Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. B. (M. B.) gynėjo advokato Auksano Čiupailos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarties, kuria kaltinamajam M. B. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2013 m. lapkričio 17 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-468/2013 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinės medžiagos (heroino) kiekį, t. y. nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. per keliasdešimt kartų išplatino M. V. jam T. Č. ir K. L. perduotus ne mažiau kaip 5070 g rudos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 2611,05 g narkotinės medžiagos – heroino. Jis kaltinamas ir tuo, kad tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. balandžio mėn. neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 10 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 2,47 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią neteisėtai laikė, gabeno ir perdavė platinti M. V.. Pastarasis išplatinęs perduotas narkotines medžiagas dalį iš heroino prekybos gautos sumos – 500 Lt atidavė M. B.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. B. nuo 2009 m. lapkričio mėn. pabaigos – gruodžio mėn. pradžios kartu su G. L. ir D. S. perdavė 10 g. heroino platinimui ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui.

M. B. kaltinamas ir tuo, kad 2009 m. rugsėjo 21 d. apie 17 val. čigonų tabore, esančiame Dariaus ir Girėno g. 185, Vilniuje, siekdamas užtikrinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą nurodytoje vietovėje, kartu su tyrimo nenustatytais asmenimis tyčia sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis J. A. į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke, krūtinėje, priekinėje pilvo sienoje, dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamasis M. B., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, buvo laikinai sulaikytas 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri vėliau buvo tęsiama. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartį, kuria kaltinamajam M. B. buvo pratęstas suėmimo terminas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 5 d. nutartimi paskyrė kardomąją priemonę – namų areštą šešiems mėnesiams. M. B. BPK 140 straipsnio tvarka vėl buvo laikinai sulaikytas 2011 m. gegužės 16 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas to paties teismo nutartimis buvo tęsiamas.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartimi kaltinamajam M. B. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams. Teismas nurodė, jog M. B. anksčiau už savanaudiškus nusikaltimus Lietuvos Respublikoje ir Švedijos Karalystėje teistas penkis kartus, naujos inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo ne atsitiktinės, galimai padarytos nusikalstamo susivienijimo veikloje, taikant jam švelnesnę kardomąją priemonę – namų areštą, jis galimai tęsė nusikalstamą veiką. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali daryti naujus nusikaltimus, todėl yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas suėmimo taikymo pagrindas.

Kaltinamojo M. B. gynėjas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartį. Gynėjo teigimu, skundžiama nutartis yra nepagrįsta, kadangi suėmimo terminas kaltinamajam buvo pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, motyvavus tik jam inkriminuojamų nusikaltimų sunkumu. Tuo tarpu pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, ilgą laiką tęsiant suėmimo terminą, net ir pagrįsto įtarimo ar kaltinimo paties savaime nebeužtenka tęsti paskirtosios kardomosios priemonės terminą, o inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumas negali būti laikomas pakankamu suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindu. Be to, kuo ilgiau asmuo yra laikomas suėmime, tuo kruopščiau turi būti tikrinami konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suėmime, o niekuo nepagrįsti formalūs teiginiai, kad asmuo gali daryti naujus nusikaltimus ar trukdyti teisingumo vykdymui nesudaro pagrindo nuolat tęsti suėmimo terminą.

Gynėjas skunde tvirtina, kad taikant M. B. pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, yra iš esmės pažeidžiamos minimalios jo teisių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, garantijos, iš esmės buvo pažeistos ir BPK 121, 122 straipsnių nuostatos bei proporcingumo principas.

Pasak gynėjo, skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje yra tik formaliai perrašytos suėmimo skyrimo sąlygos ir pagrindas, tačiau nutartyje nėra nei vieno savarankiškai suformuluoto motyvo, kuris pagristų suėmimo taikymo pagrindą. Nutartyje taip pat nėra nurodyta nei vieno motyvo, kuris pagrįstų išvadą, kodėl kitomis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Be to, skundžiamoje nutartyje tik formaliai pažymėta, jog byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, kad jis padarė jam inkriminuojamas veikas, tačiau neatskleistas šių duomenų turinys.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė kaltinamojo M. B. gynėjo skundą atmesti.

Kaltinamojo M. B. gynėjo skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų. Suėmimas gali būti taikomas tik esant BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytoms suėmimo skyrimo sąlygoms ir bent vienam iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Sąlygos pratęsti suėmimo terminą M. B. yra, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis/kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Taip pat nėra būtina, kad duomenų byloje būtų tiek, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį (arba išteisinamąjį) nuosprendį. Priešingai, negu teigiama gynėjo skunde, susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, matyti, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis M. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys yra kitų kaltinamųjų (D. E., D. S.) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, apžiūrų, kratų, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialisto išvados bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Sprendžiant dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 25 d. nutartimi pratęsė kaltinamajam M. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, pagrįstai konstatavęs esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą, t. y., kad būdamas laisvėje kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jei yra duomenų, kad asmuo, įtariamas/kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Vadovaujantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai atsižvelgta į tai, kad nusikaltimai, kurių padarymu kaltinamas M. B., buvo galimai padaryti nusikalstamo susivienijimo veikloje, gerai suplanuoti, susiję su pelnymusi iš nusikalstamos veikos. Pratęsiant suėmimo terminą buvo įvertinta ir tai, kad bylos duomenimis, anksčiau M. B. teistas už savanaudiškus nusikaltimus net penkis kartus, tarp jų ir Švedijos Karalystėje. Be to, teismas teisingai pažymėjo, kad taikant kaltinamajam švelnesnes kardomąsias priemones (namų areštą), jis galimai toliau tęsė nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, kaltinamajam suėmimo terminas pagrįstai pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, kad būdamas laisvėje M. B. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Atsakant į skundo argumentus, pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Pusiausvyra tarp galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta. Apeliacinis teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo metu M. B. teisės suvaržytos nepažeidžiant nei proporcingumo, nei nekaltumo prezumpcijos principų, o BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebūtų pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo M. B. gynėjo Auksano Čiupailos skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.