Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas H. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2024 m. balandžio 30 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimą Nr. (10.16E) DV_S-30575 atsisakyti pakeisti 2019-10-11 VSDFV Utenos skyriaus sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-553 „Dėl atsisakymo H. P. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (18.2E) I-5472 bei įpareigoti atsakovą jo prašymą dėl sprendimo pakeitimo išnagrinėti iš naujo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2024-04-30 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius priėmė sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos", kuriuo atsisakė pakeisti 2019-10-11 VSDFV Utenos skyriaus sprendimą „Dėl atsisakymo H. P. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją". Pareiškėjas, nesutikęs su šiuo sprendimu, apskundė jį aukštesnei instancijai - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas mano, kad abiem atvejais buvo netinkamai taikoma ir aiškinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose. Pareiškėjas tarnybą (darbą) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje priešgaisrinės apsaugos departamente pradėjo 1984 m. birželio 26 d. 2019 m. rugpjūčio 7 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymu „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio H. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus statuto 72 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai vidaus tarnybos pareigūnui sukanka šio statuto 73 straipsnyje nustatytas amžius) ir 2 dalimi, 78 straipsniu. Pareiškėjo bendras nepertraukimas tarnybos priešgaisrinėje tarnyboje stažas yra 35 metai 1 mėnuo ir 28 dienos. 2019 m. spalio 11 d. VSDFV Utenos skyriaus sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta skirti valstybinę pensiją, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas 1995-10-26 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu ir 1999-12-09 Vilniaus rajono apylinkės nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams: 1) ištarnavusiems vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos tarnyboje 25 ir daugiau metų, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus pareigūnus ir karius. Pareiškėjas po jo nuteisimo už tyčinius nusikaltimus iš tarnybos nebuvo atleistas, o visą tarnybos laikotarpį nuo pat pradžios toliau ėjo pareigas bei atlikdamas dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei, turėjo teisėtą lūkestį, kad jis, dirbdamas iki sueis atitinkamas tarnybos pasibaigimo laikas, gaus užtarnautas socialines garantijas ir jam bus skirta valstybinė pensija.

Pareiškėjas nurodo, kad pareigūnų darbą, įskaitant ir pareiškėjo tarnybą Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente prie Vidaus reikalų ministerijos, reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d. atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus statuto 72 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai vidaus tarnybos pareigūnui sukanka šio statuto 73 straipsnyje nustatytas amžius), o ne kitais pagrindais, nurodytais minėtame įstatyme. Pareiškėjas mano, kad jam negalėjo būti taikomas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme esantis ribojimas neskirti valstybinę pensiją ir dėl to, kad po nuteisimo už tyčinius nusikaltimus (1995, 1999 m.) jis nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statute numatytais atvejais. Pareiškėjas negalėjo žinoti ir numatyti, kad jis tiek po 1995 m., tiek po 1999 m. (nuteisimų) toliau atlikdamas tarnybą visą likusį tarnybos laikotarpį iki pat 2019 metų, ją baigus, negaus socialinio aprūpinimo ir jam nebus skirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Pareiškėjo atveju pati valstybė sukūrė šią teisiškai negatyvią ir netoleruotiną situaciją, t. y. žinant, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus 1995 ir 1999 metais, jam buvo leista įstatyme nustatytą laiką tarnauti valstybei, tačiau ištarnavus įstatyme numatytą laiką, atsisakė suteikti socialinę apsaugą. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme numatytas ribojimas skirti valstybinę pensiją dėl teistumo ir Vidaus tarnybos statute numatyti pagrindai pareigūno atleidimo iš tarnybos dėl teistumo suponuoja išvadą, kad šie teisės aktai yra neatsiejami ir pareiškėjo atveju turi būti teismo taikomi ir aiškinami. Vidaus tarnybos statute įtvirtintas pagrindas atleisti pareigūną iš tarnybos už nusikalstamos veikos padarymą (72 str. 1 d. 9 p.) reiškia, kad pritaikius tokį atleidimo pagrindą, pareigūnas savaime netenka ir socialinių garantijų, kylančių iš vidaus tarnybos, įskaitant ir valstybinės pensijos, kurios skyrimą reguliuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Pareiškėjui nei po nuteisimo už tyčinį nusikaltimą, nei kada nors vėliau jo tarnybos metu nebuvo taikomos nurodytos Vidaus tarnybos statuto nuostatos dėl atleidimo iš tarnybos. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad valstybė, leisdama pareiškėjui tęsti vidaus tarnybą priešgaisrinės apsaugos tarnyboje daugiau nei 20 metų po nuteisimo, nenustatė jokių sąlygų ir pagrindų, kad pareiškėjas negalėtų jai tarnauti, todėl valstybei tenka pareiga suteikti pareiškėjui socialinę apsaugą ir skirti jam valstybinę pensiją. Pareiškėjas į vidaus tarnybą stojo iki nuteisimo fakto, atsiradusio atitinkamai 1995 ir 1999 metais, buvo į šią tarnybą priimtas, joje pareigas ėjo nuo 1984 m. birželio 26 d. iki 2019 rugpjūčio 9 d. ir iš šios tarnybos buvo atleistas sukakus statuto 73 straipsnyje nustatytam amžiui (t. y. ne dėl kokių nors tarnybai keliamų reikalavimų pažeidimo, šiukštaus Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo, priesaikos sulaužymo, piktnaudžiavimo tarnyba ir / ar pareigūno vardo pažeminimo), todėl darytina išvada, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies prasme konstitucinius proporcingumo ir lygiateisiškumo principus atitiktų toks Vidaus tarnybos statuto ir Pensijų įstatymo nuostatų aiškinimas, pagal kurį iki tarnybos įvykę pareiškėjo biografijos faktai būtų siejami su jo priėmimo į profesinę karo tarnybą pagrindais, o sąlygos pareiškėjui įgyti teisę į valstybinę pensiją - tik su jo veikla vidaus tarnybos laikotarpiu. Pareiškėjas nurodo, kad 2023 metais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką valstybinių pareigūnų ir karių pensijos skyrimo bylose, kas ir sąlygojo pareiškėjo valią kreiptis į atsakovą su prašymu skirti jam valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, pakeičiant ankstesnį 2019-10-11 VSDFV Utenos skyriaus sprendimą, kuriuo buvo atsisakyti skirti jam valstybinę pareigūnų ir karių pensiją.