Panevėžio apygardos teismo nutartis

2026-03-05 · Civilinė byla Nr. 2S-298-1059/2026

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2026-03-05Panevėžio apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2026-04-14Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-03-05
Bylos Nr.
2S-298-1059/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-03546-2026-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ignas Totilas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „RA dukra“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei MAXIMA LT
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-298-1059/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03546-2026-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.11.4; 3.2.7.2 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 5 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „RA dukra“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-298-1059/2026 pagal ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „RA dukra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9402-1153/2026 dėl ieškovės ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei MAXIMA LT dėl subnuomos sutarties nutraukimo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu ab initio, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, I. S. ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Nekilnojamojo turto valdymas“,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2026 m. vasario 5 d. buvo gautas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „RA dukra“ ieškinys atsakovėms UAB „MAXIMA LT“ ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ (atstovaujamai nemokumo administratorės UAB „Prokesa“) dėl subnuomos sutarties nutraukimo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu ab initio, įpareigojimo vykdyti sutartį, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. S..

2. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 6 d. nutartimi nustatė ieškinio trūkumus bei terminą šiems trūkumams pašalinti.

3. 2026 m. vasario 10 d. ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį atsakovei ir grąžino sumokėtą žyminį mokestį.

5. 2026 m. vasario 13 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas ieškovės atskirasis skundas, kurio pagrindu Panevėžio apygardos teisme užvesta civilinė byla Nr. 2S-298-1059/2026.

6. 2026 m. kovo 2 d. Panevėžio apygardos teisme gautas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2S-298-1059/2026 ir iki bus išnagrinėtas ieškovės atskirasis skundas uždrausti atsakovei UAB MAXIMA LT be teismo sprendimo iškeldinti ieškovę, jos daiktus, turtą iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kurios subnuomojamos pagal subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

6.1. Ieškovė nurodo, kad, jos vertinimu egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Ieškovės vertinimu, jos reikalavimų prima facie pagrįstumą patvirtina tai, kad ieškovė atskirajame skunde išdėstė aiškius ir pagrįstus argumentus, dėl ko buvo nepagrįstai atsisakyta priimti ieškinį.

Šalies argumentai

6.2. Ieškovės vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja akivaizdi rizika dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo, kadangi atsakovas, nesilaikydamas nuomos ir subnuomos sutarčių nuostatų, taip pat teisės aktų, nutraukė subnuomos sutartį su ieškove, o ieškovei, be kita ko, nebuvo suteiktas protingas terminas išsikelti.

6.3. Pateiktame prašyme pabrėžiama ir tai, kad atsakovė jau ėmėsi neteisėtų veiksmų dėl ieškovės iškeldinimo iš patalpų nesant priimto teismo sprendimo, t. y. atsakovė neleidžia jokių asmenų į patalpų vidų, vykdo patalpų iškraustymo darbus.

6.4. Ieškovės įsitikinimu, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 769 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iškeldinimas iš negyvenamųjų patalpų yra galimas tik su teismo sprendimu. Šiuo atveju nesant tokio teismo sprendimo, tačiau atsakovei atliekant iškeldinimo veiksmus, yra pagrindas pripažinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, leidžiantį išsaugoti esamą situaciją ir užkirsti kelią žalai bei kitiems neigiamiems padariniams kilti.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į ieškovės UAB „RA dukra“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovė UAB MAXIMA LT prašo šio ieškovės prašymo netenkinti.

7.1. Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos užtikrinti nepriimto ieškinio reikalavimus, be to, ieškovei jau esant pareiškus ieškinį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 3 dalies nuostata.

7.2. Atsakovė pabrėžia, jog nepriimtu ieškiniu ginčijamas tariamas subnuomos sutarties nutraukimas apskritai neegzistuoja, nes tiek sutartis, tiek subnuomos sutartis nebuvo nutrauktos, o tiesiog nebuvo pratęstos po jų termino pasibaigimo 2026 m. sausio 31 d. Priešingai nei tvirtina ieškovė, nuomos ir subnuomos sutartys nebuvo neterminuotos ir tiesiog pasibaigė suėjus numatytiems terminams.

7.3. Todėl ieškovės bandymas ginčyti net neegzistavusį tariamą subnuomos sutarties nutraukimą, esant pasibaigusiems tiek pagrindinės nuomos sutarties, tiek ir iš jos kildinamos subnuomos sutarties terminams, kartu net neginčijant (ir neturint teisės ginčyti) nuomos sutarties pasibaigimo, yra akivaizdžiai nepagrįstas ir toks nepriimto ieškinio reikalavimas net formaliai negalėtų būti patenkintas.

