Kauno apygardos teismo nutartis

2019-02-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-238/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-27
Bylos Nr.
1A-162-238/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
E. Ž., E. S.
Nukentėjusysis
R. D.
Kaltinamasis
E. S., E. Ž.
Advokatai
Ramūnas Gudašius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-238/2019Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00108-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rimo Švirino,

sekretoriaujant Dianai Vorvul,dalyvaujant prokurorei Rasai Norai Kamantauskienei,nuteistajam E. Ž.,nuteistųjų E. Ž. ir E. S. gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. S. ir E. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant visą bausmės laiką būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, o taip pat per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei įpareigojant per vienus metus atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajam.

E. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3, 5, 7, 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant E. Ž. būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, dirbti, tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei įpareigojant per vienus metus atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajam.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusio R. D. civilinis ieškinys patenkintas ir jo naudai solidariai iš kaltinamųjų E. S. ir E. Ž. priteista 1 075,60 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. S. ir E. Ž. pagal BK 284 straipsnį nuteisti už tai, kad 2017 m. liepos 28 d., apie 9 val., kilus mažareikšmiam žodiniam konfliktui tarp E. S. ir nukentėjusiojo R. D., E. S. nukentėjusįjį išplūdus necenzūriniais žodžiais, po to E. S. ir nukentėjusiajam R. D. nuvažiavus į Žeimenos g., prie namo Nr. 87, Kaune, E. S. tęsiant savo nusikalstamus veiksmus, viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais plūdo nukentėjusįjį R. D., šioje vietoje į konfliktą įsikišęs E. Ž., elgdamasis įžūliai, E. S. iš tą dieną vairuoto automobilio paėmė metalinį automobilinį raktą, jį padavė E. Ž., kuris šiuo raktu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam R. D. į kairį petį ir vieną smūgį į dešinį šoną, sukeliant jam fizinį skausmą, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, E. S. smūgiavo medine lazda nukentėjusiajam R. D., tačiau nepataikė; E. Ž. tęsiant savo nusikalstamus veiksmus, metus metalinį raktą į nukentėjusįjį, tačiau nepataikius, po to paėmus kirvį ir kirviu trenkiant į automobilio „BMW 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame sėdėjo nukentėjusysis R. D., priekinį stiklą, jį išdaužant, padarant 164,10 eurų vertės žalą, kirviu trenkiant ir išdaužant automobilio dešinės pusės priekinių durų lango stiklą, padarant 82 eurų vertės žalą, įskeliant priekinį automobilio bamperį, padarant 210 eurų vertės žalą, E. S. medine lazda išdaužė automobilio „BMW 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės abiejų durų langų stiklus, bendros 160,50 eurų vertės. Tokiu būdu E. S. viešoje vietoje, elgdamasis įžūliai, pažeisdamas viešąją tvarką, bendrais su E. Ž. įžūliais nusikalstamais veiksmais – kirviu ir medine lazda išdaužant automobilio langų stiklus, padarydamas nukentėjusiajam R. D. 616,60 eurų turtinę žalą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis E. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo atlikti dalinį įrodymų tyrimą bei išreikalauti ir ištirti naujus įrodymus, procesiniais veiksmais patikrinti kitus bylos įrodymus.

2.1. Skunde nurodo, kad viso proceso metu jis neigė, kad padarė nusikalstamą veiką, aprašytą jam suformuluotame pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Nuosprendyje tiek jo, tiek kaltinamojo E. Ž. parodymai iš viso neįvertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, kurie, teismo teigimu, yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Tačiau tokia išvada visiškai nepagrįsta, tinkamai nemotyvuota, kadangi nukentėjusiojo parodymai atskirais etapais nepalyginti tarpusavyje, nepatikrinti procesiniais veiksmais, neįvertinti visete su kitų apklaustų asmenų parodymais, kitais objektyviais bylos duomenimis.

2.2. Skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusysis tyčia meluoja ir klaidina teismą apie konflikto, įvykusio tarp jų tikrąsias aplinkybes ir priežastis. Jis teigia, kad važiavo S. Žukausko gatve, prieš sankryžą su P. Lukšio gatve, degant raudonam šviesoforo signalui, sustojo pirmojoje eismo juostoje, nes jam reikėjo važiuoti tiesiai, pats jokių eismo taisyklių pažeidimų nepadarė, ir nurodė, kad konflikto priežastis buvo ta, kad jis nukentėjusiajam nepagrįstai signalizavo. Tačiau jis tyčia meluoja ir klaidina teismą, nuslėpdamas, kad tokiu manevru jis pats šiurkščiai pažeidė eismo taisykles, kadangi pagal kelio ženklus ir kelio juostų ženklinimą iš pirmosios juostos per tą sankryžą važiuoti tiesiai draudžiama, galima sukti tik į dešinę. Kaip matyti iš jo veiksmų, per sankryžą pirmąja juosta, pažeisdamas eismo taisykles, jis važiavo tiesiai, siekdamas apvažiuoti antroje ir trečioje juostoje susidariusią automobilių spūstį, elgėsi chuliganiškai. Tokiais veiksmais R. D. padarė eismo taisyklių pažeidimus, už kuriuos atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse. Nukentėjusiojo pareiškime nėra jokių duomenų apie tai, kad jis daužė jo automobilio stiklus ar atliko kitokius neteisėtus veiksmus. Nurodyta, kad jo automobilio stiklus lazda (o ne kirviu, kaip jis parodė vėlesnėse apklausose) išdaužė E. Ž.. Nukentėjusiojo pirminis pareiškimas ir vėlesni jo parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs, neprieštaringi, nuoširdūs, teisingi ir patikimi. Nei ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, nei teismas, nukentėjusiojo parodymų nepatikrino procesiniais veiksmais (neatliko su juo parodymų patikrinimo vietoje), neatsižvelgė į jo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą dėl esminių bylos aplinkybių. Šioje byloje nėra jokių duomenų, tuo labiau teismo ištirtų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus dėl esminių bylos aplinkybių, t. y. jokie įrodymai nepatvirtina, kad būtent jis pagaliu išdaužė nukentėjusiojo automobilio kairės pusės abiejų durų langus. Priešingai, šiuos nukentėjusiojo parodymus visiškai paneigia kaltinamojo E. Ž. ir liudytojos V. Ž. parodymai. Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas išvadas dėl jo kaltės ir esminių bylos aplinkybių, rėmėsi vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, suteikdamas jo parodymams prima facie įrodomąją vertę, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas ne tik kad nenustatė, bet ir visiškai nemėgino nustatyti fizinio konflikto priežasčių ir kas buvo to konflikto iniciatorius. Jo veiksmus prie S. Žukausko ir P. Lukšio gatvių sankryžos išprovokavo pats nukentėjusysis, chuliganiškai vairuodamas savo automobilį, o jam padarius dėl to pastabą, grasino, išplūdo necenzūriniais žodžiais. Vertinant konflikto priežastis ir jo pasekmes, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo parodymus teisiamajame posėdyje, kad jis pats „prisivirė košės“, pats dėl visko jaučiasi kaltas, nors absoliučiai visus nukentėjusiojo parodymus teismas pripažino patikimais ir teisingais. Liudytojos V. Ž. parodymai visiškai paneigia nukentėjusiojo parodymus dėl to, kad jis lazda išdaužė nukentėjusiojo automobilio stiklus, ir visiškai patvirtina jo ir kaltinamojo E. Ž. parodymus, kad jis langų stiklų nedaužė.

2.3. Skunde teigiama, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis nurodė, jog prie S. Žukausko ir P. Lukšio gatvių sankryžos jie, susitikę tarp mašinų, apsižodžiavo, tačiau nepatvirtino, kad jis jį plūdo necenzūriniais žodžiais. Be to, vien tik necenzūrinių žodžių vartojimas viešojoje vietoje negali būti kvalifikuojamas pagal BK 284 straipsnį, kadangi pagal šios normos dispoziciją tokie veiksmai nėra nusikalstami. Necenzūrinių žodžių vartojimas viešoje vietoje gali būti kvalifikuojamas kaip nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalyje. Teismas šių aplinkybių neanalizavo ir iš viso nepateikė jokių motyvų, kodėl jam necenzūrinių žodžių vartojimas konfliktuojant su nukentėjusiuoju tiek prie S. Žukausko ir P. Lukšio gatvių sankryžos, Žeimenos gatvėje prie namo Nr. 87 kvalifikuojamas kaip nusikaltimas, o ne administracinis nusižengimas, taigi necenzūrinių žodžių vartojimas turi būti pašalintas iš jam suformuluoto kaltinimo.

3. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis E. Ž. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti – pašalinti iš kaltinimo faktines aplinkybes, kad jis metaliniu raktu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam R. D. į kairį petį, vieną smūgį į dešinį šoną, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, taip pat, kad kirviu įskėlė jo automobilio priekinį bamperį; pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje su E. S.; pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis pats nuvyko į policiją, prisistatė tyrėjai ir nuo pat pirmos apklausos visiškai prisipažino išdaužęs kirviu visus kaltinime nurodytus nukentėjusiojo automobilio stiklus, bei tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys; paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; civilinį ieškinį sumažinti iki 300 Eur. Taip pat prašo atlikti dalinį įrodymų tyrimą bei išreikalauti ir ištirti naujus įrodymus, procesiniais veiksmais patikrinti kitus bylos įrodymus.

3.1. Skunde nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu jis kaltu prisipažino iš dalies ir nurodė, kad automobilio langus išdaužė, tačiau fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Su civiliniu ieškiniu nesutinka. Supranta, kad padarė žalos išdaužydamas stiklus, bet bamperio kirviu nesugadino, tai yra avarijos padarinys, ieškinys yra akivaizdžiai neteisingas ir per didelis. Jo parodymus dėl visų esminių bylos aplinkybių visiškai patvirtina kaltinamojo E. S. parodymai. Nuosprendyje tiek jo, tiek kaltinamojo E. S. parodymai iš viso neįvertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles ir pateikiama tik abstrakti, nemotyvuota išvada, kad nors kaltinamieji kaltais neprisipažįsta, jų kaltė įrodyta nukentėjusiojo parodymais. Tačiau tokia išvada padaryta nepašalinus esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo parodymų ir kaltinamųjų parodymų bei kitų bylos įrodymų dėl esminių bylos aplinkybių, konkrečiai – dėl smūgių metaliniu raktu nukentėjusiajam, dėl jo automobilio priekinio bamperio suskaldymo, nukentėjusiojo automobilio kairės pusės durų langų stiklų išdaužymo.

3.2. Skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai teisiamuosiuose posėdžiuose nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški. Vienu atveju jis teigia, kad iš Kadilako išlipo vyras ir bėgdamas per gatvę rėkė ant jo „ožys“, „užmušiu“. Nėra jokios logikos, kad jis, išlipęs iš automobilio ir pamatęs stovintį nukentėjusįjį, kurio visiškai nepažįsta, iš karto, be jokios priežasties pradėtų rėkti „ožys, užmušiu“. Kitu atveju jis teigia, kad sustojus Žeimenos gatvėje jis išlipo iš automobilio, išlipo E. S. ir iš karto prilėkė prabangi mašina, kitoje gatvės pusėje pasistatė ir atbėgo vyras. Tarp jų išlipus net nebuvo jokio konflikto žodinio. Taigi, jis jau netvirtina, kad jis išvadino jį ožiu ir užmušti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad jis išdaužė jo automobilio priekinį stiklą ir dešinės pusės priekinių durelių stiklą, bei nurodė, kad konflikto metu buvo įskeltas priekinis automobilio bamperis, o kuris iš įtariamųjų tai padarė, pasakyti negali. Tačiau teismo posėdyje jis pakeitė parodymus ir nurodė, kad būtent jis kirviu daužė priekinį bamperį, savo parodymų pakeitimo nemotyvavo. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad nuo jo suduoto smūgio raktu į kairį petį buvo patinusi jo kairė ranka, tačiau teisiamajame posėdyje jis šios aplinkybės nenurodė, nuosekliai tvirtino, kad skausmą jautė tik smūgio sudavimo metu. Taigi, nukentėjusiojo pirminis pareiškimas ir vėlesni jo parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs, neprieštaringi, nuoširdūs, teisingi ir patikimi. Teismas nukentėjusiojo parodymų nepatikrino procesiniais veiksmais, neatsižvelgė į jo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą dėl esminių bylos aplinkybių. Šioje byloje nėra jokių duomenų, tuo labiau teismo ištirtų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus dėl esminių bylos aplinkybių, t. y. jokie įrodymai nepatvirtina, kad jis metaliniu raktu sudavė du smūgius nukentėjusiajam, kad kirviu suskaldė jo automobilio bamperį. Priešingai, šiuos nukentėjusiojo parodymus visiškai paneigia kaltinamojo E. S. ir liudytojos V. Ž. parodymai. Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas išvadas dėl jo kaltės ir esminių bylos aplinkybių vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, suteikdamas jo parodymams prima facie įrodomąją vertę, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas ne tik kad nenustatė, bet visiškai nemėgino nustatyti fizinio konflikto priežasčių Žeimenos gatvės namo Nr. 87 kieme ir kas buvo to konflikto iniciatorius. Pats nukentėjusysis prie S. Žukausko ir P. Lukšio gatvių sankryžos išprovokavo konfliktą su E. S.. Po šio konflikto ne E. S., o nukentėjusysis vaikėsi ir persekiojo E. S. po miestą tikslu toliau su juo konfliktuoti, atsivijo iki Žeimenos gatvės namo Nr. 87, kur namo kieme V. Ž. akivaizdoje sudavė jam smūgį į veidą, po to sudavė smūgį jam ir tuo išprovokavo tolesnius jo veiksmus, pats iš įvykio vietos pabėgo, apie įvykį policijai nepranešė. Vertinant konflikto priežastis ir jo pasekmes, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo parodymus teisiamajame posėdyje, kad jis pats „prisivirė košės“, pats dėl visko jaučiasi kaltas, nors absoliučiai visus nukentėjusiojo parodymus teismas pripažino patikimais ir teisingais. Liudytojos V. Ž. parodymai visiškai paneigia nukentėjusiojo parodymus dėl konflikto priežasčių ir kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam į petį ir šoną.

3.3. Skunde teigiama, kad nepagrįstas E. S. pripažinimas jo padarytos nusikalstamos veikos bendrininku, kadangi tai apsunkina jo teisinę padėtį – bendrininkavimas laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nors nuosprendyje formaliai nurodyta, kad teismas jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau ši aplinkybė turėjo lemiamos įtakos teismui sprendžiant dėl skiriamos bausmės rūšies ir dydžio parinkimo, todėl šios aplinkybės iš nuosprendžio turi būti pašalintos.

Šalies argumentai

3.4. Apelianto manymu tai, kad jis pats nuvyko į policiją ir prisistatė tyrėjai, ir jam įteikus pranešimą apie įtarimą visiškai prisipažino išdaužęs kirviu nukentėjusiojo automobilio visus stiklus, t. y. visiškai prisipažino, ką pats faktiškai padarė, turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, byloje ištirtais įrodymais, argumentuotai aptartais šiame skunde, nustatyta, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio R. D. elgesys, taigi ši aplinkybė taip pat turėtų būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

3.5. Skunde nurodoma, kad teismas, parinkdamas jam bausmės rūšį, nepagrįstai ypatingai sureikšmino aplinkybę, kad jis anksčiau teistas, kad veiką padarė neišnykus teistumui bei visiškai nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad jis lankėsi psichiatrijos klinikoje. Tačiau teismas neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad jis pats savo iniciatyva atvyko į policijos įstaigą ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į tai, kad jo padarytą veiką išprovokavo nukentėjusiojo neteisėtas, akivaizdžiai nusikalstamas elgesys. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis yra vedęs, išlaiko tris mažamečius vaikus, rūpinasi šeima. Tokiu būdu teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą.

