- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-23
- Bylos Nr.
- A-662-2438-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-703-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. skundu (b. l. 4-5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Institucija), 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą dėl Institucijos neteisėtų veiksmų.
Nurodė, kad 2010 m. sausio 15 d. prašymu Nr. 14-(18)-19 kreipėsi į Institucijos direktorių, prašydamas leisti jam įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje vandens kaitinimo spiralę. Institucijos direktorius 2010 m. sausio 29 d. raštu Nr. 22-106 paaiškino, kad parduotuvė atsisako prekiauti vandens kaitinimo spiralėmis, nes jos kelia pavojų žmogaus gyvybei, ir pasiūlė pareiškėjui įsigyti elektrinį virdulį. Pažymėjo, kad 2010 m. kovo 9 d. kreipėsi į Instituciją su prašymu įsigyti sportinius batus, kurių kaina neviršytų 300 Lt, tačiau ši paslauga jam nebuvo suteikta. Institucijos direktorius 2010 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 22-361 atsakė, kad parduotuvė tokio pareiškėjo prašymo įvykdyti negali. Darė išvadą, kad išvardintų aplinkybių pagrindu pareiškėjui kilo 5000 Lt neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 13-16) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Institucijoje veikianti parduotuvė prekiauja prekėmis, numatytomis Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų būtiniausių reikmenų asortimente. Pažymėjo, kad pareiškėjas Institucijoje veikiančioje parduotuvėje užsisakė brangesnius batus, kuriais neprekiaujama, ir buvo informuotas, kiek kainuos batai ir paslauga už pareiškėjo pageidaujamų batų nupirkimą ir pristatymą. Pareiškėjui atsisakius mokėti už paslaugą, batai nebuvo pristatyti. Nurodė, kad vandens kaitinimo spiralėmis Institucijoje veikianti parduotuvė neprekiauja. Tvirtino, kad Institucija veikė taip, kaip numatyta įstatymuose. Atkreipė dėmesį, kad tai patvirtino Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. birželio 16 d. rašte Nr. 2S-1800. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikė nepagrįstu, kadangi nenustatyti pareigūnų neteisėti veiksmai.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad Institucijos 2010 m. sausio 29 d. atsakymas Nr. 22-106 ir 2010 m. balandžio 29 d. atsakymas Nr. 22-361 yra objektyvūs administraciniai aktai, kuriuose išaiškinta dėl kokių priežasčių netenkinti pareiškėjo prašymai dėl pageidaujamų prekių – vandens kaitinimo spiralės ir sportinių batų - įsigijimo. Atkreipė dėmesį į Institucijos 2010 m. sausio 29 d. raštą Nr. 22-106, iš kurio matyti, kad Institucijoje veikianti parduotuvė atsisakė prekiauti vandens kaitinimo spiralėmis, nes jos kelia pavojų žmogaus gyvybei. Minėtame rašte pareiškėjui pasiūlyta įsigyti alternatyvią prekę – elektrinį virdulį.
Pažymėjo, kad Institucijos direktoriaus 2009 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 68-827 ,,Dėl nuteistojo nubaudimo perkeliant jį iš vienos grupės į kitą“ V. K. vienerių metų laikotarpiui (iki 2010 m. birželio 15 d.) buvo perkeltas iš paprastos grupės į drausmės grupę už pataisos įstaigos tvarkos nesilaikymą ir reikalavimų nevykdymą. Nurodė teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173 punktą, kuriame numatyta nuteistųjų, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančių pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, teisė naudotis įsigytais ar perduotais daiktais, sąrašas. Atkreipė dėmesį į Institucijos direktoriaus 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus Taisyklių pakeitimus, numatančius nuteistųjų, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančių pataisos įstaigos drausmės grupės laikymo sąlygomis, teisę naudotis vandens šildytuvais ir elektriniais virduliais. Teismas nustatė, kad laikotarpiu, kai V. K. buvo perkeltas į drausmės grupę, nei vienoje tuo metu galiojusių Taisyklių redakcijoje nebuvo numatyta nuteistojo, atliekančio bausmę drausmės grupėje, teisė naudotis vandens šildytuvais ar elektriniais virduliais.
Nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį, kad Institucija jį verčia mokėti duoklę, t. y. 20 procentų prekės kainos. Konstatavo, kad Institucijos direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. raštas Nr. 22-361 yra teisėtas aktas, iš jo turinio matyti, kad pareiškėjui išaiškinta, jog Institucija negali įtakoti prekių kainų, o pretenzijos gali būti reiškiamos parduotuvės administracijai. Nurodė, kad Institucijoje veikianti parduotuvė negali įvykdyti pareiškėjo prašymo dėl sportinių batų pardavimo, kurių kaina neviršytų 300 Lt, nes taikytinas 20 procentų prekinis antkainis už prekės nupirkimą bei pristatymą. Kadangi apie tai V. K. žodžiu informavo parduotuvės vedėja, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas išreiškė valią ir užsakymo dėl sportinių batų įsigijimo atsisakė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį ir pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kuriais nustatė, jog Institucijos atsakymai dėl atsisakymo parduoti vandens kaitinimo spiralę ir sportinius batus yra pagrįsti. Pažymėjo, kad Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintas Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas būtiniausių reikmenų asortimentas. Šio įsakymo vykdymo užtikrinimas pavestas laisvės atėmimo vietos direktoriui. Nurodė, kad minėtas prekių asortimentas yra rekomenduotinas pataisos įstaigų parduotuvėms, į kurio prekių sąrašą vandens kaitinimo spiralės neįrašytos. Konstatavo, kad Institucijos veiksmai atlikti teisėtai, nepažeidžiant pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.
Nurodė CK 6.250 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009 ir darė išvadą, kad šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, lemiančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Teigė, kad tokie paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl darė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 5000 Lt neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad Institucija atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.).
III.
Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 109) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti jo reikalavimus, išdėstytus Kauno apygardos administraciniam teismui. Nurodo, kad 2009 metais prašymu kreipėsi į Institucijos vadovą, prašydamas leisti įsigyti iš Institucijos parduotuvės vandens kaitinimo spiralę. Pabrėžia, kad ši prekė pagal tuo metu galiojusias Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles nebuvo uždrausta asmeniniam naudojimui. Pažymi, kad norėjo įsigyti avalynę, kurios įsigijimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodekso 92, 97 straipsniai, todėl, pareiškėjo manymu, negalėjo būti taikomi papildomi mokesčiai avalynei įsigyti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 114-117) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad apeliantas nenurodė, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo teisingumo ministro 2003 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173, 173.8, 173.10 punktus, pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo perkeltas į drausmės grupę ir nei vienoje tuo metu galiojusių taisyklių redakcijoje nebuvo numatyta nuteistojo, atliekančio bausmę drausmės grupėje, teisė naudotis vandens šildytuvais ar elektriniais virduliais. Pažymi, kad Institucija 2010 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 22-361 pareiškėjui išaiškino jo skundo netenkinimo motyvus ir pagrindus, tai patvirtino Departamentas 2010 m. birželio 16 d. raštu Nr. 2S-1800. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas šių sprendimų neginčija ir neprašo jų panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų atsakovo atstovo – Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, veiksmų ir neveikimo.
Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas - Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija, būtų atlikęs neteisėtus veiksmus. Apygardos administracinis teismas taip pat konstatavo, jog nenustatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nusprendė, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Vis dėlto Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir neturtinės žalos) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Iš Institucijos direktoriaus 2009 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 65-827 (b. l. 92) matyti, kad pareiškėjas perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 1 metams. Atsakovas patvirtino, kad V. K. ginčo laikotarpiu buvo perkeltas į drausmės grupę (b. l. 116). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1483/2010 paliko nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą, kuriuo atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Institucijos direktoriaus 2009 m. birželio 15 d. nutarimą Nr. 68-827. Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo perkeltas į pataisos namų drausmės grupę, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino šią aplinkybę.