7.4. Atsakovė pabrėžia, kad ieškovė apskritai negali turėti jokio materialinio teisinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą teisme dėl visiškai kitų asmenų – I. S. ir atsakovės – sudarytos subnuomos sutarties nutraukimo (ar kitų pasibaigimo pagrindų) ginčijimo, nes ieškovė nėra minėtos sutarties šalimi.

7.5. Kartu pažymima, jog nors ieškovė yra pateikusi byloje su I. S. pasirašytos 2026 m. sausio 28 d. reikalavimo teisių ir pareigų, kylančių iš subnuomos sutarties, perleidimo sutartį, kuria tariamai iš minėto asmens perėmė visas iš subnuomos sutarties kylančias teises ir pareigas, tačiau toks teisių ir pareigų pagal sutartį perleidimas jau savo esme yra neteisėtas ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių, kadangi teisių perleidimas nesant atsakovės rašytinio sutikimo buvo draudžiamas ir tai įtvirtinta subnuomos sutartyje.

7.6. Atsiliepime pabrėžiama ir tai, jog I. S. buvo ne kartą ir tinkamai informuotas apie subnuomos sutarties nepratęsimą (pvz. 2025 m. spalio 17 d., 2026 m. sausio 8 d., 2026 m. sausio 20 d. el. laiškai).

7.7. Kartu atsakovė nurodo, jog pastato nuoma po 2026 m. sausio 31 d. net negalėtų toliau galioti, nes BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atžvilgiu esant pritaikytiems nuosavybės teisių apribojimams aukščiau minėtuose baudžiamuosiuose procesuose, ši bendrovė kaip apriboto turto savininkas negavo nei teismo, nei prokuratūros leidimų pastato tolesnei nuomai po 2026 m. sausio 31 d. Šiuo atveju atsakovė 2026 m. kovo 2 d. galutinai perdavė (sugrąžino) pastatą nuomotojui BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir nuo minėtos datos juo nebedisponuoja. Visi pastato ir visų jame esančių patalpų raktai, įėjimo signalizacijos kodai ir kt. yra išsiųsti pastato savininkui (jo nemokumo administratoriui).

7.8. Nebegaliojant (esant pasibaigusiai) nuomos sutarčiai, nebegali galioti ir subnuomos sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.490 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, pasibaigus nuomos terminui, pasibaigia ir subnuomos terminas. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas dėl subnuomos sutarties tolesnio vykdymo (jos pasibaigimo ginčijimas), reiškiamas atsakovei, kuri net nedisponuoja subnuomos objektu (nei pastatu, nei jame esančiomis patalpomis), pačiam nuomos terminui esant pasibaigusiam, o pastatui esant perduotam BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, yra reiškiamas netinkamam atsakovui ir apskritai negali būti tenkinamas. Tai neabejotinai įrodo ieškinio prima facie nepagrįstumą ir savaime sudaro pagrindą atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsiliepimas

7.9. Papildomai atsakovė pabrėžia ir tai, kad šiuo atveju nėra pagrįsta ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, kadangi prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra nukreiptos tik į siekį kaip įmanoma ilgiau išlikti patalpose, tačiau neturi nieko bendro su galimybe toliau išlaikyti subnuomos sutarties galiojimą.

7.10. Papildomai atsakovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovė prieš 2026 m. kovo 2 d. įvykusį pastato perdavimą jo savininkui BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, neiškeldino ieškovės iš patalpų. Ieškovė ir jos turtas buvo paliktas patalpose atsižvelgiant į pastato savininko BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nemokumo administratoriaus 2026 m. sausio 9 d. raštą. Šiuo raštu pastato savininkas išreiškė pageidavimą, kad atsakovei išsikeliant iš pastato, jame būtų palikti subnuomininkai, kuriems BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ yra pasirengęs užtikrinti galimybę toliau naudotis jų užimamomis patalpomis, o visus tokio pobūdžio klausimus subnuomininkai turi spręsti tiesiogiai su pastato savininku.

7.11. Be to, atsakovei pačia nebeturint galimybės naudotis savininkui grąžintu pastatu ir visomis jame esančiomis patalpomis, atsakovė neturi net teorinės galimybės iš patalpų iškeldinti ieškovę. Todėl ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atsakovei faktiškai uždraustų atlikti tai, ko atsakovė ir taip šiuo metu nebeturi galimybės atlikti. Taigi, tokios laikinosios apsaugos priemonės faktiškai nesukurtų jokių teisinių pasekmių ir neturėtų jokios praktinės reikšmės.

