- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-08
- Bylos Nr.
- I-9627-821/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- V. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. I. kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1–4), prašymas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 5000 EUR neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir LAVL arba Ligoninė) laikymo sąlygos nežmoniškos. Kamerų plotas mažas, gyvenimo sąlygos žaloja sveikatą ir yra antisanitarinės, nepakankamas laikas pasivaikščiojimams gryname ore. Kamerose gultai seni ir surūdiję, kiti baldai taip pat netinkami naudoti. Dviejų aukštų gultai nestabilūs, nepritvirtinti prie grindų, juose nepatogu miegoti, nėra kopėtėlių pakilimui į antrą aukštą, čiužiniai, antklodės ir pagalvės seni, suplėšyti ir nešvarūs. Patalpos neremontuotos nuo 2000 metų. Sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, iš jo sklido blogas kvapas. Dušo patalpa nešvari, nukritusios plytelės, slidi danga, sunkiai reguliuojamas vanduo. Kamerų langai išdaužti, todėl rudenį teko patiems juos uždengti. Kamerose buvo rūkoma, nors pats yra nerūkantis, prašymai perkelti į nerūkančiųjų kamerą buvo ignoruojami. Pasivaikščiojimo kiemelis mažas, nešvarus, pasivaikščioti vienu metu vesdavo ne mažomis grupėmis po 4-5 žmones, bet po devynis. Vienos valandos pasivaikščiojimas prilygo kankinimui. Dėl nurodytų priežasčių patyrė didelius nepatogumus, laikymo sąlygos nežmoniškos, buvo pažemintas, sugniuždytas, prarado pasitikėjimą savimi, padaryta žala sveikatai. Už nežmoniškas kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008-09-26 iki 2008-10-29, nuo 2009-09-03 iki 2009-09-18, nuo 2010-05-10 iki 2010-05-20, nuo 2014-05-06 iki 2014-05-20, pareiškėjas prašo priteisti 5000 EUR neturtinės žalos. Papildomai paaiškina, kad anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos žmogaus teisių teismo sprendimai nebuvo ir nėra išverti į lietuvių/rusų kalbas, todėl ilgai negalėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b.l. 16-18) prašo pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2008-09-26 iki 2008-10-29 Bendrojo skyriaus 25 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 10 lovų); 2009-09-03 iki 2009-09-18 Bendrojo skyriaus 24 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 8 lovos); nuo 2010-05-10 iki 2010-05-20 Bendrojo skyriaus 25 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 10 lovų); nuo 2014-05-06 iki 2014-05-20 Bendrojo skyriaus 24 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 8 lovos).
Paaiškina, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma suimtųjų/nuteistųjų neveda, todėl pateikti duomenų, koks ligonių skaičius buvo gydomas su pareiškėju negali. Pažymi, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų arba nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems/suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Ligoninė taip pat privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems,
Ligoninės palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat atnaujinamas. Pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 35.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėto Taisyklių punkto reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas paaiškina, kad Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal poreikį. Kiekvienais metais panaudojamos visos šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai), Ligoninės gydomųjų skyrių palatos nuolat remontuojamos. Patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, dažniau.
Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Taisyklių 258 punktu nuostatomis, t.y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Pacientai ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir rankšluosčius.
Pažymi, kad Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą – Higienos pasą, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą nepagrįstas jokiais įrodymais, tariama žala apibūdinama bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais.
Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus septyniems metams (nuo pirmos hospitalizavimo datos), todėl prašo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą.
2015 m. rugpjūčio 4 d. rašte (b.l. 69) atsakovės atstovas papildomai nurodė, kad Ligoninė laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnyje, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkto ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkto reikalavimų, reglamentuojančių suimtųjų/nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore trukmę ir tvarką. Papildomai pažymėjo, kad Ligoninėje nebuvo gauti ir (arba) registruoti pareiškėjo V. I. skundai ar prašymai.
Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b.l. 66-68, 71-72). Pareiškėjas pageidavo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b.l. 73). Į teismo posėdį šalims neatvykus, 2015-08-19 nutartimi bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b.l. 75).