3.6. Skunde taip pat nurodo, kad nustatydamas padarytos turtinės žalos dydį teismas vadovavosi vien tik ieškovo pateiktais duomenimis. Pažymi, kad sąskaitoje ir pinigų priėmimo kvite sumos nesutampa – kvite nurodyta suma yra 1 301,48 Eur. 2017 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos nerealios, neatitinkančios tokių prekių vidutinių rinkos kainų sumos. Jis domėjosi tokių prekių ir paslaugų kainomis, todėl yra įsitikinęs, kad dėl jo veiksmais padarytos žalos dydis turėtų būti apie 300 Eur ir tokią žalą jis sutinka atlyginti. Byloje teisiamojo posėdžio metu buvo pateikta UAB „Karbas“ 2018 m. liepos 10 d. pažyma, kurioje nurodyti duomenys apie automobilio BMW (analogiško modelio kaip ir nukentėjusiojo) langų stiklų kainas. Teismas šią pažymą prijungė prie bylos, ištyrė posėdyje, tačiau nuosprendyje šios pažymos neįvertino, nepateikė teisinių argumentų dėl jos pripažinimo ar nepripažinimo įrodymu, nors šis rašytinis dokumentas atitinka visus BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse keliamus reikalavimus. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jo automobilio priekinis bamperis, kurio vertė 210 eurų, buvo suskaldytas jo veiksmais. Pagal civilinio ieškinio įrodinėjimo taisykles padarytos žalos faktą ir žalos dydį privalo įrodyti ieškovas, pateikdamas neginčytinus įrodymus, o ne savo prielaidas.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis E. Ž. ir nuteistųjų E. Ž. bei E. S. gynėjas Ramūnas Gudašius prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė Nora Kamantauskienė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistųjų E. Ž. ir E. S. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

8. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino E. S. ir E. Ž. kaltais padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistiesiems pritaikytas tinkamai.

9. BK 284 straipsnyje nustatyta, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

10. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Kilus šiems padariniams, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį.

11. Aukštesniojo teismo nuomone, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiojo R. D. parodymai, liudytojos V. Ž. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad E. Ž. ir E. S. elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

12. Nukentėjusysis R. D. 2017 m. rugpjūčio 8 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 52–55) nurodė, kad jis su E. S. nuvažiavo iki Žeimenos g. ir sustojo prie namo Nr. 87. Abu išlipo iš automobilio, konfliktavo, tačiau nesimušė. Staiga iš kitos pusės atvažiavo automobilis, sustojo kitoje gatvės pusėje, iš jo išlipo vyras, pribėgo prie jų, jaunas vaikinas (E. S.) padavė metalinį raktą, o pats rankose turėjo pagalį. Vyras atbėgęs iškart pradėjo ant jo rėkti, puolė mušti, metė raktą, tačiau nepataikė. Norėjo, kad tas vyras nusiramintų, tačiau jis nieko nesiklausė ir iš karto puolė jį mušti, pataikė į kairį petį, ir į dešinį šoną. Po to paklausė jaunesnio vaikino, kuri yra jo mašina, tuomet iš savo bagažinės pasiėmė kirvį ir juo kirto į jo automobilio priekinį langą, jis išdužo, tuomet išdaužė keleivio durelių dešinės pusės stiklą. Jaunesnis vyras su pagaliu išdaužė vairuotojo ir keleivio durelių kairės pusės stiklus. Kuris įskėlė bamperį tiksliai negali pasakyti, bet atrodo, kad vyresnis vyras, nes jis atbėgo iš tos pusės. Po to, kai sudaužė automobilį, kur dingo jaunuolis nežino, o vyras sėdo į automobilį ir išvažiavo, jis važiavo paskui, tačiau jis važiuodamas gatvelėmis dingo.

13. 2017 m. rugsėjo 28 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole su priedais (t. 3, b. l. 62–66) nustatyta, kad nukentėjusysis R. D. atpažinto asmenį, pažymėtą nuotraukoje Nr. 5 (E. S.), kuris 2017 m. liepos 28 d., Žeimenos g. prie namo Nr. 87 su pagaliu išdaužė jo automobilio „BMW 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo ir keleivio durelių (kairės pusės) stiklus. Asmenį atpažįsta iš trumpai kirptų tamsių plaukų, rudų akių.

14. 2017 m. gruodžio 12 d. akistatos protokole (t. 3, b. l. 143–145) nustatyta, kad nukentėjusysis R. D. nurodė, jog 2017 m. liepos 28 d., Kaune, Žeimenos g. prie namo Nr. 87, susistumdė su kitu asmeniu ir jis puolė jį (nukentėjusįjį). Šis jaunuolis (E. S.) išsitraukė raktą ir padavė vyresniam vyrui (E. Ž.), o jis pats rankose turėjo pagalį. Jie abu puolė jį, vyresnis vyras su raktu pataikė į petį, liko randas. Vyresnis vyras į jį metė raktą, tačiau nepataikė, tuomet paklausė E. S., kur yra jo mašina, tuomet nubėgo iki savo mašinos, išsitraukė kirvį ir puolė daužyti jo mašiną. Vyresnis vyras daužė priekinį langą, keleivio šoninį priekinį langą ir priekinį buferį. Asmuo, sėdintis priešais (E. S.), daužė kairės pusės priekinį ir galinį šoninius langus.

15. Nukentėjusysis R. D. pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2018 m. birželio 14 d., metu, paaiškino, kad sustojo paskui E. S. ir nežino iš kur iš karto „atlėkė kadilakas“, iš kurio išlipo vyras ir bėgdamas per gatvę ant jo rėkė visaip: „ožy“, „užmušiu“. Pamena, kad E. S. iš bagažinės ištraukė raktą, padavė jam ir pasiėmė pagalį, pradėjo jį gatvėje vaikyti. Jam raktu tas vyras pataikė į petį, dėl ko liko randas, po to tuo raktu jis į jį metė ir atsisukęs E. S. paklausė, kuri yra jo mašina. Jis pasakė, kad šalia stovintis „BMW“, tuomet pamatė, kad vyras puola link tos mašinos, suprato, kad daužys mašiną. Jis šoko į mašiną, kol užsikūrė, E. S. iš kairės pusės abu langus išdaužė, vyras atbėgęs ir iš kažkur išsitraukęs kirvį, daužė langą, bamperį, jis spėjo užsikurti mašiną, pavažiavo atgal ir skambino 112. E. S. veiksmai buvo tai, kad jis su pagaliu išdaužė langus. Raktu jam pataikė E. Ž.. Jis su E. S. susitiko tarp mašinų gatvėje, tarp automobilių iš karto tas vyras atbėgo, po to matė moteris stovėjo. Viskas vyko gatvėje ir gatvės viduryje, bet mašinos nestojo. Jis kieme nebuvo ir to kiemo nežino. Kategoriškai teigia, kad E. S. turėjo pagalį, jie abu buvo apsiginklavę. Tą pagalį atsimena, nes jis išdaužė langus. Pagalį jis paėmė iš savo automobilio. E. Ž. išlipęs iš automobilio sakė, kad „užmuš“.

16. Aukštesniojo teismo nuomone, skirtingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, iš nukentėjusiojo R. D. parodymų negalima daryti išvados, kad jo parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir neobjektyvūs. Nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi ir tikslingai siekia apkalbėti nuteistuosius E. S. ir E. Ž. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Nukentėjusysis viso proceso metu, tiek apklausų, tiek akistatos metu, taip pat ir atpažindamas asmenį iš nuotraukos, vienodai ir nuosekliai teigė, kad gatvėje E. S. ir E. Ž. išdaužė jo automobilio stiklus ir bamperį, o E. Ž. sudavė jam smūgius, taigi iš nukentėjusiojo parodymų galima daryti išvadą, kad viešoje vietoje E. S. ir E. Ž. elgėsi įžūliai, aplinkiniams buvo demonstruojama nepagarba ir sutrikdyta visuomenės rimtis.

17. Nors teismo posėdžio metu liudytoja V. Ž. nurodė, kad visus nukentėjusiojo automobilio langus išdaužė E. Ž., o kad E. S. daužytų langus nematė, tačiau nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, jog negali pasakyti, ar E. S. trenkė per automobilio langus, bet jai atrodo, kad jis taip pat trenkė (t. 3, b. l. 82–84). Liudytoja V. Ž. taip pat nurodė, kad E. Ž. išdaužė priekinį stiklą ir dviejų priekinių durelių stiklus. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad byloje nustatyta, jog buvo išdaužtas ir galinis kairės pusės durelių stiklas, o ne tik priekinių durelių stiklai. Be to, teismo posėdžio metu ši liudytoja neteigė, kad E. S. langų nedaužė, o tik nurodė nemačiusi jo tą darant. Taigi, pirminiai liudytojos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš dalies patvirtina ir nukentėjusiojo R. D. nuoseklius parodymus apie tai, kad automobilio langus daužė tiek E. Ž. kirviu (priekinį stiklą ir keleivio pusės priekinį stiklą), tiek E. S. lazda (vairuotojo pusės šoninius stiklus). Aukštesnysis teismas liudytojos V. Ž. teismo posėdžio metu duotus parodymus vertina kritiškai, kadangi ji, nurodydama nemačiusi aplinkybių, kurios pakenktų jos pažįstamam asmeniui, galimai siekia padėti jam išvengti atsakomybės, kadangi ikiteisminio tyrimo metu, praėjus trumpesniam laiko nuo įvykio, ji tokia kategoriška dėl E. S. veiksmų nebuvo ir netgi nurodė galimai mačiusi, kad automobilio langus daužė ir jis.

Žemesnės instancijos teismas

18. Apeliacinės instancijos teismas vertina ir tą aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu E. Ž. duoti parodymai esminėje aplinkybėje (dėl jo veiksmų daužant automobilio durelių langus) atitiko nukentėjusiojo R. D. parodymus, nes E. Ž. nurodė, kad jis išdaužė vienos pusės automobilio durelių lango stiklus. Analogiškas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė nukentėjusysis R. D., patvirtindamas, kad automobilio vienos pusės (dešinės) durų langą išdaužė kirviu E. Ž., o automobilio kitos pusės (kairės) abiejų durelių langus išdaužė lazda E. S.. Todėl teisme duoti E. Ž. parodymai apie tai, kad jis išdaužė visus automobilio durelių langus vertintini kritiškai, nes teisme duoti parodymai prieštarauja jo (E. Ž.) parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat nukentėjusiojo R. D. parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu, teisme ir liudytojos V. Ž. parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kur ji nurodė, jog „jai atrodo, kad jis (E. S.) taip pat trenkė“.

