Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 35 (trisdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. spalio 21 d. iki 2017 m. spalio 23 d.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. Š. apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, kuris, būdamas (duomenys neskelbtini) mieste, tiksliau nenustatytoje vietoje, 2017 m. spalio 21 d. 11.00 val. paskambino S. P. į stacionarų telefoną ir apgaule, tai yra, prisistatęs policijos pareigūnu, pateikė S. P. melagingus duomenis, neva jai pensija buvo išmokėta padirbtais banknotais, o juos patikrinti atvyks kitas policijos pareigūnas, po ko jis (M. Š.) 2017-10-21 apie 11.30 val., atvyko į S. P. butą (duomenys neskelbtini), paimti neva padirbtus pinigus – 80 eurų, taip apgaule pasikėsino įgyti S. P. turtą – 80 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi S. P. bute buvo sulaikytas.

Motyvuojamoji dalis

5. Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu.

7. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016).

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl netinkamai įvertintų įrodymų, pagrįsti. Apylinkės teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes tinkamai neįvertino M. Š. parodymų patikimumo, netinkamai jo parodymus įvertino kitų įrodymų visumoje, todėl neteisingai nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes ir neteisingai kvalifikavo M. Š. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 3 dalį. Dėl šių aplinkybių nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

9. Teisėjų kolegija nustatė, kad M. Š., veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, kuris, būdamas (duomenys neskelbtini) mieste, tiksliau nenustatytoje vietoje, 2017 m. spalio 21 d. 11.00 val. paskambino S. P. į stacionarų telefoną ir apgaule, tai yra, prisistatęs policijos pareigūnu, pateikė S. P. melagingus duomenis, neva jai pensija buvo išmokėta padirbtais banknotais, o juos patikrinti atvyks kitas policijos pareigūnas, po ko jis (M. Š.) 2017-10-21 apie 11.30 val., atvyko į S. P. butą (duomenys neskelbtini), paimti neva padirbtus pinigus – 300 eurų, taip apgaule pasikėsino įgyti S. P. turtą – 300 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi S. P. bute buvo sulaikytas.

10. M. Š. kaltę, padarius šią nusikalstamą veiką, įrodo pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirta įrodymų visuma: iš dalies paties M. Š. parodymai, liudytojo G. G. parodymai, nukentėjusiosios S. P. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole, asmens kratos protokole, daiktų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš mobilaus ryšio operatorių pateiktos informacijos analizė bei kita rašytinė bylos medžiaga.

11. M. Š. pirmosios instancijos teisme kaltu prisipažino ir paaiškino, kad iš vakaro jam paskambino V. iš (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus ir prašė nueiti pas nukentėjusiąją į namus, nes ji bus pasiėmusi pensiją, sakė, kad bus susimokėjusi mokesčius ir jai bus likę 80 eurų. Tokiu būdu jis ketino užsidirbti. Jam tokia schema yra žinoma, nes ne pirmą kartą taip darė, anksčiau teistas už sukčiavimus. Nuvykęs į (duomenys neskelbtini), nuėjo pas nukentėjusiąją. Moteriai atidarius duris, jis prisistatė banko ekspertu ir daugiau nieko nespėjo pasakyti, nes iš kambario atėjęs nukentėjusiosios anūkas užrakino buto duris, iškvietė policiją. Tada jis priėjo prie nukentėjusiosios laidinio telefono ir pasakė V., kad ne čia pataikė ir kad iš čia jau neišeis. Su V. nesitarė paimti 300 eurų, apie konkrečią pinigų sumą nekalbėjo ir su nukentėjusiąja.

17. Išdėstytų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog M. Š., veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pasikėsino sukčiauti, t. y. jis po to kai bendrininkas, kurį nuteistasis įvardija V., paskambino nukentėjusiajai ir melagingai tikino apie suklastotus pinigus ir būtinybę juos patikrinti, nuvyko pas nukentėjusiąją S. P. į namus paimti šiuos pinigus, melagingai prisistatė banko ekspertu, tačiau pinigų nepaėmė, nes buvo sulaikytas. Analogiškas aplinkybes patvirtina ir teismo posėdyje apklausto liudytojo G. G. parodymai bei pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.