7.12. Papildomai atsakovė nurodo ir tai, kad dėl ieškovės nepagrįstai reiškiamų reikalavimų ir siekio sukurti atsakovei nenaudingas aplinkybes užkertant galimybę tinkamai ir laiku perduoti pastatą nuomotojui, ieškovei turėtų būti kartu ir skiriama bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinamas

8. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

9. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, pateikusi atskirąjį skundą, papildomai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kartu su prašymu pateikė pastato foto nuotraukas, elektroninio laiško dėl patalpų atlaisvinimo kopiją.

Šalies argumentai

10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nutarė šį prašymą išsiųsti atsakovei bei nustatė terminą atsiliepimui į jį pateikti.

11. Atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė taip pat papildomus įrodymus – patalpų sutarčių, el. laiškų, susitarimų pakeitimų kopijas, duomenis apie ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje priimtus procesinius sprendimus, taip pat priėmimo – perdavimo akto kopiją.

12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės pareikštą ieškinį buvo atsisakyta priimti, dėl ko atsakovė šiame procese nedalyvavo, o ieškovės apeliacinės instancijos teismui pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nagrinėjamas savarankiškai bei atskirai nuo ieškovės pateikto skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti, nutaria priimti abiejų šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, kurie iš esmės yra tiesiogiai susiję su prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo vertinimu.

Motyvuojamoji dalis

Dėl prašymo pagrįstumo

13. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo klausimą, pirmiausia pažymi tai, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taip pat įstatymas įtvirtina ir galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

14. Be to, pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (lot. padėtis, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus ir užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

15. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės pareikštą ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 12 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti, dėl ko ir ieškovės pradiniu ieškiniu prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių klausimas nebuvo spręstas. Nors aptariama 2026 m. vasario 12 d. teismo nutartis nėra įsiteisėjusi, kadangi dėl jos yra paduotas atskirasis skundas, tačiau šiuo metu dėl ieškovės reikšto ieškinio jau yra priimtas procesinis sprendimas, t. y. ieškinio priėmimo klausimas pirmosios instancijos teismo jau yra išspręstas.

16. Visa tai, kaip pagrįstai nurodo ir atsakovė atsiliepime į prašymą, leidžia vertinti, kad ieškovės tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui teikiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai ieškinį atsisakyta priimti (nors toks procesinis sprendimas ir nėra įsiteisėjęs) iš esmės neatitinka CPK 144 bei 147 straipsnių nuostatų, numatančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašymų teikimą bei nagrinėjimą.

17. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad tokia susiklosčiusi situacija, kai pareikštą ieškinį yra atsisakyta priimti, o teismo nutartis dėl ieškinio atsisakymo yra apskųsta atskiruoju skundu, kurį nagrinės tas pats teismas, kuriam ir yra pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šiuo metu dar nesant išnagrinėtam pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimui, iš esmės užkerta kelią vertinti ieškinio prima facie pagrįstumą, kuris yra susijęs ir su ieškinio priėmimo (šiuo atveju atsisakymo priimti) teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimu. Tam, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą būtų išvengta bet kokio išankstinio ieškinio pagrįstumo ar jo tinkamumo vertinimo, apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovės pareikšto ieškinio (patikslinto ieškinio) prima facie pagrįstumo šioje susiklosčiusioje situacijoje ir proceso stadijoje nepasisako.

18. Tačiau, nepaisant pirmiau išdėstytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi ir tai, kad šiuo metu byloje esantys duomenys, kurių vertinimas nėra tiesiogiai susijęs su pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti ieškinį teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas.

19. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad patikslintas ieškovės ieškinys yra reiškiamas atsakovei UAB MAXIMA LT. Tačiau ginčo patalpos, iš kurių ieškovė prašo nebūti iškeldinama, atsakovės nėra nuomojamos. Iš atsakovės UAB MAXIMA LT (nuomininkė) 2026 m. kovo 2 d. Perdavimo – priėmimo (grąžinimo) akto matyti, jog nuomininkė UAB MAXIMA LT vienašališkai perdavė (grąžino) nuomotojai pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat raktų komplektus, eksploatacijos žurnalus, signalizacijos kodą. Jokių kitų duomenų ir aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad pastatas ar jame esančios patalpos, iš kurių ieškovė prašo nebūti iškeldinta, priklauso atsakovei ar ji kokiu nors būdu realiai šiuo pastatu ar patalpomis disponuoja, byloje nėra.