19. Kritiškai vertinamas E. S. aiškinimas, kad jis nedaužė lazda kairės pusės automobilio durelių stiklus, nematė kas tai padarė, nes nesibaigus konfliktui sėdo į automobilį ir išvyko iš įvykio vietos. Šiuo aiškinimu nėra pagrindo tikėti, nes E. S. parodymus paneigė nukentėjusiojo R. D. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. Ž. nurodė, jog abu (E. S., E. Ž.) sėdo ir išvažiavo. Ji nenurodė, kad kažkuris pirmas iš nuteistųjų būtų išvažiavęs, kaip tvirtino E. S.. Nelogiška manyti, kad E. S. vykęs susitikti su E. Ž., paliko jį konfliktuoti su nukentėjusiuoju, sėdo ir išvažiavo konflikto metu.

20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertina tą aplinkybę, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis smurtavo prieš apeliantus, šią aplinkybę nukentėjusysis paneigė. Byloje nėra duomenų, kad nuteistieji būtų kreipęsi į teisėsaugos institucijas dėl nukentėjusiojo nusikalstamų veiksmų, byloje nėra duomenų, kad jie būtų sužaloti. Jei tikėti nuteistųjų aiškinimu, jog nukentėjusysis prieš juos smurtavo, tai jokiu būdu tai nepateisina nuteistųjų veiksmų ir būtinumo daužyti automobilį įrankiais viešoje vietoje. Juo labiau, kad nukentėjusysis nurodė, jog automobilio stiklus E. S., E. Ž. daužė tuomet, kai jis (nukentėjusysis) sėdėjo automobilyje.

21. Apeliaciniuose skunduose nukentėjusiojo R. D. parodymų nenuoseklumas grindžiamas tuo, kad nukentėjusiojo pareiškime nėra jokių duomenų apie tai, kad E. S. daužė jo automobilio stiklus ar atliko kitokius neteisėtus veiksmus. Nurodyta, kad jo automobilio stiklus lazda (o ne kirviu, kaip jis parodė vėlesnėse apklausose) išdaužė E. Ž..

22. 2017 m. liepos 31 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole su priedais (t. 3, b. l. 17–21) nukentėjusysis R. D. nurodė, kad iš privažiavusio automobilio išlipo vyras, kuris lazda pradėjo daužyti jo automobilį, jam padaryta apie 600 Eur turtinė žala. Aukštesnysis teismas pažymi, kad šiame protokole apie įvykį užfiksuotos tik pirminės aplinkybės apie tai, kad nukentėjusiojo automobilis buvo apgadintas. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis tikslino aplinkybes, detaliau paaiškino įvykių eigą, tačiau esminių prieštaravimų tarp šiame protokole nurodomų aplinkybių ir vėlesnių jo paaiškinimų nėra. Pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad jo automobilis buvo daužomas lazda iš sustojusio automobilio išlipusio asmens, tačiau tikslindamas aplinkybes nurodė, kad lazdą naudojo asmuo, su kuriuo kilo pirminis konfliktas (E. S.), o atvažiavęs asmuo (E. Ž.) naudojo kirvį. Vėliau viso proceso metu nukentėjusysis patvirtino aplinkybes, kurias nurodė apklausos metu, ir jos pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodytoms aplinkybėms iš esmės neprieštarauja. Juo labiau, kad apeliantai neginčija aplinkybės, kad jie abu buvo įvykio vietoje.

23. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. S. nurodo, kad nukentėjusysis tyčia meluoja ir klaidina teismą apie konflikto, įvykusio tarp jų sankryžoje, tikrąsias aplinkybes ir priežastis, analizuoja nukentėjusiojo Kelių eismo taisyklių pažeidimus, necenzūrinius žodžius jo atžvilgiu, kurie iššaukė konfliktą. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad šios aplinkybės, vertinant nuteistųjų E. Ž. ir E. S. veiksmus, nėra reikšmingos, kadangi nukentėjusiojo galimai padaryti administraciniai nusižengimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, jei nukentėjusysis ir būtų atlikęs neteisėtus veiksmus prie S. Žukausko ir P. Lukšio gatvių sankryžos, tai niekaip nelengvina nuteistųjų teisinės padėties sprendžiant klausimą dėl jų veiksmų, atliktų kitoje vietoje ir kitu laiku.

24. Apeliantas E. S. teigia, kad vien tik necenzūrinių žodžių vartojimas viešojoje vietoje negali būti kvalifikuojamas pagal BK 284 straipsnį, kadangi pagal šios normos dispoziciją tokie veiksmai nėra nusikalstami. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad E. S. buvo nuteistas ne vien už necenzūrinių žodžių vartojimą, o taip pat už tai, kad viešoje vietoje smūgiavo medine lazda nukentėjusiam R. D., tačiau nepataikė, taip pat medine lazda išdaužė automobilio „BMW 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kairės pusės abiejų durų langų stiklus, taigi, vertinant nuteistojo E. S. veiksmų visumą ir kilusias pasekmes, darytina neabejotina išvada, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymiai.