18. M. Š. buvo kaltinamas tuo, jog jis pasikėsino apgaule užvaldyti 300 eurų, tačiau apylinkės teismas, įvertinęs teismo posėdyje M. Š. parodymus, kad jis nesitarė su bendrininku (V.) iš nukentėjusiosios paimti 300 eurų, buvo kalba tik apie 80 eurų, likusių iš pensijos po mokesčių, o taip pat įvertinęs tai, jog nėra duomenų, kad nukentėjusiajai būtų skambinta iš M. Š. telefonų, kad M. Š. susirašinėjimuose SMS žinutėmis taip pat nėra duomenų apie kokią nors konkrečią pinigų sumą, sprendė, jog lieka nepaneigta M. Š. versija, kad jis ketino paimti tik 80 eurų, o ne 300 eurų. Kaltinimą M. Š. pasikėsinus apgaulės būdu įgyti 300 eurų teismas vertino kaip nepagrįstą prielaidą, todėl nuteistojo veiką kvalifikavo kaip pasikėsinimą padaryti baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės skundo argumentu, jog teismas tokią išvadą padarė nepagrįstai, tinkamai neįvertinęs M. Š. parodymų patikimumo ir nevertinę šių parodymų kitų duomenų visumoje.

19. Kaip teisingai skunde pažymi prokurorė, M. Š. parodymus dalyje, kad jis ketino pasisavinti tik 80 eurų, vertinti kaip patikimus nėra pagrindo, nes M. Š. viso proceso metu nebuvo nuoširdus, jo parodymai nebuvo nuoseklūs, buvo prieštaringi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, ir šioje dalyje nesutampa su patikimais nukentėjusiosios parodymais. Kaip matyti iš bylos duomenų, M. Š. viso proceso metu nebuvo nuoširdus ir nuoseklus, klaidino tyrimą. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu M. Š. pareiškus įtarimą, nurodė, jog kaltės nepripažįsta, nors pripažino, jog atėjo pas nukentėjusiąją, prisistatė banko ekspertu, vėlesnių apklausų metu nuteistasis nurodė tvirtinantis anksčiau duotus parodymus ir kaltę pripažįstantis visiškai, t. y. pripažįstantis visas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes, tame tarpe ir tai, kad kėsinosi užvaldyti 300 eurų, jokių prieštaravimų dėl to nenurodė. Svarbu ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis, kaip matyti, vengė bendradarbiauti – nors kaltę formaliai ir pripažino, tačiau detaliai įvykio aplinkybių neaiškino, netgi teigė, kad tai jis skambino nukentėjusiajai, kas akivaizdžiai prieštarauja objektyviais duomenimis nustatytoms aplinkybėms, nukentėjusiosios parodymams bei paties nuteistojo teisme duotiems parodymams. Be to, aplinkybę, kad versija dėl 80 eurų yra gynybinė, išgalvota, patvirtina ir jo paties parodymai teisme, jog su bendrininku nebuvo susitarę, kaip pasidalins pinigus, nes nebuvo žinoma, kokią pinigų sumą įgis. Aplinkybė dėl pasikėsinimo įgyti būtent 80 eurų taip pat nepatvirtinta jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis ir prieštarauja nukentėjusios parodymams, kad kalba telefonu ėjo apie jos pensiją – 300 eurų ir kitus namuose esančius pinigus. Netikėti šiais parodymais ar abejoti jų patikimu, nėra jokio pagrindo.

20. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šiuo atveju, nustatant kėsinimosi dalyką, jo dydį, svarbu įvertinti taip pat ir bendrininkavimo požymius. M. Š. buvo kaltinamas pasikėsinęs įvykdyti sukčiavimą, veikiant bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu. Tai, kad M. Š. veikė ne vienas, o kartu su bendrininku, patvirtinama paties nuteistojo, nukentėjusiosios parodymais bei kitais byloje ištirtais įrodymais.

21. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinasis požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti jo turinį. Praktikoje aiškinama, kad šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą). Jis gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Įrodinėjant susitarimą taip pat nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, apie buvusį susitarimą galima spręsti ir iš atliktų tarpusavyje suderintų veiksmų.

22. Nagrinėjamu atveju tiek paties nuteistojo, tiek ir nukentėjusiosios parodymais bei mobilaus ryšio operatorių pateiktos informacijos apie elektroninių ryšių srauto įvykius ir jų dalyvius analize nustatyta, jog M. Š. veiksmai buvo suderinti su nenustatyto bendrininko veiksmais. Tai patvirtina ne tik objektyvūs duomenys apie nenustatyto bendrininko skambutį nukentėjusiajai bei SMS žinutes į M. Š. telefoną nuskalstamo veikos padarymo dieną netrukus po nusikalstamos veikos padarymo, bet ir nukentėjusiosios, o taip pat ir liudytojo bei paties nuteistojo parodymai, iš kurių matyti, kad M. Š. pas nukentėjusiąją ėjo būtent vykdydamas susitarimą su nenustatytu bendrininku. Minėtas bendrininkas skambino telefonu ir melagingai įtikinėjo nukentėjusiąją, kad pensiją ji galėjo gauti padirbtomis kupiūromis ir šiuos pinigus dabar reikia patikrinti, o M. Š. nuėjo pas nukentėjusiąją ir prisistatė banko ekspertu būtent šio skambučio metu. Toks bendrininkų veiksmų suderinimas rodo buvus susitarimą tarp M. Š. ir nenustatyto bendrininko ir leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad M. Š. suvokė ir žinojo bendro nusikalstamo sumanymo turinį ir dėjo pastangas, atliko aktyvius veiksmus vieningam tikslui pasiekti. Šiuo atveju bendrininko, kurio asmenybė nenustatyta, vaidmuo pasireiškė tuo, kad jis skambino nukentėjusiajai ir teikė melagingą informaciją apie galimai padirbtus pinigus, taip siekdamas įtikinti nukentėjusiąją perduoti juos M. Š., o M. Š. vaidmuo pasireiškė tuo, kad jis turėjo paimti iš nukentėjusiosios pinigus, kuriuos ji apgaule bus įkalbėta perduoti. Nukentėjusioji, kurios parodymais nėra pagrindo abejoti, nurodė, kad paskambinusiam asmeniui, prisistačiusiam policijos komisaru, paklausus, ar ši jau gavo pensiją, ji nurodė konkrečią pinigų sumą, kurią gavo kaip pensiją – 300 eurų, po 20 eurų kupiūromis, tada minėtas vyras pasakė, kad sulaikytos dvi moterys, kurios pensijas atidavinėja apdirbtomis kupiūromis, klausė ar nukentėjusioji turi daugiau pinigų namuose, sakė, kad reikės pinigus patikrinti. Būtent šio skambučio metu pas nukentėjusiąją ir atėjo M. Š. bei prisistatė banko ekspertu. Visa tai leidžia pagrįstai teigti, jog M. Š. veiksmai buvo suderinti su kito bendrininko veiksmais, o jų dalyvavimą nusikalstamoje veikoje jungė bendras susitarimas. Jų veiksmus vienijo bendras sumanymas bei bendras tikslas pasisavinti kuo daugiau svetimų, nukentėjusiajai priklausančių, pinigų, o bendro susitarimo dalykas buvo – neapibrėžtas kiekis, bet ne mažiau nei S. P. pensija – 300 eurų, nukentėjusiosios namuose laikomų pinigų. Iš tiesų byloje jokiais rašytiniais duomenimis ar SMS žinutėmis nepatvirtinta, jog M. Š. su bendrininku tarėsi būtent dėl 300 eurų ar dėl kitos konkrečios sumos užvaldymo, tačiau aukščiau aptartų duomenų visuma leidžia pagrįstai teigti, jog priešingai nei teigia M. Š., jo tyčia apėmė bet kokią pinigų sumą, dėl kurios susitars bendrininkas, skambinantis telefonu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog bendrininkas telefonu tarėsi dėl sumos, ne mažesnės nei 300 eurų, todėl konstatuotina, jog bendrininkų susitarimo dalykas šiuo atveju buvo ne mažesnė nei 300 eurų pinigų suma ir būtent į šią sumą buvo nukreipta M. Š. tyčia. Tokiu būdu konstatuojama, jog byloje nustatyta ir įrodyta, kad M. Š., veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu pasikėsino sukčiavimo būdu įgyti svetimą 300 eurų vertė turtą ir ši veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį.

23. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog apylinkės teismas nepagrįstai nustatė faktinę aplinkybę, kad M. Š. pasikėsino įgyti svetimą 80 eurų vertės turtą. Be to, teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai jo veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį bei 182 straipsnio 3 dalį. Kaip pagrįstai skunde nurodo prokurorė, pagal BK 182 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla tik tada, jei turto, kurį kėsintasi pasisavinti, viršytų 3 MGL dydį. Veikos padarymo metu 1 MGL vertė buvo 37,66 euro, atsižvelgiant į tai, turtas pripažįstamas nedidelės vertės, kai jo suma viršija 112, 98 eurus. Tuo tarpu 80 eurų, dėl kurių pasikėsinimo užvaldyti apgaulės būdu M. Š. pripažino kaltu apylinkės teismas, nesiekė ribos, būtinos baudžiamajai atsakomybei kilti, todėl jo atžvilgiu negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Esant šioms aplinkybėms, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendis keičiamas. M. Š. pripažįstamas kaltu padaręs BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, kad M. Š. nepripažino faktinės veikos padarymo aplinkybės (kad jis ketino užvaldyti kaltinime nurodytą sumą pinigų, t. y. 300 eurų), kuri atskleidžia tikrąjį asmens bei veikos pavojingumą ir yra reikšminga tinkamai kvalifikuojant padarytą nusikalstamą veiką bei skiriant bausmę ir taip įgyvendinant teisingumą, be to, įvertinus tai, kad nuteistasis nebuvo nuoširdus ir klaidino tyrimą, taip apsunkindamas jo eigą, teisėjų kolegija nuteistojo prisipažinimo nelaiko atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažįstama tai, kad M. Š. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistu.

24. Nustačius kitas faktines veikos padarymo aplinkybes ir perkvalifikavus M. Š. veiką, jam skiriama nauja bausmė.

25. Bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama ir įvertinama tai, kad M. Š. padarė vieną tyčinį nusikaltimą nuosavybei, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnis) kategorijai. Be to, atsižvelgiama ir įvertinama tai, kad nagrinėjamu atveju veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nusikalstamas sumanymas nebuvo iki galo realizuotas, o suma įkurią buvo kėsintasi nėra didelė – mažesnė nei minimalus šalyje nustatytas atlyginimas. M. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, kas rodo šios veikos didesnį pavojingumą, bei būdamas recidyvistu. įvertinęs tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o taip pat kitas minėtas aplinkybes, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, įtvirtinta BK 41 straipsnyje, teismas sprendžia jos bausmės tikslams pasiekti M. Š. skirtina mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė.

26. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai įvertintų įrodymų, dėl to neteisingai nustatytų faktinių veikos aplinkybių ir neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendį pakeisti: M. Š. pripažinti kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir skirti jam bausmę – 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017 m. spalio 21 d. iki 2017 m. spalio 23 d. (dvi paras).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.