20. Taigi, ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra formuluojamos kaip reikalavimas juridiniam asmeniui, kuris, pagal byloje esančius duomenis, neturi teisės disponuoti ieškovės įvardijamomis patalpomis ir atitinkami dėl jų priimti vienokius ar kitokius sprendimus.

21. Nors ieškovės kartu su prašymu pateiktame elektroniniame laiške išties yra užfiksuota, kad atsakovė nurodė ieškovei atlaisvinti patalpas, tačiau aptariamas reikalavimas buvo išdėstytas dar iki atsakovės atlikto pastato perdavimo nuomotojai.

22. Kita vertus, iš kartu su atsiliepimu pateikto BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2026 m. sausio 9 d. pranešimo turinio matyti, kad BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kaip pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, yra nurodžiusi, jog subnuomininkai neprivalo palikti nuomojamų pastato patalpų iki nuomininko nurodytos datos, t. y. iki 2026 m. sausio 31 d, kadangi subnuomininkams atskirai sutarus bus sudaroma galimybė toliau veikti pastate esančiose, šiuo metu iš nuomininko subnuomojamose negyvenamosiose patalpose, sudarant negyvenamų patalpų nuomos sutartį tiesiogiai su pastato savininku. Kartu buvo pažymėta, jog nuomos sutarties pasibaigimas savaime nesukuria subnuomininkams pareigos atlaisvinti pastate esančias patalpas, išvežti jose esančią įrangą ar nutraukti vykdomą veiklą, juolab kai pastato savininkas leidžia subnuomininkams tęsti patalpų naudojimą esama faktine būkle ir yra pasirengęs priimti pastatą be subnuomininkų išsikraustymo.

23. Taigi, iš pirmiau aptarto BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pranešimo turinio matyti, kad pastato savininkas buvo išreiškęs nuomonę dėl subnuomininkų veiklos. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė kliudo ar trukdo pastato savininkui ir ieškovei susitarti dėl patalpų nuomos, veiklos jose vykdymo ar pan. Atsižvelgiant į tai, o kartu įvertinus aplinkybę, jog atsakovė pagal byloje esančius duomenis nedisponuoja pastatu ar ieškovės nurodomomis patalpomis, šio pastato ir patalpų nesinuomoja ir nevaldo jų nuosavybės teise, reikalavimas uždrausti atsakovei iškeldinti ieškovę iš aptariamų patalpų nėra tikslingas ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

24. Įvertinęs visas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudimo atsakovei iškeldinti ieškovę iš nurodytų patalpų iki atskirojo skundo išnagrinėjimo nėra pagrįstas, tikslingas ir dėl to netenkinamas.

Dėl atsakovės prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

25. Atsakovė pateiktame atsiliepime taip pat nurodo, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra paremtas melagingais teiginiais ir esminės informacijos nuo teismo nuslėpimu. Tuo tarpu prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra (ar buvo) siekiama ne kokių nors realių ieškovės teisių gynimo, o tik galimai apsunkinti atsakovės galimybes grąžinti pastatą savininkui, siekiant atsakovės ilgesnio pasilikimo pastate ir neva taip bandant sukurti prielaidas atsakovės prievolei mokėti už savalaikį pastato negrąžinimą savininkui. Toks nedeklaruotas ieškovės veikimas, įgyvendinant BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ planą dėl atsakovės ilgesnio palikimo pastate ir jo neperdavimo savininkui, reiškia, kad pats ieškinys byloje ir prašymas buvo pareikšti ne ginant savo pažeidžiamas teises, o visiškai kitais tikslais.

26. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas atsakovės prašymą dėl baudos dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ieškovei skyrimo, pažymi, jog ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas.

27. Nagrinėjamu atveju ieškovė yra pareiškusi atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti jos pareikštą ieškinį, ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokie ieškovės procesiniai veiksmai šioje civilinės bylos stadijoje nesudaro pagrindo spręsti dėl akivaizdžiai nesąžiningų ir teisminės gynybos ribas peržengiančių veiksmų atlikimo, dėl ko atsakovės prašymas dėl baudos skyrimo nėra tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsniu, 290-291 straipsniais, 321 straipsniu, teismas

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „RA dukra“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Nutarties kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Ignas Totilas