25. Byloje neginčytinai nustačius, kad E. S. ir E. Ž. 2017 m. liepos 28 d., apie 9 val., kilus mažareikšmiam žodiniam konfliktui tarp E. S. ir nukentėjusiojo R. D., E. S. nukentėjusįjį išplūdus necenzūriniais žodžiais, po to E. S. ir nukentėjusiajam R. D. nuvažiavus į Žeimenos g., prie namo Nr. 87, Kaune, E. S. tęsiant savo nusikalstamus veiksmus, viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais plūdo nukentėjusįjį R. D., šioje vietoje į konfliktą įsikišęs E. Ž., elgdamasis įžūliai, E. S. iš tą dieną vairuoto automobilio paėmė metalinį automobilinį raktą, jį padavė E. Ž., kuris šiuo raktu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam R. D. į kairį petį ir vieną smūgį į dešinį šoną, sukeliant jam fizinį skausmą, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, E. S. smūgiavo medine lazda nukentėjusiajam R. D., tačiau nepataikė; E. Ž. tęsiant savo nusikalstamus veiksmus, metus metalinį raktą į nukentėjusįjį, tačiau nepataikius, po to paėmus kirvį ir kirviu trenkiant į automobilio „BMW 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame sėdėjo nukentėjusysis R. D., priekinį stiklą, jį išdaužant, padarant 164,10 eurų vertės žalą, kirviu trenkiant ir išdaužant automobilio dešinės pusės priekinių durų lango stiklą, padarant 82 eurų vertės žalą, įskeliant priekinį automobilio bamperį, padarant 210 eurų vertės žalą, E. S. medine lazda išdaužė automobilio „BMW 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės abiejų durų langų stiklus, bendros 160,50 eurų vertės. Tokiu būdu E. S. viešoje vietoje, elgdamasis įžūliai, pažeisdamas viešąją tvarką, bendrais su E. Ž. įžūliais nusikalstamais veiksmais – kirviu ir medine lazda išdaužant automobilio langų stiklus, padarydamas nukentėjusiajam R. D. 616,60 eurų turtinę žalą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nuteistųjų E. S. ir E. Ž. veika pagal BK 284 straipsnį buvo kvalifikuota teisingai.

26. Nuteistasis E. Ž. teigia, kad nepagrįstas E. S. pripažinimas jo padarytos nusikalstamos veikos bendrininku, kadangi tai apsunkina jo teisinę padėtį – bendrininkavimas laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau, kaip ir nurodo pats apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepripažino šios aplinkybės jo atsakomybę sunkinančia, nuosprendyje nenurodė, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupėje, todėl nelaikytina, kad E. S. buvo pripažintas E. Ž. bendrininku BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme ir dėl to jam būtų buvusi paskirta griežtesnė bausmė.

27. Apelianto E. Ž. manymu tai, kad jis pats nuvyko į policiją ir prisistatė tyrėjai, ir jam įteikus pranešimą apie įtarimą visiškai prisipažino kirviu išdaužęs visus nukentėjusiojo automobilio stiklus, t. y. visiškai prisipažino, ką pats faktiškai padarė, turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

28. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog E. Ž. kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 284 straipsnį prisipažino tik iš dalies, nes neigė nukentėjusiajam sudavęs smūgius raktu, apgadinęs automobilio bamperį. E. Ž. parodymai negali būti vertinami kaip iš esmės prisidėję prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo, nes jo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką pilna apimtimi patvirtino tik nukentėjusiojo parodymai. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas E. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

30. Apeliantas E. Ž. taip pat teigia, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio R. D. elgesys, taigi tai taip pat turėtų būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

31. Kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys – apibūdina nusikalstamos veikos padarymo sąlygas. Provokuojančiu elgesiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, prieštaraujančius moralės, dorovės normoms, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą.

32. Nagrinėjamu atveju teismas tokių aplinkybių nukentėjusiojo R. D. veiksmuose nenustatė. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad nuteistasis E. Ž. išlipęs iš automobilio iš karto puolė rėkti ir pulti jį, jis norėjo, kad tas vyras nusiramintų, tačiau jis nieko nesiklausė ir iš karto puolė jį mušti, pataikė į kairį petį, ir į dešinį šoną. Nors nuteistieji teigė, kad nukentėjusysis buvo agresyvus, o jie tik gynėsi, šiuos jų teiginius patvirtina tik liudytoja V. Ž., kuri yra vieno iš nuteistųjų sutuoktinė, taigi jos parodymai, atsižvelgiant ir neatitikimus dėl kitos reikšmingos bylai aplinkybės (E. S. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką), vertintini kritiškai, kaip siekis sušvelninti sutuoktiniui E. Ž. baudžiamąją atsakomybę. Byloje nenustatyta jokių neginčijamų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis būtų provokavęs E. Ž., atlikęs jo atžvilgiu neteisėtus veiksmus ar jį įžeidinėjęs, nukentėjusysis tą viso proceso metu nuosekliai neigė, taigi ir pagrindo pripažinti tai E. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra.