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Institucijos direktorių, prašydamas leisti įsigyti Institucijos parduotuvėje vandens kaitinimo spiralę. Institucijos direktorius 2010 m. sausio 29 d. raštu Nr. 22-106 (b. l. 10) informavo pareiškėją, kad bendrovė, kuriai priklauso Institucijoje veikianti parduotuvė, atsisako prekiauti kaitinimo spiralėmis, nes jos kelia pavojų žmogaus gyvybei. Taip pat pažymėjo, kad vietoje spiralės parduotuvėje galima užsisakyti elektrinį virdulį. Departamentas 2010 m. birželio 16 d. raštu Nr. 2S-1800 (b. l. 9) atsakė į pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad kaitinimo spiralės nenumatytos būtiniausių reikmenų asortimente, be to, pareiškėjui buvo paaiškinta, kad parduotuvė tokiomis spiralėmis neprekiauja, pasiūlyta įsigyti elektrinį virdulį. Pažymėtina, kad pareiškėjas šių Institucijos direktoriaus ir Departamento raštų panaikinti neprašo.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti būtiniausių reikmenų. Taisyklių 77 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti būtiniausių reikmenų ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti būtiniausių reikmenų sąrašą nustato Teisingumo ministerija (BVK 92 str. 2 d.). Nors nei BVK 1 priede „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas“, nei Taisyklių 8 priede nurodytame daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems, sąraše, nei Taisyklių 19 priede įtvirtintame Pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti (parduoti parduotuvėse) būtiniausių reikmenų sąraše vandens kaitinimo spiralė nėra nurodyta kaip draudžiamas įsigyti ir turėti daiktas, tačiau šis daiktas nėra nurodytas ir Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintame Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų būtiniausių reikmenų asortimente. Pažymėtina, kad šis asortimentas yra rekomenduotas ir pataisos įstaigoms (minėto įsakymo 2 p.). Jame kaitinimo spiralės nėra numatytos, be to, drausmės grupėje esančio nuteistojo teisė įsigyti ir naudotis šiuo daiktu nenumatyta ir Taisyklėse. Iš Institucijos direktoriaus 2010 m. sausio 29 d. rašto Nr. 22-106 (b. l. 10) matyti, jog bendrovė, kuriai priklauso Institucijoje veikianti parduotuvė, atsisako prekiauti kaitinimo spiralėmis, nes jos kelia pavojų žmogaus gyvybei. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta alternatyva – įsigyti elektrinį virdulį, tačiau jis atsisakė tai padaryti. Taigi pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo prašymo Institucijos direktoriui leisti įsigyti Institucijos parduotuvėje vandens kaitinimo spiralę priėjo pagrįstą išvadą, jog Institucijos veiksmai yra teisėti ir atlikti nepažeidžiant pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.
Nuteistiesiems leidžiama avėti savo avalynę, kurią gauna pašto arba perduodamame siuntinyje, pasimatymų metu arba perka pataisos įstaigos parduotuvėje (BVK 97 str.). Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtinto Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomo būtiniausių reikmenų asortimento 5 punkte sportbačiai nurodyti kaip būtiniausi reikmenys.
Pareiškėjas 2010 m. kovo 9 d. kreipėsi į Instituciją, norėdamas įsigyti parduotuvėje sportinius batus, kurių kaina neviršytų 300 litų. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad užsisakė batus iki 300 litų, prie prašymo pridėjo batų modelį. Nurodė, kad klausimas buvo spręstas tiek žodine, tiek rašytine tvarka (b. l. 48). Kadangi jam ši paslauga nebuvo suteikta, skundu kreipėsi į Institucijos direktorių. Institucijos direktorius 2010 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 22-361 (b. l. 6) informavo pareiškėją, kad parduotuvės savininkas yra nustatęs užsakomos prekės atvežimo laiką iki dviejų savaičių. Kadangi užsakymą pareiškėjas pateikė 2010 m. kovo 9 d., o atsakymą dėl prekės kainos gavo 2010 m. kovo 22 d., daryta išvada, kad terminas nebuvo pažeistas. Departamentas 2010 m. birželio 16 d. raštu Nr. 2S-1800 (b. l. 9) V. K. nurodė, kad jis užsisakė Institucijos parduotuvėje brangius batus, kuriais parduotuvė neprekiauja, buvo informuotas, kiek kainuoja batai bei paslauga už jų nupirkimą bei pristatymą. Pažymėjo, kad pareiškėjas atsisakė mokėti už paslaugą, o Institucijos administracija neturi teisės prašyti, kad parduotuvės savininkas atliktų paslaugą nemokamai. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui buvo suteikta informacija apie brangesnių nei yra Institucijos parduotuvėje sportinių batų nupirkimo ir pristatymo kainą, taip pat išaiškinta, jog Institucija negali įtakoti prekių kainų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. K. išreiškė savo valią dėl užsakymo, t. y. atsisakė įsigyti sportinius batus. Taigi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime prieita išvada, kad Institucijos veiksmai atlikti nepažeidžiant pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, yra teisėta ir pagrįsta.
Dėl pareiškėjo prašymo priteisti žalos atlyginimą teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ar neveikimo, byloje nėra pagrindo konstatuoti esant vieną Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytą būtiną civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus valstybės valdžios institucijų veiksmus ar neveikimą, todėl tenkinti skundą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neturtinę žalą nėra pagrindo.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinis skundas netenkinamas.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.