio (L. V.) brolio V. kilmę, o tai būtų reikšminga vertinant ir pareiškėjos senelio kilmę. Byloje yra pateikta iškarpa iš laikraščio, kuriame, kaip teigia pareiškėja, yra rašoma apie senelio L. V. auksinių vestuvių pokylį. Šiame straipsnyje minima daug asmenų, kurie dalyvavo šiame pokylyje ir, tikėtina, kad pažinojo L. V. ir galbūt galėtų patvirtinti jo kilmę.
13. Nagrinėdamas bylas ypatingosios teisenos tvarka, teismas nors ir nerenka įrodymų savo iniciatyva, tačiau turi pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Todėl šiuo atveju, teismas, manydamas, kad byloje aplinkybės neaiškios, turėjo pasiūlyti pareiškėjai pateikti papildomus įrodymus, išsiaiškinti, ar ji gali nurodyti daugiau asmenų, kurie galėtų paliudyti bylai reikšmingus faktus. Teismas turėjo priminti ieškovei, kad liudytojai civiliniame procese gali būti apklausiami nuotoliniu būdu.
14. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 dalies normą, nurodyta, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015; kt.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Apeliacinio proceso metu tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, nepaisant to, tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo visa apimtimi.
15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo, t. y. netinkamai apibrėžė bylai reikšmingas įrodinėtinas aplinkybes, be to – nevertino ir nepasisakė dėl didžiosios dalies į bylą pateiktų įrodymų, todėl teismas neatskleidė bylos esmės. Esant tokioms aplinkybėms, byla dėl juridinio fakto nustatymo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujai, vertinant argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinėje instancijoje neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei riboja šalių teisę į apeliaciją.
16. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis spręstina, kad buvo padarytas esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinėje instancijoje negali būti ištaisytas, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
Pareiškėjos C. L. W. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.