33. Nuteistojo E. Ž. skunde nurodoma, kad teismas, parinkdamas jam bausmės rūšį, nepagrįstai ypatingai sureikšmino aplinkybę, kad jis anksčiau teistas, kad veiką padarė neišnykus teistumui bei visiškai nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad jis lankėsi psichiatrijos klinikoje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis yra vedęs, išlaiko tris mažamečius vaikus, rūpinasi šeima, tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

35. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

36. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam E. Ž. bausmę, šias įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo E. Ž. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių ir nurodė, kad jis ankščiau teistas už analogišką nusikalstamą veiką (BK 284 straipsnis), teistumas neišnykęs, niekur nedirba ir nesimoko, baustas administracine tvarka, lankėsi psichiatrijos klinikoje, todėl pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju tam, kad bausmės tikslai būtų pasiekti E. Ž. turi būti skiriama BK 284 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, bausmės dydį paskiriant artimą sankcijoje numatytam vidurkiui, tačiau už jį mažesnį. Teismas taip pat įvertino, kad E. Ž. nusikalstamais veiksmais nesukelta sunkių padarinių, kad jis iš dalies prisipažino kaltas ir gailisi, suprato savo neapgalvotų veiksmų pasekmes ir keičia gyvenimo būdą, todėl bausmės vykdymą, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, atidėjo, ir paskyrė įpareigojimus būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, dirbti, tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir įpareigojo per vienus metus atlyginti nukentėjusiam padarytą turtinę žalą.

38. Skirdamas nuteistajam E. S. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių taip pat nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai E. S. skyrė bausmę – laisvės apribojimą, bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimą jos vidurkiui. Nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.

39. Skunde E. Ž. taip pat nurodo, kad nustatydamas padarytos turtinės žalos dydį teismas vadovavosi vien tik ieškovo pateiktais duomenimis. Pažymi, kad sąskaitoje ir pinigų priėmimo kvite sumos nesutampa – kvite nurodyta suma yra 1 301,48 Eur. 2017 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos nerealios, neatitinkančios tokių prekių vidutinių rinkos kainų, sumos. Be to, R. D. nepateikė jokių įrodymų, kad jo automobilio priekinis bamperis, kurio vertė 210 eurų, buvo suskaldytas E. Ž. veiksmais.

40. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį.

41. Nukentėjusysis R. D. ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos 1075,60 Eur turtinės žalos (t. 3, b. l. 70), prie kurio pateikė 2017 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitą–faktūrą (t. 3, b. l. 69). Apeliantas teigia, kad sąskaitoje ir pinigų priėmimo kvite sumos nesutampa – kvite nurodyta suma yra 1 301,48 Eur. Tačiau, kaip matyti iš PVM sąskaitos–faktūros, 1 301,48 Eur suma yra įskaičiavus 21% PVM mokestį, kuomet nukentėjusysis civilinį ieškinį pareiškė dėl žalos, paskaičiuotos be PVM mokesčio. Taigi, ši aplinkybė reiškia ne sumos neatitikimą, o tai, kad nukentėjusysis pats nusprendė reikšti civilinį ieškinį, į jį neįskaičiavęs PVM mokesčio. Taip pat apeliantas teigia, kad faktūroje nurodytos nerealios, neatitinkančios tokių prekių vidutinių rinkos kainų, sumos, ir pirmosios instancijos teismui pateikė UAB „Karbas“ pažymą, kurioje nurodomos mažesnės automobilio BMW 3 E46 stiklų kainos (t. 4, b. l. 34). Aukštesniojo teismo vertinimu, nukentėjusysis patyręs turto sugadinimų dėl neteisėtų asmenų veiksmų, neprivalo ieškoti kur šiuos sugadinimus galėtų sutaisyti pigiausiai – jam svarbu kuo greičiau vėl naudotis savo turtu, be to, jam nėra aktualu dirbtinai padidinti automobilių dalių ir remonto kainas, kadangi jo tikslas yra ne užsidirbti, o sutaisyti apgadintą automobilį. Iš nukentėjusiojo pateiktos PVM sąskaitos–faktūros matyti, kad jis sumokėjo būtent 1 075,60 Eur (be PVM) sumą, kurią jis tiesiog siekia atgauti iš kaltų asmenų. Vien tai, kad nuteistasis E. Ž. pateikė pažymą, iš kurios matyti, kad nukentėjusysis galėjo rasti kur suremontuoti automobilį pigiau, savaime nereiškia, kad jis dėl to turėtų patirti turtinės žalos priteisiant jam mažesnę sumą, nei jis išleido už automobilio remontą. Aukštesniojo teismo vertinimu, remonto ir dalių kainos, už kurias nukentėjusysis suremontavo savo apgadintą automobilį, nėra pernelyg didelės ir nerealios, kaip apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis E. Ž.. Skunde taip pat nurodoma, kad R. D. nepateikė jokių įrodymų, kad jo automobilio priekinis bamperis, kurio vertė 210 eurų, buvo suskaldytas E. Ž. veiksmais. Tačiau, kaip jau buvo nustatyta įvertinus byloje esančius įrodymus, neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo R. D. automobilio „BMW 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bamperis buvo suskaldytas būtent nuteistojo E. Ž. veiksmais – trenkiant į bamperį kirviu.

42. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas apeliantams pritaikytas tinkamai, nuteistiesiems paskirtų bausmių rūšis individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų.

43. Daroma išvada, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistųjų E. S. ir E. Ž. apeliaciniai skundai atmetami, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. S. ir E. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasDanguolė ŠiugždinytėRimas Švirinas