- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-16
- Bylos Nr.
- 1A-49-337-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-74-1-00090-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Eligijus Gladutis, Bronė Vidzėnienė
- Advokatai
- Rima Keblienė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. I. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas trisdešimties parų arešto bausme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. I. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. kovo 31 d. apie 15 val. Molėtų rajone (duomenys neskelbtini) k. būdamas savo namuose neblaivus, konflikto metu tyčia vieną kartą dūrė atsuktuvu-indikatoriumi K. U. į kairiąją akį ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
A. I. skundžia 2012-11-13 Molėtų rajono apylinkės teismo nuosprendį, apeliaciniame skunde savo prašymo apeliacinės instancijos teismui aiškiai neformuluoja, tačiau iš skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės teigia, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka. Nurodo, kad 2012-03-31 jam, jo draugei R. U. ir R. C. su draugu grįžtant iš parduotuvės važiavęs V. U. sustojo išleisti keleivį, jis paprašė V. U. juos pavežti, tačiau šiam atsisakius jis, apeliantas, supyko ir sudavė ranka į automobilio veidrodėlį bei spyrė koja į automobilio dureles. Teigia, kad šiais veiksmais žalos nepadarė, tačiau V. U. jam už tai kerštavo. Grįžęs į namus išgėrė dvi stiklines alaus, nuėjo atsigulti į savo kambarį, po kiek laiko atbėgo V. U., K. U., V. K. ir D. I.. V. U. įsibrovė į jo kambarį, pradėjo šaukti ir jį koneveikti, pasakė, kad jis atsakys už mašiną ir už buvusią žmoną. Jis liepė V. U. išeiti iš jo namų. R. C. tuo metu stovėjo tarp durų, kad neįeitų kiti V. U. draugai. Tačiau K. U. ją pastūmė ir pradėjo jį, apeliantą, spardyti į šonus, jis iš skausmo nesuvokdamas kokį daiktą pagriebė gynybai, juo netyčia pateikė K. U. į akį. Atbėgęs V. U. iš jo atsuktuvą atėmė. Nurodo, kad jo tėvas skambino į policiją 15 val. 20 min., tuo metu V. U. koneveikė jo motiną. Jis, apeliantas, paėmė lazdą, kad išvarytų jį iš kiemo, tačiau tuo metu V. K. metė į jį, apeliantą, plytą ir jam suklupus visi pabėgo. Dėl skausmo pareigūnams visko gerai nepapasakojo. Nurodo, kad gailisi, jog sužalojo žmogų, tačiau mano, kad jis savo namuose galėjo gintis.
Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. I. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką yra teisingos. A. I. kaltė nesunkiai sutrikdžius K. U. sveiktą yra įrodyta.
Esminis apelianto skundo argumentas yra tai, kad jis 2012-03-31 K. U. atsuktuvu sužalojo nuo jo gindamasis, nes K. U., atėjęs pas apeliantą į namus su kitais asmenimis – V. U. bei V. K. ir D. I., įsibrovęs į apelianto kambarį prieš apeliantą naudojo fizinį smurtą.
Šalies argumentai
Apygardos teismo vertinimu bylos įrodymų visuma nepatvirtina, jog A. I. turėjo pagrindą būtinajai ginčiai. Apeliantas skunde nurodo, kad K. U. įsibrovęs į jo kambarį pradėjo spardyti jam į šonus, tačiau byloje surinkti įrodymai nepatvirtina buvus kėsinimąsi į apelianto sveikatą. Nukentėjusysis ir liudytojai V. U., D. I., V. K. neneigė atvykę pas A. I. į namus, tačiau nei ikiteisminio tyrimo duomenys, nei teismo posėdžio metu ištirti įrodymai nepatvirtina, jog prieš A. I. atsuktuvu sužalojant K. U., A. I. atžvilgiu būtų naudotas fizinis smurtas, ar kad smurtą vartojo nukentėjusysis. Taip pat byloje nėra duomenų apie ketinimą smurtauti. Tokių aplinkybių nenurodė nei nukentėjusysis, nei byloje apklausti liudytojai D. I., V. U., V. K.. A. I. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jis tik manė, jog prieš jį bus pavartotas fizinis smurtas (b. l. 65). Tačiau, to, kad prieš jį būtų naudojamas fizinis smurtas, nenurodė. Apeliantas nenurodė ir tai, kad nukentėjusysis K. U. įsibrovęs į jo kambarį pradėjo jį spardyti. Tokią aplinkybę A. I. nurodė tik apeliaciniame skunde. A. I. paaiškinimai patvirtina liudytojų ir nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, jog jie, atvykę pas A. I., siekė išsiaiškinti dėl automobilio apgadinimo - kodėl jis spardė V. U. automobilį (b. l. 65; 92-96). Nukentėjusysis ir tiesiogiai įvykį matę liudytojai D. I. bei V. U. nurodė, kad A. I. smogė atsuktuvu į akį nukentėjusiajam netikėtai, atsuktuvu smogdamas V. U. ( b. l. 92-96). Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis bei liudytojai D. I., V. U., V. K. į A. I. namus pateko neteisėtai. Aptartos aplinkybės nepatvirtina buvus pavojingą kėsinimąsi ar kilus kėsinimosi grėsmei. A. I. po įvykio nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (b.l.61). Jis detalių nukentėjusiojo K. U. veiksmų nenurodė. Teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad kaip ir kam smogė nepamena, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad smogė atsuktuvu pirmam pakliuvusiam ( b. l. 65). Tokios aptartos aplinkybės patvirtina, kad A. I. K. U. sužalojo ne gindamasis nuo kitų asmenų jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, o tyčia, todėl pagal BK 138 str. 1 d. A. I. nuteistas pagrįstai. Skirdamas bausmę teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgė ir į paties nukentėjusiojo rizikingą elgesį.
Įvertinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei apeliacinio skundo argumentus darytina išvada, kad keisti ar naikinti skundžiamą Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 31 d. nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. I. apeliacinį skundą atmesti.