2015-08-24 teisme gautas pareiškėjos prašymas netaikyti senaties termino, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik šiais metais, todėl anksčiau kreiptis į teismą negalėjo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų LAVL, atlyginimo.
Šalių rašytiniais paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiais nuo 2008-09-26 iki 2008-10-29, nuo 2009-09-03 iki 2009-09-18, nuo 2010-05-10 iki 2010-05-20, nuo 2014-05-06 iki 2014-05-20. Ginčo dėl pareiškėjo gydymo laikotarpio byloje nėra. Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų jo laikymo sąlygų LAVL, t.y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos palatose pažeidimo kalinimo metu, antisanitarinių sąlygų, netinkamo kamerų tipo palatų įrengimo, per mažo pasivaikščiojimo kiemelio, pareiškėjo laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundu dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus septyneriems metams nuo pirmos pareiškėjo hospitalizavimo dienos, prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.124 straipsnį ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. I. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015-06-15, taigi reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpius nuo 2008-09-26 iki 2008-10-29, nuo 2009-09-03 iki 2009-09-18, ir nuo 2010-05-10 iki 2010-05-20, pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas prašo teismo netaikyti ieškinio senaties termino, motyvuodamas tuo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo (suprato) tik šiais metais. Į teismą ankščiau kreiptis negalėjo, nes Europos žmogaus teisių teismo (toliau ir EŽTT) sprendimai nebuvo ir nėra išversti į lietuvių/rusų kalbas, todėl ilgai nesuprato apie savo teisių pažeidimą.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, ir buities sąlygų atitinkančių Lietuvos Respublikos higienos normose numatytus reikalavimus, teigdamas, jog dėl to patyrė didelius nepatogumus, diskomfortą, neigiamus išgyvenimus, buvo pažemintas, sugniuždytas, prarado pasitikėjimą savimi, pablogėjo sveikata. Pareiškėjas Ligoninėje hospitalizuotas buvo ne vieną kartą. Taigi, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015-06-15, t.y. praleidęs nagrinėjamu atveju taikytiną trejų metų senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpius nuo 2008-09-26 iki 2008-10-29, nuo 2009-09-03 iki 2009-09-18, nuo 2010-05-10 iki 2010-05-20.
Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Pareiškėjas teigia, kad apie galimus savo teisių pažeidimus sužinojo tik šiais metais, neturėjo galimybės susipažinti su EŽTT formuojama praktika. Pareiškėjo nurodytos aplinkybes nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų jo laikymo sąlygų jautė nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, todėl turėjo ir galėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai, neatidžiai, svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nenurodė, jų nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2008-09-26 iki 2008-10-29, nuo 2009-09-03 iki 2009-09-18, nuo 2010-05-10 iki 2010-05-20.
Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2008-09-26 iki 2008-10-29, nuo 2009-09-03 iki 2009-09-18, nuo 2010-05-10 iki 2010-05-20 galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį 2014-05-06 iki 2014-05-20
Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-05-06 iki 2014-05-20 buvo hospitalizuotas Bendrojo skyriaus 24 kameros tipo palatoje (b.l. 22), kurios plotas 21,25 m², palatoje įrengtos 8 lovos (b.l. 24-30, 58).
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Laisvės vietų atėmimo ligoninės neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Pareiškėjas teigia, kad Ligoninėje jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau –Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punkte numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv.m.
Ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma 24 kameros tipo palatoje kartu su pareiškėju (tokie duomenys nefiksuojami). Tačiau pripažįsta, kad ploto normos, tenkančios vienam asmeniui, galėjo būti viršytos, dėl atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų. Atsižvelgiant į tai, kad Ligoninė negali nurodyti, kiek tiksliai buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju minėtoje palatoje, vertintina pareiškėjo naudai ir tikėtina, jog tuo metu kartu su pareiškėju buvo gydomi ir kiti asmenys (ne vienas pareiškėjas). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog įrodinėjimo našta, kad pareiškėjui buvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma, tenka atsakovei. Tai ne kartą pažymėjo ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas bei Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje. Esant nurodytam kameros plotui (21,55 m²), kurioje yra 8 lovos, jeigu ginčo laikotarpiu joje buvo laikoma 8 asmenys, vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė nuo 2,66 m², todėl yra pagrindas teigti, kad per laikotarpį nuo 2014-05-06 iki 2014-05-20 pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui (2,66 m²), t.y. Laisvės atėmimo vietų ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
Dėl kitų kalinimo sąlygų
Pareiškėjo teigimu, jo laikymo Ligoninėje metu buities sąlygos neatitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytų reikalavimų. Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, tinkamu kameros apstatymu, higiena, galimybe pasivaikščioti lauke ir kt. Daugumą šių klausimų reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Pažymėtina, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie minėtos higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos (palatos), iš jo sklido nemalonūs kvapai, jame nėra oro šalinimo sistemos.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau ir BVK) 62 straipsnio 2 dalį, laisvės vietų atėmimo ligoninė prilyginama laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau visi šie reikalavimai taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie minėtos higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 punktas).
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad kameros tipo palatoje Nr. 24 sanitarinis mazgas atitvertas sienele, pakabinta užtraukiama užuolaida, jame įrengtas praustuvas, unitazas, grindys ir sienos padengtos plytelėmis (b.l. 27-28). Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinio mazgo sienelė nuo likusio kameros ploto atitverta ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara. Pareiškėjas aplinkybės, jog minėta sanitarinio mazgo pertvara yra žemesnė, neginčija. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, kad teisinis reguliavimas didesnius reikalavimus įrengiant sanitarinius mazgus (sanitarinio mazgo įrengimą atskirose patalpose, oro šalinimo sistemos įrengimas ir kt.), numato tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams, pripažintina, kad atsakovė teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjo teigimu, Ligoninėje jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, t.y. kameros ir kitos patalpos nešvarios, netvarkingos, palata neremontuota nuo 2000 metų, čiužiniai, pagalvės ir antklodės nešvarūs, suplyšę.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, jog sveiką gyvenamąją aplinką, be kita ko, užtikrina higienos reikalavimų laikymasis. Laisvės atėmimo įstaigų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs (Higienos normos HN 76:2010 54 punktas). Švaros ir tvarkos palaikymu kamerose rūpinasi patys jose laikomi asmenys, o laisvės atėmimo įstaigos administracija suteikia reikalingą materialinį buitinį aprūpinimą (valymo priemonių), prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos (Higienos normos HN 76:2010 58 punktas). Laisvės vietų atėmimo vietoje neturi būti graužikų ir kitų buitinių parazitų (Higienos normos HN 76:2010 60 punktas). Esant reikalui įstaigos administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Informaciją apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama administracijos nustatyta tvarka. Laisvės vietų atėmimo remontas atliekamas pagal poreikį (Higienos normos HN 76:2010 62 punktas).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad Ligoninės palatos remontuojamos pagal poreikį. Bendrojo skyriaus kameros tipo palata Nr. 24 paskutinį kartą buvo remontuota 2011-04-27 (b.l. 60-61). Siekiant užtikrinti švaros ir higienos palaikymą kamerose ir kitose patalpose, Ligoninė ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b.l. 39-41), dėl buitinių kenkėjų naikinimo darbų atikimo.
Higienos normos HN 76:2010 63 , 67 punktuose numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys, ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, aprūpinami švariais lovos skalbiniais ir rankšluosčiais. Pagal Higienos normos HN 76:2010 65 punkto nuostatas, draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Laisvės vietų atėmimo vietose laikomiems asmenims ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę suteikiama galimybė prausti visą kūną duše.
Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 Ligoninėje patvirtina pacientų naudojimosi dušu tvarka (toliau ir Tvarka), kurioje numatytas pacientų naudojimosi dušu periodiškumas (esant medicininėms indikacijoms paciento nuprausimas) (b.l. 43-46). Iš Tvarkos priedo „Pacientų naudojimosi dušu ir skalbinių keitimo tvarkaraštis“ matyti, kad kiekvieno skyriaus pacientams kartą per savaitę suteikiama galimybė prausti visą kūną šiltu dušu (b.l. 46). Tą pačią dieną keičiama patalynė ir pižamos (Tvarkos 19 punktas). Kiekvienos darbo dienos pabaigoje atliekamas dušo patalpų valymas, dezinfekavimas, džiovinimas ir vėdinimas (Tvarkos 19 punktas). Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą - Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690) (b.l. 53), kuris leidžia daryti išvadą, kad ligoninės patalpos ir jos inventorius atitinka esminius teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Ligoninė laikosi teisės aktų nurodymų kiek įmanoma labiau siekia užtikrinti higienos reikalavimų laikymąsi.
Pareiškėjo teigimu, duše nukritusios plytelės, slidžios grindys, nėra vandens purkštuko. Atsakovas duomenų apie dušų būklę nepateikė, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dušu naudojosi ne daugiau nei du kartus, darytina išvada, kad pažeidimai (jeigu tokie ir buvo), pareiškėjui itin didelių nepatogumų nesukėlė.
Pareiškėjo teigimu, kamerose esantys baldai seni, susidėvėję, lovos nestabilios, minkštasis inventorius nešvarus ar susidėvėjęs, nėra kopėtėlių pakilimui į antrą aukštą, lovose nepatogu miegoti, pasivaikščiojimo metu kiemelyje buvo per daug žmonių. Tačiau pareiškėjas nei dėl sanitarinių pažeidimų, nei dėl kitų jo netenkinančių sąlygų, neteikė jokių prašymų Ligoninės administracijai ar kitoms institucijoms, kompetentingoms tikrinti patalpas, jų sanitarinę būklę, surašyti aktų, jeigu patalpų būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Kadangi dėl nurodytų sąlygų egzistavimo laikotarpiu jokie skundai ir prašymai nebuvo teikiami, neužfiksuoti jokie galimi pažeidimai, pareiškėjas turėtų suprati, kad nustatyti daugelį faktinių aplinkybių ir surinkti tai pagrindžiančius įrodymus neįmanoma.
Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo rūkoma, nors pats yra nerūkantis, prašymai pervesti į nerūkančiųjų kamerą Ligoninė ignoravo. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minėtos higienos normos 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose rūkyti draudžiama. Vykdydama teismo įpareigojimą atsakovės atstovė nurodė, kad Ligoninėje nebuvo gauti ir (arba) užregistruoti jokie pareiškėjo prašymai ar skundai (b.l. 69). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kameros tipo palatoje Nr. 24 buvo rūkoma, o pareiškėjas būtų reiškęs prašymus dėl jo perkėlimo kartu su nerūkančiais, pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikytina neįrodyta.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad Ligoninė neužtikrino pakankamo laiko pasivaikščiojimams gryname ore.
Higienos normos HN 76:2010 11 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Ligoninė nurodė, jog minėtos higienos normos nuostatos ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių suimtųjų/nuteistųjų teisę būti gryname ore, laikosi, išskyrus ypatingus atvejus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės pažeidimų. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra prieštaringos: vienu atveju pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas pakankamas laikas pasivaikščiojimas gryname ore, vėliau teigia, jog valandos pasivaikščiojimas kiemelyje prilygo kankinimui. Nurodytų aplinkybių ir argumentų pagrindu konstatuotina, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore nebuvo pažeista.
Dėl neturtinės žalos dydžio
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui jo hospitalizavimo Ligoninėje metu (laikotarpiu nuo 2014-05-06 iki 2014-05-20), nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Pareiškėjas dėl netinkamų kalimo sąlygų prašo priteisti iš atsakovės 5000 EUR neturtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad patyrė didelius nepatogumus, išgyvenimus, buvo pažemintas, sugniuždytas, prarado pasitikėjimą savimi, buvo padaryta žala sveikatai. Aplinkybė, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytą reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą minimalų gyvenamąjį plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-575-1046/2014), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. – 850 Lt, nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt, nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt, nuo 2015 m sausio 1 d. – 300 Eur), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 5000 EUR suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (ne ištisai, o periodiškai iš viso 14 dienų) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 100 EUR.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu ir Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. I. (V. I.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 100 EUR (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.