Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, esant šioms aplinkybėms, konstatavo, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2011 m. gruodžio 21 d., taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Pažymėjo, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius paminėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindė aplinkybėmis, jog kamerų sanitariniai mazgai neįrengti atskirose patalpose, atitverti tik neaukšta sienele, todėl kamerose dažnai būdavo nemalonus kvapas. Teismas vadovavosi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standartais (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2, 21 punktais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu. Teismas padarė išvadą, kad, pagal nurodytas teisės normas, reikalavimas įrengti atskiras sanitarinio mazgo patalpas su atskira oro šalinimo sistema yra privalomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Nagrinėjamoje byloje duomenų apie kamerų rekonstrukciją ar kapitalinį remontą nebuvo, todėl teismas konstatavo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyti reikalavimai sanitarinių mazgų įrengimui, susiję su patalpų rekonstrukcija, netaikytini. Nustatė, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta – 2,1 m siena, jie uždari, sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis – lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, tai atitinka Taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, kameros vėdinamos per langus (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p.), pretenzijų dėl netinkamų kamerų vėdinimo byloje nebuvo keliama, todėl, teismo vertinimu, Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų sanitarinių mazgų įrengimas nežemino pareiškėjo, nepažeidė jo garbės ir orumo.

Teismas vadovavosi Taisyklių 14.6 punktu. Remdamasis byloje esančiomis nuotraukomis, teismas nustatė, kad kamerose yra dvi metalinės prie grindų pritvirtintos dviaukštės lovos, stalas ir suoliukai, spintelės asmeniniams daiktams susidėti, lentyna. Iš šių nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad į lovos antrąjį aukštą galima užlipti nuo suolelio ar asmeninių daiktų spintelės, nelipant ant pirmojo aukšto lovos, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam sukeltų nepatogumų dėl netinkamai įrengtų lovų (išbudinimo, netvarkingos patalynės) yra subjektyvaus pobūdžio, nes jie sąlygoti tarpusavio santykių tarp nuteistųjų, o ne netinkamai įrengtų lovų. Be to, pareiškėjas ir nenurodė konkrečių šio pobūdžio nepatogumų atvejų, o, esant abstraktiems argumentams, teismas neturėjo galimybių patikrinti jo nurodytų aplinkybių pagrįstumą.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, kad jo sveikatos būklė jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje būtų pablogėjusi, kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, taip pat nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 80 Eur (276,22 Lt) ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundo kaip nepagrįsto teismas nepatenkino.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant iš esmės Institucijos (šiuo atveju Kauno tardymo izoliatoriaus) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiklos neteisėtumą jis grindžia nuorodomis į Konvencijos nuostatas (draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis), kurios, jo teigimu, buvo pažeistos, kalinant jį Kauno tardymo izoliatoriuje įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. Pažymėtina, kad šis pareiškėjo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpis nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojamas (ši aplinkybė yra patvirtinta byloje esančiais įrodymais), taip pat pažymėtina, kad į teismą su šiuo skundu pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 22 d. (b. l. 7). Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti šioje administracinėje byloje ieškinio senatį, t. y. pateikė teismui CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra svarstytinas CK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senatis neturi būti taikoma (nes to nenumato Konvencija), nepateikė jokių įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 22 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d..

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teigdamas, kad jo atžvilgiu senaties terminas skaičiuotinas nuo „teisės į ieškinį dienos pateikimo teismui“, nurodė, kad iki tol jis nežinojo apie savo teisių pažeidimus, nes Konvencijoje nėra apibrėžta senatis. Tačiau kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios kolegijos pirmiau aptartų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo nurodytos aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) nagrinėjamu atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualus jo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpis nuo 2011 m. gruodžio 22 d. ik 2014 m. gruodžio 16 d.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. - pareiškėjas 19 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma, iš jų 7 paras ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą (kameroje jam tekdavo 2,63 kv. m, 2,7 kv. m). Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui atsakovo nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šio pažeidimo apytikslę trukmę (atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad šis pažeidimas tęsėsi sąlyginai nedidelį laiką), kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu gali būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 80 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga. Šiame kontekste pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog paminėtu laikotarpiu (ir iki kreipimosi į teismą) pareiškėjas būtų reiškęs tam tikras pretenzijas ar skundus dėl konkrečių jo laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygų. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama) dėl aplinkybių, kurios, pagal teismą, turi įtakos pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymui.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 bei Taisyklių tariamo pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių pažeidimo negali būti pripažintas pagrįstu.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes.

Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.