Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-04 · Administracinė byla Nr. I-918-739/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-04
Bylos Nr.
I-918-739/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00482-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
Y. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-918-739/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00482-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 1.21.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 4 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (2-6 b. l.) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), atlyginti jam 1 500,00 eurų neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 metais buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose pažeidžiant teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas. Paaiškino, jog Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinti tekti ploto norma, be to kamerose, kuriose buvo laikomas, sanitarinio mazgo plotas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios paskirties ploto, todėl gamtinius reikalus pareiškėjas buvo priverstas atlikti kitiems kameroje laikomiems asmenims matant, tokios laikymo sąlygos žemino pareiškėjo orumą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog Panevėžio AVPK jis buvo diskriminuojamas dėl tautybės, kadangi yra Rusijos pilietis, todėl tai turėjo įtakos pareiškėjo savijautai ir sveikatai. Be to, nesudarant tinkamų laikymo sąlygų (neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos, neužtikrinant tinkamo kameros apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės), nebuvo galima pailsėti, gyventi humaniškomis sąlygomis. Teigė, jog nebuvo tinkamai reaguojama į pareiškėjo žodinius prašymus ir rašytinius skundus dėl laikymo sąlygų, sveikatos būklės (dantų skausmo ir kitų sveikatos sutrikimų). Dėl nurodytų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK pareiškėjas patyrė psichologinį diskomfortą ir pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, todėl patirtą neturtinę žalą pareiškėjas prašo atlyginti priteisiant nurodytą sumą pinigais.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime (40-43 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panevėžio AVPK atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. kamerose, kuriose vienam asmeniui teko daugiau nei 3,6 kv. m., išskyrus laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 22 d., kai vienam asmeniui tekęs plotas buvo 3,40 kv. m. Nurodė, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., todėl pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas atitiktų teisės aktų reikalavimus, nebuvo pažeista, išskyrus nežymų pažeidimą vieną parą. Paaiškino, jog kamerose sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse, todėl atliekant kamerų stebėjimą pro kamerų duryse esančius langelius, sanitariniuose mazguose esantys asmenys nėra matomi. Taip pat atkreipė dėmesį, kad areštinės kamerose sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu pasinaudojant sanitariniame mazge įrengtais kabliukais. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai kapitališkai neremontuojamoms areštinėms kitokio kamerų įrengimo nenumatė. Paaiškino, jog Panevėžio AVPK areštinėje natūrali šviesa į kameras patenka pro langus, kurie švarūs ir prižiūrimi; vadovaujantis higienos normos reikalavimais, areštinės patalpos apšviečiamos dirbtine šviesa. Areštinės patalpose įrengta vėdinimo sistema, be to, patalpos gali būti vėdinamos per langus. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras atlikdamas periodinius patikrinimus Panevėžio AVPK areštinės kamerose, pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, kamerų apšvietimu, oro temperatūros užtikrinimu, santykine drėgme ir oro judėjimu nenustatė. Paaiškino, jog pareiškėjas 2012 m. būdamas Panevėžio AVPK areštinėje turėjo nežymių sveikatos nusiskundimų, atsižvelgiant į juos, pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba, paskirti vaistai. Akcentavo, jog su visais areštinėje laikomais asmenimis yra elgiamasi vienodai, todėl pareiškėjo teiginys dėl diskriminacijos laikytinas nepagrįstu. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas patirtos neturtinės žalos nepagrindė jokiais įrodymais, per visą buvimo areštinėje laikotarpį jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK administracijai nepateikė. Pareiškėjas delsė ginti tariamai pažeistas teises, skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė praėjus daugiau kaip trims metams nuo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Paaiškino, jog pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y., nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. gruodžio 7 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą, atsižvelgiant į tai, Lietuvos valstybę atstovaujantis Panevėžio AVPK prašo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjas, atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina valstybės ar vietos savivaldos institucijai, įstaigai, tarnybai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais, t. y. nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. birželio 22 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) (48-63 b. l.).

Atsakovui atstovaujantis Panevėžio AVPK pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už ginčo laikotarpį prašė taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. CK 1.131 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios teisės yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., tuo tarpu skundą teismui dėl nurodyto laikotarpio pareiškėjas pateikė tik 2015 m. gruodžio 3 d. (pagal spaudą ant voko) (7 b. l.), t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį spręstina, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, kad jis buvo priverstas naudotis tualetu kitų akivaizdoje, taip pat buvo laikomas neužtikrinant tinkamų oro temperatūros, apšvietimo, vėdinimo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašo taikyti atsakovo atstovas – Panevėžio AVPK (40-43 b. l.), todėl ginčo nagrinėjimui taikytina ieškinio senatis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2016 vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A234-858/2016).

Byloje surinktų įrodymų ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pagrindu konstatuotina, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. dėl netinkamų laikymo sąlygų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT tai pat yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31).

Taigi atsižvelgus į nurodytus argumentus matyti, kad EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis). Daroma išvada, kad ieškinio senaties terminas yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas. Nagrinėjamoje byloje senaties termino taikymas negali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą dėl kalinimo sąlygų, dėl kurių apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti betarpiškai būnant tomis sąlygomis, nes jų konstatavimui nereikia nei specialių žinių, nei specialaus tyrimo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1462-858/2015).

Teismas pažymi, jog teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Minėta, jog pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi dėl žalos atlyginimo, kildinamo iš kalinimo sąlygų, dėl kurių akivaizdumo (kameros ploto nepakankamumas, privatumo pažeidimas dėl tualeto įrengimo, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės, diskriminacinio elgesio) jis iš karto galėjo spręsti ar jos pažeidžia jo teises ir jam sukelia neigiamas teisines pasekmes, todėl nėra teisinių prielaidų atnaujinti senaties termino kreipiantis skundu į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Atsižvelgiant į tai, kad senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovo atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, daroma išvada, kad byloje nustatytos visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos pareiškėjo skundą atmesti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė